Paskutinieji Nemakščių bajorai

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Pasklaidę enciklopedinius leidinius, apie Nemakščių gyventojus žinių nedaug terasime. Kai kurie jų yra nuveikę nemaža mūsų kultūrai, bet apie juos nieko nerašoma. Kartais aptinki tik pavardę. Dažniau minimas M.Sleževičius ir “Odisėjos” vertėjas B.Ralys. Deja, be komentarų, mažai kas susivokia, kas jis ir kodėl minimas? Bėgant metams jų veikla lieka visai nežinoma. Panašiai atsitiko ir su Nemakščių bajorais. Bajoras Medekša paliko savo vardą kaimui, kuris dabar vadinamas Medekšine, o kiti ir to nepaliko. Daugiau žinomi bajorai Neveravičiai. Jiems priklausė dabar esančios Paežerio, Pužų, Legotiškės, Macalių, Užkalnių kaimų žemės. Senelis Neveravičius paliko dvarą dviem savo sūnums: Fabijonui ir Pšemislovui. Pastarasis apsigyveno molio krėstame name, žmonių vadinamame palivarku. Į šį kiemą prie kelio esančioje rodyklėje užrašyta – Julinai.
Pšemislovas buvo likimo apdovanotas konstruktoriaus talentu. Dar pačioje keturračio automobilio eros aušroje jis sukonstravo aštuonratę savaeigę važiuoklę ir darė žygius pradėti tokios važiuoklės serijinę gamybą. Gana rizikinga buvo siūlyti griozdišką, ne taip plačiai pritaikomą mechanizmą, kai tuo metu didelė naujiena buvo ir keturratis automobilis. Jis galėjo tikti nebent valstybės ar karo reikalams. Be savo griozdiškumo, aštuonratis turėjo ir gerų savybių. Jis lengvai įveikdavo kelio nelygumus, galėjo važiuoti per griovius išlaikydamas platformą stabilią. Jeigu sulūžtų ratas, jis vis vien galėtų judėti pirmyn. Be to, jis galėjo apsisukti vietoje.
Apie šį P.Neveravičiaus išradimą galėjai išgirsti iš daugelio pagyvenusių nemakštiečių. Lietuvos technikus su šiuo konstruktoriumi ir jo darbais bandė supažindinti šiaulietis, dizaineris Vilius Puronas. Jis dar 1986 m. žurnalo “Mokslas ir technika” Nr. 11 paskelbė straipsnį apie P.Neveravičių, pasitelkęs archyvinę medžiagą. Prieš 30 metų Nemakščių gyventojai dar gerai prisiminė, kaip Neveravičius Šiauliuose demonstravo savo važiuoklę. Anot V.Purono, tai įvyko 1910 m. kovo 26 d. Konstruktorius sėdėdamas ant platformos prie stalelio gėrė arbatą. Taip jis demonstravo mechanizmo stabilumą. Keli vyrai suko ratą ir įrenginys dundėdamas riedėjo gatve. Tą dieną jis įkūrė Aštuonračio automobilio draugiją. Šios draugijos padedamas jis tikėjosi pradėti aštuonračio gamybą. Jau tada P.Neveravičius turėjo išradėjo patentą, pažymėtą Rusijos imperijos herbu. Dizaineris Puronas, matyt, rado tą patentą ir paskelbė jo numerį – 12458. Patentas gautas 1907 m. spalio 31 d., žurnale rašoma, kad “1911 m. spalio 26 d. Neveravičiaus išradimas buvo pažymėtas rusų inžinieriaus Engelmejerio atsiliepime Nr. 415 Peterburgo Lebenceno fabrikams”.
Vokietijos pramonininkai tuo metu už šį išradimą jam siūlė 150 tūkstančių aukso rublių. Matyt, išradėjas pinigų atsisakė, – galvojo apie tėvyninę automobilio gamybą, kuri turėtų būti efektyvesnė ir pelningesnė Lietuvai. Tikriausiai patento pardavimas būtų išgarsinęs autoriaus vardą ir gauti pinigai būtų padengę išlaidas. Pati konstrukcija būtų greičiau įdiegta pramonėje. Bėgant metams šis išradimas tarsi pranyko. Draugijos veiklą nutraukė Pirmasis pasaulinis karas. Pats Neveravičius su šeima pasitraukė į Rusiją. Per tuos kelerius metus žmonės mechanizmo ratus sumaustė ant savo brikų, metalines dalis perkalė savo reikmėms.
Praėjus karui P.Neveravičius grįžo į Lietuvą ir vėl apsigyveno Julinų dvarelyje, Pužų kaime. Iš naujo ėmė konstruoti mechanizmą, tobulesnį už pirmtaką. Dabar jis buvo varomas ne sukamo rato, o įtaiso, panašaus į vandens siurblį, pumpuojamą keturių vyrų. Savo darbu konstruktorius bandė sudominti Lietuvos inžinierius. 1930 m. rugpjūčio 5 d. jis gavo Lietuvos valstybinį patentą ir važiuoklę įregistravo Lietuvos autoklube. Jis bandė rasti bendraminčių ir tikėjosi būti nors moraliai paremtas.Teigiamas specialistų įvertinimas galėjo jam padėti pasiekti tikslą. Deja, Kauno inžinieriams aštuonratis atrodė per daug prašmatnus įrenginys. Norėdami atsisakyti jo išradimo jie tikino, kad dabar inžinerija sukanti galvas, kaip reikia padaryti vienratį, o jis siūląs savo griozdą. Viltis rasti paramą gimtojoje šalyje visai išblėso.
P.Neveravičius, žinodamas savo darbo vertę, ėmė ieškoti paramos užsienyje. Jis pradėjo susirašinėti su Anglijos patentų biuru Salters Hall Court Londone. Biuras pažadėjo užpatentuoti, paprašė tam tikros sumos pinigų ir paaiškinimų. Konstruktorius net 4 kartus siuntė pinigus, bet 1931 m. liepos 22 d. šis patentų biuras atsakė, kad panašaus išradimo patentas išduotas Britanijos piliečiui. Kas beliko daryti? Jis su jaunais vyrais važinėjo ir vis tobulino važiuoklę. Žmonės prisimena, kaip vyrai kvatodami ir lenkdami vežimus dūmė iki Nemakščių, o iš čia iki Užkalnių ir atgal į Pužus. Per sliekines pavaras vežimas apsisukdavo vietoje. Varomi ratai buvo antri nuo galo. Prie šio vežimo tereikėjo pridėti variklį ir jis būtų sklandžiai veikiantis savaeigis. Įvertindamas Neveravičiaus darbą dizaineris V.Puronas mini seniausią aprašytą leidiniuose aštuonratį. Tai buvo 1911 m. amerikiečių Miltono Rivzo. O Neveravičiaus patentas buvo gautas 1907 m. Iš Nemakščių kilusį konstruktorių tvirtai galime laikyti pirmuoju pasaulyje aštuonračio išradėju. Visa kaltė, kad jis nebuvo pagamintas, tenka Rusijos inžinieriams. Tada Rusija, pralaimėjusi karą su Japonija, dar nebuvo išbridusį iš feodalinės klampynės ir savais išradėjais nesidomėjo ir nesirūpino. Gaila, kad šitaip atsitiko su tuo išradimu; didi mintis dingo be žymesnių pėdsakų technikos istorijoje. Kauno inžinieriai juokėsi, o anglai, vilkindami išduoti patentą, patys pasinaudojo.
Šiandien nėra pasaulyje kariuomenės, neturinčios aštuonračio. Ašigaliui tyrinėti reikalingas aštuonratis. Į mėnulį siunčiamas mėnuleigis – taip pat aštuonratis, nes šis mechanizmas gerai įveikia grunto nelygumus, išlaikydamas labai gerą eigos tolygumą. Kaip tik tokio visureigio prototipą pirmasis pasaulyje išrado paskutinysis Nemakščių bajorų palikuonis Pšemislovas Neveravičius.
Be šio, jis konstravo ir kitus mechanizmus. Jo jaujoje stovėjo viena už kitą tobulesnės linaminės, jis sukonstravo įvairių pjaustytuvų, mažo ir didelio žingsnio, inkubatoriuje perino viščiukus.
Ilgametis Nemakščių mokytojas V.Šveikauskas ir pas Neveravičių praleidusi vaikystę p. Užmeckienė pasakojo, kad jis buvęs ramaus būdo, geros širdies žmogus. Nešiojęs vešlią barzdą ir iš tolo atrodęs panašus į J.Basanavičių. Savo dukteris Juliją ir Jadvygą išmokslino inžinierėmis; jos gyveno Kaune ir Peterburge. Tik Aleksandra liko tėviškėje šeimininkauti. Gyvenimo pabaigoje Neveravičius dienas leido daugiausia Kaune pas dukrą. Vasaromis jis atvykdavo į Pužus. Mirė 1936 m. Kaune, palaidotas Nemakščiuose.
Kaimynai, kurių tėvai įsigijo jo dvaro žemės, pasakoja savo senelių atsiminimus, kad tai buvę pažangūs bajorai. Jie pirmieji įvedę činšą, mažinę lažo dienas, pigiau nuomoję žemę. Santykius su kaimynais ir tarp bajorų vaizdžiai aprašė Pšemislovo brolio Fabijono sūnus, taip pat Fabijonas. Neseniai minėjome šio rašytojo 100 metų sukaktį. Jis gimė 1900 m. liepos 19 d. Pužų dvarelyje, netoli minėto palivarko. Bendraudamas su dėde ir augdamas tėvo nuotaikų aplinkoje rašytojas išsiugdė didelę meilę savo kraštui.
Fabijonas Neveravičius mokėsi Šiaulių ir Rževo gimnazijose. Įstojo į Lietuvos karininkų mokyklą. Ją baigęs lankė aukštuosius karininkų kursus. Po studijų jis tapo profesionaliu karininku. Dirbo pėstininkų daliniuose ir karininkų mokykloje. Karo audrų nublokštas į užsienį, gyveno Londone. Čia buvo kuklus vatos fabriko tarnautojas. Mirė 1981 m. balandžio 17 d. Londone, ten palaidotas.
Turėjo didelį potraukį literatūrai: 1935 m. pasirodė jo romanas “Dienos ir naktys”, 1936 m. – “Blaškomos liepsnos”. Jo kūryboje – bajorijos gyvenimas istorijos audrų sūkuryje. Jis planavo parašyti šešių kartų – nuo 1794 m. iki Antrojo pasaulinio karo –ciklą. Didelis dėmesys sutelktas į Lietuvos ir Lenkijos valstybės žlugimą. Romanas “Blaškomos liepsnos” – tai jo idėjų, minčių išgyvento laikotarpio aprašymas. Julinų dvarelį jis pavadino Imbare. Iš čia važiuojama į Viduklę, Raseinius, į Paverpinę. Romano veikėjas Gerardas Skirgaila – tai jo senelio, audringai gyvenusio, prototipas. Per jį jis išsako savo meilę gimtajam kraštui, savo požiūrį į bajorišką garbę, santykius. Jam reikia, kad Gerardas suktųsi visuose XVIII a. pabaigos įvykių verpetuose. Tačiau ne tik istorija rašytojui rūpi, bene labiausiai – tuometinė buitis. Nuostabiai pavaizduotas bajorų kuligas (pasivažinėjimas žvarbią žiemos naktį), įvairios medžioklės scenos, laimikio dalybos, pokylis Oginskio dvare. Be to, gausu ir psichologinių išgyvenimų, įvairių įvykių vertinimų. Skaitydamas apie Imbarės dvarą jauti tarsi vaikščiotum po Pužų dvarą ir upelio pakrantėm.
Romanui autentiškumo teikia ir lotyniški, lenkiški ir rusiški posakiai. Jų apstu bajorų kalboje. Romanas aktualus ir šiandien. Jis leidžia suprasti, kiek tarp mūsų išlikusios išdavystės, prisitaikėliškumo, o šalia jų – patriotinio optimizmo bei pasiaukojimo. Perskaitę romaną suprantame, kad lietuvių istorija nėra vien beteisės valstietijos, bet ir dvarų, miestų, kolegijų, universitetų istorija.
Po šio romano 1938 m. pasirodo romanas “Erškėčiai”, skirtas 1831 m. sukilimui, novelių rinkinys “Palaimintas juokas”. Nacių okupacijos metais dirbdamas Vilniuje parašo pjesę “Priešai”.
Gerai mokėdamas lenkų, rusų, prancūzų, anglų ir lotynų kalbas jis reiškėsi kaip gabus vertėjas. Vien už V.Reimonto romano “Kaimynai” 4 tomų vertimą jis 1939 m. buvo apdovanotas Varšuvos PEN klubo premija. Be “Kaimynų”, 1938 m. jis išvertė L.Wallace’ės “Ben Hurą”, S.Žeromskio trijų tomų romaną “Nuodėmės istorija”, 1938 m. – J.Kureko “Gripas siaučia Napravoje”, V.Reimonto “1793 metai. Paskutinis Respublikos seimas”. 1943 m. išvertė L.Tolstojaus romaną “Ana Karenina”, ir emigracijoje 1952 m. – P.Orwello “Gyvulių ūkis”.
Rašė romaną apie Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilę “Gulbių sala”. Jame turėjo atsispindėti visa to meto epocha, tačiau karo audrose rankraštis dingo.
Savo kūriniais F.Neveravičius kelia bajoriškąjį patriotizmą. Jis tarytum sako, kad nereikia iš Lietuvos istorijos išbraukti 500 m., kai kraštą valdė bajorai.
Pasaulinio garso profesorius A.J.Greimas apie F.Neveravičių rašė: Kam teko matyti tą kantrų plunksnos darbininką, tam visam gyvenimui išliks nuostaba, kaip ši išblyškusi trapi figūra gali savyje sukaupti tiek dvasinės energijos, tiek dešimtimis kartų apvilto entuziazmo, tiek ištvermės savajame desperatiškame donkichotizme.
Per labai trumpą laiką rašytojas padarė tiek, kad tenka tik stebėtis. Deja, jis nedovanotinai užmirštas. MLE jo vardui vietos neatsirado. Kultūros barų artojai, savo krašto patriotai buvo išbraukti iš atmintinų žmonių.
Dabar Pužų dvarelio likimas sutampa su bajorijos likimu. Sodiečiai įvairių žemės reformų metu išsidalijo, išpirko žemes. Po karų ir atgimimo giminaičiai paskutinį sklypą pardavė. Nesunaikintas liko jų darbų paminklas – Fabijono Neveravičiaus literatūrinis palikimas ir jo dėdės Pšemislovo pirmasis pasaulyje techninės minties kūrinys.
Gyvenimo audros išblaškė po visus kraštus čia gyvenusius. Liko tik lietaus ir saulės ardomas Julinų dvarelio molio namo sienos. Jos dar kol kas liudija, kad čia gimė ir augo paskutinieji Nemakščių bajorai.

Voruta. – 2002, vas. 21, nr. 3 (501), p. 3.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra