Pavel Lavrinec atsako į Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos moksleivių klausimyną

Autorius: Data: 2014-12-09, 10:41 Spausdinti

Pavelas Lavrinecas (g. 1955 12 04 Eišiškėse) – Vilniaus universiteto docentas, Rusų filologijos katedros vedėjas. Baigė Vilniaus 8-ąją vidurinę mokyklą, 1974–1976 m. tarnavo Sovietų armijoje. 1985 m. baigė Vilniaus universiteto rusų kalbos ir literatūros studijas, trejus metus dirbo VU Rusų literatūros katedros stažuotoju, vėliau asistentu, dėstydamas rusų literatūrą įvairių specialybių neakivaizdininkams ir parengiamųjų kursų klausytojams.

Kartu su bendraminčiais 1988 m. įkūrė seniausią dabartinėje Lietuvoje rusų nevyriausybinę organizaciją Rusų kultūros centras ir išvyko tęsti studijas Maskvos M. Lomonosovo valstybinio universiteto aspirantūroje. 1992 m. apgynė disertaciją. 1992–1999 m. Rusų kultūros centro direktorius, 1994–2003 m. Tautinių bendrijų tarybos prie Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie LR Vyriausybės narys (1997–2000 m. Tarybos pirmininkas).

1994 m. grižo į Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą. Kartu su filosofu ir orientalistu Vladimiru Korobovu Lietuvoje sukūrė unikalų avangardinės rusų literatūros puslapį „Indoeuropietiškasis diktantas“, vėliau vadovavo XIX–XX a. Baltijos šalių rusų literatūrai skirtam projektui „Baltijos archyvas“.

Parašė knygas apie Lietuvos rusų literatūrą XIX–XX a., žydų kilmės rusų poetą, lietuvių poezijos vertėją ir propaguotoją Eugenijų Škliarą bei daugiau kaip 80 mokslinių straipsnių, apžvalgų, recenzijų, archyvinės medžiagos publikacijų.

Kaip atradote savo pašaukimą? Ar daug ieškojote, klydote, abejojote?

Šiandien esu filologas rusistas. Daugiausia mane domina rusų išeivijos literatūra ir spauda, ypač tarpukario Lietuvoje ir Vilniaus krašte, taip pat rusų kultūra Lietuvoje 19 amžiaus pabaigoje ir 20 amžiaus pradžioje. Žvelgiant į praeitį, galima pagalvoti, kad aš nuosekliai ėjau prie šių temų. Tačiau teisingiau tą kelią galima suprasti kaip galimybių, pasirinkimų seriją.

Vaikystėje, gyvendamas Eišiškėse, maniau, kad būsiu rašytojas, dailininkas ir kompozitorius. Įsivaizdavau, kad aš, pavargęs nuo tapybos, pereičiau prie rašymo stalo ir, priklausomai nuo įkvėpimo, kurčiau arba muziką, arba literatūrą. Mokslo populiarinimo žurnaluose skaičiau knygų ir straipsnių apie archeologų atradimus, Atlantidą, Artimųjų Rytų ir Mesopotamijos civilizacijas, Vasilijaus Jano apysaką „Finikiečių laivas“. Svajojau ką nors dešifruoti kaip Šampoljonas ar tuomet pagarsėjęs Vitalijus Ševoroškinas.

Pradžiai nukopijavau kaip galėjau Festo diską, iš kaimynų paskolintos Mažosios tarybinės enciklopedijos perrašiau į languotą sąsiuvinį armėnų ir gruzinų alfabetus, šalia šokančius žmogiukus iš apsakymo apie Šerloką Holmsą. Malkų sandėliuke pradėjau rinkti akmenis su žydų rašmenimis, iškrapštytais iš gretimos gatvės grindinio (tai buvo likviduotų žydų kapinių antkapių liekanos). Mokykloje Vilniuje, paraleliai lankydamas vaikų dailės mokyklą, negalvojau nei apie rimtesnį mokymąsi, nei apie būsimas studijas. Kažkaip vos ne mašinaliai ir nesėkmingai bandžiau įstoti į Leningrado universiteto Filologijos fakultetą, kurį baigė tėvai. Beveik metus, iki pavasarinio šaukimo į armiją, praleidau iš dalies dirbdamas braižytoju konstruktorių biure prie „Vilmos“ gamyklos, iš dalies – „Brode“, Senamiesčio kavinėse ir alaus bare, Žirmūnų gatvėje.

Kariuomenėje sugaišto laiko buvo taip gaila, kad norėjosi suintensyvinti gyvenimą: be dailininko apipavidalintojo darbo Skaitiklių gamykloje ir šeimos, užsiimti dar ir studijomis. Kur stoti? Neakivaizdinių studijų pasirinkimas buvo menkas, taip patekau į VU rusų filologiją. Filologai būna arba literatai, arba kalbininkai. Galvojau, kad aš verčiau lingvistas, kur daugiau tikro mokslo, o ne ideologijos. Po kelerių metų paaiškėjo, kad reikia mesti arba darbą, arba studijas. Mečiau darbą, bet kai kurių dalykų būdamas neakivaizdininkas tiesiog laiku negavau, dėl ko netyčia pasukau literatūros link. Atgimimo laikais dalyvavau Rusų kultūros centro kūrime. Organizacija siekė prisidėti prie Lietuvos judėjimo Nepriklausomybės link, kartu atkuriant ir propaguojant Lietuvos rusų kultūrą, formuojant, jei tai įmanoma, Lietuvos ruso tapatybę. Jaučiau lyg socialinį užsakymą: tiek rusams, tiek lietuviams reikėjo parodyti rusų kultūros Lietuvoje šaknis, atskirti Karsaviną ir Dobužinskį nuo Suslovo ir Dekanozovo.

Šiek tiek anksčiau prasidėjo rusų išeivijos literatūros sugrįžimas. Rusų literatūros tyrinėtojai puolė prie neištirtos rusų kultūros už Rusijos ribų Atlantidos atkūrimo. Natūralus supratimas, kad be mūsų šio kontinento provincijos tyrimų ir aprašymų, bendras vaizdas nebus pilnas. Kad kas nors Prahoje, Varšuvoje ar Maskvoje vargu ar tuo užsiims. Tai mane nuvedė prie Lietuvoje užmirštų poetų, publicistų, prozininkų, vertėjų plonyčių knygelių, pageltusių laikraščių lapų, stebuklingai išlikusių archyvuose laiškų.

Kas yra Jūsų autoritetai? Ką laikote savo mokytojais? Kodėl?

Atrodo, kad man nėra autoritetų. Bet daugybė įvairių žmonių darė man poveikį. Be abejo, pirmiausia mama. Tačiau tiksliai pasakyti, ko iš jos išmokau, negalėčiau. Turbūt ramaus ir kiek ironiško žvilgsnio į pasaulį, žmones ir save. Įvairiais gyvenimo laikotarpiais man darė didžiulį įspūdį įvairūs žmonės. Pavyzdžiui, audringaisiais 1988–1989 m., kai kūrėsi Rusų kultūros centras, mane žavėjo gilus ir nebanalus vieno iš RKC „tėvų-įkūrėjų“ rašytojo Ergali Gero mąstymas, jo gebėjimas aiškiai ir įtaigiai formuluoti mintis. Vėliau, kai 1994–2003 m. dalyvavau Tautinių bendrijų tarybos prie Tautinių mažumų ir išeivijos departamento veikloje, sunku buvo atsispirti tarybos koordinatoriaus Imanto Meliano aistringam atsidavimui Lietuvos, kaip lygių galimybių, nors ir skirtingų kalbų bei etninės kilmės piliečių visuomenės idėjai, jo ypatingos rūšies patriotizmui, kuriam abejingi valdininkai, nesuprantantys, kad jų darbeliai iš siaurų asmeninių ar žinybinių interesų ne mažiau pavojingi valstybei, nei atvirų priešų veikla. Kad jie mažai skiriasi nuo antisemitų ir fašistuojančių nesubrendėlių.

Smagu bendrauti su Sergejumi Rapoportu dėl jo ypatingos optikos, preciziškos ir greitos socialinių pozicijų, elgsenos strategijų analizės. Iš Prano Morkaus ir Ninos Mackevič galėjau pasimokyti dėmesingumo žmonių likimų ir talento detalėms, dideliems vardams suteikti gyvo žmogaus, su savo silpnybėmis ir keistybėmis, dimensiją. Norėčiau pasivyti savo kolegas Fiodorą Fiodorovą iš Daugpilio, Nikolajų Bogomolovą, Olegą Lekmanovą iš Maskvos, Vladimirą Chazaną erudicijos, atminties, rusų poezijos žinojimo srityje, bet deja, deja. Kai rašau mokslo darbus, kartais įsivaizduoju, kaip juos skaitytų Romanas Timenčikas Jeruzalėje, Lazaris Fleišmanas Stanforde ar Borisas Ravdinas Rygoje: ar jiems būtų įdomu, ar darniai išdėstyta, ar pakankamas pagrindimas faktografija.

Kas Jus įkvepia? Kokios knygos, muzika, filmai ir/ar kita?

Kadaise mane stipriai veikė Hermano Hesės kūriniai – „Stiklo karoliukų žaidimas“, vokiečių kalba perskaitytos „Die Morgenlandfahrt“ („Kelionė į Rytų šalį“), pasakos („Der Dichter“, t. y. „Poetas“, „Iris“, t. y. „Irisai“, ir kitos), esė „Kleine Freuden“ („Mažieji džiaugsmai“). Retkarčiais ir šiandien pavartau jų puslapius, kad prisiminčiau tuos įspūdžius.

Iš „Bhagavadgytos“ pasisėmiau tiesų, kurių galėčiau rasti kitose didžiosiose knygose: jei esi karys (nebūtinai tiesiogine prasme), tai kariauk (nors tavo ginklas tik žodis), nebijok ir nesigailėk, rūpinkis tuo, ką darai, o ne ką iš to turėsi.

Perskaitęs Henrio Deivido Toro „Voldeną, arba gyvenimą miške“ auginti pupų nebandžiau, bet sutvirtinau pasitikėjimą savimi, savo asmenybės nepriklausomybę.

Dėl „Dhammapados“ budistu netapau, bet jos patarimus ir nurodymus kartais prisimenu: „vaikai mano, turtai mano“, – mąsto kvailys; jis pats sau nepriklauso, tad ką ten vaikai ir turtai…

Prie įkvepiančių filmų priskirčiau tuos, kuriuose laimi ištikimas savo vertybėms herojus, veikiantis ne pagal taisykles ir nusistovėjusią tvarką. Ar tai būtų Jordan O’Neil (Demi Moore; „Eilinė Džein“), John McClane (Bruce Willis; „Kietas riešutėlis“) arba nors ir gale žuvęs bet vis tiek nugalėjęs Dan Evans (Christian Bale, „Traukinys į Jumą“). Nuo to laiko, kai dukra grodavo violončele Balio Dvariono muzikos mokyklos simfoniniame orkestre, kartais viduje skamba intermezzo iš Pietro Maskanjos operos „Kaimo garbė“. Įkvepia ne mažiau nei The Beatles, Led Zeppelin ar Andriaus Mamontovo dainos.

Ką galvojate apie mus, šiuolaikinį jaunimą?

Manau, kad šiuolaikinio jaunimo yra įvairaus, gal jo išvis nėra, tėra tik atskiri jaunuoliai ir merginos. Žiūrint ir skaitant reportažus apie vadinamąjį Nepriklausomybės maršą, panašius renginius Varšuvoje ar „Rusų maršus“ Rusijoje apima neramumas būtent dėl dalyvaujančio jaunimo. Iš ciniškų politikierių, nevykėlių, užaugusių geležinės uždangos, komunistinės priespaudos, uždaros visuomenės sąlygomis, nieko gero nesulauksi. Bet gimusieji nepriklausomoje Lietuvoje ir išaugusieji vieningoje Europoje galėtų būti protingesni ir kitaip reikšti pasididžiavimą savo tauta. Visai kitą jaunimą tenka matyti mokyklose ir Vilniaus universiteto sienose: simpatiški, galvojantys, smalsūs žmonės.

Kaip informacinės technologijos keičia mūsų visuomenę? Ar naudojatės socialiniais tinklais?

Šiuolaikinės visuomenės galia ir efektyvumas pagrįstas informacinėmis technologijomis. Romane „Žemė žmonių planeta“ Antuanas de Sent Egziuperi yra parašęs, kad vienintelė tikra prabanga yra žmonių bendravimas. Sunku įvertinti, kiek tos prabangos padaugėjo, kaip lengviau ir greičiau mes šiandien bendraujame su giminaičiais, draugais, kolegomis, mokesčių inspekcija ir pan. Žaviuosi galimybėmis skaityti savo kolegų darbus nelaukiant, kol žurnalai ir mokslo darbų rinkiniai atkeliaus (jei atkeliaus) į mūsų bibliotekas, ir džiaugiuosi, kad vis daugėja skaitmenizuotų senų laikraščių, knygų, rankraščių rinkinių. Socialiniais tinklais (Facebook) naudojausi: kartais norisi pasidalinti kokia juokinga ar naudinga nuoroda, paskelbti apie kultūrinį renginį, o retkarčiais sunku išlaikyti savo nuostabą dėl perskaityto, pamatyto, girdėto.

Kodėl svarbu išlaikyti tautinę tapatybę? Ką Jums reiškia ištikimybė Lietuvai?

Man suprantama Konstantino Aksakovo ir kitų 19 amžiaus slavofilų minčių logika: pasaulio tautų mozaika taps skurdesne, jei rusus neatskirsi nuo vokiečių ar prancūzų, tuo labiau kad vokiečių ir prancūzų toje mozaikoje jau yra. Man suprantama Levo Karsavino mąstysena: visa ko vienovė realizuojasi per visus žmonijos elementus, įskaitant atskirus žmones ir tautas, ir tuo arčiau artėja prie tobulo išsiskleidimo, kuo pilniau kiekvienas žmogus ar tauta atskleis savo potencialą. Iš to peršasi išvada, kad lietuviui dera būti kuo lietuviškesniam, rusui kuo rusiškesniam. Bet negaliu paaiškinti, kodėl man pačiam svarbu būti rusu. Gal tai nesvarstytina duotybė.

Panašiai su ištikimybe Lietuvai: niekada negalvojau apie galimybę pakeisti gyvenimo vietą. O kodėl? Jei neklystu, 1991 m. Oriole skirtos Nikolajui Leskovui konferencijos metu kolegė iš Sankt Peterburgo (gal dar Leningrado) paklausė, kas gi bus dabar ir su rusais, ir su rusų literatūros tyrinėjimais Lietuvoje? Atsakiau, kad man labiau rūpi rusų likimas Rusijoje, o dėl rusistikos, tai mūsų elitas ambicingas ir pasiryžęs ne tik įvesti laisvąją rinką bei tikrą demokratiją, bet ir sukurti Šiaurės Atėnus, kultūros ir mokslų oazę, kurioje klestėtų visi menai ir mokslai, o tarp jų ir pasaulinio lygio rusistika. Elitas kaip visada apmovė, bet savo silpnomis jėgomis stengiuosi prisidėti prie tokios Lietuvos vizijos.

Kokie dalykai Jums svarbiausi bendraujant su kitu žmogumi?

Nuoširdumas, sąžiningumas ir atsakingumas. Džiaugiuosi protingais, kartais stebiuosi tuo, kad žmogus lyg ir mokytas, bet išsilavinimas proto nepridėjo.

Kokie yra Jūsų ryškiausi vaikystės ir mokyklos metų atsiminimai?

Iš vaikystės atsimenu, kai pirmą kartą pamačiau Palangoje jūrą. Kaip berniukui iš Eišiškių, kur vandens reikėjo eiti su kibiru prie kolonėlės, patiko šalto ir karšto vandens kranai pas giminaičius Leningrade, pradinės mokyklos ir kiemo draugai, mūsų plastilininės kariuomenės, sniego tvirtovės. Mokyklos rutina gilesnių pėdsakų nepaliko. Kitas reikalas mokyklų metų pokalbiai su bendraamžiais apie gyvenimą, muziką ir knygas. Iš pažiūros beprasmis bastymasis gatvėmis, iš kavinės į kavinę, Jaunimo sode ar prie Žemaitės paminklo.

Ar tikite pasirinkimo laisve? Ar matote gamtoje harmoniją, grožį, ar tik atsitiktinumų grandinę?

Tikiu pasirinkimo laisve. Tik kiekvieno pasirinkimo akimirka mūsų situacija jau determinuota ankstesniais mūsų pasirinkimais. Levas Tolstojus romane „Karas ir taika“ samprotavo: kiekvienas žmogus gyvena sau, naudojasi laisve savo asmeniniams tikslams siekti ir jaučia, kad jis gali tuojau kažką padaryti ar nepadaryti, bet kai jis tik ką nors padaro, tai tas veiksmas darosi nesugrąžinamas ir priklauso jau ne pasirinkimų galimybėms, o iš anksto nulemtam neišvengiamumui. Paprastai gamtą matau kaip gražų kūrinį, kartais su neatspėtu ar suprastu grožiu.

Ar tikite likimu, Apvaizda? Ar yra tekę kreiptis pagalbos į Išganytoją?

Man drovu apie tokius dalykus viešai kalbėti. Vieną kartą pajutau, kad esu Dievo globoje, o mano galva, ką žmogus iš tiesų jaučia, tai ir yra tiesa, ir nuo tuo laiko kartais apie tai prisimenu. Pagalbos neprašiau, bet teko atsiprašinėti ir dėkoti.

Bernardinai.lt

Kultūra , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra