Paroda „Non multa, sed multum. Profesorius Vytautas Mažiulis (1926–2009)“

Autorius: Data: 2016-10-06, 09:14 Spausdinti

Paroda „Non multa, sed multum. Profesorius Vytautas Mažiulis (1926–2009)“

Prof. Bonifacas STUNDŽIA, VU Filologijos fakulteto Baltistikos katedra

Non multa, sed multum („Ne daug, bet gerai“) – šį posakį esu ne kartą girdėjęs iš profesoriaus Mažiulio lūpų. Tai ne šiaip jo mėgstama antikos sentencija, o kredo, patvirtintas mokslo darbais. Vis dėlto šio prasmingo pasakymo pirmoji dalis neatitinka tikrovės, kai imi vardyti mokslininko titulus: habilituotas daktaras, profesorius, Lietuvos MA narys, Mainco mokslų ir literatūros akademijos narys korespondentas, Milano kalbininkų draugijos narys korespondentas, Latvijos universiteto garbės daktaras. Žodelis „daug“ tiktų ir vardijant Mažiulio užimtas pareigas: ilgametis Vilniaus universiteto dėstytojas, vadovavęs Lietuvių kalbos, o vėliau – Baltų filologijos katedroms; baltų kalbotyros žurnalų „Baltistica“ (Vilnius) redaktorius, o „Linguistica Baltica“ (Varšuva, Krokuva) – redaktorių kolegijos narys, tęstinių leidinių „Acta Baltico–Slavica“ (Balstogė, Varšuva) ir „Балто-славянские исследования“ (Maskva) bei žurnalo „Вопросы языкознания“ (Maskva) redaktorių kolegijos narys; Tarptautinės baltų-slavų santykių tyrimo komisijos pirmininkas, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos ilgametis narys. Titulai, pareigos liudija kvalifikaciją, kompetenciją ir pripažinimą. Bene didžiausi mokslinio, pedagoginio ir organizacinio darbo įvertinimo ženklai – Lietuvos valstybinė premija ir Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordinas.

Būsimasis akademikas gimė 1926 m. rugpjūčio 20 d. ežerų apsuptame Rokėnų (Zarasų r.) kaime. Jaunuolio potraukį kalboms pastebėjo Dusetų progimnazijos mokytojas Bagdonas Chmelevskis, didelis eruditas. Septintos klasės gimnazistą kalbos paslaptimis užbūrė kraštiečio Kazimiero Būgos Kalba ir senovė. Tad baigus Rokiškio berniukų gimnaziją (1947) ir išmokus lotynų bei vokiečių kalbas, tolesnis gyvenimo kelias pasidarė aiškus – klasikinės filologijos studijos Vilniaus universitete. Čia pagrindinis Mažiulio mokytojas ir autoritetas buvo profesorius Jonas Dumčius.

Paskutinė mokymosi vieta – aspirantūra Maskvos universitete (1952–1955), baigusi formuoti savarankiškos mąstysenos kalbos istoriką, įžvalgų analitiką, gebantį įvertinti kalbų faktus ir atskleisti jų kilmę bei raidą. Apgynęs filologijos mokslų kandidato (dabartinę daktaro) disertaciją Lietuvių skaitvardžiai ir baltų skaitvardžių santykis su kitų indoeuropiečių kalbų skaitvardžiais, Mažiulis subręsta kaip indoeuropeistas, kalbų kontaktų tyrėjas. Prie to nemažai prisideda ir uoliai lankomi fakultatyvai: indoeuropiečių ir slavų kalbų lyginamoji istorinė gramatika, sen. indų, hetitų, serbų-kroatų, sen. airių, švedų kalbos.

Indoeuropeistikos klasikų teigimu, patikimiausi orientyrai kalbų santykių klausimams gvildenti yra morfologijos argumentai, tad Mažiulis nirte panyra į vardažodžio linksniavimo istorijos tyrimus. Šių tyrimų aukštuma – daktaro (dabartine terminologija – habilituoto daktaro) disertacijos pagrindu parašyta monografija Baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų santykiai (1970), sulaukusi tarptautinio atgarsio, pelniusi valstybinę premiją. Knyga ypač išsiskiria netradiciniu požiūriu į įnagininko ir vietininko linksnius kaip rytų baltų naujovę, originaliomis hipotezėmis apie linksnių formų kilmę.

Baltų linksniavimo sistemos vidinė analizė ir jos rezultatų lyginimas su daugelio kitų indoeuropiečių kalbų faktais įgalino padaryti svarbių išvadų apie baltų kalbų tarpusavio giminystės santykius, taip pat ryšius su kitomis indoeuropiečių kalbomis, ypač – slavų, germanų ir indų-iranėnų. Minėtoji monografija – tai pirmas stambus lietuvio kalbininko darbas, kuriame baltų morfologijos dalykai novatoriškai analizuojami plačiame indoeuropeistiniame kontekste. Mažiulio darbai parodė, kad ypač patikimi indoeuropiečių kalbotyrai ir glotogenezei baltų duomenys yra tada, kai juos tiria tų kalbų atstovas, išmanantis ir kitas indoeuropiečių kalbas bei jų istoriją.

Ir dar vienas svarbus dalykas, metodologinis. Mažiulis drauge su talentingu kolega Jonu Kazlausku pirmieji lietuvių kalbotyroje ėmė taikyti modernų vidinės rekonstrukcijos metodą, reikalaujantį pirmiausia kruopščiai ištirti pačių baltų kalbų faktus, išsiaiškinti, kurie jų senoviški, kurie – nauji, ir tik po to juos lyginti su atitinkamai ištirtais kitų indoeuropiečių kalbų duomenimis.

Jeigu reikėtų pasakyti, kuo Mažiulis kaip baltų kalbų tyrėjas labiausiai išsiskiria, daugelis įvardytų jį vienu žymiausių pasaulio prūsistų, kuriam, pasak Vladimiro Toporovo, būdingas skrupulingo ir filigraniško darbo patosas. Iš prūsistikos mokslininkas yra paskelbęs daugiausia kapitalinių darbų. Jo parengtas dviejų tomų veikalas Prūsų kalbos paminklai (1966; 1981) sulaukė plataus pripažinimo. Pirmojo, fotografuotinio, tomo vertę kelia platoka studija apie prūsus, prūsų kalbos paminklus ir jų rašybą, antrojo (jame pateikti transliteruoti tekstai ir jų filologinis vertimas į lietuvių kalbą) – gausios išnašos su tekstologiniais komentarais ir ypač etimologinėmis pastabomis, taip pat labai reikalingi lietuvių-prūsų bei vokiečių-prūsų kalbų žodynėliai ir atvirkštinis prūsų kalbos žodynas.

Antras novatoriškas prūsų kalbotyros veikalas, ilgamečių Mažiulio tyrimų vaisius – Prūsų kalbos etimologijos žodynas (1988–1997), 2012 m. sulaukęs antrojo leidimo. Daugumas ligšiolinių prūsų etimologijų paprastai baigdavosi šios kalbos žodžių šaknų sugretinimu su lietuvių, latvių ir kitų indoeuropiečių kalbų giminiškomis šaknimis, o Mažiuliui tai tik darbo pradžia, išeities taškas. Jam rūpi visas žodis – kaip jis skaitytinas (santykis tarp raidžių ir garsų), iš ko ir kaip padarytas, kuria kryptimi rutuliojosi jo forma ir reikšmė. Etimologija Mažiuliui apskritai buvo viena mėgstamiausių tyrimo sričių.

Prūsistikos darbų ciklą vainikuoja Prūsų kalbos istorinė gramatika (2004). Profesorius svajojo apie didelės apimties tokio pobūdžio veikalą, tačiau dėl pašlijusios sveikatos parengė tik kuklią konspektyvią knygelę, svarbią pradedantiems prūsų kalbotyros studijas.

Mažiulis yra recenzavęs daugelį baltų ir indoeuropiečių kalbotyros darbų. Per visą savo akademinę karjerą Profesorius skyrė dėmesio kalbiniam švietimui. Ne vienam įsiminė kvalifikuoti jo rašiniai „Moksle ir gyvenime“, „Mūsų kalboje“, enciklopedijose, rašiniai, supažindinantys platųjį skaitytoją su baltų gentimis ir jų kalbos ypatybėmis, pasaulio kalbomis, ypač senosiomis, baltistikos bei kalbotyros laimėjimais, kai kurių žodžių kilme, kalbotyros terminais ir kt. Iš mokslo populiarinamųjų darbų išskirčiau knygelę Pasaulio tautų kalbos (1979; 2001) ir straipsnį apie baltų kalbas „Encyclopaedia Britannica“. Pastarojo straipsnio užsakymas rodė tarptautinį Mažiulio kaip baltisto autoritetą.

Negalima nepaminėti Mažiulio nuopelnų tarptautinių baltistų kongresų organizavimui, daugelio jo sudarytų, redaguotų kalbotyros, istorijos, etnogenezės ir kitokių darbų. Iš jų būčiau linkęs išskirti ilgametį „Baltisticos“ redagavimą, darbą prie kolektyvinio veikalo Lietuvių etnogenezė (1987). Mažiulis vadovavo aštuonioms daktaro disertacijoms, daugelį oponavo, Vilniaus universitete skaitė svarbiausius baltistinius, indoeuropeistinius ir bendrosios kalbotyros dalykus. Tarp jo mokinių yra prūsistai Grasilda Blažienė ir Letas Palmaitis, italų baltistas Gvidas Mikelinis (Guido Michelini), latvių baltistas Pėteris Vanagas (Pēteris Vanags), šių eilučių autorius. Kad tapo baltistu, Mažiuliui dėkingas vokietis Raineris Ekertas (Eckert), VU garbės daktaras. Klasikinės filologijos studijas baigė duktė Daiva, filologo kelią pasirinko sesers sūnus Vidas.

Profesoriaus paskaitų ypač laukdavo mokslo entuziastai, kuriems reikia ne oratorinių vingrybių ar metodinių prievilų, o galimybės drauge leistis į gvildenamų problemų labirintus. Buvo tolerantiškas, gal net per minkštas, į visus kreipdavosi „kolega“, dalyvaudavo studentiškuose renginiuose, skolindavo literatūrą. Diplominius darbus apgynė per 30 jo vadovaujamų studentų. Nepaprastai mėgo gamtą, priklausė profesoriaus Jurgio Lebedžio keliauninkų grupelei, širdies gilumoje buvo romantikas.

Nors paskutiniai keliolika metų Profesoriui buvo ypač nepalankūs, baltistinių tyrimų jis neapleido – nepasiduodamas ligoms, sunkiai išgyvendamas šeimos dramą, atkakliai tęsė tyrimus.

Paroda veikia VU bibliotekos Direkcijos koridoriuje (III a., Universiteto g. 3) iki lapkričio 15 d.

Lietuvos mokslų akademija (LMA)



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra