Pasivaikščiojimai su Jonu Jablonskiu

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Šis tekstas publikuojamas naujame mėnraščio „Naujasis Židinys-Aidai“ numeryje.
 
I
 
Pas Joną Jablonskį į Mintaują buvo atvažiavęs iš Užnemunio daktaras Vincas Kudirka. Kaip brangus svečias, ilsėjosi bent savaitę. Jis ragino Jablonskį greičiau pagaminti lietuvišką gramatiką. Bet Jablonskis ir taip buvo apsikrovęs darbais. Žemaitė, nauja literatūros žvaigždė, siuntinėjo savo apysakėles Jablonskiui jos kalbą ištaisinėt. Sykį Jablonskis net padejavo: Žemaitei garbė, o mano darbo jai niekas nemato.
 
II
 
Sykį susėdo Jonas Jablonskis su Lozoraičiais po vakarienės sąmojų pasakoti. Jablonskis ir papasakojo: Klebonijoj, kunigams smagiai užkandžiaujant, atėjęs menkutis kunigėlis, nekviečiamas atsisėdęs prie stalo ant laisvos kėdės. Paskui atsiradęs puikus kunigas jėzuitas. Šis kreipęsis į aną kunigėlį: Koks skirtumas tarp žmogaus ir asilo? Drąsus kunigėlis atsakęs: Žmogus valgąs sėdėdamas, asilai ėdą stovėdami.
 
Kitądien atvyko kunigas vikaras Juozas Tumas, ir jam Jablonskis už stalo papasakojo tą patį sąmojį, ir abu gardžiai juokėsi, o Tumas pridėjo, kad jeigu kunigai turėtų ketverias kojas, tai jie irgi valgytų stovėdami.
 
III
 
Jono Jablonskio kabinete stovėjo didelė spinta su rusų beletristika: Puškino, Lermontovo, Nekrasovo, Turgenevo, Ostrovskio, Tolstojaus ir kitų veikalai. Mintaujos gimnazistai noriai naudojosi šiuo Jablonskio knygynėliu. Dažniausiai ir vis po dvi knygi imdavo toks gimnazistas Antanas. Sykį sustabdė jį Jablonskis ir paklausė pavardės. Šis nesutrikęs atsakė: Smetona. Nepatenkintas, pagižusiu veidu Jablonskis išėjo iš kambario.
 
IV
 
Užgavėnių proga Jonas Jablonskis sugalvojo gimnazistų bendrabuty suruošti vaidinimą Keturakio pjesės „Amerika pirtyje“. Bendrabučio didžiajam kambary buvo įtaisyta scena ir publikai vieta sėdėti. Nupiešta net pirties krosnis. Jis ir aktorius vaidinimui parinko: Agota – Jablonskio žmona, Agotos motina – Jablonskio sesuo, Faibčikas – gimnazistas Smetona. Visi džiaugėsi, kad vaidinama lietuviškai. Juo labiau gėrėjosi dėl juokingos ir naudingos lietuviams pjesės turinio. Dėl Faibčiko žydo tarsenos ir gestų publika leipo juokais, gausiai Smetoniukui paplojo. Pasibaigus vaidinimui nuoširdžiai už suteiktą malonumą katučiais padėkojo. O Jablonskis priėjęs paplekšnojo gimnazistą Smetoną ir pranašiškai pasakė: Faibčikas Smetona pradegė žiponą.
 
V
 
Sykį Jonas Jablonskis prisiminė, kad Mintaujoje, užmiesčio gražioje vietoje laikomi nesveikapročiai. Nutarė pasivaikščioti ir pažiūrėti, kas ten yra. Susitarė su Lozoraičiais ir sekmadienį po pietų palengvėle nužingsniavo gatvelėmis į miesto pakraštį. Praėjo gatvele pro linksmųjų mergelių vienuolyną. Gerokai tolėliau pušinėly stovėjo nesveikapročių prieglauda. Lozoraitis prasitarė: Tokios dvi skirtingos įstaigos – ir taip artimos. Iš to vienuolyno mergelės pro langus šaipėsi, o pušyne slankiojo keli nesveikapročiai, pilkais chalatais apsisiautę. O Jablonskis, užvertęs galvą į pušies kepurę, sumurmėjo kažką apie margą genį ir pasaulį.
 
VI
 
Kai Jonas Jablonskis paliko Revelio gimnazijos mokytojo vietą, tai buvo Petro Vileišio pakviestas „Vilniaus žinių“ redaktoriumi. Kai buvo paruoštas spaudai pirmas numeris, jo pradžioje buvo įrašyta išleidimo diena – pėtnyčia. Redaktorius Jablonskis tą žodį perbraukė ir viršum parašė – penktadienis. Numerį jis nusiuntė leidėjui Vileišiui. Tasai perbraukė penktadienį, parašė pėtnyčią ir numerį grąžino redaktoriui. O šis vėl perbraukė pėtnyčią ir įrašė vėl penktadienį. Vileišis atstatė pėtnyčią, o Jablonskis nebespėjo, nes išaušo nauja diena. Laikraštis neišėjo, užtatai Jablonskis su Vileišiu baisiausiai ginčydamiesi išėjo subatvakario švęsti.
 
VII
 
Grįžęs po Čiurlionio muzikinio vakaro Jonas Jablonskis buvo labai suirzęs. Melodijos jam nepatikę, kažkaip ausiai nelietuviškai skambėję. Kuomet štai panelė Šilingaitė pas jį svečiuodavusi, tai vikriai pralinksmindavusi: Ein davatkos į Krinčiną-čud-ra-la-la-la, drožia skersai per beržyną-čud-ra-la-la-la. Tad nutarė Jablonskis į lietuvių kalbą natas pertaisyti. Ėmė skiemenuoti: Do-re-mi. Toliau: Fa-sol. Čia susimąstė: Fasol. Skamba bjauriai, slaviškai. O jeigu pabandžius taip: Pu-pa. Do-re-mi-pu-pa-le-si. Dar ilgai kankinosi Jablonskis, negalėdamas apsispręsti: natą „pa“ rašyti su nosine ar be.
 
VIII
 
Atvyko Jonas Jablonskis į Abezės lagerį tremtinių žodyno sutaisyti. Sėdi ant narų, pieštuką dantimis smailina, korteles priešais save dėlioja, stebisi panašiais sąskambiais: Inta kaip Inturkė, Vorkuta kaip Voruta, Kolyma kaip Kolainiai, Sachalinas kaip Sakalinė. Beveik kaip Ryga ir Rygiškiai. Tačiau atbėga barakan keli nušvitę lietuviai inteligentai ir ima viens per kitą šaukti: Kars aviną! Kars aviną! Labai susidomėjęs vietiniu kalniečių papročiu išlenda Jablonskis laukan pasidairyti.
 
O tuo metu į lagerį konvojus atgabeno profesorių Karsaviną.
 
IX
 
Sykį Jonas Jablonskis užsuko į Kalvarijų turgų. Slampinėjo, čiupinėjo, uostinėjo, įdėmiai klausėsi, tačiau nieko nesuprato, todėl įpykęs nutarė viską sukirčiuoti. Išsitraukė iš užančio tėvo ašutinį botagą ir visus kairiniais, dešininiais ir su ypatingu pasimėgavimu riestiniais botago kirčiais nučaižė.
 
„Naujasis Židinys-Aidai“, nr. 12
 
www.lrytas.lt

Nuotraukoje: J. Jablonskis – lietuvių kalbininkas, norminęs literatūrinę lietuvių kalbą. Jo darbai ir veikla ypač reikšminga lietuvių literatūrai pereinant nuo tarmių prie bendrinės kalbos vartoseno

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra