Pasipriešinimo ir rezistencijos atspindžiai

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Taip jau būna gyvenime – lauki patikusio autoriaus knygų. Kai sužinojau, kad doc. Algimantas Nakas rašo apie pasipriešinimą okupacijoms aukštosiose mokyklose 1940-1991 metais, norėjau ją dar rankraštyje perskaityti. Autorius patarė palaukti, pakentėti ir neskubinti įvykių.
Neslėpsiu: doc. A. Nako „Vardan Lietuvos“ perskaičiau vos ne vienu prisėdimu. Vadinasi, knyga patraukli. Ji parašyta gražiu stiliumi, įdomiai sukomponuota, todėl taip lengvai ir greitai skaitoma. Kartu kyla pavojus, ar kas nors svarbaus bei reikšmingo nepastebėta praslenka pro akis. Todėl, sėsdamas rašyti šių pastabų, dar ne kartą knygą ėmiau į rankas – varčiau, skaitinėjau. Ir užčiuopiau, galima sakyti, naujus, beveik giluminius klodus. Bet pirmą kartą skaitant nepastebėtų atradimų nedaug. Tai pasakęs, privalau pastebėti, kad dauguma knygoje aprašytų faktų, pasakojimų ne vienam skaitytojui jau žinomi, girdėti ar net jau ir skaityti. Autorius, atrodo, ir nesiekė skaitytojų nustebinti faktų naujumu. Už tat į vieną vietą surinkta, sudėliota, sugrupuota tai, kas daugiau ar mažiau žinoma bei labai delikačiai apibendrinta. Šiandien pajusti kelių dešimtmečių veiklos panoramą nepaprastai svarbu, reikalinga ir net būtina. Šitaip elgtis jį įpareigojo ir pasirinktas žanras – monografija. Tarptautinių žodžių žodynas šį žodį aiškindamas primena, kad tai mokslo veikalas, išsamiai nagrinėjantis kurią nors problemą arba temą. Šioms nuostatoms doc. A. Nakas nenusižengė. Rašydamas „Vardan Lietuvos“ jis naudojosi net devyniasdešimt penkiais šaltiniais. Pavardžių rodyklė (dviem stulpeliais) užima net vienuolika knygos puslapių.
Naujais arba mažai žinomais faktais knygą praturtina archyvuose saugomi dokumentai, autoriaus užrašyti pasipriešinimo dalyvių, jų artimųjų niekur neskelbti prisiminimai. Iš jų daug sužinome apie Vytauto Didžiojo universiteto Statybos fakulteto Statybos katedros adjunktą Juozą Milvydą. Drįstu sakyti, kad, ko gero, ir kraštiečiai nežino, kad šis narsus, aktyvus Birželio sukilimo dalyvis, gyveno Telšiuose. Juozukas buvo vos dviejų mėnesių, kai mama Celina Milvydienė, Pirmojo pasaulinio karo fronte žuvus vyrui Viktorui, su trimis vaikais apsigyveno Telšiuose ir dirbo medicinos seserimi. Vaikinas 1932 m. baigė Telšių vyskupo Motiejaus Valančiaus gimnaziją, įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Technikos fakulteto Statybos skyrių ir po penkerių metų „pirmasis iš 250 drauge su juo įstojusių studijuoti, apgynė diplominį darbą „Vandens ir maudymosi rūmai Šiauliuose“ (p. 44). Likęs dirbti universitete, J. Milvydas pradėjo rengti savo dėstomo kurso vadovėlį, išspausdino kelis straipsnius žurnale „Technika ir ūkis“, „Lietuviškojoje enciklopedijoje“ ir kitur. Jaunojo dėstytojo planus nepaprastai pakeitė pirmoji tarybinė okupacija. Tik ne jo tautiškumą, patriotines nuostatas. VGTU Garbės daktaras Jurgis Gimbutas apie jaunąjį kolegą sakė, kad „Juozas Milvydas tiesiog stebindavo artimuosius ir bendradarbius savo atvirumu ir tiesumu. Jis nesivaržydavo sakyti tiesą ir tokiomis aplinkybėmis, kai raudonieji okupantai žiauriai persekiojo už tiesą ir patriotizmą. Juozas niekad neabejojo, kad bolševikiniai įsiveržėliai dings iš mūsų žemės“ (p. 46).
Kai Tėvynė pašaukė, jaunasis dėstytojas, visą gyvenimą buvęs aktyvus visuomenininkas, skautų korporacijos „Vytis“ dalyvis ir vienas iš vadovų, nedvejodamas nuo pat pirmųjų dienų dalyvavo Birželio sukilime. Atliko ne vieną svarbią užduotį: su kovos draugais atidarė kalėjimo vartus, kamerų duris bei visus kalinius išleido į laisvę, gelbėjo Radijo stoties siųstuvą – išmontavo brangias lempas, kitas svarbias dalis, pakeisdamas jas senomis ir priešui apgauti parengė tariamąjį siųstuvą, visiškai panašų į tikrąjį. Ne kartą raudonųjų buvo apšaudytas, bet priešo kulkos jo nelietė.
Sukilimo kovos pavojai lyg ir baigėsi, J. Milvydas rengėsi grįžti namo pailsėti pas žmoną Mariją ir kelių mėnesių dukrytę Dalią. Bet sukilėlių štabą pasiekė žinia, kad „už Aleksoto prie Noreikiškių degina sodybas“ (p. 58). Tuoj atsirado savanorių, tarp jų ir jaunasis dėstytojas. Nuvykę į Aleksotą, jie susiskirstė mažomis grupelėmis po keturis. Viena iš jų, kurioje buvo ir J. Milvydas, slinko per javų lauką prie ūkininko, kuriam buvo reikalinga pagalba, trobos. „Nepriėjus trobos, prasidėjo susišaudymas su javuose pasislėpusiais bolševikais, ir Juozas buvo sunkiai sužeistas į krūtinę“ (p. 58). Ši kulka drąsiam Tėvynės gynėjui buvo mirtina.
Knygos autorius pamini ir daugiau dėstytojų, studentų, kurie aktyviai dalyvavo Birželio sukilime. Ypač išskiria Pilypą Narutį, vieną iš šio sukilimo vadovų. Taupydamas žodžius, pristato universiteto vieno fakulteto prodekaną doc. Stasį Žakevičių (Žymantą), kuris buvo sukilimo Vilniuje vadovas. Kas kiti to pirmojo ginkluoto pasipriešinimo okupantams dalyviai, sužinosite perskaitę „Vardan Lietuvos“.
Dar vienas atradimas – akademikas Antanas Kudzys. Ir ne man vienam. Ko gero, daugeliui. Paklaustas ne vienas vyresniosios kartos dėstytojų pasakys, kad A. Kudzys praeityje buvo garsus krepšininkas, sėkmingai žaidęs meistrų komandoje, įvairiose rinktinėse, kad jis pirmasis iš universiteto dėstytojų, neskaitant tuomečio rektoriaus, apgynė mokslų daktaro (dabar habilituoto) disertaciją ir tapo profesoriumi. Bet vargu ar kas nors ryšis pasakyti, kad akademikas, studijuodamas buvo Statybos fakulteto partizanų, pasipriešinimo dalyvių ryšininkas ir rėmėjas. Gal žurnalo skaitytojas mažiau stebėsis, jei pasakysiu, kad prof. A. Kudzys vaikystės, ankstyvosios jaunystės metus praleido Seirijuose, Alytuje. Žodžiu, tikras dzūkas. O Dzūkija bene įnirtingiausiai bei atkakliausiai priešinosi raudonajam okupantui. Jeigu tai neįtikino, tai atsiverskite ir atidžiai perskaitykite čia pristatomos knygos 98 ir kitus puslapius. Iš jų sužinosime, kad akademiko tėvas – 1918-1920 m. Nepriklausomybės kovų dalyvis, Vyties Kryžiaus kavalierius. Motinos brolis Jurgis dalyvavo 1941 m. Birželio sukilime, 1944 m. buvo suimtas, ištremtas į Sibirą, ten ir mirė. Profesoriaus tėvai taip pat buvo įtraukti į tremiamų į Sibirą sąrašą. Nuo priverstinio išvežimo išsigelbėjo pabėgę į Kauną.
Be abejo, tai teigiamai veikė ir stiprino jaunojo A. Kudzio patriotines nuostatas. Kaip ir metai praleisti Alytaus gimnazijoje. Gimnazistų pilietiniam tautiniam ugdymui didelį poveikį darė mokytojai, savos šalies patriotai. Teigiamos įtakos turėjo ir mieste pastatyti Laisvės bei pirmojo žuvusio karininko savanorio A. Juozapavičiaus paminklai, dislokuotas Lietuvos kariuomenės pulkas, kuriuo alytiškiai labai didžiavosi. Tačiau daugiausiai vaikiną veikė tėvų pasaulėjauta.
Baigęs gimnaziją, Antanas dvejus metus mokytojavo Noragėlių, Seirijų mokyklose. Tuo laiku per mokytojus Antaną Motiejūną, Joną Gutauską jis palaikė ryšius su Dainavos apygardos partizanais. Mokytojavimo metai būsimą akademiką bene labiausiai užgrūdino pasipriešinimo okupantams veiklai. Apie nematomus, tada negarsinamus, bet reikalingus A. Kudzio darbus pasakojama septyniolikoje „Vardan Lietuvos“ puslapių.
Supažindinti, kaip mūsų šalies svarbiausių aukštųjų mokyklų dėstytojai, studentai priešinosi okupacijoms, skirti penki knygos skyriai. Tai – „Antitarybinio veikimo citadelės“, „Politechnikos institute“, „Vilniaus universitete“, „Kitose aukštosiose mokyklose“. „Gedimino universiteto“ skaitytojus labiausiai sudomins paskutinysis skyrius – „Inžineriniame statybos institute“. Papasakoti apie čia vykusį pasipriešinimą skirta trisdešimt knygos puslapių. Bet tai formali skaičiuotė. Šio pasakojimo apimtis kur kas didesnė, nes daugelis šio universiteto profesūros, darbuotojų įvairiomis formomis priešinosi okupantams, kai dirbo ar dar studijavo kitose šalies aukštosiose mokyklose. Tad mūsiškių įvairiapusės kovų biografijos išsiplečia, išsišakoja.
Kur pirmiausiai autorius kreipia savo skvarbų žvilgsnį, kam jis skiria daugiausia dėmesio rašydamas apie savąją mokyklą? Prieš atsakant į šį klausimą, tenka štai ką pastebėti: kai sostinėje kūrėsi technikos aukštoji mokykla, lietuvių ginkluotas pasipriešinimas okupantams iš esmės buvo sunaikintas bei tylioji rezistencija gerokai pridusinta. Bet ji vyko, jautėsi, nors ir buvo gerokai įslaptinta. Tik retkarčiais prasiverždavo, kaip pabudęs vulkanas. Knygos autoriui teko nelengvas uždavinys: pastebėti ir atskleisti savosios mokyklos subtiliąją rezistenciją. Perskaitęs „Vardan Lietuvos“ supranti, kad šis išsikeltas tikslas sėkmingai įgyvendintas. Nors kai kam gali susidaryti įspūdis, kad knygoje aukštinamos vos ne smulkmenos: padainuota patriotinė lietuviška daina, net komjaunuoliai neprenumeruoja tarybinės spaudos, skaitomi ir platinami „samizdato“ leidiniai ir pan. Gal… Kartu verta prisiminti mūsų tautos protingą patarimą: dėk grūdą prie grūdo, supilsi aruodą.
Ir tautiškumo, pilietiškumo aruodas VGTU buvo supiltas. Ir pradėtas pilti nuo aukštosios technikos mokyklos sostinėje kūrimo dienų, kai jos organizatoriai nesigarsindami užsibrėžė siekį lietuvinti miestą, jo pramonę. Dėl šios priežasties „didėjo kitataučių migracija iš SSRS gilumos. Vilniuje daugiau kaip 30 proc. buvo rusų, apie 20 proc. – lenkų, kitų tautybių – taip pat 20 proc. Gerinti padėtį – lietuvinti sostinę – buvo neatidėliotinas reikalas. Tai buvo įmanoma tik keičiant atsibasčiusius į Lietuvą „kadrus“ savo parengtais specialistais, pirmiausia – keisti pramonės ir statybų vadovus, nuo kurių labai priklausė migrantų iš kitų sovietinių respublikų įsidarbinimas, jų apgyvendinimas“ (p. 179). Tolesnis gyvenimas parodė, kad aukštosios technikos mokyklos įkūrimas labai daug prisidėjo paminėtam tikslui įgyvendinti. Kartu ir mokyklos bendruomenės pilietiškumo nuotaikoms stiprinti.
A. Nakas pastebi, kad buvo įdarbinti politiniai kaliniai Ramutis Šimaitis ir Leonidas Šniukšta. Buvo priimami studijuoti buvę politiniai kaliniai, tremtiniai. Baigę studijas ne vienas čia liko dirbti. Tarp tokių paminimi Statybinių konstrukcijų katedroje, kurios vedėjas buvo A. Kudzys, pradėję dėstytojauti buvę tremtiniai Romas Vadlūga, Alvydas Šniukšta. Ir tai nevieninteliai atvejai, kai mokyklos vadovai nepakluso tuomet galiojusioms nuostatoms. Išsamiai papasakota apie Mašinų technologijos katedros meistrą Stanislovą Jaką, aspirantą Vaclovą Sevruką, kurie tarp sostinės inteligentų platino „Katalikų bažnyčios kroniką“, kitą disidentinę literatūrą, iš Maskvos atsivežtų SSRS-Vokietijos 1939 m. slaptųjų protokolų kopijas. Saugumas išaiškino šią jų veiklą, areštavo ir teisė. Knygoje cituojamieji dokumentai rodo, kad VISI vadovai, bendruomenės nariai ne itin savo kolegas smerkė, parašė jiems aptakias, o ne griežtai tarybines, kritikuojančias charakteristikas. Primenamas ir visuomenės mokslų dėstytojo Jurijaus Radovičiaus, kuris brežnevinės konstitucijos projektui pasiūlė net dvidešimt pataisų, likimas. Nepamirštas ir iki didžiulės politinės bylos išpūstas įvykis, kai keli Vilniaus universiteto bei mūsiškiai studentai Centriniame pašte nukabino nuo sienos Lenino bareljefą ir, nuėję ant Žaliojo tilto, įmetė jį į Nerį. Visi jie buvo areštuoti ir tardomi, kai kurie net įkalinti. Visa tai ne smulkmenos, o ryškūs proveržiai okupacinei santvarkai.
Doc. A. Nakas, rašydamas „Vardan Lietuvos“, liko ištikimas pamėgto faktų pateikimo stiliui, pasakojimo sandarai. Jis pradeda knygą ir jos skyrius išsamesne ar trumpesne to meto politine, ekonomine apžvalga, primena svarbiausius įvykius, kurie turėjo vienokios ar kitokios įtakos gvildenamai temai. Šios žinios ypač reikalingos jaunesnės kartos skaitytojams susidaryti išsamesnį, tikresnį vaizdą aplinkos, kurioje gyveno, studijavo, dirbo knygoje aprašomi žmonės. Tik gal neprošal kai kada būtų ir subtili apibendrinanti pastaba, kokios įtakos tuometinės sąlygos turėjo knygos herojų veiklai, kiek ir kaip padėjo apsispręsti imtis vieno ar kito sumanymo.
Skaitant šią knygą, ne kartą kilo noras bent šiek tiek išsamiau sužinoti apie pasipriešinimo ar rezistencijos dalyvio konkrečius darbus, už kuriuos jie buvo kaltinami ir areštuojami. Ko gero, ne vienas skaitytojas tikėjosi išplėtoto teiginio, kad „1952 m. buvo atskleista pagrindinė studentų organizacija, pasivadinusi Vieningąja darbo sąjunga, buvo areštuoti ir nuteisti Kauno politechnikos instituto studentai Tadas Jagelavičius, Vytautas Kaminskas, Alfonsas Urbonas, Vytautas Bukauskas“ (p. 109). Ir nė žodžio apie jų veiklos turinį, nes kitas sakinys apie rektoriaus pilietiškumą, drąsumą. Ir tai ne vienintelis toks striukas įdomaus fakto pateikimas. Išsamesni šio pobūdžio pasakojimai labai sušildo, pagyvina knygą. Tai pajauti skaitydamas ir apie autoriaus studijų, darbo vos ne kryžiaus kelius dėl tėvo biografijos (p. 118-119).
Autoriaus mintis savotiškai papildo, paryškina dailininkės Astos Rudminaitės knygos skyrių piešiniai. Susimąstyti verčia jos pasiūlymas puslapį baigti juoda juostele. Tai skaitytoją skatina susikaupti, pajusti, kad ši knyga ne itin linksmiems dalykams skirta. Jei ji būtų išspausdinta ant baltesnio popieriaus, kur kas ryškesni būtų kontrastai, skaitytojas labiau pajustų dailininkės sumanytą emocinį poveikį.
Krito į akis ne itin išradingas maketavimas, neatidžiai suredaguoti kai kurie sakiniai, likę loginiai prieštaravimai, korektūros klaidos. Skaitydamas apie žmogų ar įvykį, norėjosi tuoj pat, o ne po kelių puslapių pamatyti jo portretą ar kitą iliustracinę medžiagą. Ir tokių neatitikimų ne taip jau mažai. Šios kelios pastabos negadina bendro įspūdžio, kurį palieka atidžiai perskaityta knyga „Vardan „Lietuvos“.

 

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra