Paprūsės lietuvininkas Endrius Žemaitaitis

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Noriu pateikti savo protėvių Paprūsės lietuvininkų Žemaitaičių ir Silių giminės istorijos fragmentus. Vardai ir pavardės straipsnyje daugiausiai užrašyti pagal šnekamąją kalbą, būdingą to meto vartoseną. Lietuvininkai paprastai buvo evangelikų liuteronų tikybos, prieš kelis amžius atsikėlę į Žemaitiją iš Mažosios Lietuvos (Prūsijos). Jie gyveno buv. Naumiesčio ir Vainuto valsčiuose (dabar Šilutės rajono žemaitiškoji dalis).
 
Mano protėviai gyveno [Žemaičių] Naumiesčio evangelikų liuteronų parapijoje, kuri beveik pusantro šimtmečio buvo viena iš šešių Tauragės parapijos filijų. Beveik visi palaidoti Žemaičių Naumiesčio ar Midverių evangelikų kapinėse. Plačiau apie lietuvininkų atsiradimą šiame krašte žr. „Paprūsės lietuvininkai Šilutės rajone“ www.voruta.lt/rubrikos/82/2298 arba www.mazoji–lietuva.lt/article.php?article=1939.
Mano Tėvelis Endrius Žemaitaitis gimė 1909 m. kovo 7 d. Rimženčiuose (Naumiesčio valsč., Raseinių aps.). Būdamas septynerių metų pradėjo gyvulius ganyti. Reikėjo anksti keltis, ir taip – iki keturiolikos metų. Tekdavo eiti basomis į rasas, o vakare kojos sutrūkinėdavo; labai skaudėdavo, net iki ašarų, kai reikdavo jas nusiplauti. Mama „žadydavo“: „Kelkis, vaikeli. Jau saulutė yra pakilusi. Šiandien bus karšta, galėsi anksčiaus gyvulius parvaryti. Kol vėsu yra dabar, dar gyvuliai teėda. Kaip pradės gyliuoti, tai varyk namo. Dar galėsi pamiegoti per pietus, vaikeli.“ Tėvelį „įžegnojo“ Naumiesčio kunigas, buv. misionierius R. Afrikoje, Adolfas Petrikas; buvo aukštas, turėjo skambų balsą ir gerą iškalbą, kad net katalikai girdavo („Ot, turite gerą kunigą!“).
 
Po konfirmacijos tarnavo pas savo vyriausiąją seserį Elzę Bendikienę Metirkviečiuose (Klaipėdos krašte). Pas ją dirbo vienerius metus „teip“, o antrus – jau už berną. Kai susiruošė išeiti, kur daugiau moka, tai sesuo neišleido – dar metus atidirbo. Tada „prie Septyniaus“ dvejus metus tame pačiame kaime bernavo, kol pašaukė į karinę tarnybą. 1930–1931 m. tarnavo Lietuvos kariuomenės 5 pėstininkų DLK Kęstučio pulko 9 kuopoje (joje 130 vyrų) Aukštojoje Panemunėje prie Kauno. Kuopos nuotrauka (yra 2 egz.) nukentėjusi, nes sovietiniais laikais buvo slepiama mano tėviškėje Gardame ant trobos lubų užkasta spaliuose.
 
Grįžęs metus bernavo pas Uikšį Šlauniuose prie Katyčių. Buvo didelis ūkis: 8 darbiniai arkliai (ir 2 kumeliukai), 25 melžiamos karvės (15 prieauglio). Žiemą dirbdavo du bernai ir dvi mergos, o pavasarį samdydavo ir trečią berną. Sunki vieta, tad vėl dvejus metus dirbo pas seserį, o tada pas jos „švogerį“ kitą Bendiką – daugiau kaip metus, kol apsivedė. 1935 m. balandžio 23 d. „apsiženijo“ Martą Gocentikę ir atėjo užkuriomis į jos ūkį Gardame, kuriai žemę ir visą turtą pagal naminį testamentą paliko mirtinai sergantis (skrandžio vėžiu) tėvas Augustas. Dalį žemės (3,5 ha iš 11,07 ha) užrašė jos broliui Martynui, o seserims Katrei ir Elzei ji privalėjo atiduoti dalis (po 500 litų). Taip pat surašytos smulkiai visos pareigos ir įpareigojimai išimtininkei mamai Marijai su Elze. 1939 m. buvo mobilizuotas į kariuomenę „mušti lenkų“; tai išgelbėjo gyvybę, nes skruoste buvo auglys (gal sinusitas?), kurį kariuomenėje Šiauliuose(?) operavo. Kadangi žemės Gardame buvo nedaug, tai nuomodavo pievas Šyšos kaime, kairiajame Šyšos upės krante, kur ji įteka į Atmatą (Nemuną). Tekdavo vienam ir šieno vežimą prisikrauti. Beje, ten paslėpė ir žolės pjaunamąją mašiną (apdėjo nukirstais krūmais vienoje sodyboje), kai susitvėrė kolūkis. Taip ten ji ir liko. Apie 1957 m. žiemą Tėvelis susilaužė koją. Po sugipsavimo Šilutės ligoninėje, teko į namus grįžti kolūkio sunkvežimiu, kuris vežė šieną iš Pakalnės. Kadangi kabinoje šalia vairuotojo sėdėjo kažkoks kolūkio viršininkas, tad teko ropštis aukštai ant šieno. Visuomeninio transporto tuo metu dar nebuvo. Tik 1959 m. Šilutės ATK autobusais pradėjo vežti keleivius rajono priemiesčio maršrutais.1963 m. kovo 23 – balandžio 4 d. gydėsi Šilutės ligoninėje. 1977 m. rugpjūčio pradžioje važiuojantį dviračiu pavakare vieškeliu prie pat namų partrenkė motociklas, kas tai padarė liko neišaiškinta. Beje, tuo pat metu krito ir labai pieninga mūsų juodmargė, kuri naktį prisiėdė rasotų dobilų ir užputo. Teko man ją tiesiog ganykloje užkasti, tik ragus nusipjoviau. Pablogėjus Tėvelio sveikatai 1981 m. žiemą teko iš Gardamo persikelti gyventi pas vaikus į Kauną, Vilnių. Tėveliui jau gyvenant Vilniuje 1984 m. birželį I tarybinėje ligoninėje teko vinimi sutvirtinti netikėtai balkone lūžusią kojos šlaunį.
 
Tėvelis apie 50 metų giedojo Žemaičių Naumiesčio evangelikų bažnyčios chore („buvau basas“ [bosas]). Nors nebuvo lankęs mokyklos, tačiau mokėjo skaityti ir rašyti. Turėjo labai gerą atmintį – prisiminė net I pasaulinio karo pradžią, kai kuriuos įvykius ir pats yra užrašęs, taip pat žinojo daug įvairių atsitikimų, padavimų, Klaipėdos krašte išmoko groti lūpine armonikėle. Pats išmūrijo duonkepę krosnį su cilindriniu skliautu buvusioje uošvio kalvėje, kapitališkai perstatė trobos naująjį ir senąjį galą (pakeitė supuvusius sienojus). „Švogeris“ (svainis)Kristupas Juška iš Rimženčių k. išmokė „išdirbti“ kailius.
 
Tėvelių gyvenimas buvo sunkus, pilnas rūpesčių ir vargų. Šešis kartus keitėsi santvarka – rusai, vokiečiai, nepriklausoma Lietuva, rusai, vokiečiai ir vėl rusai.
 
Tėveliams teko išgyventi I ir II pasaulinių karų baisumus, sunkius pokario laikus, kai trūko duonos ir pramoninių prekių, kaimynų tremtį į Sibirą (kiekvieną naktį buvo laukiama, kad ateis ir mūsų eilė – turėjome pasiruošę ir duonos džiūvėsių), prievartinį „kulkozų“ (kolūkių) steigimą 1949 m. (agitatoriai stebėjosi, kad „buvo lengviau Berlyną užimti negu Gardamą į kolūkį suvaryti“), kai buvo atimta arkliai, beveik visi gyvuliai, žemės ūkio inventorius, sėkla ir žemė – pagrindinis ūkininkų pragyvenimo šaltinis, o už stalo šešių alkanų vaikų būrys. Veislinį baltakartį eržilą suspėjo parduoti (vėliau jį naudojo miškų ūkyje), o bėra kumelė po kelių metų kolūkyje nuskendo pelkėje prie Tenenio upės. Prisimenu, kad „Gardamo“ kolūkiečiai vienais metais gavo metinį atlyginimą po 200 gramų grūdų ir 19 kapeikų (iki 1961 m. rublio reformos) už darbadienį. Tėvelis dirbo negailėdamas jėgų (2–3 kartus įvykdydavo nustatytą metinę 300 darbadienių normą), 1951 m. buvo apdovanotas Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Garbės raštu su J. Paleckio parašu. Rankomis apsėdavo beveik visus kolūkio laukus, avėdamas iš pavasarį pastipusių kolūkio arklių odos surauktomis naginėmis (labai lengvas ir patogus apavas). Paprastai pavasarį dėl pašarų trūkumo arkliai patys neatsistodavo, tada virvėmis juos patempdavo po „balkiais“. Kurį laiką prieš savo norą buvo išrinktas kolūkio pirmininko pavaduotoju (važinėdavo juodu buvusiu Andrijausko eržilu, vėliau eiklia trakėnų veislės kumele), bet pavyko atsikratyti šių pareigų. Kiek geriau buvo, kai įsisteigė Ramučių tarybinis ūkis (sujungė tris gretimus kolūkius) – tada atlyginimą gaudavo jau kiek didesnį pinigais. Tada Ramučių sandėlyje tampė grūdų maišus.
 
Tėveliai savo gyvenimą su didele meile aukojo vaikų labui. Pagal savo išgales padėjo visiems – kam daugiau, kam mažiau. Per savo gyvenimą nematė linksmos dienos – tik vargai ir rūpesčiai lydėjo, iš savo tėvų jokios pagalbos negavo, dar jiems padėdavo. Kai kuriuos ūkio darbus teko dirbti naktimis, kai sumigdavo maži vaikai. Kai mes paūgėjome, jau padėjome darbuotis ne tik namie, bet ir kolūkyje (ravėti uždėtas daržų ar bulvių normas ir pan.). Talkinome per visus didžiausius kaimo darbus iki pat Tėvelių mirties. Tėveliai skatino visus šešis vaikus mokytis, kad „nereiktų purvo bristi“ (kaip ir kiti to meto kaimo vaikai į mokyklą ėjome su medinėmis klumpikėmis). Pasakojo kaip buvo „prie Smetonos“, rusų ar vokiečių. Šitaip, gal patys to net nejausdami, ugdė patriotizmą, skiepijo pamaldumą. Pagal Mažosios Lietuvos surinkimininkų tradicijas pratino prie darbo, ragino vengti azartinių žaidimų, rūkymo (nė vienas iš šeimos niekada nerūkė), alkoholio ir pan. Gražus pavyzdys siekti mokslo buvo Mamytės broliai advokatas Jonas ir chirurgas Albertas Gocentai. Nė vienas iš šeimos netapo komunistu. 1970 m. rudenį Šilutės rajono laikraštyje „Komunistinis darbas“ buvo Tado Meiželio straipsnis apie mūsų šeimą, o „Tiesoje“ trumpa, bet netiksli žinutė „Atžalynas“ (1970 XI 25, nr. 274 (8455), p. 2).
 
Turiu įrašęs magnetofono juostose Tėvelių kartu ir atskirai giedamų giesmių. Ne visose parapijose buvo vienodai giedama, pvz., tauragiškiai giedodavo trumpiau, nenutęsdami kaip naumiestiškiai. Buvo sakoma „prie giesmės numeris toks“, o ne, kad giedama giesmė numeris…
 
Mirė 1986 m. vasario 15 d. Vilniuje. Palaidotas Žemaičių Naumiestyje šalia žmonos ir sūnelio Jonuko.
 
Nuotraukose:
 
1. Endrius Žemaitaitis, 1975 III 8
2. Lietuvos kariuomenės 5 pėstininkų DLK Kęstučio pulko 9 kuopa prie kareivinių, 1930-1931 m. II eil. iš k.: sėdi 9 leitenantas Jonas Vabalas („turėjo gerą balsą“), 10 pulko vadas pulkininkas J. Vidugiris, 11 kuopos vadas kapitonas Kugrys. V eil. iš k.: 11 Endrius Žemaitaitis (su balta apykakle). Nuotraukos apatiniame kairiame kampe fotografo rombinis įspaudas su įrašu „FOTO / ŠURO / ŠANČIAI / JUOZAP. 55“.
3. Marta ir Endrius Žemaitaičiai Gardame, sode, 1962 m.
4.
Endriaus ir Martos (Gocentikės) Žemaitaičių vestuvės Gardame, 1935 IV 23.
I eil. iš k.: jaunosios sesuo Katrė Gocentikė, jaunojo brolis Augustas Žemaitaitis, tėvai Jonas ir Anė (Silikė) Žemaitaičiai iš Rimženčių, jaunieji Endrius ir Marta (Gocentikė) Žemaitaičiai, jaunosios mama Marija Gocentienė (Endrulikė); II eil. iš k.: šeimininkė Klimaitienė?, jaunojo sesuo Elzė Bendikienė iš Metirkviečių, Kolia (Nikolajus) Pastarnokas, jaunojo brolio šeima Marta (Kleinaitikė) ir Jonas Žemaitaičiai iš Rimženčių, jaunosios sesuo Anė Juškienė, šeimininkė Klimaitienė?, Anės vyras Kristupas Juška iš Rimženčių, už jo Adomo Meilės viršugalvis, jaunojo sesuo Marta Meilienė, jaunosios sesuo Elzė Gocentikė, jaunosios brolienė Marė Gocentienė (Kiaupikė), Pastarnokikė ir Marta Bendikikė. (Jono Gocento nuotr.)

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra