„Jei nuo lopšio vaikui diegiama, jog už tėvynę būtina kovoti nepaisant gyvybės, toks vaikas užaugęs klausys įsakymo šauti į kiekvieną kitatautį ar turintį kitokių pažiūrų“, – tokį drastišką įspėjimą Lenkijai ir pasauliui paskelbė buvęs partizanas budelis.
Slogių praeities prisiminimų buvusiam „Armia Krajowa“ (AK) partizanui Stefanui Dąmbskiui nepavyko atsikratyti net prabėgus dešimtmečiams nuo karo.
Į JAV po Antrojo pasaulinio karo pabaigos pabėgęs partizanas pirmasis viešai ėmė protestuoti prieš nekritišką AK šlovinimą ir apkaltino šią organizaciją pavertus jį negailestingu civilių žmonių žudiku.
Tačiau atsikratyti asmeninės kaltės S. Dąmbskiui, regis, taip ir nepavyko. Dar prieš 17 metų jis nusižudė Majamyje.
Šiomis dienomis visa Lenkija vėl mini jo vardą ir karštai ginčijasi dėl šio budeliu vadintis nebijojusio kovotojo istorinio testamento šaliai.
Ginčų priežastis – Varšuvos istorinio fondo „Karta“ neseniai išleista šokiruojanti S. Dąmbskio atsiminimų knyga „Budelis“ („Egzekutor“), kurią pasmerkė ne tiktai AK veteranų organizacijos, bet ir dalis Lenkijos istorikų bendruomenės.
Tačiau Lenkijos mokslų akademijos profesorius Dariuszas Stola sveikino sprendimą išleisti S. Dąmbskio prisiminimų knygą ir pareiškė, jog ji yra unikali visoje Europoje.
Mat karo metu daugelyje šalių partizanai buvo įsteigę egzekucinius būrius, bet iki šiol niekas iš dar gyvų budelių nebuvo paviešinęs savo prisiminimų.
D. Stola taip pat mano, kad ši knyga ne kompromituoja visą AK, bet liudija tautos brandumą – pasiryžimą paviešinti ir tamsiąsias istorijos puses. D. Stola paragino ir Lietuvos, Ukrainos, Rusijos istorikus ryžtis tokiam atvirumui.
Kaltina perdėtą patriotizmą
Savo prisiminimus S. Dąmbskis apibendrina taip: „Buvau blogesnis už patį žiauriausią žvėrį. Buvau pačiame žmonijos liūno dugne, tačiau kartu tipiškas AK kareivis. Aš buvau netgi didvyris, kurio krūtinę po karo papuošė medalis – kryžius už narsą.“
Buvęs partizanas teigė manąs, jog tokiu žvėrimi tapo dėl patriotinio muštro, kuris jaunystėje lydėjo jį tiek šeimoje, tiek mokykloje, tiek bažnyčioje.
Prisiminimų autorius taip pat kaltina ir buvusią Lenkijos karo vadovybę, kuri esą visuomet kratėsi atsakomybės dėl patirto fiasko ir buvo linkusi pagražinti bei falsifikuoti praeitį, nenorėdama atskleisti visos tiesos ir perspėti ateinančias kartas nekartoti klaidų.
Esą lenkų partizanai per karą vadovavosi ne šūkiu „už mūsų ir jūsų laisvę“, bet tiesiog žudė visus, kurie nepritarė jų idealams, o AK vadovybė tam visiškai pritarė.
S. Dąmbskis manė, kad jo prisiminimai galėtų tapti perspėjimu ateities kartoms, bet abejojo, ar ši knyga kada nors bus išspausdinta Lenkijoje.
Tai padaryti dabar pasiryžusio fondo „Karta“ direktorius Zbigniewas Gluza pareiškė esąs įsitikinęs, jog jų išspausdinta knyga leis tautiečiams pamatyti kitokią karo pusę ir padės aiškiau suvokti tokių žiaurumų beprasmybę.
Bet šie Z. Gluzos žodžiai tikriausiai galėtų būti skirti ne vien lenkams.
Pirmoji auka – klasės draugas
1926 metais gimusio S. Dąmbskio paauglystė buvo nelaiminga – motina mirė, kai berniukui buvo vos aštuoneri metai. Po penkerių metų tėvas emigravo į Kolumbiją, todėl du sūnūs buvo palikti pas bevaikę seserį.
Iš Lvovo į kaimą netoli Žešovo persikraustęs paauglys materialinių nepriteklių nepatyrė, bet svetimoje šeimoje nuobodžiavo ir romantiškai svajojo apie žygius.
Todėl kai gatvės draugas, pravarde Staszas, 1942 metais pasiūlė S. Dąmbskiui tapti AK kurjeriu, vaikinas nedvejodamas sutiko. Jis ėmė nešioti į slaptavietes partizanų laiškus. Tačiau į kovinių partizanų gretas paaugliui įsiprašyti nepavyko kelis mėnesius – kol šių nenustebino drąsa ir žiaurumu.
Vieną dieną Staszas perspėjo S. Dąmbskį, jog šis būtų atsargus bendraudamas su klasės draugu Jureku. Mat paaiškėjo, jog šis teikia informaciją vokiečiams.
Staszas kartu prasitarė, kad artimiausiomis dienomis į kaimelį užsuks egzekucinio AK padalinio nariai. Jie įvykdys mirties nuosprendį išdavikui Jurekui. Tačiau S. Dąmbskis pareiškė, jog partizanams nėra ko rizikuoti, nes nuosprendį gali įvykdyti ir pats.
Jau kitą dieną šešiolikametis S. Dąmbskis pasikvietė Jureką į namus. Prigirdęs klasės draugą užpiltine, AK partizanų ryšininkas ėmėsi pirmosios savo kruvinos užduoties – nusiviliojo svečią į mišką esą medžioti zuikių ir nušovė.
Po dviejų savaičių žiaurus bei šaltakraujis vaikinas tapo AK Žešovo diversijų padalinio „Jozef“ būrio nariu ir gavo pravardę Zbikas 1.
Žiaurumas padėjo iškilti
Pats S. Dąmbskis savo prisiminimuose pripažįsta, kad dauguma partizanų veržėsi į kovą su okupantais vokiečiais, o šaudyti civilius vengė. Todėl atlikti tokias užduotis buvo siunčiami vien savanoriai.
Į šias misijas nuolat besiveržiantį ir aukų maldavimui visiškai bejausmį S. Dąmbskį bendražygiai netrukus praminė Pistoletu. Būtent žiaurumas lėmė greitą S. Dąmbskio iškilimą – netrukęs pelnyti viršininkų pasitikėjimą, jis tapo grandies, o vėliau ir viso būrio vadu.
Per ketverius metus S. Dąmbskis asmeniškai sušaudė tris šimtus vokiečių, lenkų, ukrainiečių. Jo aukomis tapo vyrai ir moterys, seni ir jauni, kartais visiškai nekalti susidorojimų liudininkai.
Bet net ir nekaltų aukų kraujas bei raudos niekam nerūpėjo. Už kovingumą S. Dąmbskis buvo apdovanotas medaliu – kryžiumi už narsą, kurį gavo tik keturi minėto dalinio kovotojai.
Įkalė žmogui į galvą vinį
Pistoleto žiaurumą liudija jo paties pateikiamas pasakojimas apie girto rusų kareivio nužudymą. 1944 metais į Lenkijos teritoriją įžengus vokiečius besivejantiems sovietų kariams, AK vadovybė įsakė partizanams rusus sutikti draugiškai.
Maskva sovietų kariams irgi buvo nurodžiusi sveikinti AK partizanus, tačiau iš tikrųjų jau buvo suplanavusi Lenkijoje įkurti sovietinę marionetinę valdžią. Todėl netrukus vietiniai kovotojai buvo pradėti suiminėti.
Pats Pistoletas rusų dviveidystę patyrė jau iš pat pradžių – kai grupė girtuokliaujančių rusų karių atėmė iš jo ir dviejų draugų pistoletus, laikrodžius ir iš vokiečių pavogtą automobilį.
Įžeistas Pistoletas prisiekė atkeršyti sovietams. Kai po kelių savaičių važiuodamas dviračiu jis pamatė girtutėlį rusą, miegantį griovyje, netruko prisiminti priesaiką. S. Dąmbskis kišenėje turėjo didžiulę vinį, kurią įkalė pastarajam į galvą ir be jokių emocijų nuvažiavo toliau.
Lygiai taip pat žiauriai Pistoletas pasielgė su vienu vokiečių belaisviu. Vokiečių kariuomenei ėmus pralaimėti Rytų fronte ir traukiantis, AK įsakė šaudyti vien gestapo ir SS darbuotojus, o paprastus kareivius liepė suimti ir siųsti į rusų nelaisvę.
Vieną dieną Pistoletas pamiškėje pamatė nuogą vokietį kareivį – šį apiplėšė ir išrengė kaimiečiai. Tačiau partizanas nusprendė, kad neverta ieškoti belaisviui drabužių ir rūpintis jo perdavimu į rusų nelaisvę. S. Dąmbskis vokietį nušovė, tvirtindamas, jog taip apsaugojo savo tėvynę nuo vokiečio apkalbų, kad Lenkijoje žmonės yra pusiau laukiniai.
Įsakymus žudyti vykdė aklai
Pistoletas savo atsiminimuose atskleidžia, jog egzekucinio AK būrio nariai įsakymus privalėjo vykdyti aklai – net ignoruodami pavojų, kad susidorojimo metu gali nukentėti nekalti žmonės.
Tokio elgesio pavyzdys – Vesiolos kaimo plėšikautojų, tėvo ir trijų sūnų Fiolkovų, likvidavimo operacija, kurioje dalyvavo pats S. Dąmbskis.
Partizanai vagišiams kruviną pasalą surengė kapinėse, kai šie atvyko į giminaičio laidotuves. Tačiau vienas iš brolių sugebėjo pasprukti ir pasislėpė niekuo dėtų žmonių name.
Partizanai minėtą namą nedvejodami suvarpė automatų šūviais. Per šią ataką, be vagies, žuvo ir jauna sutuoktinių pora, jų dešimtmetė dukrelė, o gyvas liko tik kelerių metų sūnus.
Skerdė ukrainiečius
Pistoletas liudija, jog karo metu vykusiose tūkstantinėse ukrainiečių ir lenkų tarpusavio skerdynėse abiejų tautų atstovai elgėsi ypač žiauriai.
Tuo metu Pistoletas buvo paskirtas į specialų AK baudžiamąjį būrį, turėjusį naikinti ukrainiečius.
Pistoletas teigė, kad pasienio kaimuose ukrainiečiai kirviais kapojo lenkų šeimas, o smūgiais į sieną užmušdavo kūdikius. Tačiau jis neslėpė, jog kartu su kitais partizanais pats prievartavo ir žudė ukrainietes, skerdė jų vyrus ir brolius.
Žiauriausiai su ukrainiečiais elgėsi partizanas, pravarde Kietas. Mat pastarieji esą išžudė visą jo giminę.
Kietas ukrainiečių nešaudė, bet mėgavosi peiliu perrėždamas gerklę ar perskrosdamas pilvą.
Šiam taip siautėjant, kiti partizanai netgi laikydavosi atokiau, nes nenorėdavo būti apšlakstyti krauju.
Kietas mėgdavo versti ukrainiečius šokti ar dainuoti, o po linksmybių visus nužudydavo, nepasigailėdamas net moterų, kurias partizanai paprastai prieš tai visi išprievartaudavo.
Pistoletas demaskavo, jog su ukrainiečiais susidoroti padėdavo ir lenkų policininkai. Šie slapta perduodavo partizanams areštuotuosius, o šie juos naktį sušaudydavo ir sumesdavo į upę.
Sušaudė kaimo gražuolę
AK bausdavo ne tik vokiečiams šnipinėti ėmusius tautiečius, bet ir okupantams parsidavinėjusias lenkes. Pirmą kartą perspėdami tokias merginas partizanai išplakdavo lazda ir nukirpdavo trumpai plaukus. O neklusnioms nuskusdavo galvą plikai ir ištepdavo specialiu skysčiu, kad plaukai nuolat kristų ir ilgai neataugtų.
Kilus įtarimams, jog kokia nors mergina vokiečiams teikia ne tik mokamas meilės, bet ir informacines paslaugas, būdavo skelbiamas mirties nuosprendis. Pistoletas prisipažino AK karo teismo nurodymu nušovęs vieno kaimelio gražuolę Jadzę Pierozanką.
AK tikrų šios merginos kaltės įrodymų neturėjo, tačiau spėjo, jog po to, kai Jadzę paliko vienas partizanas, ši kerštaudama nurodė vokiečiams, kur gyvena buvusio meilužio tėvai. Vokiečiai sušaudė visą partizano šeimą, o AK nutarė atkeršyti Jadzei.
Vakare pasibeldęs į Jadzės namų duris, Pistoletas merginai pranešė apie AK nuosprendį ją sušaudyti už tėvynės išdavystę. Jis davė 10 minučių atsisveikinti su motina ir seserimi bei pasimelsti. Po to Pistoletas merginą nuvedė prie tvarto ir nušovė.
Tiesa, prieš tai budelis nutarė „padaryti rimtą išimtį“. Kadangi mergina buvo išskirtinai graži, Pistoletas paleido automato seriją ne į veidą, bet į krūtinę, kad Jadzė būtų mažiau sudarkyta.
Ėmė abejoti nužudęs draugą
Pistoletas neslėpė, jog savo pasirinkto kelio prasmingumu labiausiai ėmė abejoti nužudęs vaikystės draugą Stanislawą.
Šis vaikinas iš pradžių kovojo AK gretose, bet vėliau susiviliojo sovietinės valdžios raginimu palikti mišką ir tapo milicininku.
AK tokiems perbėgėliams ir kitiems sovietinės sistemos aktyvistams skelbdavo mirties nuosprendį. Pistoletas buvo pasiųstas į vieną tokių egzekucijų.
Milicijos skyriaus užpuolimą partizanams padėjo suplanuoti vietinis kunigas AK narys.
Bet akcijos metu Pistoletui pirmą kartą pritrūko drąsos nuspausti automato gaiduką.
Sunkiai sužeistas Stanislawas paprašė Pistoletą jį pribaigti, bet šis neišdrįso ir paragino kitą partizaną paleisti lemiamą šūvį.
Tik šio šūvio garsas, regis, privertė S. Dąmbskį iš naujo įvertinti savo nueitą kelią.
Istorinis palikimas – nevienareikšmis
„Armia Krajowa“ (Krašto armija – AK) – pagrindinė Lenkijos pasipriešinimo Vokietijos okupacijai organizacija Antrojo pasaulinio karo metu.
Suformuota 1942 m. vasario 14 d. iš Ginkluotos kovos sąjungos („Związek Walki Zbrojnej“). Oficialiai paleista 1945 m. sausio 19 d., nors dalis karių liko kovoti su sovietine okupacija.
„Armia Krajowa“ sudarė iki 400 karių. Ji buvo lojali Lenkijos emigracinei vyriausybei ir sudarė ginkluotą Pogrindinės Lenkijos valstybės sparną.
Lietuvoje AK laikoma atsakinga už karo nusikaltimus prieš lietuvius Vilniaus krašte. Tačiau ne tik Lietuvos, bet ir Čekijos, Slovakijos, Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos istorikų požiūris į AK gerokai skiriasi nuo tradicinių Varšuvos mokslininkų vertinimų.
Minėtų kaimyninių šalių istorikai kaltina AK rengus taikių gyventojų žudynes ir nesutinka su jos aukštinimu. Tuo tarpu Lenkijoje beveik kiekviename miestelyje stovi paminklai AK kovotojams, o mokykliniuose istorijos vadovėliuose partizanai yra šlovinami, jų veikla pateikiama kaip didingas patriotizmo pavyzdys.
AP nuotr.
Nuotraukose:
1. Lenkijoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, įprasta partizanus vien šlovinti. Tačiau dabar išdrįsta parodyti ir tamsiąją „Armia Krajowa“ istorijos pusę
2. Atvira S. Dąmbskio atsiminimų knyga „Budelis“ („Egzekutor“) Lenkijoje kursto tiek visuomenės, tiek istorikų aistras
