Parlamentinis Kėdainių unijos pobūdis

Autorius: Data: 2013-02-14, 13:21 Spausdinti

 

Prof. Antanas Tyla

 

 

Šiais metais sukanka 350 metų, kai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės senatoriai, aukšti pareigūnai ir bajorai pasirašė Kėdainių sutartį arba uniją su Švedija. Sutartis, pasirašyta Kėdainiuose 1655 m. spalio 20 d., atsirado ne per vieną dieną – įtemptos derybos vyko tiesioginės Rusijos invazijos sąlygomis, tęsėsi nuo liepos pabaigos ir turėjo ne vieną tekstinį variantą.

 

Kėdainių sutarties pradžioje buvo pažymėta, kad ją sudaryti vertė sunkūs laikai, priešo [Rusijos] puolimas ir karaliaus Jono Kazimiero paramos ir globos netekimas. Remiantis šia sutartimi buvo nutraukta unija su Lenkija ir sudaroma su Švedija. Savo ir savo įpėdinių vardu Lietuvos senatoriai, įvairaus rango pareigūnai ir bajorai atsisakė pavaldinystės Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Jonui Kazimierui ir panaikino jo teises Lietuvoje. Teisėtais Lietuvos didžiaisiais kunigaikščiais pripažįstamas Švedijos karalius Karolis X Gustavas bei jo įpėdiniai. Švedijos karaliui pripažįstama teisė skelbti karą, sudaryti taiką, rinkti kariuomenę, statyti ar naudoti karo reikalams pilis, tvirtoves. Sutartį pasirašiusieji savo draugais ir priešais pripažino Švedijos karaliaus draugus ir priešus.

 

Tai reiškė, kad Švedija galės panaudoti Lietuvos kariuomenę ir prieš Lenkija (tai buvo viena iš nepriimtiniausių sutarties sąlygų). Švedijos karaliui buvo suteikta teisė valdyti Lietuvą per savo vietininką, kurio kilmė neapibūdinta. Matyt, švedai galvojo apie savo žmogų. Tai paskui ir pasitvirtino. Pagal sutartį Lietuvoje palikta buvusi valstybinė santvarka, luomų teisės, pareigybės ir religinės laivės. Visiems karalystės piliečiams pripažįstamos lygios teisės. Tačiau Lietuvoje turėtos privilegijos buvo paliktos. Pasirašantieji išreiškė viltį, kad galės dalyvauti karaliaus rinkimuose, kad Švedija padės išvaryti iš Lietuvos Rusijos kariuomenę. Indigenato pripažinimo teise priklausė Švedijos karaliui.

 

Karaliaus pakeitimas neatrodė didelė naujovė, nes Zigmantas Vaza, Vladislovas Vaza ir Jonas Kazimieras taip pat titulavosi Švedijos karaliais. O visų sutarties punktų tikroviškumą greitai parodė Lietuvoje įsikūrusi švedų kariuomenė. Sutarties jurisdikcija realiai apėmė švedų kariuomenės užimtą Žemaitiją, Upytės, Breslaujos pavietus ir dalį Kauno, Trakų, Ukmergės pavietų.

 

Iškeltas parlamentarizmo arba kolektyvinis sutarties pobūdis nėra istoriografinė naujieną arba iššūkis istoriografijai. Kas skaitė Adolfo Šapokos, Vladislovo Knopčynskio, Broniaus Dundulio darbus ,Mikolajaus Kazimero Šemetos ir kitų amžininkų prisiminimus, – tai gerai žino. Čia bus tik paryškintas šis sutarties momentas.

 

Kėdainių sutartis buvo istorinis Lietuvos ir Lenkijos valstybės įvykis. Jis buvo pastebėtas kitų Europos valstybių. Susiformavo šią sutartį vertinanti gausi istoriografija. Turtingiausia yra lenkų istoriografija, kurią XVII a. pradėjo Laurynas Janas Rudavskis (1617-1690) ir Vespazjanas Kochovskis (1633-1700). pastarojo darbas (Annalium Poloniae) pasirodė 1688 m., Rudavskio (Historiarum Poloniae) – jau po jo mirties, 1755 m. Tuo metu platinami prieš J. Radvilą nukreipti pamfletai ir istorikų vertinimas, neapykanta principingam ir išdidžiam Lietuvos didžiajam etmonui, ir Vilniaus vaivadai Jonušui Radvilai bei paskelbti krikštai neįvertinti šaltiniai ilgą laiką darė įtaką istoriografijai. Ją pagal koncepciją galima sąlyginai vadinti promaskvietiška istoriografija. Apie tai kalbėsiu žemiau, aiškindamas Kėdainių unijos reikšmę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės išlaisvinimui. J. Radvilos puolimą ir kaltinimus atrėmė amžininkas, Boguslavo Radvilos dvariškis, poetas ir publicistas Marijonas Samuelis Pšipkovskis (1592-1670), kuris 1658-1659 m. išleido J. Radvilai skirtą „Apologiją“. Sutarties sudarymą jis vertino kompleksiškai, kaip priežasčių komplekso rezultatą.

 

Tuo metu Europoje daug objektyviau sutarties vertinimą pateikė vokiečių istorikas ir teisininkas, Heidelbergo ir Lundo universitetų profesorius Samuelis Pufendorfas, kuris XVII a. antroje pusėje gyveno Stokholme, dirbo Švedijos karaliaus istoriografu bei diplomatu.1696 m. išleistame Pufendorfo veikale „De rebus a Carolio Gustavo, Sueciae rege, gestis“ (Apie Karolio Gustavo, Švedijos karaliaus, žygius). Šis darbas buvo išleistas lotynų, vokiečių kalbomis, verčiamas į kitas kalbas. Pufendorfas skirtingai negu Rudavskis bei Kochovskis rėmėsi Švedijos karaliaus archyvo šaltiniais ir pateikė daug gilesnį ir objektyvesnį Kėdainių sutarties aprašymą ir vertinimą. Pasak šaltinių, jis pirmas pažvelgė į visą sutarties procesą ir jos baigtį.

 

XIX a. polemika dėl Kėdainių sutarties lenkų istoriografijoje smarkiai išsiplėtė ir su mažais pokyčiais tęsiasi iki šiol. Svarbiausiu objektu išliko Vilniaus vaivados ir Lietuvos didžiojo etmono J. Radvilos pozicijos aiškinimas. Reformacijos tyrinėtojas Juzefas Lukoševičius (1799-1873) už sutarties sudarymą J.Radvilą kaltino remdamasis konfesiniu aspektu. Juozapas Ignacas Kraševskis (1812-1887) kaltino J.Radvilą už nesirūpinimą ir sąmoningu atidavimu rusams. Eduardas Kotlubajus panašiai kaip ir Pšipkovskis gynė Radvilą, nors ir neteisino pačios sutarties.

 

XX a. lenkų istorikai Liudvikas Kubala (1839-1918), Vladislovas Konopčynskis panaudojo naujus šaltinius, tačiau ir toliau Kėdainių sutartį tevertino kaip asmeninį J. Radvilos interesą. Jie gynė Jono Kazimiero politiką, dėl jos nepolemizavo, smerkė sutartį konfesiniu požiūriu.

 

XIX a. pradėjusi formuotis lietuviška istoriografija Kėdainių sutartą papildė nauja jos interpretacija. Maironis „Lietuvos istorijoje“ apgailestavo, kad dėl staigios mirties J.Radvila negalėjo įgyvendinti savo sumanymo. Vanda Daugirdaitė-Sruogienė J. Radvilos politikos kursą vertino kaip krašto gelbėjimo priemonę, o sutartį – kaip alternatyvą nutraukti uniją su Lenkija. Adofo Šapokos „Lietuvos istorijoje“ derybų su Švedija iniciatyva pripažįstama Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų grupei. A. Šapoka paruošė pirminiais šaltiniais paremtą studiją, pavadintą „1655 m. Kėdainių sutartis arba švedai Lietuvoje 1655-1656 m.“, kuri iš spaudos išėjo tiktai 1990 m. Tai Kėdainių unijos istoriografijos brandžiausias darbas. Jis labai svarbus sprendžiant klausimą apie parlamentinį sutarties pobūdį.

 

Autorius išaiškino visą sutarties procesą, tarpinę kolektyvinę rugpjūčio 17 d. sutartį, pasirašytą 436 signatarų, kuri istoriografijoje dažnai buvo laikoma paskutiniu sutarties variantu. Lietuvių istoriografijoje nei Radvilos, nei kiti sutartį pasirašę bajorai nebuvo puolami už tai, kad buvo reformatai.

 

Žinoma, svarbiausieji yra pirminiai sutarties sudarymo šaltiniai, amžininkų atsiminimai.

 

Kodėl istoriografijoje, ypač Lenkijos, taip smerkiama ši sutartis, kodėl puolamas aukščiausias Lietuvos pareigūnas J. Radvila?

 

Kaip žinome, Lietuvos raitasis seimelis prie Vitebsko, prašęs Lietuvos valdovą sudaryti realią Lietuvis ir Lenkijos uniją, kaip vieną iš motyvų minėjo bendrą Lietuvos ir Lenkijos gynybą, galvoje turint Maskvos agresyvią politiką. XVII a. vidurio įvykiai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje parodė, kad šiuo požiūriu Lietuvos ir Lenkijos unija yra neveiksminga. Lietuvai pačiai vienai teko gintis nuo Rusijos ir jos sąjungininkų invazijos. Karalius Jonas Kazimieras pasiuntė nedidelį samdytos kariuomenės dalinį, kurį lemtingiausiu momentu atšaukė į Lenkiją prie savęs. Pati Lenkija buvo bejėgė kariauti su Rusijos remiamais kazokais ir Švedija. Jonas Kazimieras paliko Lenkiją ir išvyko užsienin. Švedijos kariuomenė 1655 m. liepos pabaigoje-spalio 17 d. užėmė Didžiąją Lenkiją, Varšuvą ir Krokuvą. Lenkijos kariuomenė pasidavė Karoliui X Gustavui. Taip buvo mėginama apsiginti nuo Rusijos ir kazokų. Esant tokiai padėčiai, aišku, Lenkija negalėjo suteikti Lietuvai karinės pagalbos.

 

Tuo tarpu Rusija, 1654 m. pavasarį pradėjusi karą prieš Lietuvos ir Lenkijos valstybę, pagrindines jėgas metė ne į Ukrainą, kuriai žadėjo paramą, bet prieš Lietuvą. Viena rusų armija, vadovaujama Šeremetjevo, turėjusi apie 15 000 karių, sutelkta prie Vielikije Luki, puolė Polocko ir Vitebsko kryptimi. Pagrindinė 40 tūkst. armija su pačiu caru puolė nuo Maskvos Smolensko kryptimi, trečia, apie 18 tūkst. Trubeckojaus vadovaujama armija iš Briansko puolė Mstislavlio, Borisovo, o I. Zolotorenkos 20 000 kazokų kariuomenė – Gomelio kryptimi. Taigi į LDK įsiveržė apie 90-100 tūkst. Rusijos ir Kazokų kariuomenė.

 

Tuo metu Lietuvos didysis etmonas J. Radvila ir lauko etmonas V. Gosevskis pagal 1654 m. seimo nutarimą galėjo turėti apie 18 tūkst., t.y. 6 kartus mažesnę kariuomenę. Su ja priešinosi, dar sudarė okupantams ne vieną smūgį, tačiau ir patys patyrė didelių nuostolių. Mūšyje ties Šepelevičiais jis neteko daug karių ir vos pats nepateko į nelaisvę. Karinius veiksmus apsunkino Smolensko įgulos kapituliacija.

 

1655 m. vasarą Rusija su tokiomis pat jėgomis, kaip ir pereitais metais, tęsė invaziją ir turėjo tikslą užimti Vilnių, Kauną, Gardiną ir eiti link Varšuvos. Lietuvos kariuomenė turėjo apie 15 tūkst. karių. Buvo paskelbta visuotinio šaukimo mobilizacija. Nors kariuomenei išlaikyti 1654 ir 1655 m. seimuose buvo nutarta surinkti po 22 padūmes, tačiau prasidėjus okupacijai Lietuva neteko didelės dalies mokesčių mokėtojų, mokesčių įplaukos katastrofiškai sumažėjo. Kariuomenės samdos terminas baigėsi rugpjūčio 9 d.

 

J. Radvila ir V. Gosevskis su kariuomene traukėsi nuo Minsko Vilniaus link. Įkandin slinko plėšikaujanti rusų armija. Vilniaus apsauga ir gynyba buvo pavesta vaivadai J. Radvilai, Vilniaus vyskupui Jurgiui Tiškevičiui ir kaštelionui Jonui Chodkevičiui. J. Radvila rengėsi ginti Vilnių, įrengė ties Nemėžiu karo stovyklą. Čia telkėsi Vilniaus, Ašmenos, Lydos ir kt. pavietų bajorų pašauktiniai. Mūšio buvo atsisakyta ir abu Lietuvos etmonai pasitraukė iš Vilniaus ir nužygiavo Žemaitijos link. Karo stovykla buvo įrengta Kėdainiuose. Čia atvyko Upytės, Kauno, Žemaitijos visuotinio šaukimo vėliavos. Kėdainiuose buvo tęsiamos derybos su Švedijos karaliaus atstovu Magnu Gabrieliu de la Gardie.

 

Lietuvos karo vadai ir kiti pareigūnai gerai suprato, kad esant nepalankiam Lietuvos ir Rusijos karinių pajėgų santykiui, sulaikyti rusų invaziją realiai neįmanoma. Todėl jau 1654 m. siūlė karaliui suskaldyti caro ir B. Chmelnickio sąjungą, pradėti derybas su pastaruoju ir tartis su Krymo totoriais dėl įsiveržimo į Rusiją. Tačiau tai nebuvo padaryta. Tuomet 1655 m. pavasarį vykusiame seime vėl prašė karalių, kad sudarytų paliaubas su Rusija. Ir tik kai į Lenkiją pradėjo veržtis švedų kariuomenė, o rusų jau buvo netoli Vilniaus, Radvila ir kiti senatoriai gavo karaliaus raginimą kuo greičiau sudaryti su rusais paliaubas. Tai buvo bandyta, buvo pasiųsta delegacija, bet tuo metu caras jau norėjo derėtis tik prisiekus jam.

 

Pradėtos su švedais derybos dėl paramos buvo nukreiptos prieš Rusijos invaziją. Okupantų šalininkų nebuvo. Tad švedų paramos prieš rusus ieškojimas buvo pagrįstas gynybos ir apsaugos nuo rusų invazijos būdas. Iš tikrųjų tos paramos nereikėjo pervertinti. Livonijoje buvusios švedų karinės pajėgos nebuvo didelės. Joms švedų karalius davė užduotį susijungti su Lenkijoje sėkmingai Krokuvos link žygiuojančia švedų kariuomenė. Be to, Livonijoje buvusios maždaug 7 000 švedų kariuomenės vadas bijojo įsivelti į karą su Rusija ir stengėsi jos neprovokuoti. Todėl paramą Lietuvai jis galėjo teikti tik patiems Lietuvos gyventojams prašant ir pasiduodant Švedijai. Todėl De la Gardie neužteko vien Jonušo, Boguslavo Radvilų, Vilniaus vyskupo Jurgio Tiškevičiaus pirmųjų prašymų dėl globos. Neužteko jam ir J. Radvilos klientų, reikėjo platesnių senatorių, pareigūnų ir bajorijos sluoksnių pozicijos. Būdamas svarbiausias po Vilniaus vyskupo Lietuvos senatorius J. Radvila taip pat nenorėjo vienas spręsti svarbaus politinio klausimo. Tuo labiau kad jis visai nenorėjo pulti į Švedijos glėbį, tačiau nenorėjo ir nutraukti si jais derybų.

 

J. Radvila Kėdainių karo stovykloje ruošėsi pateikti naują derybų su švedais aktą ir jam paruošti numatė įtraukti kariuomenę ir kuo daugiau bajorijos. Čia rugpjūčio 17 d. kolektyviai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės luomų vardu buvo pasirašytas pasidavimo Švedijos karaliaus globai sąlygų aktas. Jame buvo pažymėta, kad sunkiomis aplinkybėmis netekę Lenkijos karaliaus paramos ir negalėdami kitaip išsigelbėti, jie priėmė De la Gardie pasiūlytą malonę pasiduoti Švedijos karaliaus globai. Tačiau tik tuo atveju, jei bus patvirtintos tame akte išdėstytos sąlygos, kuriomis buvo reikalaujama nepanaudoti Lietuvos kariuomenės prieš Lenkijos karalių, įžengus į Lietuvą švedų kariuomenei pirmiausia bus rūpinamasi Lietuvos kariuomene, tik karo metui švedams bus perduota Biržų pilis, bus išsaugotos pareigūnų ir bajorų privilegijos bei teisės į nekilnojamąjį turtą, išsaugotos katalikų ir stačiatikių bažnyčių turtinės teisės, privilegijos, tačiau karališkos valdos perduotos švedų karaliui. Taip pat reikalaujama, kad LDK nebūtų inkorporuota į Švedijos karalystę, o tik susieta unijos ryšiu. Akte pažymėta, kad dabar nepasirašę, galės tai padaryti vėliau ir pagrasino nepasirašantiems turto atėmimu. Sutartyje pateikti pasiūlymai dėl LDK sienų nustatymo bei jos teisių apsaugos klausimais. Be to, prašoma, kad De la Gardie praneštų rusams apie jų pasidavimą Švedijos karaliaus globai ir kad jie nesikėsintų į jų teritoriją. Po šio sutarties projektu pasirašė bei savo antspaudus pridėjo daugiau kaip 400 signatarų. Tarp jų yra J. Radvila, Žemaičių kaštelionas Kerdiejus, Vilniaus vyskupo įgaliotinis kanauninkas Jurgis Bialozoras, Lietuvos rūmų maršalas Zigmantas Sluška, Lietuvos stovyklininkas S. Komorovskis, artilerijos generolas Mikalojus Judickis, Ašmenos ir Mozyriaus seniūnai A. Sakavičius, V. Chaleckis, Trakų ir Smolensko vėliavininkai M. Oginskis ir J. Chrapovickis, karmelitų oficiozas K. M. Masonas, Ukmergės, Upytės pavietų ir Žemaičių pareigūnai ir bajorai.

 

Be abejo, šis Švedijos globos nuo rusų invazijos siekiantis aktas buvo pasirašytas J. Radvilos rūpesčiu, tačiau jis sudarytas pagal bajoriškosios demokratijos principus ir tradicijas, formaliai suformuotos konfederacijos pagrindu. Breslaujos pavieto bajorai Kėdainiuose nedalyvavo. Švedai užėmę Breslaują ir pavietą įkalbėjo sušauktus bajorus pasirašyti pasidavimo Švedijos karaliaus globai aktą. Pasirašė 116 bajorų ir pareigūnų. O kad apie tai žinotų už 3 mylių stovėjusi rusų kariuomenė, švedai specialiai to pasirašymo proga surengė saliutą su patrankų šaudymu.

 

Kaip ir kiekvienu atveju pasidavimas švedų globai sukėlė priešišką nepasitenkinimą. Opozicijos priešakyje buvo lauko etmonas ir J. Radvilos priešininkas V. Gosevskis bei jo vadovaujama kariuomenė, prie kurios prisijungė ir kelios Radvilos vėliavos. Gosevskis bandė išvesti iš Kėdainių stovyklos nepatenkintus kariškius, tačiau buvo sulaikytas. Dar ankščiau Virbalyje susidarė kariuomenės konfederacija.

 

De la Gardie buvo nepatenkintas rugpjūčio 17 d. akte išdėstytomis sąlygomis ir siekė besąlyginio pasidavimo Švedijos karaliui. Todėl derybos toliau tęsėsi. Švedai reikalavo sušaukti visus didikus ir bajorus, kad kolektyviai ir asmeniškai prisiektų naujam karaliui. Radvila tai atmetė, kaip jiems neįprastą priesaiką valdovui. Spalio 10 d. į Kėdainius atvyko De la Gardie ir po 10 dienų buvo pasirašyta Kėdainių unijos sutartis. Dokumentų pasikeitimas vyko Radvilos rūmuose. Lietuvai atstovaudamas kalbą pasakė Radvila, jam atsakė švedų atstovas B. Skytte, luomų vardu Vendeno vaivada M. Korfas. Iškilmės buvo baigtos salvėmis ir iškilmingomis giesmėmis bei pamokslais bažnyčioje.

 

Ją pasirašė 1134 senatoriai, pareigūnai, karininkai ir į Kėdainių stovyklą atvykę bajorai. Tarp sutartį pasirašiusiųjų buvo senatoriai J. Radvila, Žemaičių vyskupas P. Parčevskis, Vilniaus vyskupo J. Tiškevičiaus įgaliotinis J. Bialozoras, Vendeno vaivada M. Korfas, Žemaičių kaštelionas E. Kerdejus, Tartų kaštelionas V. Holcšaueris, Lietuvos raštininkas J. M. Stankevičius, sargybinis pulk. J. Mirskis ir kt.

 

Apie tos sutarties metu buvusiais dvejones ir nuotaikas amžininkas Mikalojus Kazimieras Šemeta eiliuotuose atminimuose „Reliacija apie Žemaitijos patekimą ir išėjimą iš švedų globos“ rašė:

 

 

O paskui jau sekė gėdingi žingsniai,

 

Pasirašė jie ir naujuosius punktus,

 

Tuos, kurie ligi tol nenorėjo dėtis,

 

Privertė taip gi.

 

 

Vos tik senatoriai pasirašė,

 

Tuoj dvarų urėdus ėmė kviesti,

 

Per derybas kas prieštarauti bandė,

 

Tuos dabar šaukė.

 

 

Nepavyko jiems parašų išvengti,

 

Nors ir bandė (švedai mat juos skaičiavo),

 

O kaip baigė jie tuos raštus tvarkyti

 

Nešė į kirchę.

 

 

………………..

 

Tad džiaugsmingai rinkos visi į kirchę

 

Ir iš karto parašus ėmė rinkti,

 

Kai šlamėjo lapai, nesigirdėjo

 

Netgi pamokslo.

 

 

Daug žymių žmonių tuokart kirchėj buvo

 

Katalikų irgi tarp jų ne vienas,

 

O kiti pas etmoną girtuokliavo,

 

Šlovino Poną.

 

 

Iš to, kas čia buvo pakomentuota, Kėdainių sutartis nebuvo vieno J. Radvilos ar kelių asmenų siekis. Sutartis tai buvo pasirinkimas ar tapti Rusijos okupacijos aukomis, ar ieškoti išeities nuo jos apsisaugoti, net ir prarandant politinę tradiciją. Kad sutartimi buvo nutraukta Liublino unija sukėlė pagrįstą Lenkijos istoriografijos pasmerkimą, užmirštant, kad ta teorija, kuri pagal Kėdainių sutartį pateko Švedijos valdžion, paskui tapo visos Lietuvos išlaisvinimo iš Rusijos okupacijos placdarmu. Žinoma, rusų istoriografija nepritaria šiam Lietuvos bajorų pasirinkimui, nes jie sutrukdė Rusijai prasiveržti prie Baltijos jūros. Kaip žinome, Švedijos karinė administracija buvo nušalinta per 1656 m. pavasarį kilusį sukilimą. Iš tos teritorijos prasidėjo Lietuvos išsilaisvinimas savo jėgomis.

 

Ta Lietuvos dalis, kuri pagal Kėdainių uniją atsidūrė Švedijos karinės administracijos valdžioje, išvengė to likimo, kurį išgyveno rusų okupuotos dalies gyventojai ir miestai. Užgrobtame Vilniuje rusų ir kazokų kariuomenė plėšė bažnyčias, rūmus, namus, degino juos. 1655 m. vasarą-rudenį Smolenske caro audiencijos laukęs Venecijos Respublikos diplomatas Michele Bianchi stebėjo kas darėsi kelyje, vedančiame iš Lietuvos į Maskvą. Jis rašė: „Jeigu pats nebūčiau matęs per ištisus šešis mėnesius judėjusios begalinės virtinės vežimų, pilnų visokio grobio ir nesuskaičiuojamo kiekio išvežamų arklių bei kitų stambių galvijų, negalėčiau patikėti. Kalbėdamas apie šiuos įvykius, galiu drąsiai teigti, kad esu matęs ne mažiau šimto tūkstančių vežimų, prikrautų menkaverčių baldų, iš bažnyčių išplėštų metalo gabalų, vario, geležies, alavo, švino dirbinių, vilnonių ir lininių audinių ir įvairiausių kitų bent kiek vertės turinčių daiktų…“ Jau po išlaisvinimo buvo patikrintos 269 bažnyčios, iš jų 76 buvo sunaikintos. Per ilgai užsitęsusį karą nukentėjo visa Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, tačiau labiausiai – Rusijos kariuomenės okupuotos Polocko, Vitebsko, Mstislavio, Vilniaus ir Brastos vaivadijos. Tai iš esmės ir rodo Kėdainių sutarties reikšmę.

 

 

Voruta“ Nr. 18 (588) 2005 rugsėjo 17 d.

 

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra