Pavojaus varpai dėl muzikos ir menų ateities ataidėjo į Seimą

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Parlamentarų laukia inteligencijos egzaminas
 
Muzikos ir menų mokyklos Lietuvoje gali didžiuotis gražiomis tradicijomis. Ypač jautriai į bandymus griauti mūsų miestų ir miestelių dvasingumo židinius reaguoja muzikos mokytojai.
 
Dar 1996 m. Lietuvos mokytojų profesinė sąjunga (toliau – LMPS) Klaipėdos universiteto Menų fakultete surengė 1-ąją respublikinę konferenciją tema „Muzikos įtaka mokinių pasaulėžiūros formavimuisi ir mokinių nusikalstamumo mažinimui.“ Pagrindinį organizacinį darbą prisiėmė LMPS Vilniaus skyriaus pirmininkė Nijolė Karaškaitė, kuri nuo 1996 m. koordinuoja šalies muzikos mokyklų veiklą. Visus mokytojos sumanymus palaikė ir padėjo rengti konferenciją tuometinė LMPS pirmininkė, Nepriklausomybės akto signatarė Romualda Hofertienė.
 
Atrodė, kad valdžios vyrai bei moterys suprato muzikinio ugdymo reikšmę ateities Lietuvai ir mokytojai lyg ir nurimo.
 
Nauja grėsmė Lietuvos muzikos ir menų mokyklų tinklui iškilo 2002 m. – lapkričio 20 d. įvykusi LMPS konferencija, kurią organizavo tuometinė LMPS viceprezidentė Nijolė Karaškaitė, „Muzikos mokyklų šiandienos problemos ir ateities perspektyvos valstybinio švietimo reformos šviesoje“ savo rezoliucijoje siūlė, kad naujajame LR Švietimo įstatyme muzikos, meno, dailės, choreografijos mokyklos būtų įteisintos kaip formalaus meninio švietimo įstaigos, galinčios vykdyti ir neformalaus švietimo meninės raiškos programas. Tam pritarė ir Lietuvos muzikos mokyklų vadovų asociacija, mokytojų profesinės sąjungos, žymūs visuomenės veikėjai, mokytojai. Nors užsibrėžto tikslo nepavyko pasiekti, bet pavyko išsaugoti ir iki šių dienų išlaikyti muzikos bei menų mokyklų tinklą.
 
Dabar vartojamas terminas „neformalusis švietimas“ yra nevykęs vertalas iš anglų kalbos, kuris užsienyje reiškia klubų, būrelių veiklą.
 
N. Karaškaitė su bendraminčiais visoje Lietuvoje nuolat ieško būdų ir kelių, kaip nesugriauti puikiai veikiančios muzikinio bei meninio ugdymo sistemos. Mokytoja negaili gerų žodžių kolegoms, bet ypač pabrėžia profesorių Veronikos Vitaitės ir Sauliaus Sondeckio nenuilstamas pastangas žiniasklaidoje ginti Lietuvos dvasingumo pamatus.
 
2009 m. padėtis ne tik pablogėjo, bet pasidarė grėsminga. N. Karaškaitės iniciatyva lapkričio 11-ąją Vilniaus mokytojų namų Didžiojoje salėje įvyko Lietuvos kultūros kongreso bei LMPS Vilniaus skyriaus surengta Respublikinė muzikos ir meno mokyklų konferencija „Lietuvos muzikos ir meno mokyklų dabartis, ateitis ir perspektyva: dėl muzikos ir meno mokyklų tinklo išsaugojimo Lietuvoje.“
 
Konferencijoje kalbėjo mokytojai, aukštųjų mokyklų dėstytojai, LR Švietimo ir mokslo ministerijos, profesinių sąjungų atstovai. Ypač optimistiškai nuteikė Konferencijos dalyvavusių Seimo narių Dalios Teišerskytės ir Astos Baukutės palaikymas bei ryžtas konkrečiai prisidėti prie formalaus muzikinio ir meninio ugdymo sistemos išsaugojimo. Buvo priimtas kreipimasis dėl muzikos ir meno mokyklų tinklo bei vieningos, nuoseklios muzikos švietimo sistemos išsaugojimo Lietuvoje, adresuotas LR Prezidentei, Seimo Pirmininkei, Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkui, LR Ministrui Pirmininkui, Švietimo bei mokslo ministrui. Pasirašė LMPS Vilniaus skyriaus, Lietuvos darbo federacijos, Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos, LMTA darbuotojų atstovybės, Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos darbuotojų profesinės sąjungos vadovaujantys asmenys (Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijoje gautas vasario 22 d., kitose minėtose institucijose vasario 23 d., „Lietuvos Aidas“, 2010 03 20).
 
Dėl grėsmingos padėties 2010 m. vasario mėn. 11 d. į LR Prezidentę, Seimo Pirmininkę ir Ministrą Pirmininką „su tikėjimu ir viltimi“ kreipėsi vienuolika žymių Lietuvos muzikų. Kreipimasis buvo paskelbtas žiniasklaidoje.
 
Bet mokytojai, muzikos ir meno pasaulio atstovai matė, kad grėsmės nemažėja, kad Lietuvos švietimo bei mokslo ministerijoje neatsisakoma minties formalųjį muzikinį ugdymą kiek galint platesniu mastu pakeisti neformaliuoju, tai yra užsiėmimais būreliuose, kitaip sakant, šuo loja, o karavanas eina.
 
Suprantant, kad delsti daugiau negalima, nes kas gali paneigti, kad liberalcentristai nebandys „neformalaus ugdymo koncepciją“ prastumti Seime, 2010 m. kovo 30 d. Seimo rūmuose buvo surengta konferencija „Muzikos ir menų mokyklų vieta Lietuvos švietimo įstaigų sistemoje.“
 
Graudžiai malonią renginio „uvertiūrą“ padovanojo koridoriuje prie Seimo Konferencijų salės groję ir dainavę jaunieji talentai – Vilniaus Algirdo muzikos mokyklos mišrus kvintetas, Vilniaus muzikos mokyklos „Lyra“ merginų ansamblis bei vaikinų trio. Atrodė, jog šalia stovėjęs muzikos mokytojas Danielius Šimkus jaudinosi ne mažiau už savo mokinius.
 
Konferenciją vedusi Seimo narė Asta Baukutė, pasveikinusi pedagogus, tėvus, savivaldybių atstovus – Lietuvos visuomenės dvasingumui neabejingus žmones, pakvietė garbingus svečius tarti sveikinimo žodį. Kadangi garbūs prelegentai apgailestavo, kad salėje nėra žiniasklaidos atstovų ir kadangi jų sveikinimo žodžiai buvo dalykiški pasisakymai aktualia tema, susiję su Lietuvos visuomenės dvasingumu, „Lietuvos Aidas“ supažindina savo skaitytojus su kalbėjusiųjų mintimis.
 
LR Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius padėkojo konferencijos organizatoriams už šią gražią iniciatyvą ir paragino „pasikalbėti atvirai, apie realius dalykus, nesivadovauti viešoje ar ne visai viešoje erdvėje sklandančiais gandais.“ Ministras teigė, jog jam yra tekę aplankyti „ne vieną puikiai dirbančią neformalaus ugdymo muzikos ir meno mokyklą“, ir pasidžiaugė, kad sunkmečiu stengiamasi išsaugoti visas švietimo grandis apimančią sistemą. Ministras informavo, kad vykstant dabartinei reformai aukštųjų muzikos ir menų mokyklų studentams buvo skirta daugiau finansavimo negu ankstesniais metais. Bet „neformalaus ugdymo muzikos ir menų mokyklų grandis“, jo nuomone, yra „sunkiausioje situacijoje“.
 
Kalbėtojas nuramino auditoriją, pranešdamas, kad daug nerimo kėlusi neformalaus ugdymo koncepcija „nėra tolesnio svarstymo objektas“, ir pakvietė nebekalbėti „apie pernykštį sniegą“, o svarstyti, „kas gali leisti neformalaus muzikinio ir meninio ugdymo įstaigoms matyti savo vietą ir aiškią perspektyvą.“ G. Steponavičius pažadėjo, kad ministerijos sudaryta darbo grupė iki balandžio vidurio pateiks muzikos ir menų mokyklų finansavimo modelį. Jis taip pat žadėjo siekti, kiek jo „išgalės leis“, kad muzikos ir menų mokyklų mokinių krepšelis gautų papildomų pinigų.
 
Baigdamas ministras pasakė, jog ministerija nori būti aktyvi partnerė ir bendromis jėgomis ieškoti sprendimo, kad geriausiai dirbantys galėtų sulaukti didesnės paramos, bei palinkėjo konstruktyvaus dialogo, vadovautis aiškiais argumentais, faktais ir vykstančiais procesais, o ne gandais.
 
Posėdžio pirmininkė A. Baukutė padėkojo už kvietimą tartis ir išreiškė viltį, jog dabar vieni kitus girdės širdimi, nes širdis yra vienintelis nemeluojantis mūsų kūno organas.
 
Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Valentinas Stundys kalbėjo apie jo vadovaujamo komiteto pastangas išsaugoti meninio ugdymo sistemą, jos tradicijas, kurių rezultatai matomi Europoje ir pasaulyje. V. Stundys teigė, jog komitetas kritiškai vertina garsųjį neformalaus ugdymo koncepcijos projektą ir mano, jog negali būti jokios jo sklaidos, kol nepatvirtintas naujasis Švietimo įstatymas. Kalbėdamas apie būsimus šio įstatymo redakcijos svarstymus, jis pabrėžė, jog susirinkusieji turėtų pasakyti, koks turėtų būti tas įstatymas. Pasak politiko, daugiausiai nesaugumo kyla toms mokykloms, kurių steigėja yra savivalda, todėl įstatyme turėtų būti saugiklių, kad menų ir muzikos mokyklos jaustųsi saugesnės. Tai yra ir statuso, ir turinio dalykas.
 
Baigdamas politikas užtikrino, kad šios konferencijos diskusija persikels į komitetą, nes kalbama ne tik apie meninį ugdymą, bet ir apie įvairias jaunimo užimtumo formas. Lygybės ženklo tarp šių dalykų niekas nedrįs rašyti. Seimo narys priminė dr. Meilės Lukšienės žodžius, kad švietimo pamatas yra tautos kultūra ir humanitarika, o meninis ugdymas yra humanitarikos centras. V. Stundžio ir jo vadovaujamo komiteto nuomone, mokykla turi būti humanistinė, mūsų švietimo sistema turi būti grindžiama humanitarine tradicija. Kalbėtojas padėkojo p. A. Baukutei, kuri nuosekliai dirba šita tema, aktyviai tarpininkauja tarp akademikų ir politikų.
 
P. A. Baukutė pasidžiaugė, kad daugelis politikų sutiko ne tik žodžiu, bet ir veiksmu pagelbėti muzikos bei meno mokykloms ir suteikė žodį „aistringai menų mylėtojai“ poetei Daliai Teišerskytei.
 
Poetiškoji Seimo narė, kurios pasisakymai, tarsi Čiurlionio paveikslų saulės spindulėlis auditoriją visada sušildo optimizmo gaida, pirmiausiai pasidžiaugė, matydama salėje „tiek daug šviesių veidų“. Seimo narė kreipėsi į susirinkusiuosius kaip į nacionalines vertybes, nacionalinį turtą: „Lietuva neturi deimantų, neturi naftos, turi kelis „apsisnargliavusius“ oligarchus, /…/ todėl kiekvienas kuriantis žmogus yra nacionalinis turtas.“
 
Toliau poetė savo sukurtais posmais kalbėjo apie tai, ką jai reiškia muzika, be kurios ji negalėtų gyventi:
 
Ji – skrybėlė nuo saulės,
apsiaustas nuo skersvėjų,
pirštinaitė sužvarbusiems pirštams,
telefono ragelis, kai nėra artimųjų,
traukinys į nežinomą šalį /…/
Ji – jūržolės, kuriomis apsigaubus
ateina ramybė.
 
„Šiuo metu tos ramybės nėra, nes esame pavojuje išnykti“, – tęsė Seimo narė. Jos nuomone, „tik susiėmę už rankų, tik visi sirgdami viena liga, labai gražia meno liga, galime ištverti ir galime išlikti.“ Priminusi, kiek Lietuvos mokinių kasmet užima pirmąsias vietas įvairiuose tarptautiniuose konkursuose, politikė pabrėžė, jog esame labai turtinga šalis. D. Teišerskytė pasidžiaugė, kad išsipildė jos sena svajonė, kad menininkai eitų dėstyti į mokyklas, nes jie užkrečia vaikus savo aura, savo biolauku. Nuo 2011 metų bus pradėta įgyvendinti koncepcija, pagal kurią iš Europos pinigų menininkams bus apmokama už darbą mokykloje. Tai Seimo narė pavadino maža pergale „mūsų menų fronte“ ir tuo pat metu apgailestavo, kad žiniasklaida nepraneša apie Švietimo, mokslo bei kultūros komiteto darbus, emocingai klausdama: „Kiek šiandien matote salėje žurnalistų? Kas atspindės šį brangų ir labai reikalingą renginį? („Lietuvos Aidas“! – I. T.) Galbūt kuriame nors rajoniniame laikraštyje šiai konferencijai bus skirtos trys eilutės“, – susirūpinusi kalbėjo D. Teišerskytė. Palyginimui ji priminė Etikos ir procedūrų komisijos posėdžius, kuriuose būna 12–15 kamerų, o Seimo nariams ne visada lieka vietos atsisėsti.
 
Baigdama ji pabrėžė, jog ypatingą dėmesį taip pat turime kreipti į jauno žmogaus auklėjimą, kad jis suvoktų, kas yra informacija, kad mokėtų lyginti ir interpretuoti žiniasklaidos pranešimus. Po to D. Teišerskytė sekmadienį išklausyto kunigo pamokslo žodžiais pakvietė skleisti gerąsias žinias, mylėti vieniems kitus ir linkėti vieni kitiems ramybės, nes „ramybėje gimsta muzika, gimsta eilėraščiai, gimsta tiesa“.
 
Vilija Aleknaitė-Abramikienė, LMTA absolventė, kreipėsi į susirinkusiuosius kaip politikė. Ji pradėjo nuo subkultūros, apie kurios destruktyvų poveikį jaunam žmogui, asmens psichinei ir dvasinei sveikatai toje pačioje Seimo salėje neseniai kalbėjo vienas prancūzų kunigas. Grįždama į dabartinę situaciją Lietuvoje, Seimo narė klausė: „ar nereikėtų labiau atkreipti dėmesį į tai, kas visuomenėje yra sveika, kad paskui nereikėtų gydytis?“. Politikė buvo šokiruota, kai išgirdo, jog jos dėstytojai, profesoriai taps „neformalūs“. Ji vaizdingais palyginimais pabrėžė „neformalaus ugdymo“ koncepcijos absurdiškumą: „Pabandykime įsivaizduoti – prisikelia Bachas su visa šeima, Mocartas, Bethovenas ir visi ateina kaip neformalai“. Kalbėtojos nuomone, „neformalai“ labiau siejasi su subkultūromis. Ji pati nuo šešerių metų mokėsi muzikos, todėl galėjo argumentuotai teigti, jog muzikos mokymasis yra pats formaliausias ugdymas. Ji taip pat pažymėjo, kad muzikos bei meno mokyklose būtina skirti vienodą dėmesį ir talentingiems, ir mažiau talentingiems. Priminė, kad berniukai lėčiau atsiskleidžia, o moterys labai anksti užsiskleidžia. Todėl mažiukų negalima pradėti rūšiuoti. Muzikos ir dailės mokytoją V. Aleknaitė-Abramikienė palygino su auksakaliu pačia geriausia šio žodžio prasme.
 
Nuoširdžiais plojimas sutiktas Nacionalinio simfoninio orkestro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas profesorius Juozas Domarkas, prisiminęs Švietimo ir mokslo ministro raginimą nesivadovauti neva sklandančiais gandais, pasakė: „Nėra ugnies be dūmų ar dūmų be ugnies.“ Šią mintį pratęsęs liaudišku pastebėjimu – „jeigu filme pasirodo šautuvas, jis vis tiek kada nors iššaus“, maestro žaismingai prabilo apie formalaus ir neformalaus meno skirtumus. „Formalus menas yra tas, kurį turime šiandien, o neformalus turbūt tas, kurį turėsime“ (salėje nuvilnijo šilta juoko banga).
 
Pasak J. Domarko, kalbant apie muziką, formalus menas yra tas, kurio mokoma profesionaliai, pagal tam tikrą sistemą, o neformaliu profesorius pats esą buvo vaikystėje: labai norėjo muzikuoti, bet vyko karas. Norėdamas kaip nors groti, jis ėmė ieškoti visokių skudučių, skrabalų ir grojo. Jo, kaip „neformalaus“, Plungės gimnazijoje nepriėmė į chorą, bet „priglaudė“ Bažnyčia – priėmė į savo chorą. Profesorius rimtu veidu su humoro gaidele tęsė: „Ten aš taip pat buvau neformalus, nes choras buvo neprofesionalus.“ Po to jis priminė, kaip jo kartos menininkai reikalavo, kovojo, kad kiekviename mieste ir miestelyje būtų įsteigtos muzikos mokyklos, kaip turi būti įrengtos patalpos, kokie turi būti instrumentai. Tai buvo formalu. Kuriant mokyklų sistemą, tekdavo kariauti su valdžia.
 
Praėjusią vasarą garbiajam dirigentui teko koncertuoti su Čilės nacionaliniu orkestru sostinėje Santjage. Čilė, viena iš turtingiausių Lotynų Amerikos valstybių (turi trečdalį viso pasaulio vario išteklių), neturi tokios sistemos, kaip mūsiškė. Vaikai mokosi neformaliojo ugdymo institucijose. Turtingesni tėvai siunčia vaikus mokytis į užsienį. Ten išsimokslinę, jie grįžta namo ir groja orkestruose.
 
O Lietuvoje ta sistema veikia. „Tad kaip galima kalbėti apie koncepciją? Ji veikia! Ją reikia išlaikyti!!!“ – susijaudinęs kalbėjo menininkas.
 
Baigdamas jis pasakė, jog būtų gerai, kad kas nors šioje salėje skambančias mintis užfiksuotų: „Juk mes neatėjom čia kalbėti apie tai, kiek primelžti karvių ar kiek prikasti bulvių, kaip pertvarkyti Onkologijos institutą. Mes atėjom kalbėti apie muziką. Ir mes apie tai šiek tiek išmanome. Todėl būtų labai gražu, kad tie žmonės, kurie pretenduoja į koncepciją, įsiklausytų į tuos žmones, kurie žino, kad koncepcijos nereikia kurti, nes ji jau yra. „Tai toks būtų mano pasveikinimas Tamstoms“, – baigė gražiomis žemaitiškomis intonacijomis papuoštą kalbą profesorius. Sukeldamas naują šiltų plojimų bangą, maestro pasakė: „Viena prelegentė salėje matė šviesius veidus. O aš matau tamsius veidus. Jūs man atleiskite. Daugelio šalių muzikantai mums pavydi sistemos, kurią lengva ranka norime sunaikinti.“
 
Nuoširdžiais plojimais sutiktas profesorius Saulius Sondeckis kalbėjo tema „Meninio ugdymo reikšmė asmenybės formavime tarptautiniame kontekste.“
 
Profesorius pasidžiaugė, kad įžanginiuose pasisakymuose buvo pasakyta tiek daug aktualių minčių. Ypač jį nuramino ministro G. Steponavičiaus patikinimas, jog nerimas dėl muzikos ir menų mokyklų likimo daugiau susijęs su gandų lygmeniu.
 
Nepaisant to, kalbėtojas susirūpinęs klausė: „Ko mes čia susirinkome? Kodėl taip sujudo visos muzikos mokyklos, visi muzikantai?“ Ir čia pat atsakė – „kad galėtume nusiraminti ir kad padėtume išsaugoti darniai, tikrai geriausiai pasaulyje veikiančią muzikos švietimo ir mokymo sistemą.“
 
S. Sondeckis priminė 2010 m. vasario 11 d. kreipimąsi, adresuotą LR Prezidentei, Seimo Pirmininkei ir Ministrui Pirmininkui, kurį pasirašė vienuolika žymių Lietuvos muzikų – nė vienas iš jų nedirba muzikos mokyklose. Reikalo rimtumą patvirtina šių iškilių asmenybių pavardės: Juozas Domarkas, Petras Geniušas, Davidas Geringas, Birutė Karosienė, Leonidas Melnikas, Virgilijus Noreika, Gintaras Rinkevičius, Mūza Rubackytė, Saulius Sondeckis, Audronė Vainiūnaitė ir Rimvydas Žigaitis.
 
Profesorius pabrėžė pagrindines šio kreipimosi mintis, kurios gyvybiškai svarbios Lietuvos visuomenės dvasinei sveikatai:
 
* muzikos mokyklos turi likti ne popamokinio, saviveiklinio ar kitokio pobūdžio būreliais, bet muzikos mokyklomis, o muzikinių įgūdžių lavinimas ir muzikavimas negali būti pakeistas vien pramoga, diletantišku laisvalaikio leidimu;
 
* muzikos mokyklos turi būti valstybės finansuojamos, likti Švietimo ministerijos žinioje, o ne perduotos savivaldybėms;
 
* muzikos mokyti galima tik vadovaujantis profesionaliomis, visuotinai pripažintomis muzikos mokymo metodikomis, nepriklausomai nuo to, ar ugdomas mėgėjas, ar būsimas profesionalas.
 
Pasidžiaugęs, kad Lietuvoje yra savivaldybių, kurios supranta, kad muzikos mokykla yra miesto muzikinio gyvenimo šviesulys, švyturys, garbusis muzikas apgailestavo, kad yra ir tokių savivaldybių, kur narių dauguma klausia, kam tos muzikos reikia, ir balsų dauguma priima sprendimą muzikos mokyklą uždaryti, o jos patalpose įsteigti kazino, ar ką nors kita.
 
Profesorius, kuris jau daug dešimtmečių ne tik visame pasaulyje garsina Lietuvos muziką bei muzikų kuriamą meną, bet ir stengiasi, kad mūsų Tėvynėje būtų perimti kitose šalyse pastebėti sveikintini dalykai, pateikė Ukrainos, kurioje neseniai lankėsi, pavyzdį. Ten visos muzikos mokyklos priklauso Kultūros ministerijai.
 
Pasak profesoriaus, tesprendžia valdžia, kuri ministerija bus atsakinga, bet muzikos mokyklomis turi rūpintis valstybė.
 
Priminęs šioje konferencijoje pasakytą V. Aleknaitės-Abramikienės teiginį, kad mažiukų negalima rūšiuoti, profesorius pateikė pavyzdį apie tris kadaise negabiais laikytus vaikus, kuriems pagal dabar siūlomą sistemą šeštoje ar septintoje klasėje būtų nerekomendavę toliau mokytis muzikos. Kai Raimundas Katilius buvo septintoje klasėje, pedagogai (tarp jų ir prelegentas) svarstė, ką su juo daryti – jis grojo kažkaip negyvai, atrodė, iš jo neišeis smuikininkas. Davido Geringo likimas buvo sprendžiamas, kai berniukas mokėsi devintoje klasėje. O baigęs 11-ą klasę, jaunasis smuikininkas pateko mokytis pas Rostropovičių. „O trečiasis stovi prieš jus“, – pasakė maestro, rodydamas į save ir sukeldamas salėje ilgai trunkančius pritariančius plojimus bei šilto juoko bangą.
 
Pritardamas anksčiau kalbėjusiųjų mintims, profesorius pabrėžė, jog tai, ką ministerija siūlo, nėra muzikos mokymo ar muzikinio švietimo koncepcija, ir argumentuotai teigė, vėl salėje aidint plojimams, jog Lietuva turi geriausiai pasaulyje sustyguotą muzikos mokymo koncepciją. S. Sondeckis pažymėjo, kad muzikinio visuomenės švietimo atžvilgiu mums dažnai bandoma įteigti Skandinavijos pavyzdį, o iš tikrųjų sektinas pavyzdys būtų Vengrija, Lenkija, Bulgarija, Rumunija, Ukraina, Baltarusija. Tokios neturtingos šalies, kaip Ukraina, Kijevo konservatorijos rektorius neseniai Frankfurte užsakė net 80 tūkstančius eurų kainuojančių Bechsteino firmos fortepijonų. Ukrainos muzikinio švietimo sistema buvo išsaugota.
 
Pasaulinio garso muzikas pateikė stulbinančių Rytų šalių – Japonijos, Kinijos, Pietų Korėjos – laimėjimų muzikinio švietimo srityje. Dar prieš 20 metų šios šalys importuodavo solistus iš Europos, dabar tų šalių muzikantai laimi tarptautinių konkursų prizus.
 
Sektinas pavyzdys būtų ir Venesuela, kuri turi 2 000 vaikų ir jaunimo simfoninių bei kamerinių orkestrų, o Simono Bolivaro orkestras laikomas geriausiu pasaulyje. Praėjusiais metais Vartburgo festivalyje jis grojo penkis koncertus – visi bilietai buvo išpirkti. Profesorius priminė, kad 1976 m. geriausią orkestrą turėjome Lietuvoje, dabartinėmis sąlygomis to negalėtume turėti (1976 m. S. Sondeckio vadovaujamas M. K. Čiurlionio menų gimnazijos moksleivių orkestras Berlyne pelnė Herberto von Karajano fondo tarptautinio jaunimo orkestrų konkurso aukso medalį. Herbertas von Karajanas šį orkestrą pavadino geriausiu pasaulio orkestru. – I. T.).
 
Rėždamas konstruktyvią kritiką, profesorius pabrėžė, kad diskutuojamos koncepcijos kūrėjai nieko bendro neturi su muzika, bei ragino stiprinti jau pradėtą klibinti muzikinio švietimo sistemą, grąžinti ją į buvusį lygį ir dar tobulinti.
 
Baigdamas profesorius priminė vieną iš geriausių ir brangiausių Japonijoje Mynono universitetą – visi jo studentai, nesvarbu, kuriame fakultete studijuoja, privalo groti kuriame nors simfoniniame orkestre.
 
To universiteto rektorius S. Sondeckiui kalbėjo, jog ypač instrumentinis grojimas padeda išjudinti tam tikrus „miegančius“ smegenų centrus, kurie žmogaus protui leidžia pasiekti didesnę aukštųjų technologijų pažangą.
 
Šiek tiek šaržuodamas profesorius teigė, jog mes Lietuvoje linkę suvaryti į klasę 30 vaikučių ir mokyti juos vienu pirštu skambinti fortepijonu.
 
Jaunatviška profesoriaus dvasia pasirengusi visomis išgalėmis darbuotis ir prisidėti stiprinant muzikinį švietimą Lietuvoje, bet Seimo Konferencijų salės tribūnoje jis turėjo su širdgėla konstatuoti buvusios sistemos griovimo faktus.
 
Antai, Šiauliuose buvo mokytojos Nijolės Prascevičienės vadovaujamas vaikučių ansambliukas, jų grojimas galėjo iki ašarų sugraudinti, juos būtų galima leisti kur nori, po visą pasaulį. Bet nebėra pinigų, teko tą ansambliuką uždaryti.
 
Pasaulinio garso menininkas jaudindamasis tęsė: „Puikų radijo vaikų chorą Vilniuje uždarė – pritrūko pinigų kelių mokytojų atlyginimams!“ Po to jis priminė, kad rajonuose Atgimimo bangos paskatinti kai kurių miestų šviesuoliai, pasinaudodami uždarytų partijos komitetų pastatais, padėjo pagerinti muzikos mokyklų gyvavimo sąlygas. Dabar esą sklando toks gandas, jog ta liūdnai pagarsėjusi koncepcija esą tam ir kuriama, kad, užgniaužus muzikos mokyklas, būtų galima naudingai privatizuoti puikius namus, kartais ir rūmus miestų centruose. Paklausęs auditorijos, ar ne šitaip kalbama Lietuvoje, profesorius susilaukė tuos gandus patvirtinančių plojimų.
 
Vadinasi, tikrai nėra ugnies be dūmų. Nepaisant Švietimo ir mokslo ministro pasakytų raminančių žodžių, profesorius su baime žiūri į diskusijas sukėlusios koncepcijos kūrimą. Jis išreiškė nerimą dėl to, kad ministerijos žmonės važinėja po Lietuvą ir demoralizuoja muzikos mokytojus, daro jiems spaudimą. Kreipdamasis į susirinkusiuosius, profesorius pasakė: „Jeigu tai gandai, paneikite“. Pasak prelegento, būtent tie gandai surinko į šią salę tokią gausią auditoriją.
 
Baigdamas profesorius pasidžiaugė, kad Lietuvoje yra tiek daug tikrų šviesuolių, ir išreiškė viltį, kad jie laiku sustabdys griovimo darbą. Optimistiškai nuteikė garbaus muziko informacija, kad į anksčiau minėtąjį kreipimąsi susilaukta padrąsinančio atsakymo iš LR Prezidentės kanceliarijos, kuriuo Prezidentės vyriausioji patarėja Virginija Gudienė patikino, kad prezidentūros švietimo, mokslo, kultūros ir nevyriausybinių organizacijų grupė nuolat stebės situaciją, susijusią su meniniu ugdymu. „Prezidentūra stebės, o mes taip pat savo ruožtu stebėsime ir padėsime prezidentūrai stebėti, teiksime jai medžiagą ir padėsime priimti tikrai reikiamus ir Lietuvoje laukiamus sprendimus“, – su humoro gaidele baigė savo kalbą profesorius aidint plojimams.
 
LMTA profesorė Veronika Vitaitė kalbėjo tema „Muzikos ir menų mokyklos Lietuvoje – būti ar nebūti“.
 
Profesorė, kurios kalbą taip pat dažnai pertraukdavo pritariantys plojimai, muzikos mokyklas vaizdingai palygino su medžio šaknimis – kuo jos platesnės, kuo daugiau talentingų vaikų jose mokysis, tuo labiau mąstanti ir kūrybinga bus tauta, o LMTA galės susirinkti aukšto lygio būsimų profesionalų kontingentą.
 
Žinoma pianistė ir pedagogė pateikė konkrečius skaičius, kurie rodė tragišką LMTA situaciją. Pažymėjusi, jog globalizacijos laikotarpį išgyvens tik kultūringa tauta, profesorė palyginimui pateikė nerimą keliančių faktų. Antai, Kanadoje stojant į universitetą reikia būti sukaupus 100 kreditų: 50 kreditų duoda labai geras brandos atestatas, 50 kreditų duoda muzikos mokykla. Vadinasi, valstybė siekia, kad įvairių sričių specialistai būtų visapusiškai išsilavinę žmonės.
 
Pažymėjusi, kad Lietuvą „dvidešimt metų krečia reformos“, profesorė teigė, jog profesionalusis menas turi vienintelį kelią – nuo 5-7 metų ugdyti gebėjimus. Muzika ugdo kruopštumą, mąstymą, valią, jautrumą.
 
Didžiuodamasi prelegentė priminė, kad kasmet apie 200 jaunųjų Lietuvos muzikantų laimi pirmąsias tarptautinių konkursų vietas, ypač pabrėždama, kad tarp jų yra nemažai mokinių iš regionų.
 
Kalbėtoja argumentuotai teigė, jog muzikos mokyklų nebereikėtų „kratyti“ naujomis reformomis. Mokyklose dirba pedagogai su aukštuoju išsilavinimu – jie yra mūsų nacionalinis turtas. Muzikos mokyklų pavadinimą neformaliojo ugdymo institucijomis ji laiko didžiule klaida. Palyginimui pateikė Latviją ir Estiją, kuriose muzikos mokyklos iki šiol priklauso Švietimo ministerijai.
 
Profesorė kritikavo ministeriją dėl to, kad ji muzikos mokyklų baigimo diplomus bando pakeisti nelabai reikšmingais pažymėjimais. Minėtosios neformalaus ugdymo koncepcijos „kūrėjus“ ji pavadino ministerijos finansuojama grupe, kuri nelabai išmano muziką.
 
„Vaikų užimtumas ir vaikų mokymas – absoliučiai skirtingos sąvokos“, – pabrėžė V. Vitaitė, susirūpinusi konstatuodama, jog palikti vaikų muzikos mokyklas savivaldybėms yra pražūtinga.
 
Kalbėdama apie blogybes muzikinio švietimo srityje, prelegentė pradėjo nuo valdžios – iš 200 ŠMM darbuotojų tik vienas yra atsakingas už muziką, ir tas pats neturi muzikinio išsilavinimo (sic!).
 
Patvirtindama, kad blogėjanti vaikų muzikos mokyklų situacija neigiamai atsiliepia Lietuvos muzikos ir teatro akademijai, ji pateikė įspūdingus skaičius: 2006 m. įstojo 211 abiturientų, iš jų 138 buvo priimti į muzikos specialybes; 2007 m. priimta 206 studentai, iš jų 119 – į muziką; 2008 m. prasidėjo Švietimo reforma, į muziką įstojo 117; ką padarė „krepšeliai“ – 2009 m. buvo priimti 68 muzikai. 2010 m. akademijai buvo skirtas 201 krepšelis, tiems, kuriems neliko „krepšelio“, už studijas reikia mokėti 18 tūkst. litų. „Atleiskit, kas šiandien gali mokėti tokią sumą?“ – klausė profesorė, jaudindamasi dėl to, kad mokytis galės tik turtingųjų tėvų vaikai.
 
Profesorė priminė Europos Sąjungos dokumentus, kuriuose patariama investuoti į kultūrą „atsižvelgiant į susiklosčiusias šalies tradicijas“. Apgailestaudama ji turėjo konstatuoti, jog Lietuvos tikrovė yra tokia, kad daugelis iš mūsų abiturientų važiuoja studijuoti į Austriją, Škotiją, Suomiją, kuriuose nereikia mokėti už mokslą.
 
Išreikšdama salėje sėdėjusiųjų  mintis, pranešėja retoriškai klausė: „Kodėl griauname tai, kas geriausia?“ Ji taip pat apgailestavo, kad į savo klausimus profesionalai iš valdininkų nesulaukia jokios reakcijos. Be to, jai ir jos kolegoms apmaudu, kad valstybės vyrai nelanko rimtų spektaklių ir koncertų. Tai rodo atitinkamą jų požiūrį į meną, į kūrėjus, o jie, deja, formuoja mūsų politiką. Ir taip išeina, kad viską sprendžia ne žmonės, o krepšelis.
 
Pabrėžusi, kad turime aukšto lygio muzikų rengimo sistemą, profesorė su pasididžiavimu kalbėjo apie puikius orkestrus, kvartetus, dirigentus, vokalistus, kompozitorius, kurie garsina Lietuvos vardą. Priminė, kad LMTA antro, trečio kurso studentai priimami į prestižiškiausias pasaulio aukštąsias mokyklas, o mūsų Muzikos akademijoje studijuojantys užsieniečiai joje randa tokią nuostabią kūrybinę atmosferą, kad, pasimokę čia pusę metų, prašo prasitęsti savo studijas.
 
Išreiškusi susirūpinimą dėl to, kad dvasinių vertybių pirmenybę Lietuvoje vis labiau keičia materialinių vertybių garbinimas, profesorė savo kalbą vis dėlto baigė poetiškai – Liudviko van Bethoveno Devintosios simfonijos ir joje skambančių Friedricho Šilerio „Džiaugsmo odės“ žodžių (Europos ir ES himnas. – I. T.) įkvėpta, ji pakvietė apsikabinus, susikabinus kurti grožį bei neleisti griauti kultūros.
 
Gintaras Skapas, Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos Vilniaus m. profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkas savo pranešime „Švietimo reforma: aklavietė ar krachas?“ kvietė būti budriems dėl Seimui jau įteikto Švietimo įstatymo projekto ir jo svarstymo, nes ministras, sveikindamas šios konferencijos dalyvius, esą nebuvo nuoširdus ir atviras. Kad neišeitų taip, kaip visada: „sukuriamos prielaidos, padaroma neišvengiamybė, po to kaip mana iš dangaus priimamas įstatymas, įteisinama neteisybė, kuri šiandien jau yra.“
 
G. Skapas skaitė labai logiškai parengtą pranešimą, pasverdamas kiekvieną žodį. Lietuvoje vykstančią švietimo reformą jis bekompromisiškai lygino su ispaniška korida, kurioje buliaus vaidmenį atlieka Švietimo ir mokslo ministerija. Įsiutinta dūrių, ji „desperatiškai“ šokinėja tarp Aukštojo mokslo reformos, mokyklų tinklo pertvarkos ar neformalaus ugdymo.
 
Pasak pranešėjo, šioje konferencijoje siekiama išsiaiškinti, ar reikalinga iki šiol gyvybinga bei paklausi muzikos ir meno sistema, kaip tą sistemą supranta joje dirbantys žmonės, ir kokią vietą mums šioje visuomenėje yra numatę mūsų valdininkai, piniguočiai.
 
Toliau G. Skapas atskleidė numatomos koncepcijos pragaištingą požiūrį į muzikos ir meno mokyklose dirbantį mokytoją, koncepcijos projektas jį stumteli keliomis pakopomis žemyn, kalbėjo apskritai apie valdininkų požiūrį į mokytojo profesijos prestižo reikalus.
 
Profsąjungų lyderis atkreipė dėmesį į siūlomų reformų epizodiškumą. Pasak jo, mokykla tapo savotišku turgumi, kuriame išbandomi vis nauji modeliai, siūlomos pataisos mokytoją verčia dirbti epizodiškai, o reformomis pažeidžiamas mokytojas.
 
G. Skapas informavo, kad šiuo metu muzikos mokyklose dirba 250 tarptautinių konkursų laureatų. Apibendrindamas muzikos ir meno mokytojo požiūrį į mokymą bei ugdymą, G. Skapas kalbėjo: „Kiekviename vaike turime matyti Čiurlionį ar Tuminą“.
 
Prelegentas su nerimu kalbėjo taip pat apie tai, kad Švietimo ir mokslo ministerija nežino to kūrybinio potencialo, kuris dar bando kompensuoti nužmogėjimą bei kultūrinį krachą. Didžiuodamasis mūsų pedagogais, jis pažymėjo, jog daugelyje muzikos mokyklų dirba aukštųjų mokyklų dėstytojai, profesoriai.
 
Kalbėtojas pabrėžė, kad Europai mes esame įdomūs dvasios stiprumu, papročiais, dainomis.
 
Priminęs, kad vadinamojo laisvalaikio leidimo formoms skirta 400 mln. eurų arba 1 mlrd. 400 mln. litų europinių pinigų, kalbėtojas, remdamasis kai kurių plačiai nuskambėjusių projektų finansavimo praktika, į artimiausią ateitį nežvelgė optimistiškai: „Galime įsivaizduoti, kiek iš tų pinigų liks muzikos ir meno mokykloms, kaip neformalaus švietimo institucijoms.“
 
Atkreipęs dėmesį į žiniasklaidoje atsiradusį terminą „kultūrinė anoreksija“, muzikos mokytojas liūdnoka gaida pastebėjo, jog tas terminas taikliai atspindi mūsų visuomenės nuotaikas. Spręsdami socialines, ekonomines problemas, pamirštame pagrindinį tikslą – ugdyti visapusiškai išprususį kultūringą žmogų.
 
Plojimais sutiktas profesorius Vytautas Miškinis, „Ąžuoliuko“ choro meno vadovas, kalbėjo tema „Muzikinis švietimas – neatskiriama žmogaus gyvenimo dalis“.
 
Pasveikinęs susirinkusiuosius „kaip neformalų lyderis“, profesorius padėkojo už išgirstas mintis ir perėjo prie liūdnai pagarsėjusios Neformalaus švietimo koncepcijos, dėl kurios, jo nuomone, kalti ministro aplinkos ekspertai – „stalčiaus žmonės, kurie pažodžiui išvertė anglišką žodį informal. Maestro kalboje nestigo taiklių ir iškalbingų palyginimų, kuriems tikrai nereikia komentarų, pavyzdžiui: „Koncepcijos pristatymui buvo skirta 300 tūkst. litų, dainų šventės pristatymui buvo skirta 0,0 sveikų cento.“
 
Papildydamas profesoriaus S. Sondeckio mintis, prelegentas kalbėjo apie mūsų edukacinės sistemos privalumus, pateikė vaizdingų pavyzdžių, kaip tolimose šalyse vertinamas išsilavinęs žmogus. Ypač įsiminė Makao salos pavyzdys – šiame Azijos „Las Vegase“ kazino pelnas eina kultūrai, švietimui ir edukacijai. „Jie spekuliuoja žaidimais, kad išgelbėtų tautos mentalitetą“, – kalbėjo V. Miškinis.
 
Toliau profesorius kritiškai vertino kelis Neformaliojo ugdymo įstatymo straipsnius. Jame neliko sąvokos muzikos mokykla; o atsirado tokia formuluotė: laisvasis mokytojas yra paslaugos tiekėjas, mokytojas, įsigijęs licenziją.
 
Garbusis muzikas ir pedagogas piktindamasis teigė, jog licenziją galima įsigyti ir vien šis pavyzdys esą rodo, jog įstatyme yra prieštaravimų. Kalbėdamas apie muzikinio ugdymo svarbą asmenybei, profesorius vaizdingai pasakė, jog muzikos žmogų reikia pradėti mokyti devynis mėnesius prieš jam gimstant, nes vaisius reaguoja į garsą, į jo intonaciją. Jame sužadinta emocija yra vaiko vystimosi pagrindas.
 
Pranešėjas pateikė įdomių mokslinių tyrimų rezultatų: nustatyta, jog muzikos emocinis poveikis yra triskart didesnis už literatūros ir penkiskart – už vaizduojamosios dailės poveikį. Smegenis stimuliuoja vien tik pasyvus muzikos įsivaizdavimas; studentai, kurie mokosi muzikos, yra 50 proc. imlesni už kitus; muzika stimuliuoja visas žmogaus biologines funkcijas.
 
Teigdamas, jog būtina išlaikyti sovietmečiu sukurtą muzikos mokyklų lygį, profesorius nevyniojo žodžių į vatą, kalbėjo, kad visa restruktūralizacija „mums pakirto kojas“, priminė, jog barbarai griovė bažnyčias, degino knygas ir paskui statė naują pasaulį. O mes dėl pinigų stygiaus keičiame tobulą sistemą. V. Miškinis teigė, jog gelbėjo chorą, kad išlaikytų mokytojus. Piktinosi, kad dėl medicinos reikalavimų nustatomi limitai – kiek valandų per savaitę vaikams groti. Tai kalbėtojas palygino su sportu, kuriame nėra limitų. „Įdomu, kokių rezultatų būtų pasiekęs Virgilijus Alekna, jeigu būtų kasdien treniravęsis po penkias minutes? Kas susirgo neuroze nuo muzikos?“, – toli neieškodamas įtikinančių pavyzdžių, klausė maestro.
 
Priminęs Mocarto, Bacho pavyzdžius, pacitavęs Oskarą Vaildą (Wilde), profesorius ragino stiprinti mūsų valstybę savo kūryba.
 
Pranešėjas taip pat kalbėjo apie vaikų ir jaunimo meno kolektyvų tam tikrą diskriminavimą – antai, gatvės vaikams buvo organizuojamos net vasaros stovyklos, o „Ąžuoliukas“ gavo tik pašalpėlę. Kompetentingas valdininkas V. Miškiniui pasakė: „Jei tavo vaikas daužys langus, duosime daugiau“. Prelegentas klausė: „Kodėl privilegijuojama M. K. Čiurlionio menų mokykla? Kuo blogesnės kitos?“
 
Baigdamas pabrėžė, jog yra nepartinis, nepriklausomas, bet gina Lietuvos interesus ir palaiko Astą Baukutę, kuriai taip pat rūpi šie interesai.
 
Riomerio universiteto profesorė Rita Aleknaitė-Bieliauskienė kalbėjo tema „Muzikos ir menų mokyklos Lietuvoje: problemos ir perspektyvos“.
 
Prelegentės kritiškos pastabos ir konkretūs pasiūlymai taip pat dažnai susilaukdavo nuoširdžių plojimų. Ji pradėjo nuo LR Švietimo įstatymo, kuriame yra daug taisytinų vietų. Išreiškusi apgailestavimą, kad „kai kas iš salėje esančių Švietimo ir mokslo ministerijos atstovų klausosi ir šypsosi“, profesorė priminė globaliniu mastu didėjančias grėsmes visuomenei.
 
Ji kalbėjo apie užsienyje leidžiamus žurnalus, kuriuose pasaulinio garso specialistai argumentuotai kalba apie meninio ir ypač muzikinio ugdymo svarbą visuomenės sveikatai. „Kasdien gauname vis daugiau pranešimų apie vaikų ir paauglių smurtą, menką savigarbą, psichologinį reiškinį, kuris vadinamas dėmesio sutrikimu, narkomaniją, pastojusias paaugles ir vaikų savižudybes“ – pacitavusi šią J. Gray mintį (Vaikai kilę iš dangaus. Vilnius: Alma littera, 2001, p. 20), profesorė susirūpinusi kreipėsi į salę: „Ar tai ne suaugusiųjų požiūrio į žmogų atspindys, ne jų gyvenimo nuodėmių šešėlis? Istorija ir dabartis pateikia daugybę pavyzdžių, patvirtinančių, kad žinių gavęs, tačiau neišauklėtas, žemos kultūros žmogus yra grėsmingas visuomenei.“
 
Mokslininkė aptarė naujausius lietuvių ir užsienio psichologijos tyrimų duomenis, rodančius vis labiau grėsmingai įsigalintį mankurtizmą. Antai, tyrėjų nustatyta, kad ausinės su garsiai skambančia muzika žaloja vaikų biologinį pradą. Jei nėščios moterys didelių decibelų klausysis penkias valandas per dieną, vaikas gims šizofrenikas.
 
Profesorė pabrėžė, kad globaliame pasaulyje komunikacija vyksta per meną. Pedagogę labai neramina tai, kad tik du iš 17 jos antrakursių pasakė, jog dainuojant yra girdėję tik vieną dainininką – Virgilijų Noreiką. Ji pabrėžė pragaištingą televizijos transliuojamų „Realybės šou“, „Svogūnų“ ir kitų laidų vaidmenį vaiko, mokinio ugdymui. „Nenoriu, kad vaikas būtų mankurtizmo židinys“, – jaudindamasi kalbėjo pedagogė.
 
Cituodama lietuvių tyrinėtojus (Vandą Aramavičiūtę, Kęstutį Pukelį), ji atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvoje aiškiai pastebima tendencija labiau pripažinti pragmatinę edukacijos kryptį. Teigdama, kad technologijos, atviros valstybių sienos leidžia dirbti Lietuvai ir gyvenant svetur, pranešėja palietė dėl to iškylančias tautinės savimonės, vertybinio ugdymo problemas, pabrėždama, jog „kultūra yra genetiškai nepaveldima, tik iš kartos kartai perduodama vertybių sistema, įprasminama tik žmogui veikiant visuomenėje. „Prigimtinės kultūros“, kaip buvo teigiama Švietimo įstatymo projekte, negali būti“, – sakė profesorė.
 
Minėdama daugelį pavyzdžių, kaip Lietuvoje žlugdomas harmoningos asmenybės ugdymas, ji apgailestaudama konstatavo, jog mūsų šalyje nesilaikoma 2007 m. lapkričio 16 d. patvirtintų Europos Sąjungos 2008–2010 metų prioritetų: „gerinti menininkų judėjimo, profesionalų reiškimosi erdvės plėtotės galimybes, skatinti kultūros palikimo fiksavimą, daugiakalbės kultūros, kultūrinio turizmo sklaidą, drauge su švietimo sistema ypač stiprinti meninį švietimą ir ugdymą.“
 
R. Aleknaitė-Bieliauskienė citavo net Europos Komisijos ir Europos Tarybos dokumentus, kuriuose pabrėžiamas kultūros, kaip gyvybiškai svarbaus elemento Europos Sąjungai plėtojant tarptautinius ryšius, vaidmuo.
 
Prelegentė pritarė kalbėjusių kolegų mintims dėl grėsmių, kurios iškyla meniniam švietimui ir ugdymui, kai jis priskiriamas savivaldybių kompetencijai.
 
Jaudindamasi profesorė atkreipė dėmesį į pavojus kultūrai, kurie kyla iš „neaiškiai organizuojamų daugiafunkcinių centrų“, kuriems pirma skiriamas finansavimas ir tik po to rašomi projektai, parenkamos vietovės. Ko gero, daugelis susirinkusiųjų pirmą kartą išgirdome apie tai, kad tiems centrams jau dabar skirta 87,8 mln. litų iš (?) Europos regioninės plėtros fondo ir Lietuvos Respublikos biudžeto.
 
Kritiško profesorės vertinimo susilaukė Regioninė kultūros plėtros programa, „švietimiečiai valdininkai“, kurie priima gražiai skambančius, bet savo turiniu „niekinius dokumentus“, kuriuose gausu neprofesionalių formuluočių. Prelegentė pateikė tokių Švietimo ir mokslo ministerijos dokumentuose aptinkamų, atsiprašant, teiginių, jog kartais nesinorėjo tikėti savo ausimis, pavyzdžiui: tik „Lietuvai tapus ES nare, atsirado galimybių visavertiškai dalyvauti ES kultūriniame gyvenime, formuoti kultūrinį ir meninį ugdymą atsižvelgiant į ES šalių patirtį.“ (Šių eilučių autorei tos frazės priminė sovietinės okupacijos laikų ideologų formuluotes apie tai, kad tik Lietuvai tapus SSR, joje galėjo klestėti kultūra ir t. t.).
 
Klausdama savęs ir auditorijos, ar tuos žodžius rašiusieji tiki, kad tai tiesa, profesorė priminė senas lietuvių kultūros tradicijas – „net silpnoje prieškario Nepriklausomos Lietuvos valstybėje visose mokyklose, gimnazijose buvo privalomos dvi savaitinės pamokos, skirtos muzikai ir dainavimui.“
 
Paskutinis pranešėjos kritikos taikinys buvo 2009 m. lapkričio 4 d. Lietuvos Vyriausybės ir ŠMM patvirtinta Nacionalinė mokslo programa „Socialiniai iššūkiai nacionaliniam saugumui.“
 
Profesorė su susirūpinimu konstatavo, jog „švietimiečių sudarytame išorinių ir vidinių grėsmių lauke kultūrai vietos nerasta ekonomika, destruktyvus elgesys, žmonių psichinės ir socialinės gerovės padėtis. Bet juk būtent kultūra yra visų minėtų sričių pagrindas. Jeigu nebus gyvenama remiantis pozityviomis vertybėmis, nebus nei geresnės ekonomikos, nei socialinės sanglaudos. ŠMM saviesiems pametės daug pinigų tyrimams.“
 
Daugelis konkrečių profesorės R. Aleknaitės-Bieliauskienės siūlymų buvo įtraukta į konferencijoje priimtą rezoliuciją.
 
Doc. dr. Judita Žukienė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos katedros vedėja skaitė pranešimą „Muzikos mokyklų auklėtiniai: integracija ir indėlis į visuomenę“.
 
Pranešėja, kaip ir daugelis jos kolegų, pabrėžė, jog Lietuvos muzikos mokyklų sistema yra integrali mūsų švietimo, kultūros dalis. „Gelbėdami tai, ką turime, galvojame ir apie ateitį“, – kalbėjo docentė.
 
Susirinkusieji išklausė paskaitą, kuri, pasak prelegentės, buvo mokslinio tyrimo rezultatais pagrįsta “inventorizacija to, ką turime.“ Savo tyrimų išvadas kalbėtoja komentavo, rodydama ekrane kruopščiai parengtas lenteles. Pavyzdžiui, 63 proc. LMTA 3-ojo kurso studentų, kurie galvoja pasirinkti profesionalaus muziko kelią, muzikos pradėjo mokytis muzikos mokyklose.
 
Akademijos absolventai dirba konservatorijose, muzikos, pedagoginės mokyklose.
 
Mokslininkė pateikė pavyzdžių, patvirtinančių muzikinio švietimo reikšmę visapusiškam asmenybės ugdymui. 13–17 metų vaikai suvokia, kad užlipę į scena jie jaučia malonumą kažką padovanoti publikai. Atliktų tyrimų duomenimis, tarp B. Dvariono muzikos mokyklos absolventų yra žinomų mokslininkų, politikų, verslininkų, kurie ir dabar laisvalaikiu mėgsta pagroti. Alekna mokėsi B. Dvariono muzikos mokykloje. Pirmokas, kuris mokėsi solfedžio, klausydamasis dainavimo ar grojimo, jau atskiria garso ar intonacijos švarumą.
 
Muzikos mokyklas būtina išsaugoti. Jos ne tik užtikrina kvalifikuotų muzikos mokytojų rengimą, bet padeda mažinti socialinę atskirtį visuomenėje, net daugiavaikės šeimos gali keisti vaikus mokytis muzikos. Jeigu kaimo vaikas gerai groja, jį atveža į kokį nors renginį Vilniuje, vaikui tai jau – užsienis. O tam vaikui patarė lankyti muzikos mokyklą vyresnioji jo sesuo. Daugelis tėvų neemigruoja į užsienį, kad jų vaikai galėtų lankyti muzikos mokyklas. Kiti grįžta iš užsienio, kad savo vaikams galėtų duoti klasikinį išsilavinimą.
 
Pasak pranešėjos, jeigu neišsaugosime muzikos mokyklų sistemos, galėsime rašyti „Raudonąją lietuvių kultūros knygą“. Ji argumentuotai kritikavo tuos, kurie teigia, kad muzikos mokyklos atseit nesuteikia išsilavinimo, nes neformalaus švietimo įstaigos neišduoda diplomo. Ir priminė, kad, pavyzdžiui, Kembridžo universitetas už muzikinį išsilavinimą stojantiesiems prideda balų.
 
„Juk aukštasis mokslas taip pat nėra privalomas, bet žmonės renkasi. Muzikos mokyklos turi programas, jas galima rinktis“, – jaudindamasi kalbėjo Judita Žukienė. Prelegentė ypač kritiškai vertino Švietimo įstatymo 48.5 straipsnio nuostatą, teigiančią, kad neformaliojo švietimo institucijose dirbti mokytoju turi teisę asmuo, „įgijęs vidurinį išsilavinimą ir išklausęs švietimo ir mokslo ministro nustatyta tvarka pedagoginių-psichologinių žinių kursą.“
 
Apibendrindama savo tyrimų išvadas, mokslininkė pasiūlė logišką problemos sprendimą: „Kad nereikėtų nieko taisyti, Švietimo įstatyme muzikos mokyklas reikia įdėti į tą vietą, kur yra formaliojo švietimo įstaigos.“
 
Ričardas Grušas, Mažeikių muzikos mokyklos direktorius, Lietuvos muzikos ir menų mokyklų vadovų asociacijos viceprezidentas, kalbėjo apie regionų problemas. Jo pranešimas „Regionų muzikos ir menų mokyklų dabartis“ paskelbtas „Lietuvos Aide“(2010 03 10).
 
Dr. Arvydas Girdzijauskas, Klaipėdos Vydūno vidurinės mokyklos direktorius, kalbėjo tema „Muzikinės veiklos įtaka asmens kultūros ir dvasingumo ugdymui“.
 
Buvęs „ąžuoliukietis“ daugiau kaip 30 metų moko vaikus dainuoti. Kaip tyrinėtojas ir praktikas, jis teigė, jog vertybinė krizė mažiau jaučiama tarp muzikuojančių vaikų.
 
Pranešėjas trumpu istoriniu ekskursu priminė, jog jau Platonas ir Aristotelis kalbėjo apie žmogaus savybių ugdymą tam tikromis dermėmis, o klasikinė filosofija patvirtino, kad muzika yra galingas ugdymo instrumentas.
 
Mokslininkas atliko tyrimus menų gimnazijose, vidurinėse mokyklose, „Ąžuoliuke“, rengdamas giluminius interviu, apklausė 20 Eduardo Balsio muzikos mokyklos absolventų.
 
Tyrinėdamas muzikinę veiklą prasmingumo aspektu, jis nustatė, kad meninis prasmingumas yra svarbiau už socialinį. Kalbėdamas apie sąsajas tarp dorovinių vertybių pripažinimo, pranešėjas pabrėžė, jog muzikuodami jaunieji atlikėjai nori kitiems suteikti džiaugsmo. Toliau jis aptarė pažintinius muzikinės veiklos tikslus, socialiai prasmingą muzikinę veiklą. Palyginęs mokyklas tarp savęs, jis priėjo prie išvados, kad pagarbiau bendrauja chorinių mokyklų mokiniai. Choristai geriau supranta kultūrinių ir elgesio normų svarbą. Jie yra kūrybiškesni, lanksčiau bendrauja su aplinka.
 
Pranešime minėtais klausimais mokytojas yra parašęs disertaciją. Viena iš svarbiausių jos išvadų jis laiko tai, kad muzikinio ugdymo įtaka ypač pasireiškia per darnų santykį su aplinka.
 
Po pranešimų svarstytais klausimais vyko diskusija.
 
V. AleknaitėAbramikienė, pritardama kalbėjusiesiems, pabrėžė, jog kultūra yra sudedamoji nacionalinio saugumo dalis. Didžiuodamasi senomis mūsų muzikinės kultūros tradicijomis, ji taikliai pastebėjo, jog dėl to ir mūsų revoliucija buvo ne šaudanti, o dainuojanti.
 
V. Miškinis pažymėjo, kad aukšta muzikinė kultūra padeda kurti teigiamą Lietuvos įvaizdį ir net padeda kitoms šalims: antai, Lietuvos dainų švenčių įstatymo preambulė Anglijai padėjo gauti lėšų muzikiniams renginiams. Profesorius priminė, jog Dainų šventė vainikavo Lietuvos vardo tūkstantmečio renginius. „Tai kodėl norima naikinti tai, ką rodome pasauliui“ – klausė menininkas. Į dainų šventę buvo pakviesti užsienio šalių ekspertai, buvo surengta konferencija „Dainavimas ir muzikinis švietimas.“
 
Vienuolikos šalių ekspertai po to pasirašė rezoliuciją – dokumentą, kuris adresuotas tų šalių kultūros, švietimo. sveikatos ministrams. Minėtieji ekspertai vėliau ėjo pas savo šalių ministrus ir įtikinėjo, kad iš Lietuvos reikia pasimokyti.
 
Posėdžio pirmininkė A. Baukutė pakvietė salėje sėdėjusį Švietimo ir mokslo ministerijos atstovą Albertą Lakštauską atsakyti į pranešimuose skambėjusius klausimus. Ministro patarėjas priminė, kad „neformalusis švietimas“ buvo įteisintas 2005 m., bet dėl pavadinimo esą galima diskutuoti: „papildomas ugdymas“, „pasirenkamasis švietimas“. Jis paguodė, kad Švietimo įstatyme „muzikos mokyklos“ išliko kaip vykdančios formaliojo švietimo programas, ir užtikrino, kad „neformaliojo ugdymo koncepcija“ nebus tvirtinama.
 
Salėje pasigirdo balsai, klausiantys, kiek ta koncepcija kainavo. A. Lakštauskas atsakė, jog darbo grupė dirbo be atlyginimo, tik „pristatymui išleisti keli tūkstančiai.“ A. Baukutė patikslino – 21 tūkstantis!!! (Negi ta grupė nesugebėjo koncepcijos pristatyti darbo tvarka? Nenoromis prisiminė ankstesnėje konferencijoje pasakyti profesoriaus S. Sondeckio žodžiai – „netikėkite, jeigu kas sakys, kad mūsų valstybė neturtinga!“ Suskaičiuokime, kiek įvairių koncepcijų Lietuvoje buvo pristatyta, o kiek tarp jų nepatvirtintų! Įdomu, kas nustato pristatymo „įkainius“? – I. T.).
 
A. Lakštauskas informavo, jog dirba neformaliojo švietimo finansavimo grupė, kuri svarsto klausimus dėl meninio ugdymo formalizavimo. „Gal būtų galima dalytis finansavimu“, – teigė kalbėtojas.
 
LMTA rektorius profesorius Eduardas Gabnys susirūpinęs kalbėjo apie tai, kad nebėra būdų, kaip įvertinti dvylikos metų muzikos mokymąsi. Pabrėžęs neigiamus padarinius, kuriuos sukėlė vaikų muzikos mokyklų priskyrimą savivaldybėms, profesorius, stebėdamas mažėjantį stojančiųjų į LMTA muzikos specialybes skaičių, didėjančius mokesčius už mokslą, profesorius klausė: „Ar tai ne muzikos genocidas?“ Kalbėtojas teigė, jog prasminguose konferencijos pranešimuose iškeltos problemos yra tik pusė darbo. Svarbu, kad Seimo salėje skambėjusios mintys ir idėjos pasiektų adresatą.
 
Profesorė R. Aleknaitė–Bieliauskienė pabrėžė, kad visus su švietimu susijusius dokumentus turi rengti profesionalai. Už mokymą atsako ministerija. Įstatymai turi garantuoti, kad bendrojo lavinimo vidurinėse mokyklose būtų dėstoma muzika, kad visur būtų muzikos kabinetai. Profesorės nuomone, labai svarbu, kad būtų mažiukų chorų. Jei jų nėra, iš kur rasis vyresniųjų chorai.
 
Plojimais buvo palydėtas jos teiginys, jog muzikos ir meno mokyklos turi išlikti, o jeigu jas kas nors bandytų perkelti į „centrus“, reikalauti, kad pasirašytų asmuo, kurio valia buvo sunaikinta mokykla.
 
N. Karaškaitė pabrėžė, jog būtina atsisakyti 2005 m. įtvirtinto neteisingai iš anglų kalbos išversto termino „neformalusis švietimas.“
 
Apibendrindama šios konferencijos darbą, A. Baukutė kalbėjo apie tai, jog menininkus reikia saugoti ir mylėti, ypač pasirūpinti talentų ugdymų, nes vidutinybės visada išplauks. Baigdama seimo narė pasidžiaugė, kad su ministerija, atrodo, apvyko susikalbėti. Laukia didžiulis darbas Seimo komitete. Po to ji perskaitė konferencijos rezoliucijos projektą. Nutarta projektą paredaguoti.
 
 
KONFERENCIJOS „MUZIKOS IR MENŲ MOKYKLŲ VIETA LIETUVOS ŠVIETIMO ĮSTAIGŲ SISTEMOJE“
 
REZOLIUCIJA
 
Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei
Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkei Irenai Degutienei
Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui Andriui Kubiliui
Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministrui Gintarui Steponavičiui
 
 
Konferencijos dalyviai,
susipažinę su nauja Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymo redakcija, kurioje muzikos ir meno mokyklos priskiriamos prie „kito neformaliojo švietimo“,
 
akcentuodami, jog muzikos ir meno mokyklos yra pradinė bei sudėtinė muzikos bei meno mokymo sistemos valstybėje dalis, be kurių neįsivaizduojamos vidurinės ir aukštosios muzikos ir meno studijos,
 
įvardydami muzikos ir meno mokyklas kaip švietimo įstaigas, dirbančias pagal formalizuotas programas, kuriose mokiniai pasirenka mokymosi lygį, mokinių pasiekimai vertinami pažymiais, jiems užduodami namų darbai, mokiniai savanoriškai dalyvauja festivaliuose, konkursuose, dainų šventėse, veikdami konkurencingoje aplinkoje,
 
įvertindami muzikos ir meno mokymosi valstybėje perspektyvas, skatinančias socialinę atskirtį, kuomet muzikos ir menų mokymasis taps prieinamas tik pasiturinčių šeimų atžaloms,
 
konstatuodami, kad muzikos ir meno mokyklos yra klaidingai priskiriamos prie „neformaliojo ugdymo“,
 
pabrėždami, kad nuoseklus muzikinis ir meninis švietimas, skatinantis vaikų kūrybiškumą, saviraišką, motyvaciją, yra valstybinės svarbos ir bendros visos šalies atsakomybės reikalas,
 
SIŪLO:
 
1. Lietuvos Respublikos Švietimo įstatyme muzikos ir meno mokyklas įteisinti kaip formaliojo švietimo įstaigas, galinčias vykdyti ir neformalaus švietimo programas.
 
2. Muzikos ir meno mokyklų steigimą, reorganizavimą ar likvidavimą vykdyti vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo tvarka.
 
3. Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymu užtikrinti muzikos ir meno mokyklų finansavimą iš valstybės bei savivaldybių biudžeto.
 
4. Lietuvos Respublikos Švietimo įstatyme įvardyti steigėjo atsakomybę ir finansinę atskaitomybę už muzikos ir meno mokyklų ugdymo planų, ugdymo programų pagrįstą finansavimą ir mokymo bei ugdymo proceso kokybę.
 
5. Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerijai parengti ir viešai publikuoti valstybės strategiją muzikos ir meno mokyklų klausimu.
 
 
2010 m. kovo 30 d.
Vilnius

„Lietuvos aidas“

Nuotraukoje: Vilniaus B. Dvariono muzikos mokykla

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra