Patraukite nešvarias rankas nuo Igarkos tremtinių atminimo

Autorius: Data: 2016-08-09, 13:18 Spausdinti

Patraukite nešvarias rankas nuo Igarkos tremtinių atminimo

bernardinai.lt

Viešoje erdvėje vėl skamba Igarkos vardas. Mano gimtasis miestas minimas nuolatos: vieniems kaip kančios ir tremties simbolis, kitiems – kaip galimybė paspekuliuoti, pasityčioti, pasimurkdyti purve. Mane labai žavi Lietuvos jaunuoliai, išvykę į Igarką aplankyti tremtinių kapų, nusilenkti jų šviesiam atminimui. Dieve, sergėk ir globok jų gražius tikslus ir svajas. Ir, Dieve, sergėk juos nuo purvo, pykčio ir pagiežos, kurie Lietuvoje supa tremties ir tremtinių temą.

Gimiau Igarkos mieste, Rusijos šiaurėje, už poliarinio rato. Augau ir gyvenau Sovietskajos gatvėje (labai simboliniu pavadinimu, žiūrint į dabartį) – kirsdama Smidovičiaus gatvę ji baigdavosi Jenisėjaus bangose. Gimiau, savaime suprantama, ne gera valia šiame mieste – gimiau tremtinių šeimoje. Tremtinys esu pagal kilmę ir savo esmę. Atlikę savo mums paskirtąją tremties dalį, su šeima grįžome į Lietuvą. Grįždami į Tėvyne mums taip ir netapusią žemę, turėjome nepaprastai gražių ir šviesių svajonių. Kaip mus sutiko Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika ir jos valdžia – jau kita kalba. Mano (dabar jau mirusį) tėvą vietiniai vadukai su visa energija grūdo atgal į tremtį, niekaip nenorėdami registruoti jo Lietuvos Tarybinėje Socialistinėje Respublikoje. Ir tik balsas iš taip dabar nekenčiamos Maskvos nutraukė šitą pasibjaurėtiną veiklą. Mano dėdė, motinos brolis, taip pat buvo kalamas prie kryžiaus. Vienas iš tuomet buvusių saugumiečių, dabar klestintis privačios tarnybos tarnautojas (ačiū Dievui, nevalstybinės), keičiant pasus prisispyręs klausė jo: „Ko grįžai? Ko grįžai? Ko grįžai?“ Pavydžiu savo jau mirusiam dėdei orumo, ramybės ir išdidumo, kada jis atsakė: „Bet kada pasiruošęs grįžti. Igarkoje buvau gerbiamas žmogus.“ Vargu ar tais metais sugebėčiau taip pat atsakyti saugumo pakalikui.

Teko augti, mokytis ir dirbti LTSR. Nuolatos susidurdavau su aštresniais ar ne tokiais aštriais priminimais: esu tremtinys, tremtinių tėvų sūnus, mano tėveliai buvo tremtiniai. Nors ir visų tų veikėjų dvasios vadas Josifas Stalinas kažkada yra paskelbęs, kad tėvai negali būti tapatinami su savo vaikais, tačiau žodžiai – viena, o darbai – visai kas kita. Na, ką padarysi – tai buvo kasdienybė. Tokia buvo valdžia, tokia buvo ideologija, tokia buvo tikrovė.

Tie ledai iš esmės pajudėjo 1988 metais, kada ir tremtiniams galbūt nušvito šviesesnė viltis. Niekada ir joks kitas jokios epochos įvykis taip nesukrėtė manęs kaip Igarkos tremtinių grąžinimas namo 1989 metų liepos 28 dieną. To, ką patyriau Kėdainių kariniame aerodrome minėtą dieną, negalima palyginti su niekuo. Kada lėktuvas su palaikais pajudėjo žmonių minios link, mane apėmė sukrėtimas, kuris, be abejo, išliks visam gyvenimui. Juo labiau skambant giesmės žodžiams „Leiskit į Tėvynę“…

Tie jaunuoliai, kurie dabar lankys Igarką, uždegs atminimo žvakeles. Savo žvakelę uždegiau ne liepos vidury, o 1988 metų gruodžio 7 dieną. Galima tik įsivaizduoti, kokiomis sąlygomis. Neturėjau pasirinkimo, o be to, Igarką reikia pažinoti – tokiomis sąlygomis, kokiomis žmonės gyvena absoliučiai ilgiausią metų laiką. Žinoma, tai negalėjo palikti visam gyvenimui giliausio pėdsako. Negalėjo vėl uždegti pačios šviesiausios vilties. Ir pačią Igarką tais laikais lankiau neoficialios visapusiškai pridengtos delegacijos sudėtyje, o pats, savo užsidegimu, savo atsakomybe. Visi tie įvykiai, vėl kartoju, uždegė pačias šviesiausias viltis. Ir kokį teko patirti nusivylimą, skausmą ir neviltį, kada visos šitos vertybės netrukus pradėjo nykti, skendėti purve ir pažeminime, nors ir buvo paskelbta laisva, demokratinė teisinė valstybė. Labai nustebino naujieji fariziejai, atsiradę pasikeitus valstybės paskirčiai. Tie, kurie labiausiai ir aštriausiai ujo ir persekiojo grįžusius ir negrįžusius tremtinius, staiga tapo didžiausiais ir uoliausiais tremtinių gynėjais, mylėtojais ir sergėtojais. Tik mes anksčiau to nežinojom, per savo naivumą… Netrukus pasipylė naujųjų fariziejų krokodilo ašarų klanai dėl tremtinių likimo. Kiek supratau vėliau, tos ašaros gražiai sukapsėjo tiems fariziejams pradžioje į politinį kapitalą, vėliau – į labai konkretų materialinį kapitalą. Jau netrukus dalis jų, apsikaišę neliečiamybėmis ir statusais, pradėjo vėl aiškiai ir konkrečiai pasisakyti tremtinių atžvilgiu. 1991 metų vasarą išgirdau piktą ir pagiežingą klausimą – kodėl, būdamas tremtinys, bandau stoti į statutinę Lietuvos tarnybą? Klausimas vietoje ir laiku… 1992 metai – po spalio ir lapkričio įvykių, vėl sukrėtusių Lietuvą, kreipiausi praktiniu klausimu į teritorinės tremtinių sąjungos padalinio vadovę prašydamas kažkurio dokumento, į ką gavau labai įdomų atsakymą: „Ką jūs, tremtiniai dabar bijo rinktis į susirinkimus, ir joks susirinkimas jokio dokumento nepatvirtins ir neišduos.“ Labai lietuviška, labai paprasta.

Dar įdomesni potyriai aplankė mane 1997 metais. Per savo motiną, taip pat tremtinę, sužinojau, kad iš manęs galbūt bus atimtas tremtinio statusas ir neišduotas tremtinio pažymėjimas. Švelniai tariant, mane tai labai nustebino. O pasitikslinus paaiškėjo, kad kažkur buvęs kažkoks seminaras, ir jame kalbėjęs labai žymus profesorius nusprendė, kad reikia surūšiuoti tremtinius – į tikrus ir abejotinus. Abejotiniems, savaime aišku, atimti statusą. Žinoma, jokios teisinės bazės tokiems veiksmas nebuvo. O dokumentų keitimas ir iškeitimas labai priminė labai nesenus laikus, kaip sakoma – obuolys nuo obels toli nerieda. Ir šiaip suteikti žmogui gyvenimą, jį atimti, pakeisti ir perrašyti yra Viešpaties, galybių Dievo prerogatyva, ir bet koks, net ir labai garsus, profesorius neturėtų savintis šitos teisės. Tada priminus Genocido ir rezistencijos centro darbuotojams, kad žemiškasis teismas gali kiek kitaip pažiūrėti į pastangas atimti iš manęs tremtinio statusą ir kitaip įvertinti situaciją, buvo suskubta statusą man grąžinti, ir pažymėjimas buvo išduotas vos ne akimirksniu. Ką čia bepridursi – čia Lietuva, čia lietūs lyja.

Niekada viešai ir garsiai neskelbiau savo ryšio su tremtimi ir tremtiniais, su Igarkos miestu, tačiau visai bent kiek mane pažįstančiai aplinkai ši aplinkybė buvo žinoma. Ir kai 2004 metais dėl tam tikrų aplinkybių buvo nuspręsta su manimi susidoroti kaip su pareigūnu ir su žmogumi, šita aplinkybė puikiausiai buvo žinoma. Ir, be abejo, siekiant šito purvino tikslo, tremtinio statusas buvo papildomas akstinas mane persekiojusiai šutvei. 2005 metų pabaigoje praradau darbą, buvo sunkiai sutrikdyta sveikata. Jau nekalbu apie tai, kiek valstybės lėšų buvo įdėta į tą purvą. Praradau visas taip puoselėtas viltis. Praradau viską, ką turėjau, už tai niekšų gauja triumfavo. Taip paprasta, taip lietuviška ir taip suprantama. Nors tuo metu dirbo ir prezidentas, visko ir visų garantas, ir ministras atitinkamos srities, dabar niekaip neišsikapanojantis iš baudžiamųjų bylų. Ką gi čia bepasakysi – kokia šalis, tokie ministrai. Kitus šios istorijos veikėjus man minėti ir aptarinėti yra netgi per žema. Tebūna Viešpats jiems teisėjas, nors jie to neverti.

Skaudžiausias potyris, susijęs su jau lietuviškų tremtinių pažeminimu ir skaudinimu, buvo mano amžiną atilsį motinos skausmas. Per žiniasklaidos priemones ji patyrė vieno iš valdančiųjų daugumos, matyt, amžinai valdysiančios šalį, atstovų, kad, pasirodo, tremtis tai buvo „gėris“ patiems tremtiniams, ir dėl to, kad jie buvo ištremti – turėtų jaustis laimingi, susikūrę toje tremtyje padėtį, gavę atlyginimus, ir t. t. Šitie kraugeriški teiginiai nesulaukė jokios šalies vadovų, politinių partijų reakcijos, komentarų – reikia suprasti, kad taip ir turėjo būti, ir šis požiūris dabar – dominuojantis. Taigi, šitam amžinai valdančiam atstovui norėčiau tarti keletą žodžių apie tą „gėrį“, kurį jis propaguoja. Turbūt į šio gėrio sąvoką įeina iš užkaltų ešelonų išmesti mirę tremtiniai – seniai, kūdikiai ir vaikai, kurie nesulaukė net kelionės pabaigos, net nesulaukė bet kokių laidotuvių. Į tą „gėrį“ akivaizdžiai įeina nesibaigiančios tremtinių laidotuvės Igarkos mieste, ypač – tremties pradžioje, kada sugrubusiomis nuo šalčio rankomis į žemę buvo dedami mažyčiai karstai – tai irgi „gėris“ tam tikra prasme… 1988 metais lankydamas Igarką pažinau dar vieną tremtinį, kuris turėjo didžiulę negalią – bendraudamas su juo neiškenčiau ir paklausiau: „Kaip tu, brolau, išgyvenai tremtyje, ypač – jos pradžioje?“ Į tai man buvo atsakyta: „Giedojau lietuvių vaikų ir senių laidotuvėse. Ir taip prasimaitinau.“ Tada pasitikslinau: „O kiek buvo tų laidotuvių, kad prasimaitinai?“ Į tai gavau atsakymą: „Kasdien.“ Mano amžinąjį atilsį motina, Igarkos tremtinė, taip ir išėjo iš šio pasaulio – su didžiule nuoskauda ir, žinoma, neatleidusi amžinai valdantiems už tokius apibendrinimus, kad tremtis buvo ir yra „gėris“.

Taigi, ponai amžinai valdantieji, tremtis buvo „gėris“. Keista, daugiau negu keista šalies vadovų reakcija į tokius atradimus, atsivertimus, todėl manyčiau, kad jiems, visų lygių šalies vadovams, derėtų minint tremtį ir tremtinius nepraleisti progos pagarbiai patylėti. O amžinai baubiantiems ir jiems tarnaujantiems naujiesiems fariziejams noriu palinkėti – nelieskite savo nešvariomis rankomis tremties, tremtinių, neterškite jų vaikų ir anūkų likimų.

Pasirašo: Igarkos tremtinys 

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-08-08-patraukite-nesvarias-rankas-nuo-igarkos-tremtiniu-atminimo/147293

Tremtis ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra