PAŽAISLIO MARMURO DIDYBĖS ISTORINIS NARATYVAS NAUJOJE M. PAKNIO KNYGOJE

Autorius: Data: 2015-01-30, 14:58 Spausdinti

Pirmasis europinio lygio tyrimas apie Pažaislio architektūros ansamblį buvo  1930 m. išleista Halinos Kairiūkštytės-Jacinienės monografija vokiečių kalba. Įvairios istorinės  informacijos apie Pažaislio vienuolyną XIX a. yra surinkę ir publikavę lenkų istorikas Ludwikas Zarewiczius, bei jo anūkas Julianas Pagaczewskis, XIX a.pab.–XX a.pr. pagausėjo straipsnių  (Zygmuntas  Batowski’s, Michailas Paškevičius (Михаил Михайлович Пашкевич),  XX a. septintajame dešimtmetyje tyrinėjo Mariuszas Karpowiczius, į vienuolyno istoriją gilinosi lietuviai arch. Stefanija Čerškutė, Leonidas Žilevičius, Stasys Meškauskas, freskas tyrinėjo Birutė Ruzgienė, ikonografijos tyrimus tęsė prof. dr. Laima Šinkūnaitė. Reikia pažymėti, jog didžiausio tyrėjų dėmesio sulaukė vienuolyno architektūra ir dailė,  bet pati Pažaislio statybos istorija  niekada išsamiai aptarta nebuvo.

Mindaugo Paknio knyga „Pažaislio vienuolyno statyba ir dekoravimo istorija“[1] skirta paminklosaugos specialistams, dailės istorikams, istorikams bei plačiajai visuomenei. Autoriaus tikslas – sukurti išsamią Pažaislio vienuolyno statybos istoriją istoriografiniu metodu išanalizavus archyvinę medžiagą. Autorius išsikėlė uždavinius: pristatyti vienuolyno įkūrimo sumanytojus ir  ansamblio statybos  fundatorius, supažindinti su ansamblio kūrėjais –  žymiais architektais, dailininkais, meistrais; detaliai ir nuosekliai išanalizuoti Pažaislio statybos eigą, darbų kasdienybę, puošybos marmuru istoriją, bei publikuoti archyvinius dokumentus. Įvade autoriaus paminima,  jog „neabejotinas prioritetas rengiant knygą buvo mokslinės medžiagos pateikimas, tačiau kartu stengtasi, kad papasakota Pažaislio statybų istorija būtų suprantama ir aiški kuo platesniam skaitytojų ratui“ (p.22).

Ši knyga – tai mokslinė monografija, priklausanti humanitarinių mokslų menotyros krypties skulptūros ir architektūros šakai. Autorius, norėdamas pasiekti savo tikslus, dokumentinio tyrimo metodu atliko archyvinių šaltinių analizę vienuolyno statybos ir marmuro pirkimo aspektu. Bibliografinį metodą panaudojo istorinės medžiagos, susijusios su vienuolyno statyba, projektavimu ir marmuro pirkimu bei jo gabenimu, surinkimui.

Knygos struktūrą sudaro dvi tipografiškai skirtingos dalys. Pirmoji dalis talpina statybos istoriją nuo vienuolyno steigimo idėjos gimimo iki Šv. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios konsekracijos 1712 m., esti sudaryta iš pratarmės, įvado, septynių skyrių ir baigiasi išvadomis skyriuje „Pabaiga“. Priedas, susidedantis iš įvado ir publikuojamų archyvinių dokumentų gali būti traktuojamas kaip antroji dalis. Knygos pabaigoje skelbiamas iliustracijų sąrašas, asmenvardžių ir vietovardžių rodyklės, pateikiamos santraukos ir iliustracijų sąrašas lenkų ir anglų kalbomis.

Pratarmėje autorius pasidalina prisiminimais ir asmeniniais išgyvenimais, susijusiais su vaikyste Petrašiūnuose šalia Pažaislio. Padėkojama visiems, padėjusiems rengti šį leidinį, o ypač savo bičiuliui, moksliniam redaktoriui dr. Liudui Jovaišai. Šiltos padėkos sulaukia ir ansamblio šeimininkės Šv. Kazimiero kongregacijos seserys vienuolės, kurios lydėjo autorių nuo pat pirmųjų vienuolyno tyrinėtojo žingsnių, jos daug pagelbėjo žiniomis.

Įvade išanalizuojama Pažaislio ansamblio tyrinėjimų istoriografija, paminimi reikšmingesnių publikacijų autoriai, apžvelgiama literatūra. Prieš pradedant Pažaislio statybos ir puošybos istoriją,  pirmame skyriuje skaitytojas išsamiai supažindinamas su to laikmečio istoriniais ir meniniais kontekstais, kurie nulėmė  vienuolynų projektavimo, planavimo ir puošybos instrukcijas. Labai svarbus LDK laikais užsakovų vaidmuo parenkant architektūros kūrinio formą, medžiagas, kainas.

Skyriuje „Skirtingi užsakovai – Kristupas Zigmantas Pacas ir Kazimieras Mykolas Pacas“ supažindinama su Pažaislio vienuolyno statybos fundatoriais. Pirmasis jų buvęs valdingas, mėgstąs kontroliuoti, bet pasižymėjo išmanymu puošyboje, akcentuojamas jo siekimas darbų kokybės. Jo įpėdiniui  statybos tapo  sunkia finansine našta, nes realiai  neturėjo tokių finansinių galimybių kaip jo pirmtakas, LDK kancleris.

Trečiajame skyriuje skaitytojai supažindinami su architektais ir tapybos, lipdybos meistrais. Išvardijami visi Pažaislyje dirbę tapytojai, stiuko lipdytojai, skulptoriai akmentašiai, pateikiami  jų biografiniai duomenys, kūrybinė veikla ir kitos žinios. Ši tema toliau plėtojama ketvirtajame skyriuje, kuriame atskleidžiama daug detalių kaip ir kur buvo ieškoma meistrų, kokiais kriterijais remtasi, kaip vykdavo derybos dėl darbų, kokios aplinkybės lėmė pasirinkimą ir pan. Penktame skyriuje aprašyti konkretūs ansamblio statybos ir puošybos darbai.

Šeštame skyriuje istorija pagaliau pasiekia kulminaciją: skaitytojo dėmesiui pateikiama  išsami  Pažaislio puošimo marmuru darbų chronologinė eiga. Pats bažnyčios dekoravimo procesas truko net 20 metų ir išsiskiria kaip didžiausias puošybos marmuru projektas LDK meno istorijos kontekste. Šis knygos skyrius gausiai iliustruotas bažnyčios interjero ar atskirų jo detalių nuotraukomis,  kurių menine kokybe leidžia gėrėtis teisingai prabangiam leidiniui parinktas popierius. Šią galimybę skaitytojui suteikė fotografai  Andrius Jonušas ir Marius Iršėnas, publikuojama ir paties autoriaus darytų nuotraukų.

Pažaislio vienuolyno istorija nebūtų išbaigta, jeigu nerastume septintajame skyriuje žinių apie Kristupo Zigmanto Paco, fundatoriaus, kuris paliko Lietuvai šį brandžiojo baroko šedevrą, paskutinės valios įgyvendinimo peripetijų: savo testamente jis apibūdino savo palaidojimo kriptą, įrengtą po bažnyčios prieangiu, kur turėję būti pastatyti Pacų šeimos marmuriniai sarkofagai. Deja, šiam sumanymui nebuvo lemta realizuotis, išliko tik architekto Pietro Puttini marmurinio sarkofago eskizai. Tad 1690 m. bažnyčios prieangio grindyse įmontuota antkapinė juodo marmuro lenta su epitafiniu įrašu simboliškai užbaigė Pažaislio puošybos marmuru istoriją.

Mindaugo Paknio ilgamečio kruopštaus darbo metu sukurta istorija baigiasi išvadomis „Pabaigos“ skyriuje, kur dar kartą apibendrintai išanalizuojama Pažaislio architektūrinio ansamblio meninės vertybės. Įkurtas prie Nemuno ant kalvos, apsuptas miškų, esantis toli nuo kultūros centrų, savo išgaubto fasado forma, freskų tematika buvęs labai modernus tam laikmečiui. Primenama, jog vienuolynas ypač vertingas pirmiausia dėl to, jog išlikęs kaip vientisas pastatų kompleksas, kurio meninę vertę sudaro ansamblio architektūros visuma, puošyba marmuru, sienų tapyba, stiuko lipdyba, sukurti XVII a. pabaigoje garsiausių to meto Italijos menininkų.

Tyrėjų  ir istorijos smalsuolių dėmesio nusipelno ir knygos priede „Pažaislio statybos ir dekoravimo darbų istoriniai šaltiniai (1667–1712)“ chronologine tvarka pateikiami rašytinių dokumentų nuorašai arba jų fragmentai originalų kalba (lotynų, italų ir lenkų kalbomis). Prieš kiekvieną publikuojamą dokumentą pateikiama dokumento turinio santrauka lietuvių kalba. Priedą sudaro susirašinėjimo korespondencija, įvairios sąmatos, oficialūs dokumentai, suteikiantys žinių apie Pažaislio vienuolyno statybos ir dekoravimo eigą, aplinkybes, darbų kasdienybę, marmuro ir kitų medžiagų kainas. Šį priedą galima traktuoti kaip knygą knygoje,  turinčią  savitą struktūrą ir tipografiką. Lietuviškam tekstui naudojamas juodas šriftas, o dokumentų originalams – taip vadinamas Venecijos raudonos (rausvai rusvas) šriftas. Pasirinktas mažesnis spaustuvinis šriftas ir gelsvo atspalvio popierius. Toks meninis knygos sprendimas sukuria unikalią turinio ir meninio apipavidalinimo sintezę –  jautiesi it skaitytum senąją rankraštinę knygą.

Pagyrų nusipelno ir viso leidinio poligrafinė kokybė, patrauklus dizainas, teisingai parinktas knygos formatas. Išsakius tiek pagyrų knygos meniniam apipavidalinimui labiausia sukelia nuostabą tai, jog nepasakyta, kam reiktų dėkoti už šį estetinį pasigėrėjimą keliantį leidinį.

Istoriko, humanitarinių mokslų daktaro  Mindaugo Paknio tikslas – pristatyti išsamią Pažaislio vienuolyno statybos  bei jo puošybos marmuru istoriją sėkmingai realizuotas. Autorius pirmasis nuodugniai išanalizavo ir pristatė archyvinius dokumentus, susijusius su Pažaislio istorija ir pateikė įtikinamą vaizdą apie vykdytus statybos ir puošybos marmuru darbus. Tad ši monografija yra  puikus informacijos šaltinis kitiems tyrėjams, tirsiantiems Pažaislį galbūt jau kitais aspektais.  Knyga parašyta sklandžia moksline kalba, mintis plėtojama nuosekliai ir sklandžiai, skaityti lengva, nors joje skelbiamas mokslinis tekstas, kuriame gausiu datų, nuorodų ir informacijos skliausteliuose. Todėl ši istorinė knyga turėtų būti patraukli bet kuriam skaitytojui, besidominčiam meno istorija. Autorius įvade buvo perspėjęs, jog kai kurie pavyzdžiai pakartojami tekste kelis kartus, tik skirtinguose kontekstuose, kalbant apie skirtingus statybų aspektus, tačiau tai tik suteikia privalumų monografijai – faktologinės medžiagos pasikartojimas iš tiesų padeda skaitytojui geriau įsidėmėti esminę informaciją. Dėstant medžiagą laikomasi mokslininko etikos: visur, kur galima, siekiama istorinio tikslumo remiantis faktais, dokumentais žinomuose šaltiniuose, kitur, nesant išlikusių dokumentų, patvirtinančių faktus, nurodoma tik hipotezė, ir kuo remiamasi.

Visi aukščiau išvardinti knygos privalumai leidžia tikėtis, jog istoriko Mindaugo Paknio knyga „Pažaislio vienuolyno statybos ir dekoravimo istorija“ užims svarbią vietą šio architektūros objekto tyrimų istoriografijoje.

 

Zita Jatulevičiūtė



[1] Pažaislio vienuolyno statybos ir dekoravimo istorija : mokslinė monografija / Mindaugas Paknys.  – Vilnius : Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2013. – 320 p.: iliustr.

 

Istorija Kultūra Lietuva Muziejai Naujienos Nuomonės, diskusijos, komentarai Spauda Švietimas , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra