Partinė mozaika Lietuvoje ir privalomas balsavimas

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Nuo 1940 m. kaip partija, Lietuvoje veikė tik TSKP padalinys. Nors 1989m. pabaigoje LTSR Aukščiausioji Taryba priimtu įstatymu sudarė sąlygas daugiapartiškumo plėtrai, iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo oficialiai nebuvo įregistruota nė viena partija.

Vėliau kaip grybai steigėsi, kūrėsi ir registravosi partijos. Lietuvoje šiuo metu įregistruota (nevartoju žodžio „veikia“) net 40 partijų įvairiais pavadinimais, tad demokratija skųstis negalime. Partijos savo veikla siekia valdžios, nori patraukti kuo daugiau į savo pusę rinkėjų, gauti kuo daugiau mandatų į Seimą, savivaldybes, kad galėtų vykdyti savo pažadus (programas). Turime pripažinti, kad partijų parašytas programas retas rinkėjas skaito, o dažniausiai vadovaujasi partijų pavadinimais, jų paminėjimu žiniasklaidoje, vedlių autoritetu.

 
Mes dar toli nuo tokių demokratinių šalių, kur dominuoja dvi-trys partijos, kur rinkėjai gali atskirti jas pagal jų požiūrį į ekonominių-socialinių klausimų sprendimą. Pas mus lyg irgi yra socialdemokratų, konservatorių, liberalų partijos, kurias pasirinkti būtų nesunku, juolab jos nuo nepriklausomybės atkūrimo laikų visada buvo valdžioje. Nesiimu spręsti, kiek tų partijų programos skirtingos, kaip jos realizuotos gyvenime, kiek atitinka partijų pavadinimus, kiek jose socialinio teisingumo, požiūrio į verslą, liberalumo, tvarkos ar teisingumo. Tai atskira tema. Mano tikslas pažvelgti į Lietuvos partijas paprasto rinkėjo akimis. Kaip jam susigaudyti toje daugybėje politinių partijų spalvų ir atspalvių mozaikoje?
 
Pirmiausiai bėda ta, kad naujas partijas leidžiama registruoti panašiais pavadinimais. O tai savaime klaidina rinkėjus. Nuo didesnių partijų atskilusių, ar besikuriančių partijų ambicingų vadukų šiaip ne taip įregistruotos partijos pasirenka giminingus pavadinimus. Antai, prie Socialdemokratų partijos savo pavadinimais šliejasi Socialdemokratų sąjunga, Socialinio teisingumo partija, Socialistų partija. Lyg ir dešinieji, bet vėl skirtingi – Krikščionių partija, Krikščioniškos demokratijos partija, Tėvynės Sąjunga-krikščionys demokratai. Vaivorykščių spalvų paletė tarp liberalų partijų: Liberalų ir centro sąjunga, Centro sąjunga, Liberalų sąjūdis, Socialliberalai, Liberaldemokratai. Ar iš pavadinimo kas nors atskirs Darbo, Leiboristų (angliškas darbo partijos analogas) partijas.
 
Nenoriu įžeisti partijų įkūrėjų, tačiau sunkoka suvokti ko siekia partijos su pavadinimais Humanistų, Protėvių atgimimo, Gyvenimo logikos. Įsikūrusių Ūkio arba Smulkaus ir vidutinio verslo partijų tikslas aiškus – turėti normalias verslui egzistuoti sąlygas, tačiau, mano nuomone, jos pasiektų daugiau kaip asociacijos, dalyvaudamos Lietuvos pramonininkų konfederacijos veikloje, įtakodamos parlamentines partijas.
 
Dar blogiau kai prieš rinkimus, manipuliuojant piliečių nepasitenkinimu ar sunkumais, kuriasi proginės partijos, verčiančios kaskart daliai tautos vėl „lipti ant grėblio“.
 
Partijų tikslas ne tik būti valdžioje, bet siekti visų valstybės piliečių vienybės ir integralumo sprendžiant iškeltus uždavinius. Todėl, mano manymu, demokratinėje valstybėje nesusipratimas, kai partijos kuriamos nacionaliniu arba regioniniu pagrindu ir orientuotos vietos rinkėjams.
 
Savaip įdomus partijos- Lietuvos lenkų rinkimų akcija – pavadinimas. Enciklopedijoje žodis „akcija“ reiškia kokių nors tikslų siekianti politinė, diplomatinė veikla. Kadangi šios partijos veikla nekvepia jokia diplomatija, reiškia ji sukurta tik rinkimams. Reikia pripažinti, kad pasiekti „aukštą rinkėjų aktyvumą“ rinkimuose ji sugeba.
 
Labai keistas dalykas. Vos baigiasi rinkimai išrinkta valdžia (ten kur reali demokratija) tuoj pat kritikuojama, reitingai jos katastrofiškai krinta. Valdžia rami, girdi, ką išrinkote, tą turite, arba tauta verta to, ką išrinko. O juk rezultatai tikrai būtų kitokie, objektyvesni, jei balsuoti ateitų ne 40 proc., o dvigubai daugiau gyventojų. Išeitų, kad, išties, mes, rinkėjai dėl savo abejingumo kalti. O kaip padidinti tą aktyvumą, rinkėjų sąmoningumą ir pasirinkimą, kai partijų begalė, kai kiekviena jų traukia savo giesmę, tyčiojasi vienos iš kitų, kai atėjusios į valdžią neretai pamiršta savo pažadus? Tiek to, daugybė partijų dar nereiškia, kad jos visos įgalios. Kai liks mažiau partijų pasirinkti bus lengviau, o ir partijų atsakomybė prieš rinkėjus, tikiu, didės. Bet tai dar toloka. O kol kas, šiuo metu, esu tikras, daug ką pataisytų privalomas balsavimas, koks egzistuoja kai kuriose Europos Sąjungos valstybėse.
 
Nuotraukoje: G. Paviržis

Voruta. – 2010, lapkr. 27, nr. 22 (712), p. 7.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra