Pažintai tiesai tarnavęs prof. prel. Pranas Kuraitis

Autorius: Data: 2013-08-26, 14:25 Spausdinti

Pažintai tiesai tarnavęs prof. prel. Pranas Kuraitis

Irena PETRAITIENĖ, Kaunas

Sukako 130 m., kai 1883 m. liepos 4 d. Pavasijų kaime, Šakių apskrityje, gimė prelatas profesorius Pranas Kuraitis, vienas iš pirmųjų lietuviškos filosofijos pradininkų ir vienas iš pagrindinių XX a. pirmosios pusės katalikiškosios visuomenės vadų.

Pagrindinis organizatorius

Du bičiuliai, teologijos magistrai, kunigai – zanavykas Pranas Kuraitis ir aukštaitis Mečislovas Reinys, 1909 m., atsisveikinę su Sankt Peterburgo imperatoriškąja dvasine akademija, pasuko Vakarų Europos link. Nuo XV a. besitęsiančias akademines tradicijas turintis Belgijos Liuveno katalikiškasis universitetas po Fribūro XX a. pradžioje buvo kitas lietuvius katalikus telkiantis mokslo židinys. 1909 m. čia buvo įsteigta „Lietuvių jaunuomenės tautiškai moksliška draugija „Lietuva Belgijos Louvain‘e“ arba tiesiog „Lietuva“, kuri „kaipo tautos šakutė rūpinsis savo gyvavimu parodyti svetimtaučiams visos lietuvių tautos gyvavimą ir taip Europos akyse prikelti Lietuvą iš praeities užmiršimo.“ Pranas Kuraitis buvo tarp pagrindinių iniciatorių, Liuveno universiteto studentams kuriant tarpuniversitetinę Lietuvių katalikų studentų sąjungą, išrinktas organizacinio komiteto nariu ir įstatų redakcinės komisijos pirmininku: „Supratimas organizacijinių iegų svarbumo suvedė mus į draugijas. Jose randame pagelbą įvairiuose dalykuose. Jos kursto musų prakilnių idealų ugnį…“

Parengtą atsišaukimą, M. Reiniui talkinant, išsiuntinėtjo kitų universitetų lietuvių studentų būreliams. Gavus pritarimą, 1910 m. vasario 19 d. sudaryta pirmoji Lietuvių katalikų studentų sąjungos valdyba. Pagrindinės Sąjungos narės – Fribūro studentų „Rūtos“, Liuveno universiteto „Lietuvos“ ir Sankt Peterburgo dvasinės akademijos lietuvių studentų draugijos, taip pat pavieniai nariai iš Romos, Insbruko, Krokuvos, Maskvos, Tartu, Kijevo universitetų – apie 45 studentai, tarp jų 15 pasauliečių, kiti klierikai ar kunigai. Sąjungos valdybos sekretorius kun. Pr. Kuraitis išliko pagrindiniu visa ko organizatoriumi: susirašinėjo su Maskvos universiteto studentu Pranu Dovydaičiu, organizavo JAV lietuvių kunigų finansinę paramą sąjūdžiui; siūlė nesiriboti studentais, bet telkti ir vidurinių mokyklų moksleivius; inicijavo organizacijos vadovavimą perleisti pasauliečiams. Iš 1911 m. balandžio 15 d. kun. Kuraičio laiško kun. Antanui Staniukynui sužinome: „Dabar Liet. Kat. Stud. Sąjungos valdyba jau rankose katalikų svietiškių studentų: tokiu būdu, manome, Sąjungos reikalai geriau eis. Į Valdybą išrinkta Maskvos stud. Dovydaitis ir Draugelis, Kazaniaus univ. stud. L. Kairiūkštis ir Kijevo universit. stud. V. Tiškus“. Tačiau jis, nors ir nebeturėdamas oficialių pareigų, ir toliau gyvai rūpinosi sąjūdžio reikalais.

Nuo pat pradžių vienas iš svarbiausių Lietuvių katalikų studentų valdybos darbų buvo laikraščio išleidimas. 1911 m. vasario 9 d. Lietuvių katalikų studentų valdybos buvo nutarta, kad moksleivių laikraštis būtų dvigubo formato kaip „Draugija“ ir pusiau sulenktas, kad tilptų į žurnalą. Kun. Aleksandrui Dambrauskui-Jakštui laiške rašydamas apie laikraščio atsiradimą ir redaktoriaus paieškas, kun. Pranas pažymi: „Svarbiausia buvo sužinoti svietiškių studentų nuomonė ir tai tokių, kurie galėtų ir apsiimtų tą organąvesti. Stud. Dovydaitis (iš Maskvos) atsakė prielankiai…“

Pirmasis „Ateities“ numeris, kaip „Draugijos“ Nr. 50 priedas, buvo išspausdintas 1911 m. vasario mėnesį. Iš Liuveno į Kauną atskriejo trys kun. Pr. Kuraičio, pasirašiusio yz slapyvardžiu, naujagimei „Ateičiai“ skirti rašiniai: apie dorinę kultūrą, apie pasirengimą visuomenės darbui ir apie Belgijos moksleivius.

Intensyvus ir vaisingas rūpinimasis tautos ateitimi neužgožė pagrindinio kun. Prano tikslo – studijų Liuveno universiteto Aukštojo filosofijos instituto 1890 m. kardinolo D. J. Mercier įkurtame neotomizmo centre. Kelias į čia pradėjo tiestis Seinų kunigų seminarioje: 1903m. kovo mėn. šv. Tomo Akviniečio iškilmingame minėjime klierikas Kuraitis referatą pirmą kartą perskaitė lietuviškai. Petrapilio (Sank Peterburgo) dvasinėje akademijoje jo mokslinio darbo vadovu buvo fundamentinės teologijos (apologetikos) profesorius kun. Pranciškus Būčys MIC (vėliau Rytų apeigų vyskupas). Tęsdamas susidomėjimą gnoseologija, Liuvene profesoriaus L. Noelio vadovaujamas Pr. Kuraitis prancūzų kalba parengė disertaciją apie W. Wunndto pažinimo teoriją ir 1911 m. gavo teologijos daktaro laipsnį. Po to dar metus studijas gilino Miunsterio universitete, klausydamas moralisto bei apolegeto J. Mausbacho ir filosofo J. Geyserio paskaitų. Beje, apie tai, kad prieš vykstant į Vokietiją būta svarstymų dėl tolesnio pašaukimo, liudija Marijonų vienuolijos generolo kun. Jurgio Matulaičio-Matulevičiaus (palaimintasis) Fribūro marijonų naujokyne 1911 m. rugsėjo 11d. dienoraščio įrašas: „Kunigai Jurgutis ir Kuraitis baigė dvasines pratybas. Abu paprašė, kad kitais metais galėtų būti priimti į mūsų kongregaciją… Kliūčių nėra, kad jie galėtų būti kuo nuoširdžiausiai priimami. Abu šiandien išvyko…“

Pirmasis lietuvių filosofas profesionalas

Dėl įvairių nelemtų istorinių priežasčių mūsų praeities filosofija yra mažai ištirta, bet kiek žinoma, ji yra skurdi, optimizmo nežadanti.“ Šią prof. Kuraičio mintį atrėmęs jo mokinys dr. Juozas Girnius, priminė senojo Vilniaus universiteto filosofijos tyrinėjimus, prel. A. Dambrausko-Jakšto domėjimąsi filosofinėmis temomis, pažymėjo Stasio Šalkauskio kūrybišką reiškimąsi, kitus pavienius pavyzdžius. Tačiau faktas, kad XX a. pirmoje pusėje būtent Pranas Kuraitis atvėrė profesionaliosios filosofijos filosofijos duris, niekam nekėlė abejonių. Jis pirmasis lietuviškai parašė fundamentinius darbus iš neotomistinės filosofijos: 1930 m. išleistas veikalas „Pagrindiniai gnoseologijos klausimai“. Savąją pažinimo sampratą autorius taip įvardija: „betarpišku realizmu vadinama gnoseolologijoj toji srovė, kuri pirmuoju pažinimo objektu laiko ne jutimus ir ne idėjas, bet realų daiktą.“

Bet pagrindinė filosofijos disciplina jam buvo būties klausimus nagrinėjanti ontologija. Svarbiausias Pr. Kuraičio veikalas – dvitomė „Ontologija“ (1931, 1933). Pirmojo tomo pirmoji dalis skirima būčiai apskritai, antrojoje – svarstomos būties transcendentinės ypatybės: vienis, tiesa ir gėris. Antrajame tome analizuojami pirmieji dėsniai ir būties kategorijos. Trečiasis kursas, kurį prof. Kuraitis pastoviai dėstė, buvo naujųjų amžių filosofijos istorija. Atskiro veikalo neparašė, bet organizavo vadovėlio – Alberto Stocklio veikalo „Filosofijos istorijos bruožai“ vertimą, sau pasilikdamas redagavimą. Paskelbė nemažai istorinių straipsnių „Logos“ ir „Židinio“ žurnaluose. Iš viduramžių filosofų analizavo šv. Augustino gnoseologines pažiūras, nurodė šv. Tomo Akviniečio reikšmę filosofijoje, paminėtos straipnių serijos apie Kant’ą ir Hegelį, B. Paskalio, P. Natorp, D. J. Mercier ir kitų pasaulio filosofų biografijos.

Giliau susirūpinti dvasios kultūros pagrindais, taigi, filosofine kultūra, turi mus skatinti ir baisi daugiaropu atžvilgiu krizė, kurioje dabar gyvena pasaulis. Kai dabar eina gilus vertybių perkainojimo procesas, reikia mūsų inteligentijos atstovų nepaprastai didelių dvasinės kultūros pastangų, kad išvengtume įsigalėjimo taip pragaištingos idėjinės anarchijos, kurią paprastai seka papročių ir doros smukimas, visais atžvilgiais tautos merdėjimas.“ 1933 m. LKMA III suvažiavime skaitytą paskaitą „Tauta ir jos filosofija“, straipsniu paskelbtą „Židinyje“, J. Girnius laiko testamentiniu. Ne tik dėl to, kad tai paskutinis prof. Pr. Kuraičio spausdintas darbas, bet ir dėl to, kad šiame darbe jis išreiškia savo pagrindinį rūpestį, kokia turi būti filosofija, kad ji atskleistų tiesą ir tarnautų gėriui. „Filosofijos etinių implikacijų ir apskritai dorinio pašaukimo iškėlimas yra išskirtinai būdingas Kuraičio filosofijos sampratai“, – rašė dr. J. Girnius, pabrėždamas, kokį uždavinį profesorius skiria ir pačiai abstrakčiausiai ontologijos disciplinai. „Ontologui šiais laikais ypatingai tenka rūpintis išlaikyti dvasios laisvę beinepriklausomomumą ir tvirtą pasiryžimą mokslus vertinti pirmoj eilėj pagal tai, kiek jie prisideda prie dvasios kultūros ugdymo, kiek prisideda prie visatos geresnio supratimo, prie gyvenimo gilesnio įprasminimo, prie didesnės sielos energijos kilnumo sužadinimo.“

Pr. Kuraitis aktyviai reiškėsi ir savo meto tarptautiniame filosofų gyvenime – dalyvavo žymesniuose jų suvažiavimuose. 1924 m. vyko Karaliaučiun į Imanuelio Kanto 200 metų sukakties minėjimą, kur Lietuvos universiteto vardu tarė sveikinimo žodį. 1925 m. tarptautiniame tomistinės filosofijos kongrese Romoje dalyvavo diskusijose. 1931 m. buvo Georgo Vilhelmo Fridricho Hegelio mirties šimtmečiui skirtame kongrese Berlyne. 1936 m. dalyvavo ir antrajame, Romoje vykusiame tomistinės filosofijos kongrese, kur tris kartus pasisakė gnoseologijos klausimais. 1937 m. vyko į Prancūzijos katalikų nuo 1906 m. rengiamą Socialinę savaitę, tais metais sutraukusią apie 2 tūkst. dalyvių iš 20 kraštų. Iš užsieniečių tik vienas italų atstovas ir lietuvis Pranas Kuraitis buvo pakviesti į garbės prezidiumą.

Dekanas

Politikos apgulta mokslo tvirtove Juozas Eretas vadino Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą. Ir ne neveltui, juk Filosofijos skyrių pastoviai niekino kairieji, lygiai taip nepakentė ir tautininkai. Tokiomis aplinkybėmis Teologijos-filsofijos fakulteto taryba neatsitiktinai 1929 m. rudenį dekanu išrinko didelį autoritetą turintį prof. kanauninką (vėliau prelatas) Praną Kuraitį, Filosofijos įvado ir istorijos katedros vedėją. Pasak Juozo Girniaus, buvo jaučiama, kad fakulteto laukia sunkūs laikai ir kad dekanui reikės itin tyliai kantrios, bet neatlaidžios ištvermės, kuo pasižymėjo šis filosofijos profesorius.

Vos perėmęs dekano pareigas, 1929-1931 m. suorganizavo sekmadieniais fakulteto profesorių viešas paskaitas Kauno visuomenei. Prof. Kuraičio metais surengti trys iškilmingi minėjimai universiteto didžiojoje salėje: 1930 gruodžio 14 d. šv. Augustino 1500 mirties sukakties, 1931 birželio 17 d. – Leono XIII enciklikos „Rerum novarum“ paskelbimo 40 metų progomis. 1937 m. kovo 7 d. buvo surengta didelė konferencija, skirta šv. Tomui Akvieniečiui, pranešimą skaitė pats dekanas prof. Kuraitis. Nuoširdžiam fakulteto gynėjui Šv. Sosto atstovui arkivyskupui Luidži Faiduti 1929 m. lapkričio 26 d. iškilmingai suteiktas garbės daktaro laipsnis. 1935 m. liepos 27 d. filosofijos daktaro laipsnis pripažintas Pranui Dovydaičiui.

Būdamas ilgametis dvilypio fakulteto dekanas, prof. Kuraitis talkininkavo jauniesiems teologams, kurie ruošėsi profesūrai. Savo patarimais, parūpinimu reikalingos literatūros ir kitų reikalingų dalykų, jis daug man padėjo, padėjo kun. St. Ylai ir kitiems“, – liudijo kun. prof. Stanislovas Gruodis SJ. Beje, kai kun. Stasys Yla savo pažangesnėmis mintimis sukėlė senųjų teologų nerimą, Teologijos- filosofijos fakulteto Didysis kancleris arkivyskupas metropolitas J. Skvireckas dekaną prel. prof. Kuraitį paskyrė kunigo rašomų dalykų neoficialiu „cenzorium“ – patikrinti, ar kur nors ne per drąsiai pasisakyta. Bet niekas iš bendraminčių nėra girdėjęs nė mažiausio kun. St. Ylos nusiskundimo dėl prof. Kuraičio varžymo.

Tačiau svarbiausias prof. Kuraičio rūpestis buvo nukreiptas į Filosofijos skyrių, – rašė kun. prof. St. Gruodis. – Jo pagalba jis tikėjosi įgyvendinti karščiausią savo troškimą – parūpinti Lietuvai kuo daugiausia katalikiškos inteligentijos.“

Kad iš negausaus Teologijos-filosofijos fakulteto išaugo palyginti nemažas mokslinis prieauglis, nebuvo atsitiktinumas, o planingo ruošimo vaisius. Filosofas dr. J. Girnius, atsiminimuose dėstė: „Profesorius Kuraitis užsisakė visus filosofo M. Heideggerio raštus, kad galėtų man juos paskolinti. Taip pat ir baigęs Lietuvoj studijas, be jokių diskusijų gavau Kuraičio pritarimą, kad, vienerius metus studijas pagilinęs Louvaino universitete, vykčiau pas Heideggerį į Freiburgo universitetą, o vėliau į Sorboną. Pagaliau ir tada, kai Filosofijos fakultete buvau pakviestas dėstyti jo vadovaujamoje katedroje, be jokio šešėlio naudojausi iniciatyvos laisve, ir epizodinį kursą apie egzistencializmą pasirinkdamas, ir organizuodamas eksperimentinį filosofų ir literatų bendrą seminarą.“

Ir vis dėlto nieko nesivaržant, nei Šv. Sosto, nei Lietuvos episkopato, 1931 m. rugpjūčio 1 d. buvo paskelbta Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą niokojanti reforma: panaikintos penkios katedros ir atimta keliolika etatų. Tokia reforma buvo didelis smūgis Filosofijos skyriui, bet pamažu jis atsigavo. Su Teologijos skyriaus pagalba persitvarkius viduje, svarbiausia, atleistiems profesoriams sutikus dėstyti asistentų (pvz., J. Eretas) ar privatdocentų (pvz., M. Reinys) titulais po dviejų metų Filosofijos skyrius vėl turėjo tiek pat dėstytojų, kiek buvo prieš vadinamą reformą.

Bet kiek šiuo metu buvo rūpesčių dekanui Kuraičiui, sunku ir įsivaizduoti. O protarpiu prieš antrąją reformą jam sudarė rūpesčio ir atskirų profesorių patekimas režimo nemalonėn“, – apie šį fakulteto laikotarpį atsiminimuose rašė dr. J. Girnius. Dekanas prof. Kuraitis asmeniškai rūpinosi, kad fakulteto dėstytojai dr. J. Leimonas, profesoriai Pr. Dovydaitis ir J. Eretas, pasakę kalbas 1932 m. pavasarininkų Marijampolės kongrese, už ką karo komendanto admistraciniu sprendimu buvo nubausti po tris mėnesius kalėjimo, būtų kuo greičiau paleisti ir mokslo metų pradžiai grįžtų į universitetą. Būta kitų iš vyriausybės plaukusių organizacinių reformų, kurias Teologijos- filosofijos fakulteto dekanas tada vaizdžiai apibūdino: „Tai davimas kiaušinio, išėmus trynį ir palikus tik lukštą – Filosofijos skyriui nukirstos abi kojos, kuriomisjis galėjo ruošti mokytojus gimnazijoms.“

J. Ereto žodžiais, dekanas prof. Kuraitis saugojo fakultetą „kaip savo akies lėlytę“ ir gynė jį „liūto narsumu“. Bet kaip tik dėl to jis ir įsipyko švietimo ministrui J. Tonkūnui, kuris, kaip ir ministras pirmininkas J. Tūbelis, buvo nusiteikęs prieš katalikus ne tik politiškai, bet ir pasaulėžiūriškai. Pagal 1937 m. primtą naują Vytauto Didžiojo universiteto statutą fakulteto taryba rinko tik dekano kandidatūrą, o jį tvirtino švietimo ministras. Pasinaudojęs šia teise, J. Tonkūnas nepatvirtino prof. Pr. Kuraičio perrinkimo dekanu.

Redaktorius

Tik pripažįstant Dievą doros pamatu, galima, kaip reikia, išaiškinti, kodėl yra absoliutiškas, dorinės vertybės žvilgsniu įvertinti skirtumas tarp blogų irgerų darbų.“ Šitaip rašė 1912 m. Seinuose leisto kunigų žurnalo „Vadovas“ redaktoriumi paskirtas kun. dr. Pranas Kuraitis, ypač daug dėmesio skirdamas religinei kultūrai. „Ir net ten, kur jau netikima nė į jokias krikščioniškas dogmas, dar vis daro savo įtaką religiniai ir doriniai krikščionybės giliai žmonijoje įskiepyti principai. Arkliai dar traukia mūsų vežimą, nors vežėjo jau nėra – sakoma apie daugelį šių laikų be religijos gyvenančių žmonių“, – pastebėjo„Vadovo“ redaktorius 1914 m., kai popiežius Pijus X šio žurnalo redakcijai, bendradarbiams ir skaitytojams suteikė apaštalinį palaiminimą.

Po kelių redaktoriavimo metų kun.dr. Pr. Kuraitis buvo paskirtas Seinų kunigų seminarijos dėstytoju, o 1922 m. kviečiamas atvyko į Kauną dirbti įkurtame Lietuvos universitete. Atsistojęs prie 1925 m. sausio mėn. įkurto kunigų žurnalo „Tiesos kelias“ vairo, prof. Kuraitis jį vedė iki 1940-ųjų. St. Ylos nuomone, kito taip informuoto ir taip imlaus naujoms idėjoms kunigo to meto Lietuvoje nebuvo. Redaktorius savo žurnale leido pasireikšti kitiems, parinkdamas straipsnių temas ir juos užsakydamas kompetetingiems autoriams. Filosofijos ir pasaulėžiūros klausimais rašė St. Šalkauskis, A. Maceina, prel. A. Dambrauskas-Jakštas, apolegetikos – daugiausia vysk. Pr. Būčys, religijos istorijos – Pr. Dovydaitis, Šv. Rašto – A. Grigaitis, V. Podolskis, bažnyčios istorijos – A. Alekna, Z. Ivinskis, J. Stakauskas, J. Totoraitis, J. Vaišnora, bažnytinės teisės – P. Malakauskas, K. Šaulys, sielovados – vysk. K. Paltarokas, I. Česaitis, St. Yla, bažnytinio giedojimo – M. Gustaitis, T. Brazys, Ad. Sabaliauksas, J. Laukaitis, lietuvių literatūros – J. Ambrazevičius, A. Vaičiulaitis ir kt.

Tiesos kelyje“ prof. prel. Pr. Kuraitis paskelbė dvi stambias filosofines studijas: „Katalikybės dogmos ir bedogmė krikščionybė“ (1925) bei „Prelatas Aleksandras Dambrauskas-Jakštas – filosofas ir teologas“ (1939). Nagrinėdamas savo mokytojo publicistiką J. Girnius isškyrė du reikšmingus 1926 m. „Tiesos kelyje“ rašytus jo straipsnius: „Naujos aplinkybės – nauji rūpesčiai“, „Kuriamasis veikimas ar kova bei gynimasis?“. Juose svarstoma padėtis, susidariusi po katalikų partijų pralaimėtų rinkimų į 1926 m. Seimą. Pasisakė atvirai ir drąsiai, neslėpdamas, kad rašo su skaudama širdimi, iš anksto žinodamas, kad toks jo reiškiamos mintys nepatiks partiniams katalikams: „Apsileidimas, ištižimas, opurtunizmas, sumaterializėjimas, įsivyravę katalikų tarpe, kur kas pavojingesni, negu laisvamanaių prie valdžios priėjimas.“

Išnagrinėjęs rinkimų pralaimėjimo priežastis, pareiškė, kad jų rezultatai gana aiškai iškėlė katalikiškos visuomenės silpnumus ir jos vadų trūkumus. Stokojama inteligentų vadovauti katalikiškoms organizacijoms. Vadais netinka būti „šiokio ar kitokio reakcionieriško tipo žmonėms“. Vadams privalu suvokti „gerai suprastos pažangos ir laisvės reikalavimus“ ir mokėti „su priešais kultūrišku būdu apsieiti ir kovoti“. Ateityje reikėtų vengti „kelti aikštėn kokius savo partijų interesus, o išeiti iš bendrų katalikiškos kultūros reikalų, tuos reikalus pirmoje vietoje statyti“.

Kai apie 1933 m. Kaune ėmė telktis jaunieji kunigai, turėję „trečiadienius“ akualioms problemoms svarstyti, prof. Kuraitis į savo žurnalą įtraukė ir šiuos „reformistus“, atsinešusius dvi bendrai išdiskutuotas temas: „Lietuvio kunigo tipas“ ir „Kunigas katalikiškoje akcijoje“.

Dvasios vadas

„…Nemėgo viešumos, vengė bet kurios viešos pagarbos, nesileido kalbinamas žurnalistų ir pagaunamas fotografų. Buvo uždaras ir neiškojo bendrysčių dėl bendrystės. Jo buto durys buvo atviros tik idėjininkams. Gyveno asketiškai.“ Taip Stasys Yla „Ateitininkų vadove“ pristato prel. prof. Praną Kuraitį, be kurio ateitininkų pradžia būtų gal kiek užsitęsusi, o tolimesnė veikla galėjo susiaurėti savo akiračiais. Autoriaus žodžiais, vienas paradoksas, kad pasauliečiai: Dovydaitis ateitininkus lenkė į apolegetinį kelią, Bistras – asketinį, o kunigas Kuraitis – į visuomeninį.

1919 m. moksleivių ateitininkų konferencijoje kun. Kuraitis ėmėsi sistemingiau apibrėžti idėjinius ateitininkų principus: inteligentiškumą, krikščioniškumą ir visuomeniškumą. Toliau savo mintis jis plėtojo I ateitininkų kongreso 1920 m. paskaitoje, kurioje ryškino visuomeninę principų reikšmę. „Baisiausia visuomenės liga, aiški degeneracijos žymė – tai indiferentizmas principų srityje, nesirūpinimas tiesų teisėmis atskiro žmogaus ir visuomenės gyvenime. Nesant bendrų principų, visuomenės gyvenimas remsis įnoriais…“ Keldamas tiesos pirmumą prieš laisvę drauge pabrėžė asmens pirmumą socialinio įsipareigojimo atžvilgiu: „Visam visuomenės sutvarkymui be galo svarbu, kad įsigalėtų evangelijoj dėsnis: aukštesnis turi tarnauti žemesniam, padėti silpnesniam savo darbu, turtu ir gyvenimu.“

Rengiant II ateitininkų kongresą 1925 m., prof. Kuraitis vadovavo intelektualinei sekcijai. Taip pat pirmininkavo sudarytai komisijai, kuri padėjo pagrindą 1927 m. Palangos reorganizacinei konferencijai, įvykdžiusiai ateitininkijos sąjūdžio konsolidavimą Ateitininkų Federacijos pavidalu. Prof. Kuraitis įkalbino ir prof. St. Šalkauskį, kad sutiktų būti šioje konferencijoje išrenkamas Ateitininkų Federacijos vyriausiuoju vadu. O vyriausiuoju dvasios vadu ši konferencija nutarė vyskupų prašyti, kad paskirtų patį prel. Pr. Kuraitį. Šiose pareigose jis išbuvo ligi pat sovietinės okupacijos (1927-1940).

Kun. St. Yla yra pažymėjęs, jog prel. prof. Kuraitis, didelį dėmesį skirdamas principiniam gilumui ir ateitininkų vadų parengimui, stebėjo pranašesnius ir gabesnius studentus, juos globojo ir pasistengdavo išiųsti į užsienį platesnių akiračių gauti. Siekdamas, kad jaunieji vadai tarpusavyje bendrautų, suneštų savo patirtis, anot St. Ylos, pamiklintų savo smegenis, ypač ties painiaisias klausimai, rasdavo būdų juos suvesti dažniausia pas save. „Jakšto gatvės brolija“ J. Eretas buvo praminęs nuolatinius prof. Kuraičio svečius. Šita brolija buvo nuostabus ta prasme, kad jame sutartinai veikė pasauliečiai ir kunigai, profesoriai ir studentai, idėjininkai ir organizatoriai. Kun. St. Ylos žodžiais, Pranas Kuraitis buvo iš tų vadų, kurių įnašas „kaip druskos – ištirpsta ir lieka nematomas“.

Paskutinysis prof. Kuraičio žodis buvo paskelbtas „XX amžiuje“ sovietų invazijos trečią dieną – 1940 birželio 17 d. antrašte „Statant gaires ateičiai“. Pabrėždamas ateitininkų veiklos trisdešimtmečio minėjimo svarbą, šiame straipsnyje kėlė pasitikėjimą Aukščiausiojo Apvaizda ir žadino ryžtą „milžiniškų persilaužimų laikais“.

Ir vėliau, gūdžiais pokario metais, devynerius metus profesoriaudamas Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje prel. Kuraitis buvo didelė moralinė atrama. Rektorius kun. St. Gruodis SJ pripažįsta, kad jis labai daug padėjo kunigų seminarijos vadovybei sukomplektuoti dėstytojų personalą, sustatyti studijų planą, kontroliuoti klierikų mokslinę pažangą: „Kad pirmaisiais pokario metais studijos buvo gana aukšto lygio, yra nemažas prof. Pr. Kuraičio nuopelnas“.

1949 m, slapta veikianti dešimties klierikų grupė per tarpininkus gavo audienciją pas profesorių padiskutuoti, kaip laikytis krikščioniškoje pogrindžio veikloje. Karšta diskusija profesorių paskatino vokiečių kalba parašyti neilgą, apie 30 psl., bet taiklią dialektinio-istorinio materializmo kritiką. Veikaliuką jis perdavė pogrindinei klierikų grupei patiems naudotis ir kitiems paskleisti. Vienas tos grupės klierikas ją išvertė į lietuvių kalbą. Saugumui susekus tą grupę, į jo rankas pateko parašytoji materializmo kritika.

1953 m. vasario 20 d. prel. prof. Pr. Kuraitis buvo areštuotas ir nuteistas kalėti 25 metus. Teisme jis nesigynė tardamas: „Aš suprantu, kad jums kliūvu, žinau, kad jūs norite mane sunaikinti, tad gintis ar teisintis nematau reikalo.“ Buvo kalinamas Kursko kalėjime. 1955 m. rugėsjo 3 d. dėl senatvės ir neįgalumo paleistas į laisvę su teise grįžti į Kauną.

Mirė 1964 gruodžio 18 d. Palaidotas A. Panemunės kapinėse.

Kardinolo V. Sladkevičiaus memoralinio buto-muziejaus nuotr.

Nuotraukos:

1. Prel. prof. Pranas Kuraitis

2. Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos profesūra. Pirmoje eilėje antras iš kairės prof. Pr. Kuratis. 1951 m.

Voruta. – 2013, rug. 28, nr. 20 (784), p. 12.

Voruta. – 2013, spal. 12, nr. 21 (785), p. 13.

Katalikų kunigai , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra