Pasiuntinystės tėvas H. T. Wangemannas

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Šiais metais sukanka 115 metų, kai mirė vokiečių evangelikų liuteronų teologas, daugelio religinių knygų autorius, Draugijos evangelikų misijoms stabmeldžių tarpe remti (Gesellschaft zur Beförderung der evangelischen Missionen unter der Herden) ilgametis direktorius dr. H. T. Wangemannas. Jo vadovaujamos draugijos veikla yra labai susijusi ir su Mažąja Lietuva.
Hermannas Theodoras Wangemannas (1818 III 27-1894 VI 18)

H. T. Wangemannas gimė 1818 m. kovo 27 d. Wilsnacke, netoli Wittenbergo. Būdamas trejų metų su šeima persikėlė į Demino miestą, kuriame jo tėvas tapo muzikos mokyklos direktoriumi. Mokėsi Demino mokykloje, po to 1836-1840 metais studijavo teologiją ir filologiją(?) Berlyno universitete. Kadangi tėvas buvo nelabai turtingas, tai pinigų užsidirbdavo mokydamas aukštųjų ponų vaikus. Gavęs pirmuosius kunigo šventimus, 1840-1844 m. dirbo privačiu namų mokytoju Berne (Šveicarija). Hallėje gavo teologijos daktaro laipsnį, o Stettine – išlaikė antruosius kunigo egzaminus. Grįžęs pas tėvus į Deminą dėl savo didelio pamaldumo negavo mokytojo vietos, tad 1845 m. spalį tapo antruoju kunigu Wollino mieste, kur pasiliko iki 1848 m., kol buvo pakviestas dirbti Kamino miesto seminarijos direktoriumi ir antruoju katedros kunigu – arkidiakonu. 1865 m. rugsėjo 25 d. šio miesto katedroje buvo gausybė žmonių, daug kunigų ir mokytojų, kurie susirinko atsisveikinti su dr. Wangemannu, kuris čia praleido 16 metų, nes Berlyno pasiuntinystės draugystė jį paskyrė direktoriumi. Draugai dovanojo jam du paveikslus, giedotojų draugystė sugiedojo 23 psalmę, vakare dar kartą susirinkus suskambėjo ir gražioji 36 psalmė.

1865 m. spalio 2 d. tapo (iki savo mirties) 1834 m. Berlyne įsteigtos jau minėtos misionierių organizacijos, vėliau Lietuvoje vadintos Wangemanno misija, Wangemanno pasiuntinystės draugyste, Berlyno pasiuntinystės draugyste, veikusios Afrikoje ir Kinijoje, ilgamečiu direktorium. Misijos vadovas privalėjo sugebėti ne tik Evangeliją pagonims apsakyti, bet, svarbiausia, parengti ir pačius misionierius. Siekdamas sužinoti tikrą misijos būklę, naujasis direktorius išsirengė į savo pirmąją kelionę Afrikon. Iškeliavo per Barmeną, Paryžių į Londoną, kur Vyriausioji Biblijos draugija dovanojo pusę centnerio religinių paveikslėlių ir knygelių olandų kalba. Po 40-ies dienų kelionės laivu 1866 m. rugsėjo 17 d. pasiekė Keiptauną Pietų Afrikoje. Čia laukė ilga ir sunki kelionė vežimais, kuriuos traukė nuo 12 iki 20 jaučių. Jis aplankė visas 20 misijos stotis šešiose žemėse, kuriose veikė 32 misionieriai, jose jau buvo 1800 krikščionių. Taip pat susipažino ir su anglų bei olandų misionierių veikla. Pirmojoje Amaliensteino stotyje prabuvo 14 dienų, pakrikštijo keturis jaunus pagonis. Suvienijo stotis ir misionierius į vyskupystes bei paskyrė vieną vyskupą jų vyresniuoju. Wangemannas rašė, kad net šešis kartus jojant virto jo arklys, penkis ar šešis kartus šoko nuodingi žalčiai prieš mane, mane ar mano arklį kąst norėdami, ale Viešpats mane visučes maloningai apsaugojo. 1867 m. rugsėjo 26 d. išplaukė laivu į Kanaano žemę, kur aplankė visas šventąsias vietas ir Alyvų kalną. O šventąjį Kalėdų vakarą jau garbino Viešpatį su namiškiais Berlyne.
Plečiantis misijos veiklai, imta galvoti (1872 I 20) apie būtinybę naujo draugijos pastato, nes senajame, statytame 1837 m., galėjo mokytis tik 12 jaunuolių. Galima sakyti, kad stebuklingu būdu buvo gautos lėšos iš įvairių šalių žemės sklypui pirkti ir naujiems namams statyti. 1873 m. lapkričio 2 d. buvo pašventinti jo rūpesčiu pastatyti nauji misijos namai Berlyne. Tai atliko vyr. vyskupas dr. Büchselis, o pats Wangemannas Bartolomėjaus bažnyčioje laikė padėkos pamaldas.
Jis 7 kartus lankėsi Mažojoje Lietuvoje (1874, 1882, 1884, 1885, 1889, 1890, 1891 m.), kurioje pastebėjo pietistines gyventojų nuotaikas, stebėjosi, kad su lietuviais turėjęs visada prasčiausia traukinio klase (ketvirta) važiuoti, nors šiaip jie labai dosniai šelpė misiją. Jagomasto lietuviškose kalendrose (1925 m.) perspausdinti 1874 m. Wangemanno kelionės po lietuvišką kraštą atsiminimai.
1883 m. protestantiškas pasaulis plačiai minėjo Martyno Liuterio 400-ąsias gimimo metines. Ta proga Wangemannui buvo suteiktas daktaro laipsnis. Jis parašė žymiausiojo Romos katalikų bažnyčios reformatoriaus biografijos apybraižą, kuri pavadinimu Liuteriaus knygeles lietuviškai išleista 1883 m. (got. šriftas, 108 psl.).
Antrą kartą Afrikon nukako 1884-1885 m.; šios kelionės jo laiškai ir dienoraštis paskelbti tų metų Tilžės laikraštyje Lietuviška ceitunga. Tikslas buvo taip pat paminėti ir atšvęsti 50-ies metų Betanijos stoties jubiliejų, kurią pastatė pirmieji trys draugijos misionieriai Afrikoje. 1884 m. rugpjūčio 18 d. Wangemannas išvyko iš Berlyno Aleksandro geležinkelio stoties, rugsėjo 11 d. pasiekė Keiptauną, o 19 d. vakare jau meldėsi šios stoties bažnyčioje. Kitą dieną buvo iškilmingos pamaldos, kuriose dalyvavo daug vietos gyventojų (kolonistų ir naujakrikštų), vietos valdžios atstovai. Wangemannas vėl keliavo per stotis, vienoje iš jų, Waterberge, 1885 m. kovo 22 d. įšventino du vietinius į kunigus. 1885 m. vasario 14 d. jis atkako prie upės Steelpoort, kuri buvo labai ištvinusi. O kitoje pusėje buvo stotis, kurioje misionieriumi dirbo jo žentas, vyriausios dukros Lisbeth vyras. Wangemannas meldė Viešpaties, kad krokodyliams, kurie Aprikos upėse užsilaiko, nasrus užlaikytų, brido į upę ir su palydovais ją laimingai perplaukė, nors jau buvo 67-erių metų amžiaus. Dabar gal atrodytų ir keista, kad dukros trys vaikai nemokėjo nė žodžio vokiškai (abu tėvai – vokiečiai), o tik basutų kalbą. Į misijos namus Berlyne grįžo 1885 m. liepos 17 d.
1884 m. Vokietija įsigijo ir savų kolonijų Afrikoje. 1890 m. lapkričio 4 d. Wangemannas apsiėmė į šiaurę nuo Niasos ežero pradėti naują misijos darbą.Tad 1891 m. gegužę iškeliavo, o spalio 2 d. minėtoje vietoje (dab. Tanzanija) jo szwogeris Merenskis su keliais jaunais pasiuntiniais pastatė misijos stotį Wangemannshöh. Tai buvo jo veiklos įvertinimas, nes Wangemannas tikrai daug nusipelnė vadovaudamas misijai, rengdamas naujus misionierius, skelbdamas Evangeliją ne tik pagonims, bet ir pačioje Vokietijoje.
Nors ir būdamas stiprios sveikatos per savo gyvenimą iškentėjo daug vargų ir bėdų, užpuolė ligos bei negalios. Aštuonerius metus sirgo širdies liga, o 1887 m. dar kita liga paguldė į patalą. 1890 m. spalio 2 d. buvo iškilmingai paminėtas jo vadovavimo misijai 25-metis. Sirgęs tik 12 dienų, Wangemannas mirė Berlyne 1894 birželio 14 d., pirmadienį.
1904 m. draugijos atsišaukime (vokiečių ir lietuvių k.) dėl materialinės paramos misijai rašoma, kad Wangemannas yra didžioj garbej laikoms visu lietuvininku. Lietuviškai išspausdinta Wangemanno 24 psl. iliustr. knygelė Kaszane Mamatepa : amzio-begis isz Sziaur-Transvaallo, Pietaprikoj [1910 m., Memel]. Joje rašoma apie 1884 m. balandžio 11 d., Didįjį Penktadienį, dėl tikėjimo nužudytą apsikrikštijusį karaliuką. O knygelės leidimo metais ten jau buvo 1 500 krikščionių. Tą knygelę turiu savo bibliotekoje, kitas žinomas egz. – VU bibliotekoje.
Lietuvininkų 1906-1910 m. surinktomis lėšomis Pietų Afrikos misijos stotyje Neu-Wangemannshöhe buvo pastatyta bažnyčia Wangemanno atminimui. Jos statyba rūpinosi misionierius Jonas Kilius (1876-1918) iš Mažosios Lietuvos.
Wangemanno biografiją Sein Leben und Wirken vokiečių kalba parašė Gartzo vyskupas Hermannas Petrichas, kuri 1895 m. išleista Berlyne. Ji buvo ir lietuviškai išspausdinta periodikoje (Nusidavimai apie Evangelijos praplatinimą…, 1910 m., nr. 11/12, p. 88-96; 1911 m., nr. 1/2, p. 3-15) bei Karaliaučiuje atskira knygele Pasiuntinystes tews Wangemann. [Berlynas], Königsberg, [1912 m., 20 psl., ją turiu savo bibliotekoje, kitą žinomą egz. turi prof. D. Kaunas].Knygutė buvo pridėta ir prie dab. Žemaičių Naumiestyje kantoriaus Frydricho Megnio leisto pirmojo ev. liuteronų savaitraščio Rusijos imperijoje „Swezcias“ 1912 m. nr. 20.
Kai kurios Wangemanno parašytos knygos: Kurze Geschichte des evangelischen Kirchenliedes; Das Opfer nach Lehre der heiligen Schrift alten und neuen Testaments; Sieben Bücher Preussischer Kirchengeschichte; Der Kirchenstreit unter den von der Landeskirche sich getrennt haltenden Lutheranern in Preussen (iš viso 39 knygos).

Apie misijas

Misijos yra organizuota religinių organizacijų veikla, turinti tikslą įgyti naujų tikinčiųjų. Jos paprastai susijusios su jas organizuojančių religinių sluoksnių ir valstybių politine, ekonomine ir kultūrine ekspansija. Į misijų veiklą telkti tikinčiuosius lietuvininkus XIX a. II dešimtmetyje pradėjo Mažosios Lietuvos protestantai. Tuo tikslu jie steigė draugijas, visomis vietos gyventojų kalbomis leido ir platino specialius leidinius – atsišaukimus, vyskupų pamokslus, kitus smulkiuosius spaudinius ir knygeles, turėjo savo periodinę spaudą – Nusidavimai apie evangelijos praplatinimą tarp žydų ir pagonų. Protestantišką pasaulėžiūrą Mažosios Lietuvos teritorijoje stengėsi platinti 6 misijų draugijos: Misijų d-ja Karaliaučiuje, Karaliaučiaus miesto vidaus misijos d-ja, Britų žydų misijos Rytų Prūsijos stotis Karaliaučiuje, Gossnerio misijos d-ja, Wangemanno misijos d-ja (abi Berlyne), Reino misijos d-ja Barmene.
Kardelis Rėnius (1791-1838) buvo pirmasis misionierius lietuvininkas iš Mažosios Lietuvos. Jau 1807-1810 m. dalyvaudamas savo dėdės dvare prie Klaipėdos veikusiame surinkime ir skaitydamas misionierių spaudą (lietuviškos dar nebuvo), Rėnius nusprendė tapti misionieriumi. Britų misijos buvo pasiųstas darbui į Rytų Indiją. 1909 m. Pasiuntinystės knygelėse buvo išspausdinta jo 1828 m. laiško ištrauka iš R. Indijos. Jo atminimui 1839 m. buvo publikuotos dvi Johano Ferdinando Kelkio giesmės Linksmay t`esie giedojama…bei Taigi jau miegok!.., kuri ir dabar dar giedama.
XIX a. II p. – XX a. pr. lietuvininkai misionieriai dirbo daugiausiai Gossnerio ir Wangemanno misijose, baigę šių misijų seminarijas Berlyne. Misionierių mokyklos neturtingiems lietuvių jaunuoliams buvo bene vienintelė galimybė įgyti aukštesnį išsilavinimą, pramokti kalbų, aplankyti egzotiškus kraštus. Seminarijose vyravo griežtos vidaus taisyklės – mokiniai negalėjo palaikyti ryšių, net susirašinėti ne tik su pažįstamais ar draugais, bet net ir su tėvais, paklusti bet kuriems vadovų nurodymams, stropiai mokytis. Kai kurie dėl silpnos sveikatos likdavo Mažojoje Lietuvoje, pvz., Vydūno tėvas Anskis Storosta. Dažnas iš jų misijų stotyse steigė mokyklas, amatų kursus, tarp čiabuvių skleidė agronomijos žinias.
Mažojoje Lietuvoje misionieriai buvo vadinami pasiuntiniais, o misijos – pasiuntinystėmis. Evangelikų misijose nuo XIX a. VII dešimtmečio dirbo daugiau kaip 40 lietuvininkų iš Mažosios Lietuvos. Kas keleri metai misionieriai grįždavo į tėviškę atostogų, pailsėti, pataisyti sveikatos, lankydavosi parapijose ir surinkimuose, rinkdavo aukas savo darbui, pasakodavo įspūdžius iš misijų veiklos.
Lietuvių moterų nebuvo misionierių, tik kelios buvo ištekėjusios už misionierių, padėjo jiems jų sunkiame misijos darbe, pasireiškė spaudoje (pvz., Urtė Lokienė).
Gossnerio misija, pavadinta jos įkūrėjo, daugelio religinių studijų autoriaus Johannes Evangelistos Gossnerio (1773-1858) pavarde, nuo pat įsteigimo 1836 m. veikė R. Indijoje.
Iki 1839 m. Kinijoje buvo tik vienintelė misijos stotis Kantone. 1913 m. čia jau veikė 3000 krikščioniškų parapijų, filijų, surinkimų. Reikia pastebėti, kad iki 1811 m. Azijos valstybės neįsileisdavo misionierių.
1912 m. Vokietijoje veikė 27 evangeliškos pasiuntinystės draugijos, įskaitant ir vokiškai kalbančią Šveicarijos dalį. Iš viso tuo metu pasaulyje dirbo protestantiški 19 288 vyrai ir moterys misionieriai.
I pasaulinio karo metu iš Vokietijos kilę misionieriai (taip pat švedų ir šveicarų) 1916 m. buvo suimti, internuoti stovyklose arba išsiųsti į Vokietiją iš Anglijos kontroliuojamų kolonijų, o taip pat ir iš užimtų Vokietijai priklausiusių kolonijų, kurios jai ir po karo nebebuvo grąžintos. Misionieriams buvo uždrausta grįžti į ankstesnes darbo vietas. Beveik visi parkeliavo į Mažąją Lietuvą.
Dalis misionierių, tapę ev. liuteronų kunigais, dirbo Mažojoje ar Didžiojoje Lietuvoje (F. Juknaitis, F. Oksas, M. Keturakaitis, M. Kibelka, K. Lokys, D. Jurkaitis, broliai Tenikaičiai), kiti pasireiškė periodinėje spaudoje (D. Didlaukis, M. Keršis, M. Keturakaitis, J. Kikilius, J. Kilius, M. B. Laužemis, E. Švelnius). Apie misijas buvo leidžiama periodinė spauda (Nusidawimai apie Ewangelijos praplatinimą…(1832-1914, 1921), Pasiuntinystės Laiszkelis, 1900 m. pavadintas Pasiuntinystės Laiszkelis arba Bitelė ant Pasiuntinystės Lauko, 1907 m. pervadintas Pasiuntinystės knygelės, Pasiuntinystės Prietelis, Metinis Pasiuntinystės Laiškelis (1914)).
Afrikos, Azijos ir kitų šalių čiabuvių evangelizacijos tematika iš vokiečių spaudos greitai persimetė ir į lietuvių periodinius leidinius ir tapo jos skatintojams parankia darbuotojų, lėšų ir apskritai šalininkų telkimo priemone. Knygos (iš viso 36), jei neskaičiuosime M. Šapalo kaip Tiesos prieteliaus priedas išleistų jo Pasiuntinystės nusidavimų (1881 m.), pasirodė gerokai vėliau – 1902-1914 metais. J. Kilius, M. B. Laužemis, K. Lokys ir kt. (iš viso 5) misionieriai ir vieno iš jų žmona (U. Lokienė) į lietuvių kalbą išvertė keliolika knygelių, daugiausiai apie misijų darbą.
Misionierių įvairiuose laikraščiuose (ne tik misijų) paskelbtose korespondencijose gausu etnografinės, gamtamokslinės ir filologinės medžiagos apie Afrikos ir Indijos čiabuvius, misijos veiklos sąlygas. Jų darbo įspūdžiai aprašyti laiškuose pasirodydavo laikraščiuose: Konzerwatywų Draugystės Laiszkas ir jo priede Keleivis, Tilžės Keleiwis ir jo priede Keleiwio Draugas, Nauja Lietuwiszka Ceitunga, Lietuviška Ceitunga, Pagalba, kalendrose ir kt.
Daug stropių ir žymių misionierių bei pagalbinio personalo iš Mažosios Lietuvos dirbo vokiečių užsienio misijose, kur veikė ne tik Dievo karalystės praplatinimo labui ir skelbė Evangeliją pagonims, bet ir diegė vokiečių germanizacijos kultūrą. Nors tuo metu labai trūko lietuvių kunigų, kurie būtų galėję dirbti savųjų labui, o kunigavo vokiečiai, nemokantys lietuviškai.

Wangemanno misija

Wangemanno misija, Wangemanno pasiuntinystės draugystė, Wangemanno pasiuntinystė, Wangemanno pasiuntinystė Berlyne, Berlyno pasiuntinystės draugystė, Berlyniškoji Wangemanno pasiuntenystės draugystė, Wangemanno misionierių draugija(Draugija evangelikų misijoms stabmeldžių tarpe remti – Gesellschaft zur Beförderung der evangelischen Missionen unter der Herden), veikusi Afrikoje ir Kinijoje. Ši misijos organizacija įsteigta Berlyne 1834 m. ir vėliau Lietuvoje vadinta jos ilgamečio direktoriaus (1865-1894), ev. liuteronų teologo Hermano Theodoro Wangemanno pavarde, kuris pakeitė mirusį direktorių Wallmanną.
1873 XI 2 d. Berlyne buvo pašventinti naujai pastatyti misijos namai su kryžiumi (Georgenkirch gt. prie kampo Friedens gt.), nes senuosiuose (statyti 1837 m. Sebastiano gt.) galėjo mokytis tik 12 jaunuolių misijos darbui. Kryžius ant stogo kalba apie tą, kurį tik vieną misija apsako. Virš paradinių durų prasmingas užrašas Eikit į wisą Swietą. Ši seminarija parengė kelis šimtus misionierių, tarp jų apie 20 lietuvininkų. 1834 m. pastatyta misijos pirmoji Betanijos (Bethanien) stotis Pietų Afrikoje, o po 50 metų jau buvo 44 stotys su 15 000 krikščionių. Pirmieji draugijos misionieriai 1882 m. išsiųsti ir į Kiniją.
1902 m. ir 1904 m. draugija paskelbė atsišaukimus (vokiečių ir lietuvių k.) dėl materialinės paramos misijai. 1905 m. misija turėjo 346 776, 1914 m. – 200 000 markių skolos. Lietuvininkai dosniai misijas rėmė savo aukomis. Tokių aukų Wangemanno misijai vien tik sakytojas Mikelis Kibelka kasmet surinkdavo po 3-4 tūkst. markių ir išsiųsdavo į Berlyną.
1905 m. pas pagonis iškeliavo 25 misionieriai. 1908 m. seminarijoje mokėsi ir 8 lietuviški jaunikaičei. 1910 m. Wangemanno misijai priklausė P. Afrikoje, vokiškoje R. Afrikoje (dab. Tanzanija) ir Kinijoje 86 didelės ir 439 mažos misijos stotys bei 616 Žodžio apsakymo vietos su 60 000 pakrikštytų pagonių (vien 1910 m. pakrikštijo 4781). Joje dirbo 119 misionierių, 6 gydytojai ir mokytojai, 33 mokytojos ir 23 čiabuviai pasiuntiniai. Tarp jų 17 iš Rytprūsių, neskaičiuojant dviejų misionieriaus E. Švelniaus Afrikoje gimusių sūnų. Veikė 307 pradinės ir 7 aukštesnės mokyklos, kuriose mokėsi 13 000 pagoniukų.
Wangemanno misijos veiklai finansuoti 1913 m. Mažojoje Lietuvoje buvo surinktos net 30 796 markės (didelis ir turtingas Berlynas surinko tik 30 000 Mk.). Ši organizacija per metus išleisdavo apie 200 000 markių. Misijoje dirbo 18 lietuvininkų misionierių: Daudertas,Greškaitis (Greszkat), Dovas Jurkaitis, Martynas  Kybelka, Jonas Kikilius (Kikillus), Jonas Kilius(Killus), A. Klonius (Klonus), Adolfas Petrikas (Petrickas), dailidė (cimerninkas) Maksas Skwirblys (1907 m. pasirašė sutartį 5-riems metams statyti bažnyčias ir misijų stotis), subūręs čiabuvių dūdų orkestrą, Erdmonas Švelnius (Šwellnus) (1841-1910), jo trys sūnūs Jonas, Jurgis, Paulius, kurių du gimė Afrikoje, Teodoras Švelnius ir kt. P. Švelnys buvo gabus vietinėms kalboms, išvertė Bibliją į bavendų kalbą, redagavo Bibliją sepėdi kalba, šiomis ir, atrodo, kitomis kalbomis parengė keletą tikybos bei kitų mokyklinių knygų. Už nuopelnus Pretorijos universitetas jam suteikė filosofijos garbės daktaro laipsnį.
Pietų Kinijoje (Thoi-hang-Schakkok) nuo 1909 m. dirbo Martynas Wanagas, kilęs iš Grumblių kaimo (Priekulės par.). Gal pirmasis Priekulės (1930-1944) kunigas Martynas Wanagas yra tas pats misionierius iš Kinijos?
Wangemanno misija leido laikraštį Pasiuntinystės priedelis ir Metinį Pasiuntinystės Laiškelį, kuriame pristatoma daug išlaidų reikalaujanti misijos stočių veikla, pateiktas 1913 m. aukojusiųjų sąrašas bei surinktos lėšos. 1910-1914 m. veikė Berlyno misijos draugijos knygynas (Buchhandlung der Berliner evangel. Missionsgesellschaft, Berlyno pasiuntinystės draugystės knygynyčia ), kuris išleido (spausdintos Mažojoje Lietuvoje) 15 knygų apie misionierius vertimų į lietuvių kalbą.

Misijos direktoriai lankėsi ir Mažojoje Lietuvoje – H. T.Wangemannas 7 kartus, Gensichenas – tik 1905 m., D. Axenfeldas, kuris savo pareigas paliko 1921 m. pabaigoje, – tik 1913 m. 1916 m. pabaigoje kare jau buvo žuvę draugijos 27 misionieriai ir jų mokiniai.

Nuotraukose:
1. Jaunas H. T. Wangemannas
2. Senas H. T. Wangemannas
3. „Kaszane Mamatepa“

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra