Panevėžio vyskupas J. Kauneckas: „Klysti – žmogiška, pasilikti klaidoje – velniška, o pakilti iš klaidos – dieviška“

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas sovietmečiu buvo aktyvus pasipriešinimo sovietinei sistemai dalyvis. Nuo 1959 m. mėgindavo stoti į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją, tačiau sovietų valdžia vis neleisdavo jo priimti. Į seminariją buvo priimtas tik 1972 metais.
 
Kartu su dar penkiais kunigais 1978 m. įsteigė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą, kurio veikloje, užsitraukdamas valdžios nemalonę, uoliai dalyvavo. Prasidėjus Sąjūdžiui aktyviai įsiliejo į visuomeninį gyvenimą. 2000 m. įšventintas vyskupu.
 
Tuometinis LR prezidentas Valdas Adamkus apdovanojo J. Kaunecką Vyčio Kryžiaus ordinu už narsą, pasiaukojimą ir ištvermę, kovojant dėl tautos laisvės bei ginant žmogaus teises okupuotoje Lietuvoje.
 
Pokalbis su vyskupu J. Kaunecku – apie kritiško su viltimi mąstymo ugdymą visuomenėje ir Bažnyčioje.
 
Sovietmečiu aktyviai gynėte žmonių teises, tikinčiųjų sąžinės laisvę. Esate tada gražiai išsireiškęs, kad su sovietiniais biurokratais ir persekiotojais kovojote jų pačių metodais – skaitydavote sovietinę propagandą ir, pasitelkdamas jos tariamai skelbiamomis laisvės, žmogiškumo, darbo klasės sąvokomis, jų elgesį ir melą atremdavote. Ar šiandien nereikia taip pat sekti pasaulietinę ir neretai priešišką tikėjimo vertybėms sekuliarią žiniasklaidą ir lygiai taip pat skelbti savo poziciją?
 
Demokratija reikalauja, kad kiekvieno įsitikinimai būtų gerbiami, išgirsti, analizuojami. Kiekvienas žmogus, ar jis vyskupas, kunigas ar paprastas krikščionis, turi įsiklausyti į kito nuomonę. To norėtųsi ir iš sekuliarios visuomenės, valdininkų.
 
Kiekvienas žmogus yra gerbtinas, net jei ir turi akivaizdžiai klaidingą nuomonę. Neretai jis nėra kaltas, kad yra klaidoje, tą nuomonę suformuoja gyvenimo aplinkybės, kartais net tam tikros finansinės lobistų grupės. Juk daugybė dalykų valdžioje, žiniasklaidoje, viešuosiuose ryšiuose yra daroma dėl verslo. Bet net ir tokiu atveju reikia įsigilinti, aiškinti visuomenei, kokios yra stipriosios ar silpnosios tų argumentų pusės.
 
Reikia diskutuoti, parodyti, kur klystama, o kur tiesiog pasiduodama materialistiniam stabui. Mano principas yra visada su visais diskutuoti. Jo laikiausi sovietmečiu, laikausi ir dabar. Nors neretai nenorėdavo jie tada diskutuoti, taip ir dabar dažnai nesileidžia į diskusijas. Kartais nuomonė remiama visiškai absurdiškais argumentais.. Nežinau, gal gavę didelę sumą pinigų, tik nori prakišti kai kurias idėjas. Tada diskutuoti jau beviltiška ir beprasmiška.
 
Kai Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacija rengė konferenciją Panevėžyje, mūsų atstovams net neleido pasisakyti, o kai katalikų konferencija rengiama, aš nurodau visada numatyti laiką pasisakyti oponentams. Parapijose klebonams siūlau turėti dėžutes žmonėms, kad jie galėtų įmesti ten savo klausimus, pastabas ar kritiką. Visi turėtų laikytis šio principo.
 
Jau iškovojus laisvę jūsų pasisakymai žiniasklaidoje buvo vieni iš tų, kurie kvietė kritikuoti ir pačią Bažnyčią, kritiškai žiūrėti ir į pasaulį, ir į bažnytinį gyvenimą. Dar nebūdamas vyskupu, kvietėte problemas ne dangstyti, o jas spręsti. Kokia yra ta visuomeninį ir bažnytinį gyvenimą statanti kritika?
 
Dešimtmetį Telšių kunigų seminarijoje buvau dvasios tėvu, dirbau daugelyje Bažnyčios įstaigų, daug kartų dalyvavau diskusijose, susirinkimuose. Taip, aš pabrėždavau, kad Bažnyčiai kritika yra reikalinga. Bet neretai kritika tendencinga, neva Katalikų Bažnyčioje viskas blogai. Akivaizdu, kad tai melas ar sąmoningai vykdoma politika. Bet ką kritikuodamas privalai turėti viziją, kaip tai galima pakeisti, įsivaizduoti, kaip daryti, kad būtų geriau. Kitokiu atveju kritika yra tik griaunanti. Toji griaunanti kritika neretai būna anoniminė.
 
Tai aš ne kartą ir spaudoje esu minėjęs, kad į anoniminius raštelius nekreipiu dėmesio. Pavyzdžiui, kai skundžia kunigus. Kaip man patikrinti, kiek tame yra tiesos, o kiek šmeižto, sąskaitų suvedinėjimo ir kitų interesų?
 
Ir po parapijas važinėdamas visada sakau, kad jei pastebite kažką blogo, netylėkite, bet taip pat nurodykite savo kontaktus, kas praneša, o aš įsipareigoju laikyti tai paslaptyje. Bet jei lieka tik visiškai anoniminiai skundai, to aš nelaikau kritika.
 
Kaip pavyzdys tokios „kritikos“ yra skaitytojų komentarai internete po straipsniais – anoniminiai ir purvais besidrabstantys. Ir viešai skelbiamas melas, kad Bažnyčia paskendusi piniguose.
 
Tikrovėje yra priešingai. Pavyzdžiui, Panevėžyje, net vyskupijos kurijoje visų patalpų nešildome, šildome tik darbo kambarius. Stengiamės labai taupyti. Bažnyčioje reikalingos jaunimo, šeimos, katechetiniai, sielovados centrai, kad padėtų parapijoms vykdyti pagalbos žmonėms misiją. Su skausmu žiūrime į tai, kad jų darbuotojai gauna tik minimalius atlyginimus. Jei tie žmonės kitur išeitų dirbti, jie gautų gerokai daugiau.
 
Todėl Bažnyčia neretai negali pasirinkti geriausių žmonių, nes finansinės galimybės yra labai ribotos. Bet vis girdime mūsų adresu kritiką, kad Bažnyčia yra labai turtinga. Reikia vadovautis skaičiais, argumentais, realybės matymu, nešališkumu, tada tikrai kritika bus statanti.
 
Įžengėme į trečiąjį laisvės dešimtmetį. Vos laisvę atgavus, kilo euforija, o po to prasidėjo atoslūgis, į pirmą planą iškilo interesų kova. Ne vienas, matydamas emigracijos mastus, sako, kad Lietuva tiesiog nusivylusi išsivaikščioja. Ar įmanoma tikėtis kalėdinio stebuklo, kad padėtis pradės keistis į gerą?
 
Kalbate apie euforijos išnykimą. Bet ta euforija išnyko visose srityse. Prisimename mitingus, Baltijos kelią. Visi tikėjomės gražių laisvės rezultatų, o dabar net buvę tremtiniai kartais pasako: „Ne tokios Lietuvos norėjome“. Ne vienas pagalvoja, kad ir Bažnyčios ne tokios norėjo. Yra ir mūsų padarytų klaidų. Ir aš prisipažinsiu, kad Atgimimo metu žmonėms sakiau: „Matome, kokia Europa turtinga, štai ir mes po 5 metų tokie būsim.“
 
Tai neįmanoma, tai buvo tik iliuzija. Juk realiai žiūrint prieš du dešimtmečius Lietuvoje pasibaigė karas, jei ne dar baisesnis dalykas. O juk po karo visada yra baisus nuosmukis – badas, nėra būtiniausių dalykų. Tačiau po karo žmonės nedejuoja, o džiaugiasi, kad jis pasibaigė. Po truputėlį situacija gerėja.
 
Atgavus laisvę, įvyko tokie dalykai, kurie labiau žmones traumuoja nei karas: viltis, kad visi gražiai susitars, bus pakenčiama socialinė lygybė, pažabotas nusikalstamumas, o gavosi priešingai. Ta laisve pasinaudojo daug nusikaltėlių, finansinių ir politinių grupių. Taupyti senatvei rubliai nuvertėjo. Žmonėse didelė nuoskauda atsivėrė. Mes visi padarėme klaidą, nukrypdami vien į materialistinę pusę, kuri ir pagimdė tokį nusivylimą.
 
Aš laikausi principo, jog reikia veikti, net rizikuojant padaryti klaidų, o kai jų pasitaiko, jas įvardyti, prisipažinti, atsiprašyti, paaiškinti. Visi esame žmonės. Vis mėgstu kartoti seną bažnytinę patarlę: „Klysti – žmogiška, pasilikti klaidoje – velniška, o pakilti iš klaidos – dieviška”.
 
Nevengiu provokacijų ir suklystu. Vieną kartą net pakankamai stipriai nudegiau, pradėdamas pamokslą žodžiais: „Kas jūs, klausytojai? Mėšlas“. Ir pastebėjau, kad vienas vyras, numojęs ranka ir baisiausiai pasipiktinęs, išėjo iš bažnyčios.
 
Kai gyvenau Telšiuose, tai žmonės buvo pripratę prie provokuojančio mano kalbėjimo, bet Panevėžyje taip neturėjau elgtis, tai buvo mano klaida, čia dar nebuvo įpratę prie tokių provokacijų. Kokią aš turėjau mintį, sakydamas, kad „esate mėšlas“? Norėjau atkreipti dėmesį, sudominti, o ne paniekinti. Juk mes kiekvienas esame kitiems tarsi trąša, mėšlas, iš kurio išauga gražūs vaisiai – tokią turėjau mintį.
 
Tėvai yra tarsi mėšlas savo vaikams – jie visą savo gyvenimą atiduoda dėl savo atžalų, viską jiems atiduoda, pražyla dėl jų, sulinksta. Iškalbos priemonės turi kažkiek šokiruoti žmones, paskatinti mąstyti. Bet reikia tai daryti su saiku, prisitaikant. Taigi, ir vyskupas neišvengia klaidų. Jų būtų galima išvengti nieko nedarant, bet juk ne to mes siekiame: nieko nedaryti, kad tik nesuklydus.
 
Kai kas įžvelgė klaidą, kai ką tik prasidėjus Sąjūdžiui, dirbau Skaudvilėje ir kviečiau pamiršti praeitį ir imtis ne ieškoti kaltų, o žvelgti į ateitį ir ją kurti kartu.
 
Tada susidūriau su tokia situacija: mokytojai labai aktyviai įsijungė į Lietuvos atkūrimą, vaikus kvietė į tautinių švenčių minėjimą, į bažnyčią, bet buvo ir davatkėlių, kurios šaukė: „Tos išdavikės išvertė kailį, prieš kurį laiką vienaip šnekėjo, o dabar jau kitaip“.
 
Taip, aš Skaudvilėje buvau ypač puolamas sovietinės valdžios struktūrų – negi turėjau paskelbti jiems atpildo valandą? Kai prasidėjo Atgimimas, sukviečiau visus mokytojus bendrų pietų ir pasiūliau ištiesti vieni kitiems rankas ir nebestovėti skirtingose barikadų pusėse. Juk ir sovietmečiu mokytojai norėjo, kad vaikai užaugtų žmonėmis iš didžiosios raidės, ir ne mums teisti, kas kiek piktybiškai bendradarbiavo su tomis blogio struktūromis, o kas tiesiog įspraustas į kampą – tegu tai sprendžia gailestingasis Dievas.
 
Tokios nuostatos laikiausi anksčiau ir dabar taip manau, nors kai kas tame gali įžvelgti mano klaidą.
 
Kai dar Europos Sąjunga neskelbė Lietuvoje vietinių bendruomenių atkūrimo svarbos, aš jau stengiausi žmones suburti į bendruomenes, kad nebeieškotų vieni kituose „liaudies priešų“, kaip tai buvo įprasta sovietų okupacijos metais.
 
Lietuvos vyskupai kitus metus paskelbė Dievo Gailestingumo metais. Kaip išlaikyti tą aukso vidurį: Dievas yra visus mylintis ir gailestingas, bet taip pat teisingas – už niekšiškus darbus suteikiantis tinkamą atpildą; ne tą tariamą teisingumą, kai už kažkokias smulkmenas Dievas tuoj pasiruošęs bausti, o teisingumą teisingojo Dievo, kuris stoja skriaudžiamųjų pusėje, teisybės, neveidmainiškos meilės pusėje?
 
Dievas yra gailestingas, bet ir teisingas – tokia yra sena Bažnyčios mintis. Už kiekvieną darbą mes susilauksime atlyginimo, bet reikia turėti mintyje, kad ne Dievas baudžia, o pats žmogus save baudžia, pasirinkdamas netinkamą kelią. Ir kiekvienas, kad ir didžiausias nusikaltėlis, gali pasitaisyti.
 
Toks yra Jėzaus principas, kurį mes matome jo mokyme ir darbuose. Akivaizdu, kad gailestingumą kai kurie suvokia labai iškreiptai, neva darykime, ką norime, Dievas yra gailestingas ir jis atleis. Turi žmogus norėti pasitaisyti ir daryti konkrečius pasikeitimo veiksmus – tada galima tikėtis mylinčio Dievo gailestingumo. Gailestingumo neegzistuoja be atgailos. Jei atėmei pragyvenimą iš žmonių, politikoje priėmei neteisingus, nusikalstamus, egoistinius sprendimus, įstatymus, kurie kenkia visuomenės gerovei – tikrai nereikia tikėtis, kad Dievas bus gailestingas, kad žmonės bus gailestingi. Tokiu atveju būtina vieša atgaila.
 
Adventas prieš Šv. Kalėdas ir yra tas atgailos metas, kai žmogus turi aiškiai pažvelgti, kokiomis paskatomis vadovaudamasis jis gyvena šiame pasaulyje. Bet dažnai tos šventės prasideda be vidinio apsivalymo, susivokimo, tada net ir tos šventės tėra tik apsirijimo ir pasigėrimo metas. Kaip joms pasirengti, kad šventė būtų ne pilvui, bet dvasiai?
 
Adventas yra viltingas laukimas. Šv. Rašto skaitiniuose Advento metu skaitome apie atsivertimą, vertybių perkainojimą. Negali būti tikros vilties be tokio pasikeitimo. Tokia viltis bus tik iliuzija, kuri atneš eilinį nusivylimą. Žmonija turėjo galimybių įsitikinti daugybę kartų, kad, nusisukusi nuo Dievo rodomo kelio, atsiduria tragedijose, jokia tikra pažanga nesukuriama.
 
Tad šio Advento proga kviečiu visus susivokti, kam mes esame pašaukti, ką mes galime padaryti, kad tų tikrų pasikeitimų būtų daugiau. Pasikeitimų ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Kažkada Lietuva Europą apgynė nuo sunaikinimo. Prancūzų istorikai Elisee Reclus ir Jeanas Mauclair dėkoja Lietuvai, kad išsiplėtusi iki Juodosios jūros, Lietuva apgynė Europą nuo mongolų totorių sunaikinimo: „Sudrebi pagalvojęs, kas būtų atsitikę, jei galinga Lietuva būtų veikusi išvien su totoriais: šiandien Europos civilizacijos nebūtų.“
 
Negalime mąstyti, kad esame tokie niekam tikę, kad viskas tik blogai pas mus. Mes turime didelį potencialą. Tik reikia daryti konkrečius ryžtingus žingsnius, kad tą gėrį skleistume. To ryžto, vilties ir tikėjimo, šviesos ir linkiu pasirengimo dvasinei šventei metu.
 
Autoriaus nuotr.
 
www.lrytas.lt
 
Nuotraukoje: Pokalbis su vyskupu J. Kaunecku – apie kritiško su viltimi mąstymo ugdymą visuomenėje ir Bažnyčioje

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra