Paroda „Šimtmečių istorijos liudijimai: totoristika LMA Vrublevskių bibliotekos fonduose“

Autorius: Data: 2021-09-06 , 10:27 Spausdinti

Paroda „Šimtmečių istorijos liudijimai: totoristika LMA Vrublevskių bibliotekos fonduose“

Mečetė. Dail. Juozas Kamarauskas. Akvarelė. 1917 m. LMAVB RS F143-1140

www.voruta.lt

2021 m. rugsėjo 1 – spalio 1 d. Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje eksponuojama Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metams skirta paroda „Šimtmečių istorijos liudijimai: totoristika LMA Vrublevskių bibliotekos fonduose“.

Vrublevskių biblioteka gali pagrįstai didžiuotis sukauptais totoristikos lobiais. Parodoje atskleidžiama dalis saugomo fondo apie totorių istoriją ir kultūrą. Tai – pirmosios žinios apie totorius: senieji XVI–XVII a. istorikų darbai, kelionių aprašymai; totorių raštija ir religinio pobūdžio leidiniai; totoristikos studijos ir tyrimai (XIX a. – XX a. pirma pusė); totoristikos tyrinėjimai ir studijos nuo XX a. iki šių dienų bei rankraštinė medžiaga (daugiausia – teismų dokumentai dėl žemės nuosavybės, žinios apie gyventojų sudėtį) bei unikali religinio turinio medžiaga iš privačios Aleksandro Begansko Lietuvos totorių rankraščių kolekcijos, kurios skaitmeninės kopijos dr. Galinos Miškinienės dėka papildys Bibliotekos fondus ir taps prieinamos tyrėjams bei visiems, besidomintiems totorių istoriniu ir kultūriniu paveldu.

Parodos autoriai: Eglė Paškevičiūtė-Kundrotienė, Rūta Kazlauskienė. Parodos partneriai: Vilniaus apskrities totorių bendruomenė, Vilniaus krašto Lietuvos totorių bendruomenė. Parodos konsultantė doc. dr. Galina Miškinienė.

Dėkojame folkloro ansamblio „Efsane“ prie Trakų krašto totorių bendruomenės vadovei Elnarai Čurlu už parodoje eksponuojamus ansamblio kostiumus, kurie atkurti  tautinio totorių kostiumo pagrindu.

Pirmosios žinios apie totorius randamos senosiose kronikose, taip pat to meto kelionių aprašymuose, istorikų darbuose, išlikusiuose rankraštiniuose dokumentuose: privilegijose, teismų dokumentuose ir kt. Vienas pirmųjų totorius aprašė Žilberas de Lanua (Guillebert de Lannoy, 1386–1462), flamandų keliautojas ir diplomatas, kuris 1413–1414 m. lankėsi LDK, o 1421 m. jį, kaip Anglijos karaliaus pasiuntinį, priėmė Jogaila bei Vytautas. Žilberas de Lanua pirmasis aprašė Vilniaus, Kauno ir Trakų pilis. Šio autoriaus tekstą mokslinei bendruomenei pristatė Joachimas Lelevelis, 1844 m. išleidęs kelionės aprašymą prancūzų bei lenkų kalbomis. Darbe „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“ bene išsamiausiai totorius aprašė Mykolas Lietuvis (apie 1490–1560), puikiai juos pažinojęs. Italų kilmės lenkų rašytojas, karininkas ir kronininkas Aleksandras Gvanjinis (Alessandro Guagnini, 1538–1614) „Sarmatijos aprašyme“ (1578) apibūdino ir totorius. Išskirtinis ir Zigmundo fon Herberšteino (Siegmund von Herberstein, 1486–1566), Šventosios Romos imperijos pasiuntinio, imperatoriaus Maksimilijono diplomato, dukart pabuvojusio Maskvoje (1517, 1526 m.), išsamus veikalas apie Maskoviją, kuriame aprašomi ir totoriai. Jonas Lasickis (Jan Łasicki, 1534–1602) viename savo darbų „Apie rusų, maskvėnų ir totorių tikėjimą, aukojimus, vedybas, laidotuves, papročius“ (lotynų k., 1582) paskelbė laišką vokiečių liuteronų teologui, istorikui, Rostoko universiteto profesoriui Dovydui Chytrėjui (David Chytraeus, tikroji pavardė Kochhafe, 1530–1600). Tame laiške rašoma ir apie totorių tikėjimą bei papročius, minimas ir Vilnius, totorių maldos namai. Labai vertingi ir įdomūs senieji kelionių aprašymai, pavyzdžiui, populiarios Elzevyrų leidyklos serijos apie įvairias pasaulio šalis bei valstybes. 1630 m. joje išėjo „Rusija arba Moskovija, taip pat Totorija, nušviestos geografinių ir politinių pastebėjimų“ (lotynų k.). Matyti, kad knyga buvo labai įdėmiai skaityta. Eksponuojama ir Filipo Johano fon Štralenbergo (Philip Johan von Strahlenberg, 1676–1747) iliustruota vario raižiniais bei žemėlapiais kelionių po Rusiją, Sibirą ir didžiąją Totoriją istorija, išleista vokiečių kalba 1755 metais, taip pat 1769 m. vokiškai išleistas kelionių per Rusiją link Kaspijos jūros, į Persiją, Totoriją, Turkiją, Armėniją ir Kiniją iliustruotas aprašymas su žemėlapiais ir kt.

Totoriai nuo kitų LDK gyventojų skyrėsi religija. Nors ilgainiui asimiliavosi kalbos atžvilgiu, tačiau išlaikė religinį savitumą. Todėl totorių raštija – chamailai, kitabai, pusiau kitabai – buvo reikalingi praktiškai atlikti religines apeigas. Nors žymusis Vilniaus spaustuvininkas Zavadskis dar 1816 m. rūpinosi išleisti vadovėlį totorių raštui pažinti ir Koraną, pirmasis Koranas lenkų kalba buvo išleistas tik 1858 m. Varšuvoje. Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje saugomas XIX a. vidurio chamailas (maldaknygė), rašytas arabų bei turkų kalbomis, taip pat išskirtinio mokslininkų dėmesio sulaukęs vadinamasis Ivano Luckevičiaus kitabas, datuojamas XVIII a. pirma puse, rašytas arabų ir baltarusių kalbomis. Šiuo rankraščiu susidomėta XX a. pradžioje, 1915 m. jį radus Keturiasdešimties Totorių kaime. Rankraštis mokslinėje literatūroje pavadintas jo atradėjo istoriko, archeologo ir bibliofilo Ivano Luckevičiaus (1881–1919) vardu. Dr. Galina Miškinienė kartu su kolegomis parengė jo faksimilinį leidimą su translitaracija, taip pat su vertimu į lietuvių kalbą bei paaiškinimais „Ivano Luckevičiaus kitabas – Lietuvos totorių kultūros paminklas“.

XIX a. dėl pasikeitusių politinių aplinkybių pakito ir totorių padėtis. Iki tol daugiausia buvę kariais, totoriai tapo valdininkais, siekė aukštojo mokslo. Lietuvos totorių inteligentija padėjo totoriams suvokti savo istoriją, tradicijas. Apie totorius gražiai atsiliepė A. Mickevičiaus brolis, savo darbuose jais domėjosi T. Čackis, J. Lelevelis, jų gyvenimą pristatė V. Sirokomlė „Išvykose iš Vilniaus po Lietuvą“ (T. 1–2, 1857–1860), kur aprašydamas geografines vietoves, gausiai rėmėsi išlikusia autentiška medžiaga, rašytiniais šaltiniais. Antroje knygos dalyje autorius panaudojo Nemėžio totorių dokumentus, tarp kurių išskirtinis – 1684 m. po mūšio sužeisto totorių kario testamentas.

XIX ir XX amžių sandūroje totorių kultūrinio atgimimo priešakyje stovėjo tokios asmenybės kaip Antonis Muchlinskis, broliai teisininkai Leonas ir Olgierdas Kričinskiai, Stanislovas Kričinskis ir kt. Vilniaus archeografinė komisija, tyrusi senuosius aktus, savo darbų 31 tomą skyrė totorių dokumentams (Акты издаваемые Виленскою коммиссiею для разбора древних актов. T. 31, Акты о литовских татарах. Вильна : [s. n.], 1906. XL). Tai iki šiol nepralenktas totoristikos priminių šaltinių dokumentų rinkinys. Įspūdingos apimties kapitalinė S. Dziadulevičiaus studija apie totorių genealogiją ir herbus „Herbarz rodzin tatarskich w Polsce“ (Wilno, 1929), kurią papildo 12 sulankstytų genealoginių lentelių, tekstą puošia totorių herbai. 1932 ir 1935 m. išėjo L. Kričinskio parengtos totorių istorijai skirtos bibliografijos.

Pamažu Vilnius tapo totoristikos centru: Vilniaus universitete dėstė žymus prof. Stefanas Bazarevskis, čia buvo įkurtos totorių draugijos, nuo 1929 m. veikė muziejus. Jame buvusių daiktų sąrašas žinomas iš likusio muziejaus katalogo. Totorių Kultūros ir švietimo sąjunga leido laikraščius Rocznik TatarskiŽycie TatarskiePrzęgląd islamski;išėjo gausybė knygų.

Antrasis pasaulinis karas dar kartą nubrėžė naujas ribas visose gyvenimo srityse. Nedidelė totorių bendruomenė vėl buvo padalinta į keletą mažesnių, o gyvenimo ir veiklos sąlygos Lietuvoje, Baltarusijoje bei Lenkijoje skyrėsi. Nemažai totorių dar kartą asimiliavosi, šįsyk dėl rusų kalbos poveikio. XX a. pabaigoje – XXI a. totorių būklė vėl pagerėjo, atsirado naujų galimybių mokslui, kultūrai, švietimui, religijai.

Anotaciją parengė Eglė Paškevičiūtė-Kundrotienė

Kultūra Lietuva Parodos ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra