Panevėžio vyskupija okupacijų metais

Autorius: Data: 2016-09-07, 11:40 Spausdinti

Panevėžio vyskupija okupacijų metais

Kardinolas Vincentas Sladkevičius su Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Panevėžio iniciatyvinės grupės nariais. Panevėžys. 1988 m. spalio 2 d.

Emilija JUŠKIENĖ, , Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnioji muziejininkė, www.voruta.lt

Prieš 90 metų buvo įkurta Panevėžio vyskupija. 1926 m. balandžio 4 d. Popiežius Pijus XI įsteigė Lietuvos bažnytinę provinciją,  suskirstytą į 5 vyskupijas, kurių tarpe buvo ir  Panevėžio vyskupija.  Šiame straipsnyje siūlome susipažinti su kiek mažiau literatūroje nušviestu Panevėžio  vyskupijos gyvavimu  sovietinės bei nacistinės okupacijų metais.

Lietuvai atsidūrus sovietinės (1940–1941 ir 1944–1990) bei nacistinės (1941–1944) okupacijų gniaužtuose, katalikų Bažnyčios laukė dideli išbandymai.

Sovietinis režimas siekė pakeisti žmogaus sąmonę bei  išstumti religiją iš visuomeninio gyvenimo.

Suvokus, kad religijos prievarta ir represijomis įveikti nepavyks, sovietinis režimas keitė Bažnyčios puolimo taktiką. Nuo dvasininkų žudymo, kalinimo bei trėmimo buvo pereita prie siekio pajungti Bažnyčią savo interesams, kontroliuoti, diskredituoti bei žlugdyti ją moraliai.

Tuo tikslu buvo nutrauktas konkordatas su Vatikanu, Bažnyčia atskirta nuo valstybės, nacionalizuotas ir išgrobstytas jos turtas, uždraustas vaikų katechizavimas, uždaryti religiniai leidiniai, sustabdyta vienuolijų ir katalikiškų organizacijų veikla, o dvasininkus budriai sekė sovietinio saugumo agentai.

Kunigas Kazimieras Dulksnys (kairėje) Mordovijos lageryje (Rusija). 1958 m.

1946 m. liepos pabaigoje Panevėžio vyskupui Kazimierui Paltarokui buvo pradėta operatyvinio sekimo byla, sekamajam suteiktas „Skorpiono“ slapyvardis.

Sovietų valdžia, siekdama kontroliuoti kunigų kilnojimą iš vienos parapijos į kitą, naudojosi religijų įgaliotinio teise išduoti kunigams registracijos pažymėjimus.

1948 m. vasario 26 d. Panevėžio kurijos patalpose įvyko nelegalus vysk. K. Paltaroko,  Kauno arkivyskupijos valdytojo kan. Juozo Stankevičiaus ir Telšių vyskupijos valdytojo kan. Justino Juodaičio pasitarimas, kuriame nutarta kiek galima ilgiau vilkinti registraciją ir kad ji kuo mažiau pakenktų Bažnyčios interesams.

Sovietinės represinės struktūros iš viso nužudė, įkalino arba persekiojo daugiau kaip šešiasdešimt Panevėžio vyskupijos dvasininkų.

1948–1962 m. Panevėžio vyskupijoje buvo uždarytos šios katalikų bažnyčios ir koplyčios:

Berčiūnų Lietuvos Kankinių bažnyčia Panevėžio rajone – 1948 m.

Degučių Šv. Antano Paduviečio bažnyčia Zarasų rajone – 1948 m.

Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčia – 1948-1949 m.

Panevėžio Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo koplyčia – 1948 m.

Vyskupo namų vieša koplyčia Panevėžyje – 1948 m.

Smėlynės Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia Zarasų rajone – 1948 m.

Šv. Augustino bažnyčia Rokiškyje – 1949 m.

1952 m. atimta mūrinė Burbiškio Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia Anykščių rajone. Vietoje jos leista įkurti kitą – mediniame namelyje.

Velžio Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia Panevėžio rajone – 1962 m.

Stelmužės Viešpaties Jėzaus Kryžiaus bažnyčia Zarasų rajone – 1962 m.

Nacistinis okupacinis režimas iš dalies atkūrė Bažnyčios teises, tačiau negrąžino konfiskuoto turto, neleido veikti religinėms organizacijoms, draudė religinę spaudą.

1978 m. lapkričio 13 d. buvo įkurtas viešai veikiantis „Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas“. Komiteto nariai, kunigai (iš kairės): Vincentas Vėlavičius, Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius, Juozas Zdebskis ir būsimasis Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas

Panevėžio vyskupijos dvasininkų viešojo veikimo kryptis nacių okupacijos metais buvo aktyvi parama šelpimo bei socialinės rūpybos akcijoms, blaivybės propagavimas, bolševizmo aukų pagerbimas ir minėjimas. Slapta ir nematoma veiklos sritis buvo pagalba persekiojamiems žydams.

Kunigas Alfonsas Lipniūnas 1930–1935 m. dirbęs vikaru Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje, 1943 m. buvo areštuotas už nacių okupacijos metais Lietuvoje paskelbtos mobilizacijos boikotą, kalėjo Štuthofo koncentracijos stovykloje.

Per Antrąjį pasaulinį karą Panevėžio vyskupijoje buvo sugriautos šešios bei apgriauta apie keturiasdešimt bažnyčių.

1942 m. pastatyta Inkūnų Švč. Aušros Vartų Dievo Motinos bažnyčia (Anykščių dekanatas).

1944 m. į Vakarus pasitraukė apie penkiasdešimt Panevėžio vyskupijos kunigų ir vienuolių.

Kunigas Saulius Filipavičius – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Panevėžio miesto tarybos narys stalinizmo aukų pagerbimo minėjime Panevėžyje. 1989 m. birželio 24 d.

Panevėžio vyskupijos valdytojai sovietmečiu:

Kazimieras Paltarokas, Panevėžio vyskupijos vyskupas (1926–1957) ir Vilniaus arkivyskupijos apaštalinis administratorius (1949–1957).

Gimė 1875 m. spalio 22 d. Gailionių kaime, Linkuvos parapijoje. Įšventintas kunigu 1902 m.

Konsekruotas vyskupu 1926 m.

Mirė 1958 m. sausio 3 d. Vilniuje.

Amžinojo poilsio vieta – Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kripta.

Julijonas Steponavičius, vyskupas, Panevėžio vyskupijos ir Vilniaus arkivyskupijos apaštalinis administratorius (1957–1961). Pasaulietinės valdžios ištremtas į Žagarę.

Gimė 1911 m. spalio 18 d. Miciūnų kaime, Gervėčių parapijoje (dabar Baltarusija).

Įšventintas kunigu 1936 m.

Konsekruotas vyskupu 1955 m.

Mirė 1991 m. birželio 18 d. Vilniuje.

Amžinojo poilsio vieta – Vilniaus arkikatedros bazilikos Tremtinių koplyčia.

1961–1962 m. niekas neturėjo teisės vadovauti Panevėžio vyskupijai.

Povilas Bakšys, kanauninkas, Panevėžio vyskupijos valdytojas (1963–1973).

Gimė 1901 m. spalio 21 d. Skominų kaime, Pabaisko valsčiuje, Ukmergės apskrityje.

Įšventintas kunigu 1930 m.

Mirė 1973 m. liepos 2 d. Birštone.

Amžinojo poilsio vieta – Vievio kapinės.

Romualdas Krikščiūnas, vyskupas, Panevėžio vyskupijos apaštalinis administratorius (1973–1983).

Gimė 1930 m. liepos 18 d. Kaune.

Įšventintas kunigu 1954 m.

Konsekruotas vyskupu 1969 m.

Mirė 2010 m. lapkričio 2 d.

Amžinojo poilsio vieta – Kauno Kristaus Prisikėlimo mažosios bažnyčios šventorius.

Kazimieras Dulksnys, prelatas,Panevėžio vyskupijos valdytojas (1983–1989).

Gimė 1910 m. vasario 9 d. Skodinių kaime, Kupiškio parapijoje. Įšventintas kunigu 1935 m.

Mirė 2001 m. gruodžio 9 d.

Palaidotas Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros šventoriuje.

Juozas Preikšas, vyskupas, Panevėžio vyskupijos apaštalinis administratorius (1989–2002).

Gimė 1926 m. lapkričio 22 d. Šakiuose.

Įšventintas kunigu 1951 m.

Konsekruotas vyskupu 1984 m.

Katalikų Bažnyčia, skelbdama, kad ji negali būti pajungta utopiškai valstybei kurti, sugebėjo išlikti; nepaisydama sunkių išgyvenimo sąlygų, telkė tautą, puoselėjo dvasines bei moralines vertybes.

Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros vikaras kunigas Jonas Balčiūnas buvo nuteistas dešimčiai metų lagerio už idėjinį vadovavimą 1950–1954 m. Panevėžyje veikusiai moksleivių pogrindinei organizacijai „Atžalynas (Laisvės kovūnai)“.

Per penkiasdešimt okupacijos metų nenutrūko tikinčiųjų kova už savo teises: veikė pogrindinės organizacijos, buvo leidžiama ir platinama uždrausta literatūra, sovietinei valdžiai rašomi protesto laiškai, užsienio šalims skleidžiama informacija apie tikinčiųjų teisių pažeidimus Lietuvoje.

Galime išskirti du pagrindinius tarptautinius dokumentus, susijusius su religijos ir tikėjimo laisve: Tarptautinė pilietinių ir politinių teisių sutartis (1966) ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (1950).

1972 m. SNO generaliniam sekretoriui ir Tarybų Sąjungos komunistų partijos Centro komitetui buvo išsiųstas memorandumas su 17 000 Lietuvos gyventojų parašais. Memorandume buvo rašoma apie vergišką Lietuvos bažnyčios padėtį

1977 m. rašytame pareiškime Belgrado komisijai apie tikinčiųjų teisių pažeidimus sovietinėje Lietuvoje, kurį pasirašė ir Lietuvos Helsinkio grupės narys, Panevėžio kraštietis, kunigas, disidentas Karolis Garuckas (1908–1979), skelbiama:

“Tarybų Sąjunga, kaip Suvienytųjų Nacijų Organizacijos narys, įsipareigojo gerbti ir saugoti žmogaus teises ir pagrindines laisves, bet savo valstybės viduje religijos atžvilgiu užimtos pozicijos nepakeitė……

Dar kartą atkreipiame dėmesį, kad tie nuostatai ištisai remiasi įvairiais tarybiniais potvarkiais bei nuostatais, sukurtais dar prieš Helsinkio susitarimus, ir diskriminuoja tikinčiuosius……

Tarybinės valdžios organai nustato, kuriems vyskupams negalima eiti pareigų, kurie jaunuoliai gali tapti kunigų seminarijos auklėtiniais , netgi nurodo, kuriuos kunigus galima kviestis į atlaidus, kurių ne. Valdžios organai kun. Broniui Laurinavičiui pasakė, kad “be mūsų žinios” kunigas negali nė vinies įkalti į bažnyčios sieną.

Nors tarybinė spauda, rašydama apie valstybės ir Bažnyčios santykius, dažnai tvirtina, kad tarybinė valstybė… nesikiša į Bažnyčios vidaus reikalus, tai yra į jos kanoninę ir dogminę veiklą, bet gyvenimo patirtis liudija visai ką kita.

Beveik viso pasaulio tikintieji po 2-o Vatikano Susirinkimo atlieka kulto apeigas gimtąja kalba, o lietuviai  – lotynų, nes čia neturima sąlygų lietuvių kalba išspausdinti mišiolų ir kitų reikalingų kulto atlikimui knygų.

Dauguma Lietuvos katalikų, ypač inteligentų, negali dalyvauti kulto apeigose, nes už tai juos atleidžia iš darbo….

Religinės propagandos laisvės tikintiesiems piliečiams Konstitucija nesuteikia, tuo padaro tikinčius nelygius su ateistais prieš įstatymą, juos diskriminuoja.

Todėl mes kreipiamės į Belgrado komisiją, skirtą patikrinti, kaip vykdomi Tarptautiniai pagrindiniai žmogaus teisių ir laisvių susitarimai, pasirašyti Helsinkyje 1975 m. Ir prašome mums padėti, kad prisiimti Tarptautiniai įsipareigojimai nebūtų tik popieriuje….“

„Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ – pogrindinis leidinys, spausdintas Lietuvoje, patekęs į Vakarus, buvo verčiamas į daugelį kalbų, informavo pasaulio visuomenę apie žmogaus teisių pažeidimus aneksuotoje Lietuvoje. Leidinio iniciatorius – Čikagoje (JAV) gyvenęs kunigas Kazimieras Kuzminskas,  gimė 1906 m. Panevėžyje, mirė 1999 m. Vilniuje, palaidotas Naujamiestyje, Panevėžio r.

1978 m. lapkričio 13 d. buvo įkurtas viešai veikiantis „Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas“, kurio nariais buvo  kunigai Vincentas Vėlavičius, Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius, Juozas Zdebskis ir būsimasis Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas

Buvo organizuojami slapti vyskupų bei kunigų susirinkimai, minimos Bažnyčiai svarbios jubiliejinės sukaktys, įšventinti nauji kunigai ir vyskupai.

Lietuvoje veikusioje pogrindinėje neakivaizdinėje Kunigų seminarijoje XX a. 9 deš. viduryje mokėsi būsimasis Panevėžio vyskupas Lionginas Virbalas ir Panevėžyje kunigavęs Petras Kavaliauskas.

Katalikiškąjį opozicinį judėjimą sudarė ne tik kova dėl tikinčiųjų teisių,  įvairių protesto akcijų rengimas bei  pogrindinės spaudos leidimas. Kitas ne mažiau svarbus šio judėjimo komponentas buvo vadinamoji pogrindinė Bažnyčia. Supratę, kad sovietinio režimo sąlygomis niekada negalės veikti laisvai, aktyvesnieji kunigai, ignoruodami sovietinės valdžios nurodymus, diegė apaštalavimo visuomenėje formas, kuriomis siekė atgaivinti bažnyčią. 8 deš. tokiu kunigų ir nelegaliai savo veiklą tęsiančių vienuolių pastangomis susikūrė Eucharistijos bičiulių sąjūdis į kurį įvairiose Lietuvos vietose būrėsi religingas jaunimas. Jie  organizavo  rekolekcijas, bendrus sambūrius, kuriuose buvo svarstomi aktualūs tikėjimo klausimai, buvo studijuojamas Šventasis raštas, rengiami religinio-patriotinio pobūdžio vaidinimai,  eisenos į Šiluvą.

Persekiojamos ir išsklaidytos vienuolijos sugebėjo išlikti ir sovietmečio sąlygomis. Panevėžyje nelegaliai veikė: Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo kunigų marijonų vienuolijos nariai bei Šv. mergelės ir kankinės Kotrynos seserų, Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos seserų tarnaičių ir Dievo Apvaizdos seserų kongregacijų narės.

Vienuolės parapijose katechizavo vaikų grupeles, dirbo vaikų darželiuose ir vaikų globos namuose, sveikatos priežiūros ir globos įstaigose, rūpinosi pogrindinės literatūros spausdinimu ir platinimu, organizavo katalikiškai nusiteikusį jaunimą, skleidė tikėjimo šviesą.

Vatikano 2-ajame susirinkime (1962–1965) nedalyvavo nė vienas vyskupas iš Lietuvos. Sovietinė valdžia stengėsi užkirsti kelią Lietuvos katalikų bažnyčios ryšiams su Šventuoju sostu.

1988- 1990 m. tautinio atgimimo laikotarpiu katalikų dvasininkai aktyviai dalyvavo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veikloje, sąjūdininkų organizuojamose akcijose.

Panevėžietis kunigas Saulius Filipavičius – buvo  Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Panevėžio miesto tarybos narys.

1988 m. spalio 2 d. Panevėžyje lankėsi  Kardinolas Vincentas Sladkevičius, jis  susitiko su  Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Panevėžio iniciatyvinės grupės nariais, palaimino jų veiklą.

Panevėžio vyskupija ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra