Parodos „Šiaurės gėlės: Lietuvos žydų literatūros klestėjimo šimtmetis“ atidarymas

Autorius: Data: 2016-03-22, 13:48 Spausdinti

Parodos „Šiaurės gėlės: Lietuvos žydų literatūros klestėjimo šimtmetis“ atidarymas

lt.wikipedia.org nuotr.

Kviečiame Jus į parodos „Šiaurės gėlės: Lietuvos žydų literatūros klestėjimo šimtmetis“ atidarymą. Jis vyks kovo 24 d., ketvirtadienį, 16.30 val. Vilniaus universiteto Baltojoje salėje (IV a. Universiteto g. 3).

PARODOS ĮVADAS, parengtas Emanuelio Zingerio:

Lietuvos žydų rašytojams teko kartus likimas – gūdi užmarštis. Kaimynams lietuviams gerai pažįstamų nedraugų – skurdo ir džiovos palydėti, jie atėjo XIX a. iš Lietuvos-Baltarusijos žydų „litvakų“ gelmių ir išsikovojo erdvę pasaulinėje žydų literatūroje. Deja, ši gyvybinga literatūra (1935 m. iš 56-ių Vilniaus žydų rašytojų ir žurnalistų profesinės sąjungos narių 36 vertėsi vien kūrybiniu darbu) buvo nušluota nuo žemės paviršiaus Antrojo pasaulinio karo audros: didesnė dalis kūrėjų drauge su skaitytojais buvo išrikiuoti prie IX forto ir Panerių duobių, o jų knygos kaip makulatūra nugabentos į Naujosios Vilnios popieriaus fabriką ir parduotos po devyniolika reichsmarkių už toną. Tad švietėjų vilniškių A. Lebenzono, jo sūnaus M. Lebenzono bei kauniečio A. Mapu pradėta austi pasaulietinės Lietuvos žydų literatūros gija, jau įsipynusi į XX a. moderniosios Europos literatūros kontekstą, buvo nutraukta fašistinės okupacijos. Suirus Lietuvos žydų bendruomenei (gyvi išliko 5% Lietuvos žydų), nutrūko jos tradicijų tęstinumas, nunyko tarmės ir šnektos, sumenko folkloras. Taip II pasaulinio karo metu netekome vienos iš savičiausių Lietuvos kultūrų (greta karaimų, baltarusių, lenkų, rusų, totorių), egzistavusių Lietuvoje nuo Gedimino ir Vytauto epochos.

Nors ir skaitydama nuo J. Bretkūno laikų verčiamus senovės hebrajų sukurtus Šventraščio fragmentus, lietuvių šviesuomenė dėl tikybos, kalbos, papročių ir kitų barjerų į kaimyno žydo vidaus pasaulį įdėmiau nepažvelgė iki pat XX a. pirmųjų dešimtmečių. Tikresnius ryšius tarp Lietuvoje gyvuojančių įvairiakalbių literatūrų bandyta įtvirtinti I pasaulinio karo išvakarėse. 1914 m. jidiš kalba pradėjęs eiti almanachas „Lite” („Lietuva”) atsišaukime į Lietuvos žydų inteligentiją skelbė: „Jūs privalote pažinti kaimynų kultūrą. Jus su ja sieja istorija ir lemtis”. Iki 1922 m. išėjusiuose keturiuose šio almanacho numeriuose rasime Žemaitės, Lazdynų Pelėdos, Vaižganto, B. Sruogos kūrinių vertimų. Savo ruožtu poeziją, kurtą hebrajų ir jidiš kalbomis, populiarino žydų leidžiami laikraščiai lietuvių kalba: „Mūsų garsas” (1924–1925) ir „Apžvalga” (1935–1940). Kauno universiteto semitologijos katedros doc. N. Šapira lietuvių visuomenei pateikė darbų iš Lietuvos žydų poezijos istorijos.

Žymios istorinės asmenybės, inspiravusios lietuvių atgimimo poetus, neįsitvirtino Lietuvos žydų rašytojų kūriniuose. Šių didvyrių panteoną čia pakeitė Lietuvos žydų istorijos personažai. Tai Vilniaus Gaonas, už judaizmo išpažinimą sudegintas didikas V. Potockis, neprilygstamo balso giesmininkas, žmonių pramintas Vilniaus Balabeslu (liet. šeimininkėlis), įsimylėjęs kitos tautos aukštakilmę gražuolę, arba sąmojingąsis šmaikštuolis Motke Chabadas. Jie ir kiti legendomis apipinti vietinės kilmės personažai tvirtino Lietuvos žydų nacionalinės savimonę, stiprino priklausomybės kraštui pojūtį.

Lietuvos žydas plačiojo pasaulio tautiečiams visada reiškė šviesuolį. Nuo XIV a. gyvendami Lietuvoje, žydai čia palaipsniui sukūrė savitą kultūrą, čia susiformavo tik jiems būdingi etniniai bruožai, racionali, susikaupti linkusių žmonių mąstysena. Literatūrą kūrę žmonės buvo susiję su gausiomis nacionalinį kultūros gyvenimą organizuojančiomis institucijomis. Įdomu prisiminti, kad pirmąją žinią apie Lietuvos žydų bibliotekas aptinkame 1748 m. sudarytame B. Jachimovičiaus per visuotinį gaisrą sudegusių Vilniaus namų sąraše. 1799 m. į Vilnių iš Gardino atsikelia spaustuvininkas B. Romas ir padeda pamatus pusantro šimtmečio veikusiai dinastinei spaustuvei. Vilniuje klesti žydų leidyba: XIX a. pabaigoje trys ketvirtadaliai Lietuvos spaudos ėjo žydų kalbomis.

Priešinantis iš Ukrainos ir Lenkijos plintančiam mistiniam religiniam sąjūdžiui chasidizmui XIX a. tarp Lietuvos žydų įsigali iš Vokietijos sklidęs pasaulietinio švietimo judėjimas Haskala (hebr. švietimas). Jo veikiami pirmuosius pasaulietinius kūrinius rašo Vilniaus maskilų (hebr. apsišvietėliai) būrelio nariai.

Daug didesnis rašytojų būrys kūrė jidiš – liaudies šnekamąja kalba. Šios germanų kalbų grupei priklausančios kalbos literatūriniai normai susiformuoti padėjo iš Lietuvos kilę poetai M. Rozenfeldas (1862–1923) ir M. Vinčevskis (1856–1932). Jų eilėraščiai, virtę dainomis, ėjo iš lūpų į lūpas, netrukdomi valstybės sienų. Didžiulės reikšmės, įtvirtinant literatūros jidiš kalba statusą, turėjo pirmojo šios literatūros klasiko Mendelės Moicherio Sforimo veikalai, įrodę, kad jidiš – ne vien tamsios masės vartojamas žargonas, o lygiavertė, daug stilistinių atspalvių turinti kalba.

Lenkų legionieriams okupavus Vilnių, čia lieka didžioji dalis jidiš kalba rašiusių Lietuvos žydų literatų. Nepalaikoma Lenkijos valstybės, gyvenanti „iš savęs” (kaip ir Vilniaus krašto lietuvių) vietinė žydų kultūra neįtikėtinai suklestėjo. Vilniuje susiburia rašančiųjų jidiš kalba PEN klubo sekcija, 1925 m. iš visuomenės lėšų įkuriamas Žydų mokslo institutas, įsteigiami žydų teatro ir kraštotyros muziejai, veikia devynios žydų gimnazijos, kuriose ne tik literatūra, bet ir algebra be fizika dėstoma jidiš kalba.

1929 m. susibūrę į literatūrinę grupuotę „Jung Vilne” („Jaunasis Vilnius”) iki pat II pasaulinio karo savo kūrybą skelbia ne tik Lietuvos, bet ir gabiausieji pasaulio žydų kūrėjai: Ch. Gradė, E. Vogleris, L. Volfas, A. Suckeveris, Š. Kahanas. Jų kūrinių problematika yra neatsiejama ir nuo Vakarų Europos literatūrose sprendžiamų problemų konteksto.

„Mes norime būti amžinai jauni ir laisvi kaip jūra, žvalūs ir kovingi kaip audra”, – pareiškė jidiš kalba rašę Kauno žydų literatai, susibūrę apie žurnalą „Vispė” („Sala”; 1921–1923). Lyrika ir eleginėmis gamtinėmis nuotaikomis atsako į „vispiečių” kūrybą „Mir alejn” („Mes patys”) sambūrio poetai, 1926 m. susispietę Kaune apie N. J Gotlibą ir N. Grinblatą. Neturėdama nuolatinio leidinio, Lietuvos Respublikos žydų literatūra gyvuoja almanachais, pavienėmis rinktinėmis, yra išsklaidyta gausioje vietos žydų periodikoje.

„Mane sužavėjo tas kraštas, kur žvilteria saulė pro miglą… tas kraštas, kur gimė ir augo svajinga dainelė manoji” – rašė savo eilėraštyje „Lietuva” (1924 m.) poetas D. Einhornas. Gimtojo krašto motyvai nepaprastai dažni Lietuvos žydų kūryboje.

Lietuvos žydų priežodis „litvakas nepražus”, deja, nepasitvirtino. Diduma Lietuvos žydų – literatūros kūrėjų – fašistinės okupacijos metais atsidūrė getuose ir mirties lageriuose. Kalbant apie lietuvių ir žydų sugyvenimą vienoje tėvynėje, kuris taip tragiškai nutrūko karo metu, pravartu prisiminti U. Kacenelenbogeno viltingą mintį, išreikštą žurnale „Lite” dar 1922 metais: „…tegu šiais žydams sunkiais laikais išversta į jidiš kalbą lietuvių liaudies daina būna mums paguoda, kad draugiški mūsų bendravimo jausmai yra skaistūs ir švelnūs. Kai išgirstame troboje dainą, mes esame tikri, kad ten nieko blogo nėra”.

Parodos



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra