Pagrindinis puslapis Religija Pasivaikščiojimai po Lietuvos bažnyčias. Rūta Janonienė. Skarulių bažnyčia

Pasivaikščiojimai po Lietuvos bažnyčias. Rūta Janonienė. Skarulių bažnyčia

Redakcijos prierašas: prieš beveik dešimtmetį, dar visai ką tik pradėjusiems veiklą Bernardinai.lt menotyrininkė Rūta Janonienė parengė ciklą pasakojimų apie Lietuvos bažnyčias. Neabejojame, kad jis neprarado aktualumo ir šiandien, o nemažai daliai skaitytojų tai bus malonus atradimas.

Skarulių Šv. Onos bažnyčia, dabar kukliai prisiglaudusi Jonavos pakraštyje, tarp kelių benykstančio kaimo trobų, yra viena įdomiausių Lietuvoje tiek savo istorija, tiek architektūra. Skarulių gyvenvietė, gerokai senesnė už Jonavą, nuo XVI a. priklausė turtingai Lietuvos magnatų Skarulskių šeimai. Dvaro žemėse stovėjo kelių apylinkės bajorų lėšomis statyta nedidelė Švč. Marijos Ėmimo į dangų, šv. Mikalojaus, šv. Martyno ir šv. Onos bažnyčia. XVII a. pradžioje valdų savininkai bažnyčią perstatė, palikdami jai tik Šv. Onos titulą.

Rekonstrukcijos iniciatorius buvo Kauno bajorų maršalka Andriejus Skarulskis, XVI a. pabaigoje kaip dvariškis lydėjęs kunigaikštį Mikalojų Kristupą Radvilą Našlaitėlį žymiojoje jo kelionėje į Palestiną. Piligrimų žygiai į Šventąją Žemę tais laikais dar buvo retas, pavojingas ir brangus dalykas, tačiau būtent piligrimystė imta laikyti akivaizdžiausia tikėjimo išraiška. Radvila Našlaitėlis ir jo palyda buvo bene vieni pirmųjų piligrimų iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, pasiekusių Kristaus gyvenimo ir kančios vietas. Ten A. Skarulskiui, kartu su kitais M. K. Radvilą lydėjusiais didikais, už paramą Jeruzalėje veikiančioms katalikų bažnyčioms buvo suteiktas šv. Karsto riterio titulas ir ordinas. Gavę šiuos garbingus Šventosios žemės ir katalikų tikėjimo gynėjų ženklus, didikai įgydavo ir tam tikrų privilegijų, iš kurių bene populiariausia buvo teisė prie savo herbo prijungti ordino ženklą, vadinamą Jeruzalės kryžiumi.

Grįžę į Lietuvą, piligrimai siekė įamžinti atliktą žygį naujų bažnyčių statyba tėvynėje, kartu pačiu išreikšdami padėką Dievui už kelionėje patirtą Apvaizdos globą. Būtent tokiu A. Skarulskio padėkos ir atminimo ženklu tapo naujoji Skarulių bažnyčia, beveik nepakitusi iki mūsų dienų.

Bendroje pastato struktūroje ir puošyboje atsispindi savita XVII a. pradžios mūsų krašto kultūros tendencija, daugelyje meno sričių pasireiškusi savotišku grįžimu prie viduramžių. Bažnyčios architektūroje sąmoningai panaudota nemažai gotikos formų ir motyvų, nes būtent šis stilius geriausiai išreiškė dvasinį ryšį su ikireformacine sakralinio meno tradicija. Kartu akivaizdžiai juntamas ir jau Renesanso epochai būdingas siekimas sukurti vientisą, vienu žvilgsniu apžvelgiamą bei šviesų interjerą, kurio harmonija ir iškilmingas santūrumas nuteikia ramiai ir džiugiai padėkos maldai. Toks kelių stilistinių krypčių susipynimas akivaizdus ir altoriuose bei kitoje vidaus įrangoje, kuri bažnyčios statytojų buvo suprojektuota pagal sudėtingą, bet aiškią ikonografinę programą.

Vėlesni perstatymai ir kartais nevykusios rekonstrukcijos šiek tiek išardė pirminį ansamblį, nors dauguma jo elementų iki dabar išliko bažnyčioje. Aukštas, kelių tarpsnių didysis altorius su tituliniu šv. Onos paveikslu bei jį supančiomis skulptūromis užima visą presbiterijos sieną ir tarsi triumfo vartai skiria žemiškąją bažnyčią nuo Amžinosios Jeruzalės. Bažnyčios navų dalyje, šoninėse nišose, stovi dvylikos apaštalų skulptūros, išreiškiančios žemiškosios Bažnyčios istorijos pradžią.

Viename iš šoninių altorių žvilgsnį patraukia įspūdinga skulptūrinė Nukryžiavimo grupė, kadaise stovėjusi ant skersinės sijos, gotikinių bažnyčių pavyzdžiu įrengtos tarp centrinės navos ir presbiterijos. Nukryžiuotojo figūra pagal pirminį sumanymą turėjo būti visos bažnyčios erdvės centras, simbolinė dangaus ir žemės jungtis.

Pasak legendos, Skarulių bažnyčia statyta vienos Jeruzalės bažnyčios pavyzdžiu, tačiau tame teiginyje greičiau įamžintas idėjinis statybos impulsas, o ne architektūros įtakos. Fasade, virš durų, taip pat didžiajame altoriuje įkomponuotas Jeruzalės kryžius akivaizdžiai susieja šventovę su fundatoriaus asmeniu ir išreiškia jo, kaip „krikščionybės riterio“, intencijas stiprinti Romos Katalikų Bažnyčią.

Bernardinai.lt

Naujienos iš interneto