Pasvalio dekanato Gyvojo Rožinio maldininkai meldėsi už šeimas

Autorius: Data: 2014-02-17, 10:31 Spausdinti

Vlada ČIRVINSKIENĖ, Pasvalys

Pasvalio dekanato Gyvojo Rožinio maldininkai atsiliepdami į Lietuvos vyskupų paskelbtus naujus bažnytinius Šeimos metus, kurie prasidėjo gruodžio 1 d., sausio mėnesį susirinko į dvasinį sambūrį – šv. Mišias, kurios yra aukojamos kiekvieną mėnesį Gyvojo Rožinio maldos intencijomis.

Gyvojo Rožinio maldininkai rinkosi į Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią

Nepabūgę šaltuko maldininkai Pasvalio, Saločių, Pušaloto, Skrebotiškio, Krinčino, Daujėnų bei kitų parapijų rinkosi į Pasvalio šv. Jono Krikštytojo parapijos bažnyčią. Čia juos nuoširdžia sutiko parapijos klebonas Albertas Kasperavičius, dvasios vadas kun. Miroslav Anuškevič, kun. Feliksas Čiškauskas. Pirmiausia maldininkai  suklupo  Rožinio maldai.  Kalbėjo ketvirtąją rožinio dalį „Garbės slėpiniai‘‘, Švč. Mergelės litaniją, Šv. Bernardo maldą, Dievo gailestingumo vainikėlį ir litaniją. Meldėsi, kad šeimos būtų apdovanotos gausiomis Dievo malonėmis taip pat už mirusius dvasininkus, vienuolius, vienuoles, Gyvojo Rožinio maldininkus.

Atlikus Rožinio maldininkų himną, prasidėjo šv. Mišios, kurios buvo aukojamos Gyvojo Rožinio maldos intencija: kad šie Šeimos metai neštų gausių dvasinių dovanų.

Mišias aukojo Pasvalio Dekanato Gyvojo Rožinio dvasinis vadovas kun. Miroslav Anuškevič.

Po jų dar pasimeldėme bei pasveikinome naujas Pasvalio parapijos Gyvojo Rožinio maldininkes: Eleną ir Stanislavą.

Po to  visi rinkomės į papuoštą ir šiltą špitolės salę – katechezei ir agapei. Salės jaukumu pasirūpino maldininkės Rūta ir Joana su vyru Edvardu.

Maldininkus pasveikino bei pašventino stalą, Pasvalio šv. Jono Krikštytojo klebonas A. Kasperavičius. Klebonas domėjosi Gyvojo Rožinio veikla bei atminčiai  įteikė paveikslėlius „Šventoji šeima“.  Po trumpos arbatos pertraukėlės prasidėjo antroji – Šeimos metams skirta katechezė.

Katechezė „Šeimos metams‘‘

Dvasios vadovas kun. Miroslav sausio katechezę pradėjo Šv. Tėvo žodžiais „Pirmutinė aplinka, kurioje tikėjimas apšviečia žmonių miestą yra šeima“. Didžiausias dėmesys buvo skiriamas santuokos sakramento istorijai.

Pateikiame katechezės  ,,Santuokos sakramentas“ santrauką:

Kristaus atėjimas į žemę pradėjo naują istorijos dalį. Jo gyvenimo būdą ir mokymą tęsė Apaštalai ir jų įpėdiniai. Jėzaus gyvenimas ir mokslas niekada nebuvo priimamas be pasipriešinimų. Jėzaus iš Nazareto mokymas buvo naujas ir reikalaujantis, todėl susitikdavo pasipriešinimą iš kai kuriu ideologijų pusės.

Kristaus mokymo priėmimui reikia tikėjimo Jo asmeniu ir Jo žodžiu. Kad pilnai duoti atsakymą į tą klausymą, kas yra santuoką, mums reikia tikėjimo. Turėtume taip pat nepamiršti, kad tikėjimas nėra kažkoks status, kuri turim vieną kartą ir visam laikui, nes jis turi mumyse visa laiką tobulėti, nes susiduria su vis naujais gyvenimo iššūkiais.

Pirmaisiais Bažnyčios gyvenimo amžiais, dauguma pagoniu, kurie atsiversdavo ir priimdavo krikštą, jau gyveno santuokoje. Tas faktas buvo priimamas kaip normalus dalykas. Jų santuoka sudarytą pagal normas ir papročius egzistuojančius anoje epochoje, kartu su krikštu buvo įjungiamos į krikščioniško gyvenimo visumą. Tuo pačiu būdu ir santuokos tarp jau priėmusių krikštą asmeniu buvo sudaromos pagal anų laiku vyraujančius įstatymus  ir papročius. Krikščionys naudojosi tom pačiom taisyklėm, kaip ir pagonys, kad susituokti. Tas faktas neliudija to, kad į jų santuoka buvo žiūrima pasaulietiškai. Pirmiausia, nepamirškime kad santuokos šventumas buvo viso antikos pasaulio palikimas. Visos senovinio pasaulio religijos santuoka pripažindavo kaip kažką švento. Antra, patys krikščionys į santuoką jau žiūrė per Kristaus Įsikūnijimo slėpinį.

Pirmieji Bažnyčios vyskupų sinodai nesudaro sisteminio mokymo apie santuoką, arba apie santuokos sudarymą. Bažnyčia pripažindavo klausimuose dėl santuokos Romos teisės autoritetą. Bet Bažnyčia netylėjo dėl moralinių klausimų susiejusių  su gyvenimu santuokoje. Gyventi Viešpatyje yra pats pagrindinis rūpestis, todėl tikintieji turėdami moralinių abejonių kreipdavosi vyskupu pagalbos. Taigi Bažnyčios intervencija buvo susiejusi su moraliniais klausimais, o ne dėl troškimo įvesdinti savo jurisdikciją šitoje erdvėje.

Visi reikalai susiejusieji su santuoką, vestuvėm, sužadėtinio pasirinkimu priklausė nuo šeimos, įstatymu ir vietos papročiu. Ypatinga reikšmę turėjo tėvas, šeimos galva, jis buvo atsakingas už moralinį gyvenimą visų tų, kurie gyveno jo namuose ir tai jis pasirinkdavo tinkama sutuoktini savo vaikams.

Viena iš pirmųjų vyskupu intervencijų  dėl santuokos įstatymų, buvo susiejusi su vergu santuokom. Pagal Romos teisę, vergai negalėjo tuoktis su laisvaisiais asmenimis. Panašiai sąjunga tarp vergų nebuvo pripažįstama , kaip santuoka tiesiogine prasme; nors buvo leistina. Nors toks buvo įstatymas, pirmieji popiežiai nepakluso tokiam valstybiniam įstatymui ir leisdavo kad tokios santuokos būtų sudarytos. Tokios santuokos buvo pripažintos kaip galiojančios sąžinėje; jos buvo sudaromos laužiant civilinę teisę, bet už tat leidžiant vyskupui.

Laikui bėgant vyskupai vis daugiau dalyvauja santuokos ceremonijose, tai buvo susieti su Bažnyčios gailestingumo darbais. Rytuose vyskupas buvo atsakingas už visus krikščioniškos bendruomenes vykdomus gailestingumo darbus, o vienas iš tokiu darbu buvo rūpintis našlaičiais. Todėl vyskupas, vietoj tėvo, buvo atsakingas už našlaičiu santuokas. Kai kuriais atvejais vyskupas vaduodavo jungtuvių ceremonijai. Daug yra liudijimų iš to laikotarpio, kad vyskupas asmeniškai ieško sužadėtinio savo globotinėms.

Santuokos sakramento liturgijos formavimas: IV-XI amžius

Nors kaip buvo ankščiau pasakyta Bažnyčia dėl santuokos pripažindavo civiline teisę ir vietos papročius, tačiau atsirado ir naujū papročių. Vyskupai ir kunigai vis labiau dalyvauja jungtuvių ceremonijose. Pirmiausia jie eidavo kaip ganytojai pasveikinti jaunavedžius. Antra, jaunavedžiai imdami pavyzdį iš jaunavedžių iš Galilėjos Kanos kviesdavo vyskupą ar kunigą į vestuvės. Kaip kažkas natūralaus, jaunavedžiai prašydavo kad dvasininkas palaimintų jų sąjunga. IV amžiuje tas paprotys yra jau plačiai žinomas ir išsivysto iki pilnos bažnytines ceremonijos.

Pilna tokios ceremonijos aprašymą mes turime iš V amžiaus pradžios. Ceremonija vyksta bažnyčioje. Tėvas atveda visus pakviestuosius prie altoriaus. Ten vyskupas laimina sąjunga kalbant maldą ir pridengdamas jaunavedžius vualiu. Tame pačiame amžiuje santuokos liturgija buvo įjunta į šventas Mišias. Nuo popiežiaus Mikalojaus I (858-867) jaunavedžiai Mišių metu pristato savo dovanas (aukas) ir priima Šventąją Komuniją. Po 1000-ųjų metų jaunavedžiai  susituokdavo prie bažnyčios  arba  bažnyčios prieangyje, o paskui jau kaip vyras ir žmona dalyvavo šv. Mišiose.

Kaip matome  buvo labai daug visokių tradicijų susijusių su santuoką, todėl nenuostabu, kad kai kuriems kilo klausimas kada iš tikrųjų (kokiu momentu) buvo sudaromas Santuokos sakramentas? Popiežius Mikalojus I atsakė, kad tuo elementu, kuris sudaro santuoką yra sutikimas (taip aš imu ją savo žmona, taip aš imu jį savo vyru).

Šitame laikotarpyje išvien civilinė ir bažnytinė teise (Pepino Mažojo dėka VIII a.) kalba apie santuokos kliūtis: negalėjo būti teisiškai sudaryta santuoka jeigu nuotaka būdavo pagrobta ir jeigu tarp jaunavedžiu buvo artima giminystę.

XI-XII amžiuje santuokos ceremonija atrodė taip: prieš įeinant į bažnyčią kunigas klausdavo sužadėtinių ar šie sutinka būti vyru ir žmona. Paskui tėvai atiduodavo savo dukrą vyrui. Tada atnešdavo kraitį ir laimindavo žiedus bei uždėdavo ant pirštų. Pabaigoje kunigas laimindavo santuoką. Po tos ceremonijos visi procesiniu būdu įeidavo į bažnyčią, kad dalyvauti šv. Mišiose, kuriu metu dar buvo uždedamas vualis ir specialus palaiminimas. Po Mišių, kai kuriose regionuose dar eidavo palaiminti jaunavedžių miegamąjį.

Santuokos sakramentas: XI-XIII amžius

Bažnyčios Tėvai kalbėdami apie santuoką naudojosi tekstu apie vestuves Galilėjos Kanoje. Pagal juos, Kristus ten palaimino santuokinį gyvenimą ir įjungė jį į išganymo istoriją. Tertulijonas sako, kad Dievas saugoja sąjunga tarp tikinčiųjų ir teikia jiems išganingos malonės. Kiekvieną kartą, kai yra sudaroma santuoka Viešpatyje, pats Kristus savo buvimu kuria šitą sąjunga. Kur du krikščionys yra susijungę, ten Viešpats yra tarp jų ir nėra tenai vietos demonui.

Origenas kalbejo apie sąjungą tarp vyro ir moters, kaip apie Dievo Gelbėtojo dovaną. Tą sąjunga yra apglėbta Dievo malone, kuri padeda išlaikyti tobula sutuoktinių vienybę.

Popiežius šv. Inokentijus I (V a. pradžia) kalba, kad santuoka yra pastatyta ant Dievo malonės. Kas tolsta nuo santuokines ištikimybės, tas praranda Dievo malonę.

Šv. Augustinas nagrinėdamas šv. apaštalo Pauliaus laišką efeziečiams, kad paaiškintų simbolizmą pasinaudojo žodžiu sakramentas. Santuoka yra ženklas tos sąjungos, kuri yra tarp Kristaus ir Bažnyčios, todėl santuoka yra neišardoma.

Pagal patristikos laikotarpio mokymą negalima naikinti santuokos – negalima išsiskirti; pagal scholastikos laikotarpio mokymą nėra galimybes tai padaryti – neįmanoma išsiskirti.

X ir XI amžiuje atsirado kitas klausymas: nuo ko priklauso santuokos galiojimas? Dėl kokios priežasties ji yra neišardoma?

Dėl santuokos galiojimo gyvavo dvi koncepcijos: Romos – sutuoktinių sutikimu ir barbarų genčių įsitikinimu, sąjunga nėra galiojanti jeigu nebuvo kunigiško akto. XI amžiuje buvo iš naujo atrastas Romos teisės požiūris į santuoką, kaip asmeninį kompromisą, o iš kitos pusės germanų ir frankų šalyse santuokos neišardymas buvo susiję su lytiniu aktu. Todėl scholastikos atstovai ieškojo atsakymo į tokį klausymą: ar santuoka sudaro dviejų žmonių sutikimas ar dviejų žmonių kūniškas susijungimas (santykis)?

Pirmas žingsnis, kuris buvo padarytas, tai atskirti du dalykus santuoka ir sužadėtuvės. Labai dažnai į sužadėtuves buvo žiūrima kaip į santuoką, jeigu sužadėtiniai nežiūrėdami į visus draudimus realizuodavo lytini aktą. Chartres mokykla scholastikos pradžioje pateikė pirmuosius paaiškinimus. Tą mokykla išskiria sužadėtuves kaip santuokos projektą, kurias galima buvo panaikinti, nors tai buvo draudžiama ir už tai galima buvo bausti ir santuoka, kuri jau buvo neišardoma. Galutinai Petras Lombardas nustatė skirtumus tarp tu dviejų  realybių. Sužadėtuvėm vadindavo kompromisu būsimų laikų - ateičiai (sponsalia de futuro) ir santuoką – kompromisu dabartinių laikų (sponsalia de paesenti).

Tuo pačiu laiku Vakaruose buvo atrasta klasikinė romėnų teisininko Upliano definiciją: „Nuptias non concubitus sed consensus (o affectus) facit“ – santuokos nesudaro lytinis santykis, bet dviejų šaliu sutikimas. Tas romėnu teisės atradimas buvo prieš lytinio akto teoriją. Tame laikotarpyje atsiranda dvi mokyklos. XII amžiuje kiekvieną iš tų mokyklų sukūrė savo mokymo sintezės. Gracijono dekretas tai akto teorijos sintezė (Bolonijos teisininku mokykla) ir Petras Lombardas sukūrė sutikimo teorijos sintezė (Paryžiaus teisininku mokykla).

Gracijonas sutikdavo su tuo, kad sutuoktiniu sutikimas sudaro santuoką, bet tą sąjungą galima panaikinti, jeigu joje neturėjo vietos lytinis aktas. Petras Lombardas teigė, kad tik sutuoktiniu sutikimas sudaro sakramentą tos sąjungos tarp Kristaus ir Bažnyčios, todėl tokia santuoka yra neišardoma nežiūrint į tai ar buvo ar nebuvo kūniškas susijungimas.

Galutinai išspręsti tą klausimą turėjo popiežiai Aleksandras III, Inokentijus III ir Grigalijus IX. Jie pasisakė už tai, kad santuoką kaip tikrą ir galiojanti sakramentą sudaro tik tarpusavio sutikimas (Paryžiaus mokykla), bet kol tas sakramentas nebuvo papildytas kūniškų aktų, lieka galimybė ji išrišti (Bolonijos mokykla). Bet reikia tai gerai suprasti, santuokos neišardymas egzistuoja jau nuo dviejų šalių sutikimo momento. Jeigu po to sutikimo nebuvo lytinio akto, sąjunga negali nustoti galioti savaime. Tik juridinis Bažnyčios aktas gali pripažinti tokia santuoka negaliojančia. Tik Bažnyčios dispensa, pateisina tokios santuokos panaikinimą.

Kada XI-XII amžiuje pradėta giliau galvoti apie santuoka, teisininkai ir teologai atkreipė dėmesį į vieną žodį iš liturgijos: Kristaus ir Bažnyčios SAKRAMENTAS. Tam padėjo du dalykai. Pirmasis - tai susidomėjimas iš naujo šv. Augustino mokymu. Kalbant apie santuoką primine koncepciją vadinama „sacramentum – signum“ – šventu realybių ir įvykių ženklas. Antrasis dalykas, kuris prisidėjo, tai anų laiku erezijos. Manikejų tendencijos, katarai ir albigensai į santuoką žiūrėjo kaip į radikalų blogį. Tokioje situacijoje Bažnyčia turėjo reaguoti ir užimti savo poziciją. Laterano II Susirinkimas visų tų erezijų požiūrį į santuoką pasmerkė.

Santuokos sakramentas vaizduoja santykį tarp Kristaus ir Bažnyčios. Dabar gimsta kitas klausimas: nuo kada santuoka tampa sakramentu? Iš pradžių buvo galvojoma apie kunigo palaiminimą. Tai jis (palaiminimas) suteikia santuokai sakramento vertę. Tas požiūris, kad sakramentas priklauso nuo kunigo palaiminimo, sužlugo gana greitai, nors dar Tridento Susirinkimo metu kai kurie ginė tą požiūrį. Priežastis dėl kurios tas požiūris žlugo buvo sutuoktinių sutikimo teorija. Kaip jau pastebėjome, Bažnyčia atrado, kad santuokos natūra priklauso nuo sutuoktinių sutikimo, todėl ir sakramentas turi būti susijęs esme su santuoką bei turėti sąjungą su santuokiniu sutikimu ir aktu.

Petras Lombardas sakė, kad galime išskirti du santuokos aspektus: dvasinė meilės bendrystė ir kunigiškas susivienijimas. Šitie du aspektai papildo vienas kitą. Čia atsirado pasidalinimas, kuris paskui gavo pavadinimą santuoka „in fieri“ ir santuoka „in facto esse“. Santuoka, kaip tokia, atsiranda sutikimo momentu (in fieri), bet to sakramento vykdymas negali buti atskirtas nuo kasdieninio gyvenimo tame ir nuo lytinio akto (in facto esse).

Šv. Viktoro Hugo: kūniškas susivienijimas išoriškai atspindi sąjunga tarp Kristaus ir Bažnyčios. Sutikimas ir kūniškas aktas tai – charakteriniai santuokos elementai, todėl ir sakramentiniai.

Teisininkai kovojantys su simonija, susidurdavo su dideliais sunkumais, kad pripažinti jog santuoka, apglėbta kraičiu ir finansų interesais tarp šeimų, galėtų būti veikiančios malonės ženklu. Teologai turėjo kitus sunkumus: malonė priklauso nuo Dievo, o santuokoje abipusis sutikimas priklauso nuo žmonių. Iš kitos puses, kokiu būdu santuoka, suprantama kaip priemone prieš geismus gali būti sakramentiniu malones šaltiniu? Santuoka kaip sakramentas yra tik vaistas tiems, kurie negali gyventi skaistybėje.

Atsakymą davė Aleksandras iš Hales. Pagal ji, santuoka turi buti malonės šaltiniu, nes tai pagrindine sakramentu charakteristika, kuriems priklauso ir santuoka. Malonė yra santuokos vaisius ir ta malonė nepriklauso nuo kunigo palaiminimo.

Tridento Susirinkimas, kuris buvo sušauktas kaip atsakas reformacijai, aprobavo bažnyčios teisines normas reikalingas santuokai sudaryti. Ta forma buvo reikalinga, kad santuoka būtų  pripažinta galiojančia. Nuo dabar santuoka tarp dviejų krikščionių buvo laikoma negaliojančia, jeigu nebuvo sudaryta klebono ar kito juo deleguoto kunigo akivaizdoje, ir jeigu nebuvo mažiausiai dviejų  liudytojų. Apie santuoka reikia padaryti įrašą specialiai tam skirtoje parapijos knygoje.“

Pasibaigus katechezei, maldininkai dar ilgai diskutavo su kun. Mirosalavu rūpimais  klausimais.

Agapė

Agapės metu maldininkai iš įvairių dekanato parapijų dalinosi Gerąja Naujiena, mokėsi giedoti giesmes.

Pasvalio parapijos Gyvojo Rožinio maldininkė Vilma Gaigalaitė pasidalino įspūdžiais iš kelionės po Šventąją žemę – Izraelį. „Pirmąją dieną vykome link Galilėjos ežero aplankydami Jordano upę, Palaiminimų kalną, Kafarnaumą, Duonos ir žuvų padauginimo bažnyčią, plaukiojome Galilėjos ežere, Kanos mieste aplankėme Vestuvių bažnyčią, Taboro kalną. Antrą dieną pabuvojome Nazareto miestelyje, kur Jėzus praleido savo vaikystę ir gyveno su Juozapu ir Marija, ten aplankėme Švč. Marijos šaltinio bažnyčią ir Apreiškimo bažnyčią. Kitą dieną pradėjome nuo panoraminio Jeruzalės vaizdo nuo Alyvų kalno. Aplankėme Žengimo į dangų koplyčią, Elenos „Tėve mūsų“ bažnyčią, Palmių (verbų) sekmadienio keliu vykome į „Dominus Flevit“ šventovę, kur Viešpats Jėzus verkė dėl Jeruzalės, iš ten pasukome į Visų tautų šventovė (Getsemanę). Iš ten vykome į Zion’o kalną, pabuvojome Paskutinės vakarienės menėje – Aukštutiniame kambaryje. Kelionė į Šventąją žemę neįsivaizduojama be Jėzaus gimimo vietos Betliejuje. Visa keliaujanti grupė siauromis Jeruzalės gatvelėmis ėjome Kryžiaus kelią, teko pabuvoti kalėjime Kajafo namuose, Mortos, Marijos ir Lozoriaus namuose, vietose, kur gyveno Zacharijas, seniausiame pasaulyje mieste Jeriche, įeiti į Jėzaus kapo olą, pakilti į kančios vietą Golgotoje.“

Savo pasidalinimą įspūdžiais keliauninkė pabaigė giesme „Jėzau, pasitikiu tavimi“, linkėdama visiems nukeliauti į Šventąją žemę ir pamatyti kiekvienam iš mūsų svarbias su Šventąją šeima susijusias vietas.

Agapės metu visi maldininkai dar ilgai diskutavo, ką prasmingo su Dievo pagalba ir Švč. Mergelės Marijos globa nuveiks Šeimos metų laikmetyje.

Sukalbėję bendrą maldą tik apie pietus išsiskirstėme, pažadėję vėl susirinkti vasarį  į Pasvalio dekanato Gyvojo Rožinio šv. Mišias bei trečiąją Šeimos metams skirtą katechezę „Krikščioniška santuoka su kitatikiu“, kurią taip pat ves kun. Miroslav Anuškevič.

Religija , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra