Pasakėčia ne pasakėčia apie juokdarišką gebizmą

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Kęstutis MILKERAITIS, Vilnius

Prisipažinsiu, nuo vaikystės esu istorijos skaitinių mėgėjas. Tad ir Ch.L.T. Pichel‘io knygą „Žemaitija“ (apie ją ir bus kalbama) perskaičiau iš karto, vos tik ji pasirodė knygynuose. Perskaičiau ir dar pasitikrinau – spaudai pasirašyta 1991 m. ir nurodyta „Ajetos“ leidykla. Nurodyta ir vertėja iš anglų kalbos –prof. V. Ragulskienė. O apie autorių, paslaptingą asmenybę, parašyta: „Jis plačiai žinomas savo veikalu „Nepriklausomo Šv. Jono ordino istorija“. Būk ir šio ordino didžiuoju kancleriu (rektoriumi) buvęs (ar tebesąs?). O ir tiražas vos ne kaip „Partijos aukso“ – trisdešimt tūkstančių egzempliorių. Ir dar pakartotinė laida (2007 m., 10 000 egz.) rausvais viršeliais guli centrinių knygynų lentynose, o jei dar pridėsime laikraštinius tiražus – tokio dėmesio vargu ar susilaukė kokia nors kita knyga naujausios Lietuvos istorijos metais. Tačiau… perskaičius šią knygą pirmiausia kilo mintis, kad vis dėlto tai kažkokių šarlatanų bandymas pasišaipyti iš linkusiųjų į euforijas. Bet ar vien euforijos gali lemti tiražų dydį?
Knygos turinys (joje taip ir parašyta) „nuslėpta ir nutylėta galingos tautos istorija… tai kas istorijai nežinoma… atskleista nutrūkusi grandis Europos istorijoje…“. Ir kokia jos konstrukcija ai, ai – viskas tarsi psichodelinės muzikos principais – iš oficialių Lietuvos istorijų surinkti tekstų gabalai, o į juos įraityti literatūriškai primityvoki plepalai apie neegzistavusią žemaičių istoriją bei nebūtą jų karalių dinastiją.
Analizuojant visada svarbu atsakyti į klausimą, kam vienokia ar kitokia veikla gali būti naudingas. Tik vėliau man atėjo mintis, kad gali būti ir kažkoks projektas (kaip sako istorikas E. Aleksandravičius – atskiro laikmečio projektas) kodiniu pavadinimu „Žemaitija“. Juk buvo „projektas Almaks“ su žemaičiais prezidentais, premjerais ir… su pasitapšnojimais.
Tad ar galėjo ši knyga būti „perestroikoje“ nuobodžiavusių KGB 1-ajam skyriui artimų asmenų, galbūt net iš Lietuvos istorikų (ar ne tik istorikų) darbas pasitapšnojimus Lietuvoje padaryti nuolatiniais ir ilgam laikui?
Dar iki šios knygos man teko matyti gebistų užsakymu darytų etnoregioninių (jei taip jas galima vadinti) analizių. Vienoje autorius nagrinėjo tarpukario Lietuvos valdymo bruožus. Ir nors valstybės prezidentu tada ilgiausiai buvo aukštaitis, o valdžiose buvo žmonių iš visų regionų, valdymo charakteryje jis (ar jie) matė suvalkietiškumo požymius: tvarkingumo ir taupumo (skūpumo?). Tad ar suvalkietiškumas valstybės valdyme gebistams atrodo nepriimtinas? Gal, sakykime, kažkas iš tų Ch.L.T. Pichel‘io vėliava mosuojančių gebistų (tų iš mokslo institutų, iš intelektualų, kurie sprandų nusukinėjimu neužsiėmė) prieš nueidami į užmarštį nutarė pasitikrinti, kiek pavyko realizuoti senas užmačias atimti iš tautų žinias bei atmintį, taip pat kiek lietuviai (su žemaičiais), mokyti partinių mokslų, prisimena savąją istoriją. Juk istorijos nežinantys turėjo tapti tarsi vaikai. Arba kaip baltarusių istorikai klaidžioti savo kuriamų pasakų ūkuose. O jei istorijos lietuviai išties jau nebežino, galbūt pavyktų sukelti buitinį (geriausiu atveju – mąsčiau aš) konfliktą. Na, žinote, pasiekti, kad koks girtas aukštaitis, kokiame nors pasaulio pakraščio bare griebtų pakaušusiam ir Ch.L.T. Pichel‘io prisiskaičiusiam žemaičiui už barzdos – neišsidirbinėk tu, nutylėtosios tautos atstove.
Tačiau pakaušusių žemaičių atsirado visai ne pasaulio pakraštyje, o Lietuvos Respublikos Seime. Anuometis Seimo narys Egidijus Skarbalius, nuoširdžiai  tikėdamas Šv. Jono ordino ir jo rektoriaus buvimu (argi galėtų būti kitaip?), kartu su galingiausios (jėga) barzdos Lietuvoje savininku (atsiprašau, užmiršau pavardę) ėmėsi gaminti žemaičių pasus bei lygiuotis į gagauzus ar net baskus. Ir kaip tikri alaus mėgėjai himnu žadėjo pasirinkti dainą, kurioje teigiama, kad skaniausios žemaičių žuvys Juodkrantėje ir Nidoje.
Tačiau E. Skarbaliui ir jo šalininkams paklydimus savosios istorijos labirintuose nurodė, o kad be reikalo neterštų interneto, Ch.L.T. Pichel’iui priskiriamos knygos pasakų absurdui paaiškinti nepatingėjo istorikas Tomas Baranauskas. Tie, kurie susiprato buvę lengvatikiai, tikiu, nenustojo žemaitiškai kalbėti. Bent istorikas Alfredas Bumblauskas „Amžių šešėliuose“ žengtelėjo tolėliau – paklausė, ką apie CH.L.T. Pichel‘į žino kolegos. Pasirodo, sakė istorikas Rimvydas Petrauskas, praėjusio šimtmečio pirmoje pusėje kažkur Europoje išties buvo fiksuota grupė, save siejusi su joanitais. Tačiau, kad ir kokios pakraipos šarlatanai jie būtų buvę, mūsų aptariamą knygą „Žemaitija“ kompiliuoti negalėjo turėti tikslo.
Tuo pat metu kito „Amžių šešėlių“ pokalbininko Alvydo Nikžentaičio A. Bumblauskas paklausė: kas galėjo taip negražiai pasityčioti (ar tik?) iš dalies skaitytojų neišprusimo? Kodėl A. Bumblauskas klausė A. Nikžentaičio? Turbūt todėl, kad A. Nikžentaitis drauge su V. Žulkumi, E. Aleksandravičiumi bei kitais kolegomis beveik tuo pačiu metu parengė „Žemaitijos istorijos“ knygą, išleistą „Atviros Lietuvos fondo“ (ALF) lėšomis.
Eurika, pasakiau sau atsivertęs pastarąją, betgi tas pats fondas parėmė ir Ch.L.T. Pichel’iui priskiriamos knygos išleidimą. Ką tai galėtų reikšti? Ką turėjo omenyje laidos vedėjas A. Bumblauskas?
Girdėjau, esą A. Nikžentaitis labai susijaudino, kai atsiskleidė KGB rezervo istorija. Sako, pats atbėgo į „Atgimimo“ redakciją pasipasakoti, kaip jau viena koja tame važelyje buvo, bet apvaizda saugojusi. Taip pat jis dalyvavo kuriant prie Klaipėdos universiteto Vakarų Lietuvos ir Prūsijos centrą, kuriame, kaip daug kas manė, turėjo būti išnagrinėtas ir Kaliningradu vadinamojo darinio legitymumas. Tačiau greitai ant dviejų rankų pirštų suskaičiuojami mažlietuviai, sieję su tuo centru dideles viltis, ėmė šnibždėtis – vai, vai vokiečiai savo alumi perka to centro mokslinčių išmintį. Bet ar tikrai vokiečiai?
Ir jau ne tik mažlietuviai spjaudėsi išgirdę A. Nikžentaičio nuomonę apie 1923 m. Klaipėdos krašto sukilimą. Nors ką darysi, istorijos institute, kuriam šis mokslininkas atstovauja, visada atsiranda besiskelbiančių kovotojais su stereotipais.
Po devyniasdešimt pirmųjų žmonėms nuolat bandoma įteigti, kad specialaus veikimo į Lietuvos visuomenę nebėra, o blogybės, suskaldančios žmones, kyla, esą iš mūsų pačių, mūsų vidaus: tokie mat esame; visi atėjome iš ten pat. Ir kad demokratinėje, pilietinėje valstybėje yra tarsi normalu, jeigu eina laikraščiai, propaguojantys stribų dvasią (yra net tokios literatūros klasikai), o prie prezidentūros ilga vorele rikiuojasi okupavusiosios valstybės spec. tarnybų priesaikomis susisaisčiusieji Lietuvos apdovanojimus atsiimti.
Nustebimo balsų vis tik dar būna. Atsklinda jie ir iš išeivijos. Ir iš anapus Atlanto lietuvaičiai klausia, ar neapsirinka, ar jiems į užatlantę tikrai atsiųstas naujasis „vylių karalių“ desantas; juos skaldyti, jų tarpusavio nesusipratimų provokuoti? Ir jei šitie desantai yra valdomi iš Lietuvos, tai gal sovietijos griūtis buvo apsimestinė?
Nesistebėkime, tokie dalykai, kaip matome, tampa kasdieniais šalyje, kuri turi Konstituciją, bet nebeturi kas ją saugo. Tada tiems, kurie jos nesaugumu naudojasi, užeina noras supriešinti Žemaičius ir Lietuvą, kaip sakytų Simonas Stanevičius ar Dionyzas Poška. Kitas klausimas, kaip už tai šiandien mokama – dideliais pinigais ar vis tais pačiais trisdešimčia Judo grašių?
Man abejonių nekelia, kad knygą „Žemaitija“ sukompiliavo visai ne kokie nors joanitai, o vietiniai lietuviški „sėkmės džentelmenai“ su sovietiniais aukštųjų mokyklų baigimo diplomais. Ir slepiasi jie po CH.L.T. Pichel‘io legenda, kaip tie filbiai iš garsiojo Londono penketuko – mėgaudamiesi savo juokdarišku gėbizmu. Žinoma, iškyla dilema, kas tuos filbius su jų užmačiomis galėtų išvilkti į dienos šviesą, kai niekadėjų valia valstybė kaip ir nebeturi kontražvalgybos. Gal tai galėtų būti pačių istorikų gildijos garbės reikalas? Nes yra pasityčiota iš paties istorijos mokslo.
P.S. Kadangi kiekviena pasakėčia privalo turėti pabaigos moralą, tai šios būtų toks: gal ta pačia proga vertėtų paanalizuoti turinį ir kitų knygų bei idėjų, kurias ilgą laiką leido sau nekliudomai skleisti plačiai reklamuotas filantropo Dž. Sorošo fondas.

Voruta. – 2008, bal. 12, nr. 7 (649), p. 14.

Sena Voruta ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra