Pagrindinis puslapis Istorija Pasižvalgymas nuo Raguvos apylinkių kalvų

Pasižvalgymas nuo Raguvos apylinkių kalvų

Prie Alkupio akmens. Algimanto Stalilionio nuotraukos.

Ona STIŠKIENĖ, Panevėžio žygeivių klubo narė, www.voruta.lt

Kovo pabaigoje Panevėžio žygeiviai, pakviesti Rasmos ir Virgilijaus šeimos, keliavo žvalgyti senkapių, pilkapių, gal buvusių piliakalnių Raguvos link. Toks ir buvo tikslas – išžvalgyti, nustatyti lankytų vietų tiksliais koordinates.

Eita dar nuo šalčio sustingusiomis pievomis, besiklausant vieversių, gervių balsų. Prieitas miškas, jo proskynoje didelis Alkupio akmuo. Pagal Rasmos Buzienės pasakojimą jis stovėjo toj vietoj, kur Alkupis ištekėdavo iš ežeriuko. Jį vadindavo Alkakmeniu arba Alkupio akmeniu. Melioruojant laukus nedidelis ežeriukas suniko. Rasma kalbėjo, kad yra pasakojimų, jog tai buvęs apeiginis akmuo. Šalia akmens auga gražus, didelis ąžuolas. Čia padainuota keletas dainų, Ona Striškienė perskaitė savo eilėraštį „Gervės“.

Sustota Raguvoje. Rasma Buzienė, remdamasi vietinių gyventojų pasakojimais, teigia, kad ant dabar nulygintos aukštumos buvusi pilis, buvęs piliakalnis. Ji teigia, kad knygoje „Lietuvos valsčiai. Raguva“ 450 puslapyje parašyti žodžiai, remiantis mokytojos Eugenijos Vaitiekūnienės  1990 m. lapkričio 7 dienos straipsneliu „Tėvynėje“, kur rašoma, kad žydų ir karių kapinių vietoje kadaise stovėjusi pilaitė. Pasak mokytojos – Raguva turėjusi būti didelė gyvenvietė ir tai liudija rasti, bene, penki senkapiai…

Kalva yra aukščiausia vieta, puikiai matosi Nevėžio slėnis ir kiti trys gynybiniai postai. Plaukiant Nevėžiu priešams, duotas ženklas nuo vienos kalvos puikiai būtų matomas ant kitos. Raguviškis Antanas Birbilas pasakoja, kad jo senelis, kuris gyvenęs Nibragalyje, bet melstis eidavęs pro Putiliškį į Raguvos bažnyčią matęs Pilies likučius. Ir vėliau buvo likę dideli pamatų akmenys, kuriuos sovietmečiu nustūmė žemyn buldozeriu, nusklembė kalvos viršūnę ir padarė karių kapines. A. Birbilas prisimena, kad vaikystėje buvo labai ryškus gynybinis griovys, vėliau vidurinę dalį užpylė, padarydami sankasą praėjimui. Didžioji dalis piliakalnio žemės jau seniau buvo panaudota žydų kapinėms ir maldos namams (sinagogai). Šalia buvo didelis ūkininko Papo sodas.

Lankyti dirbamame lauke esantys, visiškai sunaikinti Pakritižio-Paliepių (VI-XII a.) senkapiai. R. Buzienės žiniomis jie 1975 m. tyrinėti ir datuoti VI – XII bei XIV – XVI a. VI amžiumi. Pakritižio senkapių datavimas nurodytas LTSR archeologijos atlaso III tome. Dabar yra tik senkapį žymintis ženklas. Akivaizdu, kad kažkur netoli gyveno, jei laidoti žmonės. O kur jie galėjo gyventi? Juk ne žemumose, ne pelkėse, o artimiausioje aukštumoje. Artimiausia aukštuma – Vėžiškių kalva prie dabartinių žvyrduobių.

Žygeiviai žvalgosi nuo apardyto Kirmėnų I piliakalnio

Ant Vėžiškių kapinyno likučių R. Buzienė pasakojo, jog kalnas yra iš dalies sugriautas žvyro karjero, dabar ežerėliu paversto. Jai pasakojusio Antano Bikino vaikystėje tokio didelio karjero dar nebuvo. Mokytoja Eugenija Vaitiekūnienė iš Raguvos yra pasakojusi, kad kalnelio žemesnėje dalyje, buvo kapai, o aukščiausioj vietoj stovėjo pilaitė, šonu ėjo gynybinė siena. Iš abiejų piliakalnio galų į Nevėžį tekėjo upeliukai (vienas iš jų Dubės), dabar paversti grioviais. R. Buzienė pasakojo, kad žmonės dar mena ant Vėžiškių kalvos stovėjusius tris medinius kryžius. Kapinynas buvęs plokščias, apie 5 ha ploto. Viename kalvos gale buvo kasamas žvyras, rasdavo kaukolių, senovinių monetų, kitam gale, už kelių šimtų metrų, už Dubės upeliuko minėti Pakritižio-Paliepių senkapiai. Vėžiškių kalnelis nuo kelio pusės turi nedidelį pakilimą, tačiau į Nevėžio pusę – šlaitas iki 10 m. aukščio. Ant kalnelio esančius kapelius kasinėjo mokytojos Eugenijos Vaitiekūnienės pakviesti archeologai. Jos buvęs mokinys A. Bikinas pasakoja, kad buvo rasti degintiniai kapai, rasta degintos žemės, angliukų. Auga keletas ąžuoliukų, nors čia smėlis – ne ąžuolų augimvietė. Ant šio kalnelio, kol nebuvo sudarkytas, ateidavo Raguvos abiturientai per išleistuves, pasitikti tekančios saulės, vėliau eidavo ant Kirmėlių piliakalnio. Šiuo metu matyti iškasiotų duobių likučiai, šviežių duobių, žmonės iš čia vežasi smėlį. Pietrytinėje pušynėlio dalyje, kalvos pabaigoje – paminklas partizanui Tautvydui.

Už gero kilometro nuo Vėžiškių kalvos, pasukame į dešinę, į Praščiūnų kaimo pusę. Tiltu pervažiavę Nevėžį, sukame į kairę ir lauko keliuku, pavažiavę pusę kilometro, sustojame prie tvora aptverto kalnelio-kapelių. Čia matome Nevėžio vingį, dėl kurio, pasak Antano, pro šalį plaukiantys priešai turėdavo sulėtinti greitį ir, aišku, „gaudavo į kaulus“. Plaukti prieš srovę nebūdavo sunku, nes Nevėžis yra lėtaeigė upė. Be to, keliavimui upės daugiausia buvo naudojamos žiemą, kai užšąla, nes kitu metu miškais ir pelkėmis būdavo sunku prasibrauti. Kalva iš kaimo pusės neaukšta, o iš Nevėžio ir šalia tekančio Lankstupio pusių – keliolika metrų aukščio. Yra pasakojimas, jog šalia Lankstupio iš po žemių buvo iškasę senovinį bučių. Ant kalvos yra nedidelės senos kapinaitės (žmonių vadinamos Alyvų darželiu), kurių dėka, matyt, ir išliko kalnelis. Kapinaitės nenaudojamos, bet aptvarkytos, iškirsti krūmai. Stovi keletas kryžių, jų postamentai neįprastai aukšti ir siauri. Ant vieno iš jų įžvelgiama: „Antanas Savickas 1904“. Kartais jos vadinamos Lenkų kapinaitėmis.

Anykščių rajone lankėme Kirmėlius, tai kaimas, esantis už 6 kilometrų nuo Raguvos. Pasakojimu buvo teigiama, kad tai pagrindinis piliakalnis – medinė pilis Kirmėliuose. Į Kirmėlius vaikai ateidavo ir atvažiuodavo su mokytojais, čiuožinėdavo. Kalnas buvo plikas, nei vieno krūmo nebuvo, tik keli menki medeliai. Kalno viršūnėj – pilies aikštelė, šonu ėjo gynybinė siena, buvo įrengta kanalizacija. Čia buvo daryti kasinėjimai, rasti pamatai. Anksčiau stovėjo ženklinimo lenta. Kalvos Kirmėlių I vakariniame šlaite yra kaimo kapinės, kuriose palaidoti keturi žuvusieji už laisvę. Pietinė kalvos dalis nemažai nukasta. Viršuje yra aikštelė su suolais, stalu, čia sustojome užkasti. Padainavome keletą Eglės Buzaitės užvestų dainų.

Tolumoje matosi kitas, pušimis apaugęs Kirmėlių II piliakalnis. Ant Kirmėlių piliakalnio dažnai vykdavo kariniai mokymai, kariuomenė statydavo radiolokacijos stotis. Gal tai ir yra viena iš priežasčių, kodėl neįteisinta piliakalnio valstybinė apsauga.

Stabtelėta netoli Varnašilio miško, pušynėlyje kalva – Milžinų kapai. Šalia Limeikių yra pušimis apaugusi kalva, joje – Limeikių kaimo kapinės. Kapinės labai tvarkingos, aptvertos aušta tvirta geležine tvora. Už kelerių kilometrų – nedidelės Budrionių kaimo kapinaitės.

Keliaujama link Kirmėnų II piliakalnio

Visą laiką keliauta netoli Nevėžio ir Juostino, kapinių gausa rodo, kad čia nuo seniai gyvenama žmonių. Nors, kai kuriuose šaltiniuose randama, kad čia buvę žemos, neapgyvendintos vietos. Tumagalio kaime, šalia Juostino yra labai gražus Lingiakalnis – Salos kalnas. Gaila, kad jis privatus ir pro aptvertas tvoras ten užkopti neįmanoma. Visai šalia Budrionių alkos kalnas. Stovi valstybinis ženklas, žemė privati. Alkos kalnas nemažai nuartas, dirbant aplinkines žemes.

Parvažiavę į Stipruolių kaimą, pasivaišinę tik ką iš krosnies ištrauktu kūgeliu ir kitais kaimiškais gardumynais. Buzų šeimos kieme šventėme pavasario lygiadienį. Degė laužas, dainavome dainas, kai kurias užvesdavo vyriausioji dukra Giedrė. Ėjome ratelių, klausėmės pasakojimų. Jaunosios atžalos žaidė stalo tenisą, kitus žaidimus. Paminint Vydūno 150-ąjį  jubiliejų, Rasma Buzienė kalbėjo apie šio šviesuolio asmenybę, paskaitė jo kūrybos.

Naujienos iš interneto