Pasižvalgymai po naujųjų metų biudžetus. Šalies finansinio savistovumo praradimus bei jo likučius. Ir net pensijų fondus

Autorius: Data: 2011-04-04, 15:13 Spausdinti

LR nusipelnęs ekonomistas, nepriklausomas analitikas, statistikas Vladimiras TRUKŠINAS

(Kiek biudžetuose dar lieka finansinės bei ekonominės nepriklausomybės ar savistovumo? Ar biudžetų deficitai ir gyvenimas skolon bei iš paramos – suderinamai su savistovumo bei nepriklausomumo sampratomis? Ar Gyvenimas iš paramos bei iš skolų (anūkų sąskaita) – tai Mūsų pačių, savistovus ir nepriklausomas bei sąmoningas pasirinkimas? Ar tokį Gyvenimą Mums vėl kažkas „įpiršo“? O gal Mes patys tą savistovumą ir pardavėme? Už ES-os „paramą“, vaikaičių skolas? Ir kas dėl to kaltas? Ar infliacijos bei pinigų nuvertėjimo šėlsmas – būtina ,,priemonė“ biudžetų pajamoms formuoti bei užtikrinti? Ir kiti „klausimėliai“ …Nepretenduojant į galutinius ir nekvestionuojamus atsakymus.)

Naujųjų laukime norisi tik Gero: gerų ekonomikos atsigavimo žinių, gerų lūkesčių aplamai ir išvis – nekalbėti apie krizę bei kitas ekonomines bei finansines negandas. Juk taip tikrai gyventi kur kas maloniau.

Gal ir dėl to pagausėjo ne tik Gero palinkėjimų, bet ir patikinimų, kad ,,..jau atsistojome ir ant kojų…“, nekalbant apie tų kojų tvirtumą bei apie tai, ant ko tos pačios kojos stovi. O gal, netyčiomis, jau ir krizę įveikėme?

Džiaugiamės, kad patvirtinti ateinančiųjų metų biudžetai: Sodros, Nacionalinis bei kiti. Ir Vyriausybė dėl to (ar ta proga) nesugriuvo. Pasipylė naujųjų biudžetų komentarai, tarp jų ir teigiami (juk vis dėlto patvirtinome …). Beliko tik smulkmena: juos įvykdyti. Per ateinančius, Naujuosius, 2011-tuosius metus. Kurie jau taip pat džiugiais vardais vadinami: atsigavimo, kuklaus, bet – augimo ir pan. Jokiu būdu ne triušio metais.

O gal žvilgterkime į visa tai – ir Naujųjų biudžetų planus ir tų planų bazę bei pagrindą: praėjusiųjų ir nueinančiųjų metų pasiekimus, pasitelkdami vis tą visažinančią ir ne visų mėgiamą Statistiką.

SoDros 2011-jų biudžete patvirtinta: pajamos 10 943 mln. Lt, išlaidos 13 576 mln. Lt. Deficitas 2637 mln. Lt – vos ne ketvirtadalis (24,1%) planuojamų pajamų. Biudžeto tvirtinimo metu nutylėta tai, kad ir lyg šiol to deficito sukaupta jau įspūdinga sumelė: nuo 2008 m.- daugiau nei 9 mlrd. Lt (įskaitant ir jau žinomą ir 2010 m. „rezultatą“ bei „džiugų“ 2011 m. plano balansą….). Deficitas, o tai – akivaizdi skola, jau greitai prilygs Sodros metų biudžeto planuojamoms pajamoms.

Sodros biudžeto tvirtinimo proga gerbiamas (pagal pareigas – tikrai) Premjeras Seime dar išrėžė pamokančią – smerkiančią kalbą buvusiems valdžiavyriams už jų „prisidirbimą“ 2007-2008 metais nerealiai bei finansiškai nepagrįstai didinant senatvės pensijas bei kitas SoDros išmokas. Kukliai nutylint, kad ir patys dabartiniai šnekoriai, tuo metu buvę opozicijoje, už tai taip pat balsavo. Kažkodėl net nepasigilinę į Sodros balansą, kuriame jau tuomet lindo didėjančio deficito ausys… Šmaikščiai leidosi p. Vilijos Blin nuraminami… Juk artėjo taip geidžiami Seimo rinkimai…

Tai ar tikrai pensijos (o ir dirbančiųjų uždarbiai – socialinio draudimo mokesčių pagrindas) taip šmaikščiai didėjo ir didėja? Į tai gali įtikinamai atsakyti tik visažinanti Statistika, kurios rodymų valdžiavyriai kažkodėl vengia.

O ji rodo, kad per beveik septynerius narystės ES-je metus šalies ekonomika (metų BVP) išaugo vos, vos 22 % (su naujausiais 2010 m. duomenimis), vartojimo infliacija „sukaupta“ iki 33,7 %, o ekonomiką aptarnaujantis vidutinis metų pinigų kiekis (P3) padidintas beveik net 2,8 karto!!!

Todėl bendroji pinigų infliacija bei jų nuvertėjimas turi būti matuojamas beveik net 2,3 karto (P3: BVP= 2,786 : 1,219=2,286) arba beveik 129 %. Tai toks įvyko pinigų perkamosios galios praradimas, mūsų visų turto nuvertėjimas ir net jų vidinė devalvacija.

Ką tai reiškia mūsų kasdieniniame gyvenime?

Gi tai, kad per buvimo ES-je septynmetį vidutiniam darbo užmokesčiui padidėjus beveik 2 kartus (juk džiugu tai žinoti?), paminėta pinigų infliacija bei jų nuvertėjimas tą didėjimą „suvalgė“ (tikriau „suėdė“) net iki -14,0 % (1,966:2,286=0,86, 86,0 %).

Vidutinei senatvės pensijai per tą laiką padidėjus beveik net 2,2 karto (2,19), pinigų infliacija bei jų nuvertėjimas iš to didėjimo „gražumo“ paliko visišką šnipštą: = -4,2% =(2,19:2,286=0,958).

Reali privačių pensijų fondų apskaitos vieneto vertė dėl pinigų infliacijos bei jų nuvertėjimo per jų (PPF) egzistavimo laiką ne tik nepadidėjo, bet sumažėjo daugiau nei 39 procentais. O tai reiškia, kad privatūs pensijų fondai ten investuotų SoDros lėšų vertės ne tik neišsaugojo, bet vos ne 40 proc. jos prarado.

Todėl neskubėkime džiaugtis ir 2010- jų metų varganu ekonomikos (BVP) augimu 1,3 %, nes jį visiškai „suvalgė“ metų vartojimo infliacija, kuri taip pat buvo 1,3 % (vidutinė metų) ir bendroji pinigų infliacija, pasiekusi 5,5 procentus.

Galima teigti, kad dabartinė Sodros finansinė (finansavimo) bazė ir šaltiniai perspektyvų ir ateities neturi. Valdžios žmonės (valdžiažmogiai) visada gali guostis, kad iki jų kadencijos pabaigos SoDra dar patrauks. Na, o pensenjorai gali guostis nebent tom, kad ir iki jiems skirto laiko būti šiame Pasaulyje taip pat dar bus patraukta…

O ką su Sodros finansine baze daryti ar bent daryti numatoma – dar neteko niekur kalbančiųjų apie tai girdėti.

Peršasi mintis, kad dabartinėje situacijoje išeitis viena: gyventi pagal kišenę. Gavome Sodroje 10,9 mlrd. pajamų – tik tiek ir naudokime. Taip, pensijos o ir kitos Sodros išlaidos bei išmokos tuomet turėtų būti bent 13 proc. dar mažesnės.

O gal socdraudimo mokesčių mokėjimas turi būti kitoks: nemoki visų nustatytų ir pilnoje apimtyje, be jokių nuolaidų bei lengvatų, socialinio draudimo mokesčių nuo realiai gaunamų (uždirbamų) pajamų – nieko negauni ir senatvėje? Taip, iš būsimų mokesčių mokėtojų, t. y. iš vaikų ir anūkų (tie, kurie ,,datrauks“ iki dirbančių anūkų) uždirbamų pajamų.

O gal pritarti Miltono Frydmano Čikagos instituto vietininkų Lietuvoje – Laisvosios rinkos „instituto“ siūlymams ir … likviduoti Sodrą? Tikriau – viską privatizuoti, t. y. senolių ir visų kitų socialinį draudimą (išlaikymą) perduoti į privačias rankas. Ne privatizuoti, o būtent „perduoti“, t. y., taip, kaip ir dabar daroma su privačiais pensijų fondais – darbdavių socdraudimo įmokas nukreipti privatiems berniukams. Ir tegu jie daro su tais pinigėliais tai, ką tik nori. Kaip ir dabar: juk tik iš gandų dabar žinomi jų išsimokami atlyginimai ir mažai žinoma apie tai, kaip Sodros įmokos auga ir kaupiasi ar bent išsaugomos nuo investavimo bankrotų ar infliacijos dantų…

Nors, pasak profesoriaus Romo Lazutkos („Pensijų fondai išnaudoja valstybę“, „Respublika“, 2010 12 23), ir čia tam tikras „sujudimas“ stebimas.

Štai tik  keletas ištraukų:

„Baigiantis metams visu balsu prabilo Lietuvoje veikiantys privatūs pensijų fondai. Jie pasigyrė, kad nuo pensijų reformos 2003-iaisiais pradžios iki 2010 m. lapkričio mėn. pabaigos iš viso sukaupė 3,75 mlrd. Lt, o papildomus 32,01 mln. Lt fondai jau išmokėjo pasitraukusiems (į pensiją išėjusiems ar mirusiems) dalyviams – iš viso 3,78613 mlrd. litų. Esą nuo 2003 m. iki 2010 m. „Sodra“ į gyventojų sąskaitas pensijų fonduose pervedė iš viso 3,577 mlrd. litų. O patys pensijų fondai iki lapkričio pabaigos uždirbo 209,13 mln. litų. Pastaroji formuluotė suraityta taip, kad būtų kuo mažiau aišku, per kokį laikotarpį toks iš pirmo žvilgsnio didelis pelnas buvo uždirbtas. Ir tik pasinagrinėjus atidžiau tampa aišku – nuo tų pačių 2003-iųjų. Nuo reformos pradžios.“

„Fondai pasiskelbė, kad dalį iš „Sodros“ gautų pinigų investavo į mūsų Vyriausybės leidžiamas obligacijas. Tačiau realybė, anot jo, yra daug juodesnė. Gal net – visiškai juoda. „Užtenka panagrinėti vieną skaičių. „Sodra“ privatiems pensijų fondams pervedė 4 mlrd. litų, o fondai iš jų per septynerius metus tesugebėjo uždirbti 200 mln. litų. Vos 0,5 proc. Apverktinas skaičius. Net jei „Sodra“ būtų tuos pinigus padėjusi kaip terminuotąjį indėlį su mažiausiomis 2 proc. metinėmis palūkanomis – ir tai efektas būtų buvęs keturiskart didesnis. O juk buvo metas, kai terminuotųjų indėlių palūkanos siekė beveik 10 proc.“, – dėstė socialinių mokslų daktaras. Tačiau, R. Lazutkos tvirtinimu, ir tai dar ne viskas. „Šiais laikais vos pusę procento per septynerius metus siekiantis pelnas – joks uždarbis. Jei toks ir galėjo būti, jį visą suvalgė infliacija, kuri 2003-2010 m. svyravo nuo 1,2 proc. (2004 m.) iki 11,1 proc. (2008 m.)“, – sakė pašnekovas. Bet ir čia, profesoriaus tikinimu, tėra tik daigeliai. „Iš to vadinamojo prieaugio reikėtų atimti ir tuos pinigus, kurių neteko dabartiniai pensininkai. Jeigu milijardai iš „Sodros“ kišenės nebūtų buvę pervesti į privačių pensijų fondų sąskaitas, pinigai būtų buvę išmokėti dabartiniams pensininkams. O dabar pensijoms valstybė skolinasi užsienio ir savose rinkose. Tuos pačius milijardus. Už kreditus visi mokame milžiniškas palūkanas. Tuo tarpu privačių pensijų fondų dalyviai sumoka dar ir dvigubai, nes fondai už „Sodros“ jiems pervestus pinigus nieko neuždirbo, jų pensijos bus mažesnės nei iš valstybinio socialinio draudimo fondo nepasitraukusių tėvynainių, bet nuo atlyginimų valstybė vis tiek atskaičiuoja sumas paskolų palūkanoms mokėti“ – pasakojo R. Lazutka. Situacija, kai iš „Sodros“ pervestų pinigų fondai perka mūsų Vyriausybės obligacijas, o palūkanas už paskolas moka tie patys privačių pensijų fondų dalyviai, R. Lazutkai išvis primena anekdotą.“

Prie to pridėkime dar ir tai, kad už bet kokius Sodros lėšų pervedimus, t. y. mokėjimus privatiems pensijų fondams, visi Lietuvos žmonės sumoka mokėdami PVM nuo kainų, į kurias „įkalkuliuoti“ ir atskaitymai socialiniam draudimui.

Geeeras „biznis“ tuose privačiuose pensijų fonduose, gaunant pinigus dykai…

Taip: labai neaiški ir gal net negera dabartinė Sodra.

Bet ji pensijas bei kitas socialines išmokas moka dabar dirbančiųjų uždirbtais pinigais, į kuriuos „įkalkuliuotas“ ir dabartinis jų nuvertėjimas – infliacija. Ir juos pensijų bei kitokie tų lėšų gavėjai bei išlaikytiniai išleidžia beveik su dabartine jų perkamąją galia.

O kas (kiek) liks privačiuose fonduose savo senatvės pinigėlius, atsieit,  kaupiantiems žmogeliams po 20-30 metų??? Ką už juos galima bus nusipirkti po tiek metų ir senatvėje??? Apie tai – nekalbama…O vaizdelis daugeliui bus tikrai liūdnai – įdomus… Bent jau dėl to, ką galima įžvelgti jau dabar, praėjus bent 7-eriems PPF gyvavimo metams:

Reali pensijų fondų apskaitos vieneto vertė, atsižvelgiant į bendrosios pinigų infliacijos bei jų nuvertėjimo mastus, per jų egzistavimo laiką ne tik nepadidėjo, bet sumažėjo daugiau nei 39 procentais. O tai reiškia, kad privatūs pensijų fondai ten investuotų Sodros lėšų vertės ne tik neišsaugojo, bet vos ne 40 proc. jos prarado.

O ar turėjo (privalėjo) ir galėjo būti apsaugoti pervedami į privačius pensijų fondus Sodros pinigai nuo jų nuvertėjimo? Kažin, ar apie tai aiškiai ir argumentuotai kalbėta? O ir toliau nekalbama. O juk PF dalyviai tai privalo žinoti.

Džiugina žinios, kad ir Sodra sukruto ir pradėjo išlaidų taupymo vajų ar veiksmus: „Verslo žinios“ rašo, kad „Sodros“ duomenimis, šiemet per 11 mėn. ligos pašalpoms išmokėta 304 mln. Lt, tai yra 276 mln. Lt mažiau nei tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu. Tai lėmė iki 40% darbuotojo darbo užmokesčio apkarpytas pašalpos dydis nuo trečios ligos dienos, taip pat apdraustų asmenų skaičiaus sumažėjimas“(„Sodra“ privertė Lietuvą pasveikti).

O jei dar „pašukuoti“ invalidumo išmokas? Juk, kalbama, kad tokį „statusą“ žmonėms suteikiama už nelabai dideles vienkartines sumeles. Juk invalidumo pinigus moka ne medikai, invalidumo statuso suteikėjai ….

O kur dar gausybė (kalbama, kad iki pusės) dirbančiųjų „bedarbių“, t. y. dirbančių juodoje darbo rinkoje ir „stovinčių“ darbo biržos įskaitoje bei ten gaunančių bedarbių pašalpas?

Ir t. t. ir pan., t. y. ryžtingiau gausinti socialinio draudimo lėšų surinkimą bei dar ryžtingiau kontroliuoti bei valdyti jų naudojimą.

Ir atviru tekstu visiems Sodros lėšų gavėjams bei jos išlaikytiniams aiškinti nenuilstamai, kad lėšos iš niekur neatsiranda, jas uždirba tik dabartiniai dirbantieji ir socdraudimo įmokų mokėtojai ir niekas kitas. Taip dabartiniai pensenjorai uždirbo pensijas savo tėvams, ir taip dabartiniai dirbantys jų vaikai privalo uždirbti lėšas savo tėvų pensijoms ar socialinei paramai.

Suprantama, kad nuskalpuoti niekur nebepasislepiančius pensenjorus finansų krizės stabilizavimo vardan yra žymiai paprasčiau, nei surinkti (surasti) gudriai ir įžūliai slepiamas socialines įmokas.

Džiaugiamės ir patvirtintu Nacionaliniu biudžetu 2011 metams: nuosavos pajamos 19 908 mln. Lt, plius ES-os paramos lėšos 6 922 mln. Lt; iš viso pajamų (įplaukų) 26 830 mln. Lt. Išlaidos viso 29 390 mln. Lt, tarp jų ES-os paramos lėšos – tie patys 6 922 mln. Lt. Iš to seka:

kad sekantiems metams „patvirtinta“ skolintis nacionalinio biudžeto deficitui dengti 2 560 (29 390-26 830) mln. Lt;

kad nuosavos, savistoviai ir nepriklausomai uždirbtos lėšos tesudarys tik 67,7 procento (19 908:29 390) viso „džiugaus“ biudžeto išlaidų;

kad didžiulį neuždirbtų lėšų skirtumą 9482 mln. Lt (19 908-29 390) arba net 47,6 procento nuosavų pajamų, numatyta „padengti“ ES-os paramos (iškaulytomis) lėšomis (6 922 mlrd. Lt) bei skolintų (2 560 mln. Lt) pinigų sąskaita

Ar tai reiškia, kad finansinio savistovumo ir savarankiškumo šalies Nacionaliniame biudžete teliko vos ne pusė jopajamų ir 2/3, arba 67,7 procento jo išlaidų? Ir jau vos ne 50 proc. (100-47,6) esame priklausomi nuo ES-gos lėšų gavimo malonės, skolintojų geranoriškumo ir t. t?

Dabar gi sekančių metų visuose biudžetuose (nacionalinis + Sodros, be PSD) numatyta išleisti beveik 43 mlrd. Lt, o uždirbti ir įnešti į biudžetus… tik 3 0851 mln. Lt. Uždirbti savarankiškai ir nepriklausomai. Nes visą skirtumą 12,1 mlrd. Lt (42 966-3 0851) numatyta, kaip jau minėta, „padengti“ ES-os (iškaulytomis) lėšomis (6,9 mlrd. Lt) bei skolintų pinigėlių sąskaita (5,2 mlrd. Lt). Ar tai reiškia, kad finansinio savistovumo ir savarankiškumo svarbiausiuose šalies biudžetuose teliko vos 71,8 procento jų išlaidose (30 851/42 966) ir tik 60,8 procento jų pajamų? Ir jau daugiau nei 39 proc. esami priklausomi nuo ES-gos lėšų malonės, skolintojų geranoriškumo ir t. t?

Skolintos ir ES-os paramos lėšos sudaro vis didesnę nuosavų, savarankiškai ir nepriklausomai uždirbtų lėšų dalį svarbiausiuose šalies biudžetuose:

Ar tai gali reikšti Šalies finansinio (ir ekonominio) savarankiškumo praradimą? Ir ar praradimą? O gal – pardavimą, atėmimą ar pan.?

Tik nesidžiaukime šių grafikų „kilimu“ į kažkurias aukštumas paskutiniais metais kaip kažkurio „savarankiškumo“ susigrąžinimu ar padidinimu. Grafikas už 2010 ir 2011 metus atspindi… planuojamas ir prognozuojamas biudžetų „savistovumo“ reikšmes.

Nenuostabu dėl 2011 m. Bet… pasirodo, Finmino portale skelbiamas dalinai kastruotas nacionalinio biudžeto vykdymas ir už 2010 bei visus kitus praėjusius metus: lentelėje su tokiu pavadinimu duomenys pateikiami tik apie „sėkmingą“ pajamų surinkimo planų (paskutiniais metais – pamažintų) vykdymą (Nacionalinio biudžeto pajamų surinkimo duomenys (2009 m. sausio-gruodžio mėn.)). Visiškai nutylint išlaidų reikalus: „sėkmingą“ ar mažiau „sėkmingą“ tokių planų vykdymą, jų struktūras, pajamų ir išlaidų dydžių santykius ir pan. ir t. t. Galima teigti, kad Gosplano dvasia atgimė ir sėkmingai gyvuoja … tik biudžetų pajamose.

O kodėl taip yra? Ar ne todėl, kad, skelbiant net apibendrintus biudžetų išlaidų planų vykdymo duomenis, neįmanomas jų abstrahavimas nuo kunigaikštysčių (ir ministrų – kunigaikščių) įvardijimo ar bent išryškinimo (švietimas, sveikata, transportas ir pan.)? Juk tuomet visuomenei bus parodyti puotautojai (išlaidautojai) ir krizės (maro) metu…

Biudžetų išlaidų kaitos faktinius bendruosius skaičiukus pavyko išgauti (ačiū Finmino vaikinams už geranorišką ištvermę juos papildomai rengiant) … kaulijimo būdu.

Tai gal gyvenkime „pagal kišenę“ ir nacionaliniame biudžete? T. y. tik iš 30,9 mlrd. Lt nuosavų, sąžiningai ir savistoviai bei nepriklausomai uždirbtų pajamų? Jau ir žinomi ekonomistai teisingai ir pagrįstai klausia: kiek ilgai Lietuva dar gyvens ne pagal kišenę? (Ekonomistai klausia: kiek ilgai Lietuva dar gyvens ne pagal kišenę?)

Koks tai būtų „Gyvenimas“ galima nesunkiai įsivaizduoti. Bet kaip į tai pažiūrėtų tie, būtent kurie mums sukūrė (ar mus „įstūmė“ ?) į tokį Gyvenimą: Gyvenimą ne iš savų, savarankiškai ir nepriklausomai uždirbtų pinigų?

Be to, dar ir šalies ūkis, t. y. mokesčių mokėtojai, yra klaikiai prasiskolinęs.

Šalies ekonomikos bendroji skola, realioji neto (t. y. be bankų ir kitų finansinių įmonių užsienio skolų) šalies ekonomikos skola š. m. III ketv. pabaigoje jau priartėjo prie 116,8 mlrd. Lt ir beveik ketvirtadaliu viršijo jau žinomą nominalųjį ir net 62 % – realųjį praėjusių metų BVP. Ją sudaro (mlrd. Lt):

– finansinių korporacijų paskolos rezidentams 70,4

iš jų: PFI (bankai ir kredito unijos) vidaus kreditas 66,7

kitų finansinių įmonių paskolos 3,7

– įmonių skolos užsienyje 6,7

– valdžios užsienio skola 26,8

– kitų ūkio sektorių užsienio skolos 11,9

Ir ne vien tik absoliutiniai skolos dydžiai siaubingi.

Baisus ir grėsmingas yra prasiskolinimo didėjimas, ką, atrodo – įtikinamai, rodo šis grafikas:

Ir kuo ar kiek mes skiriamės nuo prasiskolinusių graikų bei kitų, jau nebeklestinčių, ES-gos narių??? Lietuva, kaip ir kitos Europos valstybės – Airija, Islandija, Graikija, Italija, Portugalija, Latvija – vis labiau tampa bankų įkaite, kaip teigiama pokalbyje su akademiku Antanu Buraču 2010 gruodžio mėn. 30 d. „Respublikoje“. (Prasiskolinusio pasaulio pabaiga).

O vienas iš JAV tėvų ir steigėjų Tomas Džefersonas rašė: „Aš nuoširdžiai tikiu, kad bankai bei jų organizacijos visuomenei yra daugiau pavojingi, nei priešų armijos. Pinigų emisijos teisė turi būti iš bankų atimta ir perduota liaudžiai, kuriai ta nuosavybė teisėtai priklauso“ (Virtualios finansų sistemos atsiradimas ir raida)

Ir bankai bei kiti finansų sektoriaus atstovai, gausiai skolinantys savarankiškai nesusitvarkančioms su savo finansais šalims, „… niekada nenorėjo pripažinti savo blogų paskolų, o dabar jie nenori pripažinti ir nuostolių, bent jau iki tol, kol jie tinkamai savęs nerekapitalizuos per savo prekybos pelną ir per didelį skirtumą tarp jų teikiamų paskolų palūkanų normų ir mažiausių įmanomų skolinimosi išlaidų. Finansų sektorius sieks, kad vyriausybės užtikrintų visišką skolų grąžinimą, net jei tai reikštų didžiulius socialinius nuostolius, milžinišką nedarbą ir dideles socialines nelaimes – net jei tai yra jų pačių skolinimo klaidų pasekmė.“ Taip prabilo Londono dienraštyje „The Guardian“ pirmąją sausio savaitę žinomas ekonomistas Josephas Stiglitzas, kartu teigdamas, kad „ … krizės Airijoje ir Graikijoje privertė suabejoti euro gyvybingumu ir iškėlė klausimą dėl skolų nurašymo perspektyvos.“ (Ignoruokime „finansus išmanančius žmones“).

Kitas prasiskolinimo „baisumas“ yra jo struktūros kaita.

Iš šalies paskolų rinkos traukiasi ir bėga bankai.

Jų vidaus kredito likučiai sumažinti nuo 73,8 mlrd. Lt (2008 11) iki 66,5 (2010 10), arba – 7,3 mlrd. Lt ir 9,9%;

Tame tarpe įmonėms nuo 36,0 mlrd. Lt (2008 11) iki 30,3 (2010 10), arba – 5,7 mlrd. Lt ir 15,8%;

Namų ūkiams nuo 30,2 mlrd. Lt (2009 01) iki 27,6 (2010 10), arba 2,6 mlrd. Lt ir 8,6 %

Motininių bankų indėlių suma kredito ištekliuose nuo 39,2 mlrd. Lt (2008 10) sumažinta iki 26,5 dabar, 12,7 mlrd. Lt ir 32,3 %. Tik š. m. spalio mėn. 1,7 mlrd. Lt ir 6,0%.

Tam, kad išlaikyti šalies ekonomiką aptarnaujantį dirbtinai (ir sąmoningai?) išpūstą pinigų kiekį, Vyriausybė ir valdžia priversta karštligiškai ir gausiai skolintis. Todėl šalies ekonomikos prasiskolinimą jau lemia Valdžios skolų spartus didėjimas. O tai ir yra baisiausia: juk, mūsų vaikų ir anūkų vardu paskolinti pinigai, šalies ekonomikos subjektams dalinami… dykai. Dalinami ir net švaistomi bei… „prichvatizuojami“.

O tai, t. y. gausus šalies ekonomikoje neuždirbtų pinigų importas ir gyvenimas iš jų ir skolon, skatina infliaciją ir pinigų nuvertėjimą. Vyksta reikšmingas pinigų perkamosios galios mažėjimas ir visų Lietuvos žmonių – pinigų turėtojų ir savininkų skurdinimas. Ir tik dėl prasto bei neefektyvaus pinigų panaudojimo.

Nuolat didėjanti infliacija skurdina ne tik Žmones – pinigų turėtojus, bet reikšmingai menkina šalies ekonomikos konkurencingumą eksporto rinkose ir žlugdo šalies verslą bei visą jos ekonomiką. Tai ką tuomet gali reikšti gausybė šnekų ir planų ekonomikos ir eksporto skatinimo tema? Ar tai – eiliniai paistalai, vėl lydimi papildomų pinigų išmetimu į apyvartą ir vėl skatinantys tą pačią infliaciją bei pinigų nuvertėjimą?

Reikšmingos vartojimo bei pinigų infliacijos reiškia šalyje cirkuliuojančių pinigų – litų ir su jais surišto euro nuvertėjimą ir faktinę vidinę minėtų valiutų devalvaciją. Tai apie kokį valiutų stabilumo išsaugojimą nuolat kalbama (paistoma)?

Ir tik biudžeto pajamų dydžiams bet kokia infliacija yra visais atžvilgiais naudinga: didėjant bet kokioms kainoms bei infliacinėms pajamoms, didėja ir mokėtinų mokesčių sumos, kadangi dauguma mokesčių tarifų yra procentais nuo apmokestinamų pajamų ar sumų. Taip formuojamos biudžeto pajamos ir „sėkmingai“ vykdomi jų surinkimo planai. Kartu ir toliau skurdinant jau mokesčių mokėtojus ir toliau skatinat mokesčių nemokėjimą bei šešėlinę ekonomiką. Užburtas ratas.

Bet tai (infliacija ir jos siautėjimas) labai tenkina ir džiugina biudžetų (infliacinių!!!) formuotojus ne tik Finansų ministerijoje, bet ir infliaciją prognozuojančiame bei už kainų stabilumą atsakingame banke ir net… Daukanto aikštės rūmuose.

Bet ir toliau kyla keisti „klausimėliai“: o kodėl taip yra? Kaip tai atsitiko? Ar tik su mūsų ekonomika?

Bet tai – mažai kam įdomu. Bankų orakulams ir „bankizmo“ (geeeras Rimvydo Valatkos žodis Stasio Jakeliūno knygos atsiliepime…) analitikams tai nerūpi. 2011-ųjų Vyriausybės veikimo prioritetai – nedarbo mažinimas, kova su šešėliu ir energetinės nepriklausomybės stiprinimas. Ir jokio ,,veikimo“ bent infliacijos sušvelninimo tema. (Andrius Kubilius: „2011-ųjų prioritetai – nedarbo mažinimas, kova su šešėliu ir energetinės nepriklausomybės stiprinimas“).

Nors dar 2008 m. pabaigoje buvo net „Kovos su infliacija ir ekonomikos nuosmukiu planas“, kuriame buvo, atrodo, reikšmingos bei stiprios nuostatos:

– infliacijos augimą Lietuvoje lemia ir išaugęs pinigų kiekis, kurio didėjimą skatino <…> emigrantų į namus siunčiami pinigai bei europinės struktūrinės paramos pinigų netinkamas naudojimas;

– atliksime išsamią infliacinių procesų Lietuvoje analizę ir sieksime tiksliai atsakyti, kiek kurie procesai lemia infliacijos reiškinį;

– pavesime Lietuvos bankui atlikti išsamią analizę, kiek infliacinius procesus Lietuvoje lemia pinigų masės pokyčiai ir pareikalausime efektyvių priemonių šiai įtakai mažinti.

Bet tai buvo… Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų rinkimų programoje,  „Pradėkime kartu kurti geresnę Lietuvą“, 2008 m., 91-92 pusl. Ir po to – jokių veiksmų, tenkinantis LB-ko kasmetiniais pranešimais „Apie pagrindinio tikslo – palaikyti kainų stabilumą, nuolatinį …neįgyvendinimą“.

O gal, visgi, infliaciniai procesai bei jų skaudžios pasekmės „sukurti“ dirbtinai ir sąmoningai???

Daugelis pasaulinio masto ekonomistų (ne bankų) gan vieningai jau sutarė, kad dabartinės pasaulinės finansinės ir ekonomikos krizių sukėlėjai yra bankai bei jų agresyvaus skolinimo politika, pagrįsta laisvosios rinkos neribojamu gobšumu ir pelno siekimu bet kokia kaina.

Apie bankų skolinimo ir pinigų politikos klaidas, nors ir aptakiai, kalbėjo ir Lietuvoje veikiančių bankų vadovai, kiek atviriau ir konkrečiau – iš užsienio atvykę jų motininių bankų atstovai (ir net vadovai!) bei pasaulyje žinomi (ne bankų) analitikai.

Ir tik Lietuvos banko vadovas (kurio galiojimo terminas ką tik pratęstas) laikosi vienareikšmiškos nuostatos: Lietuvos bankas (o ir bankai) dirbo ir dirba nepriekaištingai. O jeigu būtent tokie vertinimai visgi teisingi? O taip teigti, manau, pagrindo yra! Juk sunku patikėti, kad šalyje veikiančių bankų savininkai galėjo padaryti tiek daug klaidų?

O gal pripažįstamos skolinimo „klaidos” ir buvo tikroji skolinimo ir pinigų politika apskritai bei tikslas? Tik kokių tikslų siekime?

JAV panašūs tikslai bankų veikime buvo.

Tokio bankų veikimo pavyzdžiu minimas 1891 m. (beveik prieš 120 metų!) Amerikos Bankų Asociacijos memorandumas, kuriuo visiems Asociacijos nariams nurodoma, kad: „… nuo 1894 m. rugsėjo 1 d. jokiais būdais neatnaujiname kreditų. Pareikalaujame grąžinti paskolas anksčiau laiko. <…> Atimame teisę skolininkams išpirkti jų įkeistą turtą ir perimame jų nuosavybę. Mes priversime <…> tūkstančius fermerių parduoti savo fermas mūsų nurodytomis kainomis… Tuomet jie taps nuomininkais… “

Šaltinis: ABA 1891 m. memorandumas, pateiktas JAV kongreso 1913 m. balandžio 13 d. protokoluose, cituojamuose Dmitrijaus Karasiovo knygoje „Bankai-žudikai“. (Virtualios finansų sistemos atsiradimas ir raida)

Ar įmanomi panašūs pinigų politikos (ne vien bankų) tikslai ir Lietuvoje?

Į ekonomiką „įlieti“ (importuoti) didelį pinigų kiekį, sukeliant reikšmingą infliaciją.

Dėl padidėjusių kainų (infliacijos) šalis praranda turėtą konkurencingumą eksporto rinkose (o su mūsų pinigo perkamąja galia mes buvome laaabai „nepatogūs“ ES-os nariais).

Šalies ekonomika paverčiama narkomanu neuždirbtiems (ir ES!) pinigams.

Nutraukus kreditavimą, šalies ekonomikoje sukeliamas pinigų vakuumas ir „badas”.

Vyriausybė priversta bet kokia kaina skolintis tam, kad „palaikyti“ buvusį, sąmoningai dirbtinai padidintą, pinigų kiekį. Ir tam, kad kuo daugiau prasiskolinti.

Sunku įsivaizduoti, kad tokius „tikslus“ kažkas brandintu čia, Lietuvoje. Tai galėjo vykti tik už jos ribų. O Lietuvoje veikė ir tokių tikslų siekė dori ir sąžiningi vykdytojai bei atlikėjai. Ir už ne menkus pinigus.

Kažkada, jaunystėje, teko skaityti nuotykių knygą, berods „Edelveiso viršūnė“. Apie tai, kaip Otto Skorcenis išgelbėjo Mussolinį iš italų partizanų nelaisvės. Bet ir apie tai, kaip jis, garsus Otto, „padėjo“ žinomam Adolfui kare su Anglija.

O buvo taip: Otto, gavęs užduotį, pririnko iš belaisvių visus įmanomus poligrafistus bei popieriaus gamybos žinovus, ir, užsidaręs vienoje iš olų Šveicarijos Alpėse, pradėjo pinigų  gamybą. Nesisekė tol, kol, atsitiktinai, pavyko rasti dar I-jo pasaulinio karo kareivių milinių, berods keletą vagonų, atsargas. Iš jų ir pavyko pagaminti aukštos kokybės popierių Anglijos svarams pagaminti. Paplatinti nepavyko: sąjungininkai, amerikiečiai, atėmė. Neperseninusiai per BTV buvo demonstruotas panašaus siužeto ir turinio filmas „Klastotojai“.

Bet svarbu tokio veikimo tikslas: pagaminti priešiškos šalies didelį pinigų kiekį tam, kad, juos išmetus į apyvartą, sužlugdyti ar bent destabilizuoti tos šalies ekonomiką.

Koks ir iš kur šių laikų „Otto“ panašiai elgiasi su mumis?

Ir kodėl Mes leidžiame taip elgtis su Mūsų ekonomika, Mūsų žmonėmis???

O gal, vis dėlto, teisus p. Keynes J. M. teigdamas, kad „… nėra jokio sumanesnio ir patikimesnio būdo sugriauti visuomenės pamatus, kaip tik nusmukdant pinigų vertę. Vykstant šiam procesui, visos ekonominių dėsnių užslėptos jėgos stoja į destrukcijos pusę.“ Naomi Klein, Šoko doktrina: katastrofų kapitalizmo išlikimas, Naujasis daktaras šokas, 152 pusl., 2007. (Kitos knygos, 2009). Tarp kitko, skaityti Naomi knygą net baisu: juk ten – vos ne apie šių dienų kapitalizmo ekonomikos realijas, kuriomis sunku nepatikėti… O juk tai – ir mūsų siekiamybė?

Tai – tik fragmentai, nepakankamai suredaguotų ir sušukuotų Naujametinių pasižvalgymų bei minčių….Tikintis, kad, gal būt, kažkas, kažkada patyrinės ir tokio tipo ekonominius nusikaltimus Lietuvai bei jos Žmonėms…

Lietuva , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra