Pats mieliausias, pats švenčiausias, pats gražiausias žodis

Autorius: Data: 2013-10-09, 11:34 Spausdinti

Stasys ARKAUSKAS, Vilnius

Devintasis lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ suvažiavimas Kuršių nerijoje

Gegužės 31 d. Kuršių nerijoje surengtas jau devintasis lietuvininkų bendrijos susiėjimas. Jis pradėtas prie ąžuolo stulpo Liudvikui Gediminui Rėzai (aut. E. Jonušas), netoli Pervalkos. Skamba kanklės. Lietuvininkų bendrijos ansamblis „Vorusnėlė“, vadovaujamas doc. Dalios Kisieliūnaitės, atliko Liudvijo Rėzos dainas, kurios tą saulėtą dieną skriejo toli po Kuršių neriją, pasiekdamos 200 metų praeitį. Viktoras Petraitis, bendrijos pirmininkas, pradėjęs susiėjimą, suteikė žodį p. Martynui Tydekui. „Visus čia atvedė meilė mūsų krašto istorijai, – pasakė p. Martynas. – Čia esame ir matome priešais mus kopą. Smėlis prieš 200 metų užpustė Karvaičių kaimą, kuriame gimė ir išaugo Liudvikas Rėza.“

Užkalbinau „Vorusnėlės“ vadovę Dalią Kisieliūnaitę. Ji sakė, kad ansamblis atlieka Mažosios Lietuvos, taip pat ir kitų Lietuvos regionų dainas. Gieda ir liuteroniškas giesmes. Ansamblio dalyviai – dažniausiai lietuvininkų vaikai ir vaikaičiai. Pati vadovė yra filologė, Klaipėdos universitete dėsnatanti baltų kalbotyrą.

 

Prie užpustyto Karvaičių kaimo

Susiėjimo dalyviai atvyko prie Kuršių nerijos, ties ta vieta, kur stovi koplytstulpis užpustytam Karvaičių kaimui atminti. Kol kalbėjo svečiai, tarp jų ir Kurtas Vėlius (JAV), pakalbinau vieną kitą lietuvininką. Pirmąją, žinoma, dailininkę Evą Labutytę. Paklausiau, kas ją sieja su lietuvininkais. Ji atsiduso ir pasakė:

-Dieve, kas sieja… Jeigu jau taip pasakyti, tai aš 1989 metais Klaipėdoje su Petraičiu, Aleknavičiumi ir kitais buvau viena iš lietuvininkų bendrijos įkūrėjų. Bet idėja įkurti šią draugiją priklauso Bernardui Aleknavičiui. Jam reikia nusilenkti. Po metų tą bendriją įkūrėm. Ir Domas Kaunas palaikė, ir Vytautas Gocentas. Iš pradžių susirinkome Vilniuje, o paskui Klaipėdoje. 1989 m. gegužės paskutinį sekmadienį surinkom visus, kiek buvo įmanoma tuo metu, žinomus lietuvininkus.

-Gal galėtumėte apibūdinti žodį „lietuvininkai“?

-Tai man pats mieliausias, pats švenčiausias, pats gražiausias žodis. Aš nenorėčiau leistis į istoriją. Bet tai yra žmonės, kaip man dabar atrodo, tarp dangaus ir žemės, netekę svarbiausių šaknų, bet besilaikantys už tų, kurios dar liko. Lietuviško ąžuolo šaknų.

-O kur lietuvininkų šaknys?

-Ir Klaipėdos kraštas, ir už Nemuno, bet dabar tai daugiausia Klaipėdos kraštas.

-Kas skaudina lietuvininkus?

-Nenoriu apie tai šiandien šnekėti, nes šiandien – šventė ir norisi džiaugtis tuo, kad esame, kad stiprūs savo tikėjimu ir tradicijomis…

J. E. evangelikų liuteronų vyskupui Jonui Kalvanui vadovaujant, buvo sugiedota giesmė apie šventą dieną, ir tuo pradėtas lietuvininkų susiėjimas. Visų maloniai sutiktas Mažosios Lietuvos fondo vardu kalbėjo Kurtas Vėlius iš Čikagos, Mažosios Lietuvos draugijos. Fondas daug prisideda leižiant istorines knygas. Išleista daugiau kaip 5 knygos. Dar tiek pat rengiamasi išleisti. Čikagos lietuvininkų veikla buvo labai aktyvi. Jie stengėsi, kiek galėdami, šelpti tėvynę Lietuvą. „Istorinės knygos pasiliks ilgam jums ir jūsų naujajai kartai. Žinome, kad ruošiatės rinkti prezidentą. Tai norėčiau palinkėti, kad būtumėte vieningi. Susiskaidę į mažas partijas, niekad to nepasieksite ir laisvės negausite. Esame išleidę Martyno Gelžinio knygą. Martynas Gelžinis buvo „Santaros“ vadas. Daug kas žinojo, kad „Santara“ Mažojoje Lietuvoje tas pats, kas Didžiojoje Lietuvoje „Jaunoji Lietuva“. Taigi „Sveiki pirmyn!” – pasakė Kurtas Vėlius.

Susiėjimo dalyvius sveikino Nidos, Juodkrantės, Plikių kun. klebonas Liudvikas Fetingis, prisiminęs visus Kuršių nerijoje gyvenusius protėvius, kurie išvyko ar nuėjo į amžinybę. Liūdna, kad šiame krašte lietuvininkų (senųjų gyventojų) labai sumažėjo. Tačiau džiugu, kad atsikūrė parapijos Nidoje ir Juodkrantėje, ten suremontuotose bažnyčiose.

Gražius sveikinimus lietuvininkams pasakė K. Donelaičio palikuonis Lutz Venau, Ostsee Akademijos prezidentas Dytmaras Albrechtas.

Iš Lenkijos, iš Olštyno (Alenšteino) atvykęs Dytmaras Dombrovskis Rytų Prūsijos vokiečių, pasilikusių dabartinėje Lenkijoje (apie 10 000 žmonių), vardu sveikino lietuvininkų susiėjimą.

Gražūs sveikinimai ir linkėjimai susirinkusiųjų vardu buvo pasakyti p. Vytautui Gocentui iš Vilniaus, o pastarasis neliko skolingas – perskaitė sveikinimus ir labų dienų linkėjimus, kuriuos susiėjimui perdavė Vilniaus lietuvininkai bei dr. A. Matulevičius, dr. J. Tumelis, prof. D. Kaunas, rašytojas V. Karalius ir kt.

Nepastebimai atėjo pietų metas. Visi susėdo prie bendro stalo žolėje, vaišinosi atsivežtais sumuštiniais, klaipėdiškių pyragais, gaivinosi gira.

Smagų koncertą dalyviams surengė „Kuršių ainių“ etnografinis ansamblis, kuriam vadovauja Irena Nakienė. Ansamblis buvo sukurtas prieš penkerius metus. Jame dalyvauja Klaipėdos miesto pedagogai iš mokyklų, universiteto. Ansamblis priklauso Klaipėdos etnokultūros centrui, ten ir repetuojama. Didelę paramą teikia miesto Kultūros skyrius ir jo vedėja Nijolė Laužikienė.

-Kaip ir iš kur parenkamas repertuaras?- Tai sudėtingas klausimas, – atsakė p. Irena Nakienė.-Tai visas mano gyvenimas. Repertuarą stengiamės rinkti iš tų vietovių, kur gyveno kuršiai, taip pat ir iš Mažosios Lietuvos. Šis ansamblis „Kuršių ainiai“ yra gyvenimo būdas. Ansamblis daug koncertuoja ir Vakarų Lietuvoje, ir Mažojoje Lietuvoje, Lenkijoje, Prancūzijoje.

Irena Nakienė yra muzikė ir dirba dėstytoja Klaipėdos universiteto Liaudies muzikos katedroje.

Susiėjimo dalyviai priėmė keletą rezoliucijų (žr. greta). O kalbėta buvo dar daug. Ir ne tik apie lietuvininkų reikalus. Tačiau tokiuose susiėjimuose visada atsiranda ir nežinia kieno inspiruotų atvykėlių, kurie, rodos, specialiai provokuoja susirinkusiuosius. Šiemetinis „dalyvis“ pareiškė, kad „garbingojo vermachto kareivio“ ainiai niekada netarnaus Lietuvos kariuomenėje ir dar visokių, atrodytų, niekų tauškė, nors, sakytum, anas visai negirtas buvo… Gražu tai, kad susirinkusiųjų jis buvo mandagiai nutildytas.

Vakare (jau Pervalkoje) dalyviai dar klausėsi Nidos folklorinio ansamblio, vadovaujamo Laimos Ruzgailaitės, atliekamų Liudviko Rėzos dainų.

Juozo Vercinkevičiaus nuotr.

„Voruta“ 1997 m. birželio 21–30 d. Nr. 24 (306), p. 8-9

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra