Paslaptingi Alovės dvaro ir Lietuvos nacionalinio muziejaus paveikslai

Autorius: Data: 2017-06-14, 15:15 Spausdinti

Paslaptingi Alovės dvaro ir Lietuvos nacionalinio muziejaus paveikslai

Mykolas Žygimantaitis (?–1452). Dail. nežinomas. XIX a. pab.–XX a. pr. Pav. iš Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinių (LNM, T 1335)

Kunigaikščių portretų galerija Alovės dvare

 

Viktoras JENCIUS-BUTAUTAS, Rokiškis

 

Prieš daugiau nei dvidešimt metų Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, kai dar buvo tikima, kad sovietinės okupacijos pasekmės bus likviduotos, Lodzėje aplankiau paskutiniųjų Alovės dvaro savininkų dukterį tremtinę Haliną Gediminaitę-Žilinskienę ir paklausiau apie dvaro kambarių sienas puošusius paveikslus, jų autorius. Halinos tėvas Jonas Gediminas, anot jos pačios tvirtinimo, kilęs ne iš kunigaikščių Kęstučių-Gediminų giminės. Halina gerai prisiminė, kad dvare, be Lietuvos didžiųjų kunigaikščių palikuonio Jokūbo Kęstučio-Gedimino ir jo žmonos Franciškos Kušelevskos portretų, buvo ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Gedimino, Kęstučio, Algirdo ir Vytauto portretai. Kas šių darbų autoriai, Halina tiksliai nurodyti negalėjo, bet teigė, kad dalis jų galėjo būti nutapyti garsaus dailininko Jono Rustemo mokinio kunigaikščio Bernardo Kęstučio-Gedimino. Kiek dvare buvo paveikslų, Halina tiksliai neprisiminė. Paklausus, ką žino apie paveikslų likimą ir kur jie gali būti, spėjo, kad jie gali būti Lietuvos muziejuose, o gal net Alytaus muziejuje. Alovės dvaro archyvas išbarstytas po įvairias bibliotekas ir muziejus. Viena dalis dokumentų yra Lietuvos nacionaliniame muziejuje, kita dalis Vilniaus universiteto bibliotekoje, dar viena – sunkiai pasiekiama – Alytaus kraštotyros muziejuje. Koks Alovės dvaro paveikslų likimas šiandien, nėra žinoma. Sunku pasakyti, ar bus įmintos paveikslų likimo ir jų autorių mįslės, ar bus nustatyta jų buvimo vieta, nes senosios praeities tyrinėjimas nepatinka dvarus ir jų vertybes išsidalijusiems įtakingiems valdžiažmogiams. Iki šios dienos nėra paskelbti konfiskuotų dvarų bei juose buvusių vertybių aprašai ir nusavintų žemių valdų sąrašai, nėra atsiskaityta su savininkais. Apie dvaruose buvusias vertybes galima spręsti iš kultūros vertybių aprašų, parengtų 1940 m. Nors yra paskelbti nukankintų ir ištremtų iš Lietuvos piliečių sąrašai, bet nėra ne tik nusavinto kilnojamojo turto savininkų sąrašo, bet ir išgrobstytų iš dvarų vertybių sąrašų. Ne paslaptis, kad dvarų vertybėmis prekiauja dažniausiai ne jų savininkai, o kolekcionieriai. Gal todėl muziejų rinkinius iki šiol gaubia paslaptys…

Žygimantas Kęstutaitis (apie 1350–1440). Dail. nežinomas. XIX a. pab.–XX a. pr. Pav. iš Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinių (LNM, T 1328)

Suvalkų krašto muziejus

1910 m. kunigaikštytė Jadvyga Kęstutytė-Gediminaitė-Skaržinskienė (Skarżińska)po savo tėvo kunigaikščio Ignacijaus Kęstučio-Gedimino mirties (jo paminklas Seirijų kapuose – aut. pastaba) padovanojo Suvalkų krašto muziejui dvylika Lietuvos didžiųjų kunigaikščių portretų, kaip spėjama, tapytų kunigaikščio Bernardo Kęstučio-Gedimino1. Jų likimas taip pat nėra žinomas. Suvalkų krašto muziejaus (Muzeum Okręgowe w Suwałkach) direktorius Jerzy Brzozowski 2011 m. nurodė, kad Pirmojo pasaulinio karo metais paveikslai buvo išvežti į Rusiją, po karo sugrįžo į Varšuvą ir dingo sukilimo liepsnose. Kieno tai buvo tapyba, muziejaus direktorius nenurodė. Beje, kunigaikštis Bernardas Kęstutis-Gediminas jam buvo žinomas. 1940 m. sovietų įvykdyta Lietuvos okupacija pakeitė ne tik paskutiniosios Alovės dvaro paveldėtojos Halinos Gediminaitės2 gyvenimą, bet sunaikino ir sudarė sąlygas išgrobstyti dvare buvusias meno vertybes. Dar 1940 m. rudenį Halinos šeima buvo priversta palikti Alovės dvarą. Į Sibirą dvylikametė Halina su mama Jadvyga3 buvo išvežtos 1941 m. birželio 14-ąją iš Nedzingės dvaro, kur gyveno pas Žilinskus. Ji mūsų pokalbio metu, 1995 m., gerai prisiminė dvare buvusius paveikslus. Alovėje likusią Halinos senelę kunigaikštytę Jadvygą Kęstutytę-Gediminaitę-Skaržinskienę4 priglaudė Jurgis Aukštuolis iš Janapolio. Ten ji ir mirė 1944 m. (palaidota Alovės kapuose). 1941 m. rudenį Jadvyga su vyriausiąja dukterimi Janina Hopeniene sugrįžo į Alovės dvarą, tačiau jau 1942 m. rudenį Jadvyga vokiečių okupacinės valdžios buvo išsiųsta į Alytaus lagerį. Visi ten buvę turėjo būti nužudyti, pasakojo Halina, buvo net duobės iškastos, tačiau po kurio laiko egzekucija buvo atšaukta, o belaisviai pervežti į Radviliškį durpių kasti. Už kyšį iš Radviliškio lagerio Jadvygą išpirko Jurgis Aukštuolis. Šis lageris likviduotas 1942 m. 1997 m. Jurgio Aukštuolio artimieji pasakojo apie iš dvaro išmestus paveikslus… Kaip atrodė kunigaikščio Bernardo tapyti portretai, nėra žinoma. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos nacionaliniame muziejuje yra kunigaikščių portretų, kurių tikrieji savininkai neįvardinti – nežinoma, kurio dvaro nuosavybė jie buvo.

Paslaptingi Lietuvos nacionalinio muziejaus portretai

Lietuvos nacionaliniame muziejuje yra saugomi Žygimanto Kęstutaičio ir jo sūnaus Mykolo portretai. Minimų paveikslų apatinėje dalyje yra užrašai, skelbiantys, kad atvaizduoti asmenys yra tam tikros giminės pradininkai. Deja, giminės pavardė išskusta. Pastangos atkurti įrašus palaikymo nesulaukė. Oficialiai (Lietuvos nacionaliniame muziejuje prie eksponatų esančiose lentelėse) nurodoma, kad paveikslai yra iš Lietuvių mokslo draugijos fondų. Verta pastebėti, kad prie vieno iš portretų yra dr. Jono Basanavičiaus nuotrauka5. Šiandien nežinoma, iš kokio dvaro į Lietuvos mokslo draugijos rinkinius pateko minimi paveikslai. Be to, 2000 m. Lietuvos nacionalinis muziejus įsigijo dar du kunigaikščių portretus: Vytauto ir Žygimanto Kęstutaičio6. Kam jie priklausė ir kieno tai tapyba, lieka neaišku.

Ldk Mindaugas. Pav. iš Alytaus kraštotyros muziejaus rinkinių

Kas išskuto tekstą po kunigaikščio atvaizdu?

Iš kur dr. Jonas Basanavičius gavo Žygimanto Kęstutaičio portretą, lieka neaišku, gal tai signataro Donato Malinausko ar jo giminių, o gal vieno iš garsiųjų Vilniaus 12-ikos apaštalų dovana Lietuvių mokslo draugijai.Minimo kunigaikščio portreto apačioje yra tekstas: „Sigismundus Kiejstutides: I Filius Kiejstuti: I Wojdat Sigajllo Magnus Dux Lithuania Protopasto Domos Principum I: Ducum: I [tekstas išskustas] Dominabusur od Anno 1432 ad 1440.“ Tačiau teksto vidurys, bylojantis apie giminę, kuriai priklausė paveikslas, išskustas7. Kitame portrete, pastaruoju laiku saugomame Lietuvos nacionaliniame muziejuje, atvaizduotas Mykolas Kęstutaitis, tekstas: „Michael Sigismundides: I Filius Sigismundi: I Dux Lithuaniae caput Familiae Principum [tolimesnis tekstas išskustas].“ Kokia giminė minėta tekste, kad pavardę sovietiniams muziejininkams reikėjo išskusti. Visos pastangos atkurti tekstą rezultato nedavė. Nuostabą kelia tai, kad sovietams ne tiek buvo baisus pats kunigaikštis, kiek jo kilmė. Matyt, šios giminės atstovas buvo aktyvus tarpukario Lietuvoje. Dar 1960 m. p. Šalūga8 tarp asmenų, ieškojusių Vytauto palaikų, paminėjo ir Donatą Malinauską. Sovietmečiu Donato Malinausko darbai nebuvo užmiršti. Nėra abejonių, kad Donato Malinausko darbus žinojo ir liūdnai pagarsėjęs teismo medicinos atstovas Juozas Markulis-Erelis. Jis kartu su Vytautu Urbanavičiumi dalyvavo atkuriant Kristijono Donelaičio atvaizdą iš kaukolės. Be Juozo Markulio-Erelio (gimė 1913 m. kovo 1 d. Pitsburge, Pensilvanija, JAV, mirė 1987 m. gruodžio 10 d. Vilniuje) sovietmečiu neapsiėjo ir Ldk Vytauto palaikų paieškos. Su J. Markulio pagalba nežinia kur buvo paslėpti Šventosios Barboros Žagarietės palaikai. Naivu būtų tikėtis, kad J. Markulio aplinka kitaip pasielgė su visa informacija apie Vytauto Didžiojo palaikus. Manau, J. Markulio aplinkos žmonės yra prisidėję prie teksto naikinimo Žygimanto Kęstutaičio paveiksle, nes tikslas – paslėpti visus galus…

Ldk Vytautas. Pav. iš Alytaus kraštotyros muziejaus rinkinių

Siaubinga vertybių apsauga

1940 m. rugpjūčio 19 d. buvo surašytos Alovės dvaro vertybės. Alovės dvaro, kaip buvusio turto, savininkė nurodyta Jadvyga Skaržinskienė. Panašus likimas ištiko ne vieną dvarą. Turto aprašui buvo panaudotas standartinis Valstybės archeologijos komisijos blankas, kuriame jo pavadinimas užbrauktas, o viršuje uždėtas Kultūros paminklų apsaugos įstaigos spaudas. Toliau aprašomas globojamas – paimtas žinion – nusavintas (pabraukta) kilnojamasis turtas. Blanko dešinėje viršutinėje dalyje antspaudas su Vyčiu ir įrašas: „Vytauto Didžiojo kultūros muziejus. Aš dail. Česl. Janušas ir mokytojas Šimanskas švietimo ministerijos įgalioti raštu Nr. 20632 paimti iš Alytaus apskr. Alovės valsč. Alovės dvaro kultūros, meno ir istorijos turtą apsaugon. Paimta peizažai: Paveikslas (nežinomo autoriaus) Reg. Nr. 18 (pažymėtas varnele). Paveikslas (nežinomo autoriaus) Reg. Nr. 19 (pažymėtas varnele). Abu paveikslai seni dideli apie 150–200 centimetrų ilgio. Vytauto portretas. Kęstučio portretas. Gedimino portretas Reg. 15, 16, 17. Visi paminėti paveikslai sukrauti sieninėn spinton užantspauduoti Registru Nr. 20. Be to, dvare rasta spinta – namų biblioteka, kuri jau anksčiau vietos kompartijos buvo peržiūrėta ir knygos suregistruotos dalyvaujant vienam iš vietos kompartijos sekretorių, dalyvavusiam prie ankstyvesnio knygų apžiūrėjimo Aleksandravičiui Adolfui ir spinta su knygomis užantspauduota Reg. 21. Turto apžiūrėjime dalyvavo vietos komiteto pirmininkas Koncevičius Juozas, milicijos atstovas Savickas Jonas ir turto savininkės atstovės įgal. Z. Žilinskas. Milicijos atstovas (parašas). Įgal. Z. Žilinskas. Dvaro komiteto pirmininkas J. Kuncewicz. Dail. Č. Janušas. Kompartijos sekretorius A. Aleknavičius. Visą užantspaudavimą palieka saugoti Komiteto pirmininkui ir dvaro įgaliotiniui kurie gavo 78 instr. nuorašus. Antspaudas Alytaus apskr. Policijos nuov. Alovės punktas.“

Komisijoje dalyvavęs dailininkas Česlovas Janušas9 neįvardijo nei tapybos laikotarpio, nei dailininkų. 1997 m. Alytaus kraštotyros muziejuje buvo eksponuojami kunigaikščių Mindaugo ir Vytauto tapyti portretai. Norėjome portretus nufotografuoti ir pateikti juos atpažinti ir identifikuoti Halinai Žilinskai iš Lodzės. Tačiau muziejaus direktorė Audronė Jakunskienė neleido jų ne tik nufotografuoti, bet ir kopijų profesionaliam dailininkui atlikti. Liko neaišku, kokias paslaptis norėjo išsaugoti Alytaus kraštotyros muziejaus direktorė. Iki šiol portretų autorius lieka nežinomas, neaišku, kaip paveikslai pateko į Alytaus muziejų, nors tapybos darbai buvo restauruoti Prano Gudyno restauravimo centre. Restauravimo centrui nebuvo suformuoti tiksliniai klausimai. 2015 m. lapkričio 5 d. Anelė Kalašnikovienė nurodė, kad muziejuje yra saugomi paveikslai: „AKM GEK 1236 – Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas ir AKM GEK 1237 – Lietuvos didysis kunigaikštis Mindaugas [...] Deja, informacijos apie autorius, sukūrimo metus, kaip ir iš kur pateko į muziejų, neturime. Prašome parašyti, kokiu tikslu domitės šiais paveikslais.“ Prašymas labai svarbus kiekvienam muziejaus lankytojui. Lietuvos dailės muziejus, P. Gudyno restauravimo centras, 2004 m. restauruodamas 68×50 cm dydžio paveikslą, pastebėjo, kad Ldk Mindaugo portrete „tapyba, ankstyvesnio restauravimo metu buvo perlakuota laku, kuris laikui bėgant stipriai patamsėjo. Kadangi anksčiau paveikslas buvo su rėmais, o lakas teptas jų nenuėmus, uždengtos vietos prie UV spindulių nešvytėjo. Pro stipriai patamsėjusį laką vietomis sunku įžiūrėti piešinį bei kompoziciją.“10Paveikslo dydis atitinka H. Žilinskienės nurodytus, apibūdinant kunigaikščių atvaizdus. Ji gal daugiausiai atkreipė dėmesį į Kęstučio atvaizdą, sakė, kad jis buvo labai tamsus ir dėl to ji jo bijodavo. Kunigaikščio Mindaugo atvaizdo istorijoje esama daug neaiškumų: jo pavadinimas, iš kokio jis dvaro, kur dingo paveikslo rėmai, kas restauravo pirmą kartą, kodėl tarpukariu drobei pritvirtinti naudojo kaltines vinis. Paklausus restauravimo centre, ar tikrai paveikslas yra iš tarpukario laikotarpio, restauratorius suabejojo, nors kilnojamojo kultūros paminklo restauravimo pase nurodyta, kad sukūrimo laikas nežinomas (gali būti tarpukaris). Tiesa, ant bageto restauratoriai rado įrašą: „Viršutiniame bagete, 9,5 cm nuo kairio porėmio krašto užrašas plunksna, juodu, vietomis pamėlusiu tušu „Kunigaikštis Mindaugas AKM GEK 1237 autorius – nežinomas“. Kada ir kuo remiantis padarytas įrašas, lieka paslaptis. Kitas paveikslas, patekęs į P. Gudyno centrą, buvo įvardytas kaip Vytauto Didžiojo atvaizdas. Kitoje paveikslo pusėje rastas įrašas: „ant kairiojo vertikalaus bageto ranka užrašyta samaninės spalvos rašalu „AKMEGK 1236 Kunigaikštis Vytautas“, o ant kairiojo viršutinio kampo „236“. Apatinis bagetas stipriai pažeistas kirvarpų, vietomis net sutrūnijęs ir pasidaręs minkštas.“11

Kituose Alytaus apylinkėse esančiuose dvaruose, be Alovės, tapytų kunigaikščių atvaizdų nerasta. Taigi labiausiai tikėtina, kad šie paveikslai iš Alovės dvaro. Kur dingo dar vienas 1940 m. rugpjūčio 19 d. apsaugai paimtas, nusavinimo aprašuose minimas Gedimino portretas, lieka neaišku. Tikėtina, kad tai žymaus dailininko Jono Rustemo mokinio kunigaikščio Bernardo Kęstučio-Gedimino palikimas. Taip jau susiklostė, kad jo darbai nėra žinomi. Ar esama daugiau kunigaikščio Bernardo Kęstučio-Gedimino darbų Alytaus muziejuje, išsiaiškinti nepavyko.

Yra žinomas 1823 m. Vilniaus universiteto studentų, lankiusių Jono Rustemo (1762–1835) piešimo paskaitas12 sąrašas. Jame yra ir Bernardo Gedimino (Bernard Giedymin) pavardė. Reikėtų papildyti R. Šidlausko sudarytą Jono Rustemo mokinių sąrašą kai kuriomis detalėmis – kad ir nurodyti kunigaikščio Bernardo Kęstučio-Gedimino gimimo vietą ir metus – 1804 m.,
Alovės dvaras13. 1826 m. rugsėjo 14 d. Jono Rustemo pasirašytoje pažymoje nurodoma, kad Bernardas Gediminas nuo 1821 m. lankė jo piešimo pamokas14. Tarp paskaitas lankiusių buvo dalininkais tapę: Aleksandras Slendzinskis (1803–1878), Edvardas Jonas Romeris (1806–1878)15. Bernardas Gediminas lankė Jono Rustemo studiją penkerius metus16. Jo darbai liko nežinomi ir nėra su kuo lyginti. Apie jo sugebėjimus piešti dar 1992 m. yra užsiminęs Libertas Klimka17. Kunigaikštis Bernardas Kęstutis-Gediminas yra įtrauktas į Lietuvos dailininkų žodyną18.

Nežinomo vyro (galbūt kunigaikščio Bernardo
Kęstučio-Gedimino) portretas.
Dail. Romualdas Podbereskis, 1831. Šaltinis – www.epaveldas.lt

Paslaptingi Podbereskiai

 Vienas iš Romualdo Podbereskio darbų labai primena Bernardą. Kunigaikščio Bernardo Bartolomėjaus, gimusio 1804 m. rugsėjo 24 d., pakrikštyto kunigo Stanislovo Oranskio spalio 10 d. Alovės bažnyčioje krikštatėviai buvo Trakų regentas Andrius Podbereskis (Andrzej Podbereski) ir Rožė (Roza Giedyminowna)19. Gediminas ir R. Podbereskis, anot Halinos Žilinskos, buvo vedę seseris Kušeliauskaites. Koks buvo Andriaus Podbereskio žmonos vardas, sužinome iš krikšto įrašų: Petronelė20. Nemunaičio bažnyčioje 1809 m. buvo pakrikštytas Andriaus ir Petronelės iš Lykų (z Lykow) sūnus Romualdas. Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomas 1839 m. Romualdo Podbereskio Alovės bažnyčios piešinys pieštuku21. Tiek Romualdas, tiek jo brolis Andrius yra minimi Lietuvos dailininkų žinyne kaip mėgėjai22. Žinomo leidėjo Romualdo Podbereskio, Andriaus sūnaus, tiksli gimimo data ir vieta iki šiol nebuvo nurodoma jo darbų tyrėjų ir iki šiol nenustatyta. Vieni nurodo 1812 m., kiti – 1813 m., vieni mini Vilnių, kiti Vilniaus guberniją. Leidėjas Romualdas Podbereskis yra nurodęs kilimą iš kunigaikščių Druckių-Podbereskių, tiesa, rusų valdininkai jo kilmės nepripažino. Ta aplinkybė, kad Kęstučių-Gediminų atstovai (Giedymin Kicjstutowicz Witold, Giedymin Kiejstutowicz Józef, Ob. Król. Polsk.) prenumeravosi Romualdo Podbereskio leidžiamą žurnalą „Rocznik literacki“ (1843–1849), tik patvirtina jų giminystės ryšius. Giminystė per Kušelevskius siejo Kęstučius-Gediminus ir Druckius-Podbereskius. Žinant tai, aiškėja, kodėl Podbereskiai palaidoti Alovės bažnyčios rūsiuose. Lietuviškoji tematika neatsitiktinai dominavo Romualdo Podbereskio leidiniuose. Lietuvos kilmingųjų vien tik dėl kalbos negalima priskirti lenkų tautai, kaip tai daro mūsų akademinės visuomenės atstovai. Nepaisant paties Donato Malinausko tvirtinimų, kad jis lietuvis, Vilniaus universiteto docentė Dalia Bukelevičiūtė jį priskyrė lenkų tautai23. Postsovietinei nomenklatūrai atstovaujantys asmenys pripažįsta tik sovietinio raugo aristokratiją. Kitaip sakant, kieno vežime sėdi, to ir giesmę giedi.

Alovės bažnyčia. Dail. Romualdas Podbereskis, 1839. Šaltinis – „Architektūriniai piešiniai ir brėžiniai XVI–XX a.“, VUB, f. 78-204

_______________________________________________________

1 „Do Muzeum Ziemi Suwalskiej“, in: Tygodnik Suwalski, 1910, Nr. 36.

2 Šiuo metu gyvena Lodzėje.

3 Ją savo prisiminimuose, parašytuose sovietmečiu ir išleistuose Čikagoje, mini Aleksandras Stulginskis. Prof. Jonas Račkauskas, Lituanistikos centro Čikagoje (JAV) vadovas, man viešint JAV 2006 m. pasakojo, kad minimus prisiminimus sovietmečiu nufotografavo po lova ir išvežė į JAV (Aleksandras Stulginskis, Atsiminimai, Chicago, 1980, p. 94). Jos vyras buvo Jonas Gediminas, veterinarijos gydytojas.

4 Jadvyga Kęstutytė-Gediminaitė gimė 1860 Maslove (lenk. Masłow), netoli Kelcų (Kielce), Lenkijoje.

5 Lietuvos atgimimo patriarcho d-ro Jono Basanavičiaus gyvenimo vaizdų albumas su biografija: 1851–1927, 1927–1937, [surinko, spaudai paruošė ir redagavo Kostas Radziulis], Kaunas: VDU studentų „Šarūno“ korporacija (Kaunas: „Šviesos“ sp.), 1937, p. 30.

6 Matušakaitė M., Portretas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje: Tautos paveldo tyrimai, 2010, p. 374.

7 Lietuvos nacionalinis muziejus, Nr. JKT 319.

8 Bulota J., Šalūga R., Vilniaus požemiuose, Vilnius, 1960.

9 Česlovas Janušas (1907 m. liepos 18 d. Feodosija–1993 m. spalio 30 d. Niujorkas).

10 Paminklas perduotas restauruoti 2004 04 14, perdavimo aktas Nr. 5/34.

11 Paminklas perduotas restauruoti 2004 04 14, perdavimo aktas Nr. 5/34.

12 Jonas Rustemas – dailininkas ir pedagogas, p. 128; Janonienė R., Jonas Rustemas: dailininkas ir pedagogas, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1999, p. 271.

13 Alovės bažnyčios gimimo metrikų knyga.

14 Lietuvos nacionalinis muziejus.

15 Palaidotas Obelių kapinėse, Rokiškio rajone.

16 Lietuvos nacionalinis muziejus.

17 Klimka L., „Kaip buvo rengiami inžinieriai senajame Vilniaus Universitete“, in: Mokslas ir technika, 1993, Nr. 2, p. 19–20.

18 Lietuvos dailininkų žodynas, T. 2: 1795–1918, Vilnius, 2012, p. 135.

19 Alovės RKB gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga. 1802–1818 m.

20 Alovės RKB gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga. 1802–1818 m.

21 Vilniaus universiteto biblioteka, Rankraščių skyrius, F78-204.

22 Lietuvių dailininkų žodynas II tomas: 1795–1918. Sudarytoja Jolanta Širkaitė, Vilnius, 2012, p. 298–299.

23 „Radijo paskaitos: signataras Donatas Malinauskas“, in: Anonsai… LRT…, 2017-03-14, 14:05. Prieiga per internetą – http://www.lrt.lt/radijas/anonsai/24760, http://www.lrt.lt/media/radio/2017/03/1013729796.mp3. „Vasario 16 d. Akto signataras Donatas Malinauskas buvo kilęs iš turtingų lenkų bajorų šeimos, tačiau tai jam nesutrukdė tapti Lietuvos patriotu…“

 

Šaltinis – nacionalinis Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“, Nr. 5 (835), 2017 m. gegužės 27 d., p. 5, 14.

Donatas Malinauskas Dvarai Istorija Kultūra Kultūros paveldas Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė Signatarai Vasario 16-oji , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Post Your Comments

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra