Pasibaigė visa Bažnyčios gyvenimo epocha

Autorius: Data: 2013-03-08, 09:30 Spausdinti

Vatikano radijo lietuviškų laidų skyriaus vedėją dr. Joną Malinauską kalbina Sigitas Birgelis.

Sigitas Birgelis: Nuo 2013 m. vasario 28 d. 20.00 val. Šventojo Petro sostas yra vakuojantis. Ar pasikeitė Vatikano tarnybų (tarp jų Vatikano radijo) darbas? Ar daugiau turite temų ir svečių iš Lietuvos?

Jonas Malinauskas: Sosto vakavimą reglamentuojanti apaštališkoji konstitucija „Universi dominici gregis“ nustato, kad šiuo laikotarpiu visų Vatikano institucijų vadovai netenka įgaliojimų, o einamuosius administracinius reikalus tvarko sekretoriai. Kol nėra popiežiaus, Bažnyčiai ir Vatikanui vadovauja Kardinolų kolegija. Tačiau ir ji gali priimti tik būtinus sprendimus, kurie galioja tik iki naujo popiežiaus išrinkimo. Nuo sosto vakavimo pradžios į Romą atvykę kardinolai kiekvieną dieną renkasi į vad. generalines kongregacijas ir ruošiasi naujo popiežiaus rinkimams. Pas mus radijuje kokių nors formalių pokyčių neįvyko, bet darbas, žinoma, kur kas dinamiškesnis.

Kaip pasauliečiams vertinti Benedikto XVI pasitraukimą iš Šv. Petro sosto? Tai silpnumo ar stiprybės ženklas? Ar šiandien žinome ką nors daugiau nei tada, kai buvo paviešintas popiežiaus ketinimas atsistatydinti?

Kaip paprastai ir šiuo atveju išplaukė į paviršių visokios sąmokslo teorijos. Yra kalbų ir apie pastaraisiais mėnesiais gerokai pablogėjusią Benedikto XVI sveikatą. Bet manau, kad patikimiausią ir paprasčiausią popiežiaus sprendimo paaiškinimą rasime jo paties žodžiuose, ištartuose vasario 11 d.: „Vadovauti Bažnyčiai reikia jėgų“. „Aš jau per senas“. Taip jis labai paprastai, labai nuolankiai, o kartu ir labai drąsiai tą dieną paaiškino savo sprendimo priežastis.

Sunku lyginti Jono Pauliaus II ir Benedikto XVI pontifikatus. Jie buvo skirtingi, kadangi laikai, kuriais apaštalavo, buvo kitokie. Lietuva už daug ką privalo būti dėkinga Jonui Pauliui II. Koks buvo Benedikto XVI dėmesys Lietuvai?

Žinoma, Jonas Paulius II ir Benediktas XVI buvo skirtingų temperamentų ganytojai. Vienas puikiai jautėsi būdamas žmonių dėmesio centre, kitam tai buvo kone kančia. Bet pabrėžiant šituos, sakyčiau – išorinius skirtumus, labai dažnai lieka nepastebėtas kitas labai svarbus dalykas – kad kard. Ratzingeris beveik per visą Jono Pauliaus II pontifikatą buvo popiežiaus dešinioji ranka. Arba, kitaip tariant, beveik nieko Jonas Paulius II nedarė nepasikonsultavęs su savo pagrindiniu patarėju ir bendradarbiu kard. Josephu Ratzingeriu. Dėl to ir Benedikto XVI pontifikatas buvo natūrali ankstesnio pontifikato tąsa, o ne jo priešingybė, kaip kartais bandoma teigti, remiantis tik dviejų popiežių temperamentų ar „išvaizdos“ prieš televizijos kameras skirtumais. Jonas Pauliaus II buvo toks dėmesingas Lietuvai dėl istorinio lietuvių ir lenkų artumo. Kitos tautybės popiežiui Lietuva ne taip gerai pažįstama kaip popiežiui lenkui.

Deja, popiežiaus Benedikto XVI kritikai, ypač jo tautiečiai gimtojoje Vokietijoje, tvirtina, esą tai buvęs trumpas ir mažai reikšmingas pontifikatas, kad Šventasis Tėvas į istoriją įsirašys atsisakydamas sosto. Išryškinami popiežiaus „suklupimai“, dėl kurių pablogėjo Katalikų Bažnyčios santykiai su arabais ir žydais. Mažiau kalbama apie popiežiaus nuveiktus darbus, nutylimos jo enciklikos, ypatingas dėmesys tikėjimui ir kt.

Žiniasklaida tikrai buvo palankesnė Jonui Pauliui II. Jis pirmiausia savo temperamentu sugebėdavo laimėti jos simpatiją. Benediktas XVI šitos dovanos neturėjo ir jam teko daugiau kritikos negu palankių vertinimų. Nors iš esmės tie „suklupimai“, tos pontifikato metu iškilusios problemos, apie kurias tiek daug kalbėta, didele dalimi buvo paveldėtos iš ankstesnių laikų. Kunigų pedofilų dangstymo aferos Jonas Paulius II nesugebėjo išspręsti, o Benediktas XVI labai ryžtingai išsprendė.

Spauda prieš keletą metų labai daug rašė apie Benedikto XVI kalbą Regensburgo universitete, iš konteksto išimdama trumpą citatą apie islamo požiūrį į smurtą. Bet niekas nenorėjo pastebėti, kad po šitų žodžių kilo ne tik protestai, bet ir iš esmės tik tada prasidėjo rimtas dialogas su musulmonais intelektualais, kuriems rūpi, kad islamas nebūtų kaltinamas smurto kurstymu. Tokių atvejų būta ir daugiau. Manau, kad šių dviejų pontifikatų vertinimas pernelyg didele dalimi priklausė nuo neesminių žiniasklaidos dėmesį labiau patraukusių dalykų ar net ir nuo išankstinių nusistatymų vieno ir kito asmens atžvilgiu.

2005 metais daug kam nebuvo staigmena, kai kardinolų konklava Romos Katalikų Bažnyčios vadovu išrinko J. Ratzingerį (Joseph Ratzinger). Ar popiežius iš Azijos, Afrikos ar Lotynų Amerikos būtų pernelyg didelis kultūrinis šokas europiečiams?

Žinant Europos būklę, ne tik religingumo, bet ir apskritai kultūros „atvėsimą“, taip pat žinant, kad kituose žemynuose žmonės turi daugiau dvasinės energijos, mažiau laicizuoti ir priklausomi nuo materialinio komforto, kad tenai ir bažnytinės bendruomenės kur kas aktyvesnės, manau, neturėtų labai stebinti, jei būtų išrinktas naujas popiežius, kilęs iš tokio regiono, kuriame ir kultūra, ir religinis gyvenimas veržlesni negu Europoje. Bet, aišku, čia tik tuščios spekuliacijos. Popiežiumi bus išrinktas tas, kurio Viešpats Jėzus norės.

Kokio popiežiaus reikėtų pasauliui naujiems laikams? Laicistinis pasaulis tikisi, kad naujas Katalikų Bažnyčios ganytojas „pagaliau“ užsiims celibato, moterų kunigystės, vienos lyties santuokų ir kt. klausimais. Bet turbūt ne čia glūdi didžiausios mūsų laikų problemos?

Jei Benedikto XVI pontifikatas buvo tarsi Jono Pauliaus II pontifikato tąsa, tai atsistatydinus Benediktui iš tiesų pasibaigė visa Bažnyčios gyvenimo epocha. Tad nepriklausomai nuo to, kas būtų išrinktas popiežiumi, jam teks pradėti iš esmės naują Bažnyčios gyvenimo metą. Nemanau, kad galima tikėtis kokių nors moralinių kompromisų su laicizuotu pasauliu. Šioje srityje išties sunku susikalbėti visų pirma dėl to, kad skiriasi pati moralės samprata. Jei krikščionybė žmogaus veiksmų dorą matuoja pagal jų santykį su Dievo sukurto žmogaus ir pasaulio vidine sąranga, su prigimties tvarka ir tiesa, tai vadinamoji laicistinė etika neišeina iš individo horizonto, jai dora yra tai, kas tenkina konkretų žmogų. Tačiau kad ir kaip būtų, ir pačioje bažnytinėje bendruomenėje jaučiamas naujo evangelizavimo stiliaus poreikis. Reikia naujos energijos ir drąsos. Labai dideli lūkesčiai dedami į naują popiežių ir tikrai milžiniška atsakomybė jo laukia.

Ačiū už pokalbį.

Sigitas Birgelis

www.punskas.pl

Religija , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra