Paskaita „Ostrogiškiai: Vilniaus ir Kijevo likimo jungtis“ ─ Ukrainos Nepriklausomybės dienai

Autorius: Data: 2015-08-20, 17:03 Spausdinti


Ukrainos Nepriklausomybės dienos proga Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos rugpjūčio 24 d. 17.30 val. organizuoja dr. Genutės Kirkienės paskaitą „Ostrogiškiai: Vilniaus ir Kijevo likimo jungtis“. Paskaita vyks Vilniaus bazilijonų vienuolyno statinių ansamblio Švč. Trejybės bažnyčioje (Aušros g. 7B, Vilnius), 1514 m. funduotoje Vilniaus kašteliono ir LDK etmono Konstantino Ostrogiškio.

Svarbiausi pergalės laurai tiek tais laikais, tiek šiais atiduodami jungtinės kariuomenės vadui ─ Lietuvos didžiajam etmonui Konstantinui Ostrogiškiui, pavadinamam „Rusios ar Lietuvos Scipionu“, taip prisimenant vieną žymiausių visų laikų Romos karvedžių, Hanibalo ir Kartaginos nugalėtoją Scipioną Afrikietį. Ir nors Konstantinui Ostrogiškiui priskiriama dar keliasdešimt pergalių ir tik keli aiškūs pralaimėjimai, vis dėlto būtent su Oršos pergale Konstantinas, kaip ir visa Ostrogiškių giminė, tvirtai įžengė į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos istoriją.
Konstantinas Ostrogiškis kaip niekas kitas būtų tikęs Rusijos „žemių rinkimo“ politikai. Konstantinas Ostrogiškis tuo nesusiviliojo, o 1507 m. net pabėgo iš nelaisvės į LDK, tuo parodydamas, kas yra jo tikroji tėvynė.
Būtent Konstantino Ostrogiškio pasirinkimas tapo simboliu parodant, kad Maskvos ir Kijevo Rusios likimai jau buvo išsiskyrę. Ir lemtingiausias čia buvo LDK ir Vilniaus vaidmuo, kuris sugebėjo perskirti šių dviejų Rusių istorijas ir padėjęs pagrindą savarankiškam Baltarusijos ir Ukrainos istoriniam vaidmeniui ateityje.
Nors K. Ostrogiškis visada suvokė Kijevo svarbą Lietuvos Rusios likimui – 1530 m. buvo palaidotas būtent Kijevo Pečioros Lauroje –  tačiau ne mažesnį vaidmenį jis teikė Vilniui. Šaltiniai teigia, kad būtent prieš Oršos mūšį jis išprašė iš Žygimanto Senojo leidimą Vilniuje pastatyti dvi naujas cerkves, nors egzistavo valdovų puoselėjamas cerkvių gausinimo draudimas. Pergalė mūšyje atvėrė šiam sumanymui kelią. Jis ne tik atnaujino ir perstatė dar Vytauto laikais (spėjama, 1415 m. LDK stačiatikių metropolijos įkūrimo proga) pastatytą katedrą-soborą, bet ir pastatė dvi naujas mūrines cerkves – Šv. Trejybės ir Šv. Mikalojaus. Tuo metu, kada aplink Vilniaus Rotušės aikštę dar nebuvo katalikiškų bažnyčių (nei šv. Kazimiero, nei šv. Teresės, nei Visų Šventųjų), Vilniaus „vizitinę kortelę“ kūrė būtent šios Konstantino Ostrogiškio funduotos stačiatikių cerkvės.
Taigi Ostrogiškių vaidmuo regiono istorijoje – kaip ir Radvilų bei Chodkevičių – tai LDK erdvių jungtys arba integralumo prielaida. Tačiau kartu – ir LDK visuomenės ir kultūros įvairovės ženklas. Jei Radvilos – etninės lietuvių kilmės katalikai ir protestantai, jei Chodkevičiai – baltarusių kilmės nuo Gardino ir Supraslio, iš stačiatikybės nujudėję į graikiškąją katalikybę, tai Ostrogiškiai – ukrainietiškos kilmės stačiatikiai.
Ukrainiečiai Vilniuje dažniausiai ieško savo dainiaus Taraso Ševčenkos pėdsakų, tačiau pridurkime: Ostrogiškių pėdsakai iš tikrųjų primena dar gilesnę Ukrainą Vilniuje.
***
Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčia yra kubo formos, turinti gotikos, baroko ir bizantinio stiliaus elementų. Kalnas, ant kurio ji stovi, garsėja tuo, jog čia buvo trijų pirmųjų Lietuvos krikščionių kankinių Antano, Jono ir Eustachijaus mirties vieta. Pasak legendos, 1347 m. Algirdo žmona Julijona jų garbei pastačiusi medinę cerkvę. XVI a. bažnyčia buvo funduojama Konstantino Ostrogiškio kaip stačiatikių cerkvė. 1608–1827 m. bažnyčia priklausė unitų vienuoliams bazilijonams. Šalia esančiuose vienuolyno pastatuose buvo stačiatikių spaustuvė, kurioje 1596 m. išleistas pirmasis L. Zizanijaus rytų slavų elementoriaus leidinys. Vėliau ji atiteko stačiatikiams, dabar vėl priklauso unitams.
Graikų apeigų katalikai arba unitai – Lietuvos ir Lenkijos valstybės stačiatikiai, 1596 m. su Romos katalikų bažnyčia sudarę Bresto bažnytinę uniją. Pagal šią uniją stačiatikiai pripažino Popiežiaus valdžią ir priėmė katalikybės dogmatiką, bet pasiliko savo liturgiją ir bažnytinę slavų kalbą. 1608–1827 m. Vilniuje unitams priklausė Švč. Trejybės bažnyčia, veikė bazilijonų vienuolynas. 1795 m. unitai turėjo 30 bendrojo lavinimo mokyklų, 95 vienuolynus, prie kurių taip pat veikė mokyklos. 1827–1839 m. caro Nikolajaus I dekretu visi unitų vienuolynai tapo stačiatikių, iš unitų atimtos mokyklos, panaikintos bažnytinės provincijos. Unitų bendruomenė atkurta nepriklausomoje Lietuvoje 1919–1940 m. 1992 m. unitams grąžinta Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčia. Mūsų šalyje veikia 5 unitų bendruomenės, yra apie 150 aktyvių bažnyčios narių.
kpd.lt inform.
Švč. Trejybės cerkvė. Iš KPD Kultūros vertybių registro bylos, 2011 m., V. Pimpytės nuotr.

Lietuva - Ukraina , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra