Panevėžio rajono literatų klubas – literatūrinėje kelionėje „Dideli Vabalninko lygumų žmonės“

Autorius: Data: 2017-06-07, 10:57 Spausdinti

Panevėžio rajono literatų  klubas – literatūrinėje kelionėje „Dideli Vabalninko lygumų žmonės“

Prie Jono Strielkūno suolelio Panevėžio r. literatų klubo “Polėkis” nariai, Vabalninkas. Onos Striškienės nuotr.

Ona Striškienė, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos, Panevėžio rajono literatų  klubo „Polėkis“ narė, www.voruta.lt

Birželio 3 d. grupė Panevėžio rajono literatų  klubo „Polėkis“ narių keliavo link Biržų. Vykome į Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos parengtą literatūrinę kelionę „Dideli Vabalninko lygumų žmonės“. Bevažiuojant sustota Meilūnuose, nes sudomino unikali skelbimo lenta, senovinė klėtis, kurios sienos apkaltos skydeliais. Pavažiavus toliau laukuose, sustota prie trijų cementinių kryžių, kurie pastatyti Sibiro tremtiniui Jurgiui Kučinskui ir jo sūnui partizanui Juozui Kučinskui.

Iš Biržų Panevėžio rajono literatai kartu su grupele Biržų literatų, lydimi kruopščiai ir įtaigiai pasakojančios Liudos Prunskienės leidosi kelionėn link Vabalninko – mažosios Lietuvos kultūros sostinės.

Pirmiausia sustota Dirvonakiose. Liuda Prunskienė keliautojams priminė Almos Karosaitės – poetės, daugiausia rašiusios vaikams, kelią į mokslus, apie jos darbą ir kūrybą. Poetė gimė netoli Dirvonakių – Gavėnuose, dabar ten tuščias laukas. Alma Karosaitė mokėsi Dirvonakių pradinėje mokykloje, Geidžiūnų vidurinėje mokykloje, Biržų Juliaus Janonio mokykloje ‒ internate, kurią baigė aukso medaliu. Išvyko studijuoti į  Vilnių ir baigusi jame liko dirbti.

Aplankėme Geidžiūnų Šv. Angelų Sargų bažnyčią. Bažnyčia medinė, stačiakampio plano su trisieniu gale, bokšteliu ant kraigo. Sienos vertikaliai apkaltos lentomis. Liaudiškas formas papildo neogotikiniai smailiaarkiai langai ir portalas. Vidus vienos navos, halinis, lubos šiek tiek lenktos. Trys altoriai neogotikiniai ir neoklasicistiniai, mediniai. Šventoriaus tvora iš akmenų. Jame pastatyta medinė, kvadratinė, dviejų skirtingų dydžių tarpsnių varpinė. Apatinis jų namelio formos su langais, o viršutinis panašus į koplytėlę.

Paminklas Sibiro tremtiniui Jurgiui Kučinskui, sūnui partizanui Juozui Kučinskui

Čia 1932 – 1936 m. kunigavo kunigas dramaturgas  Kazimieras Čiplys (1897-1950). Gimęs Piktagalyje (Truskavos apyl., Kėdainių r.). 1925 m. baigė Kauno kunigų seminariją. Kunigavo Naujamiestyje, Saločiuose, Geidžiūnuose, Sudeikiuose. Gabų, lietuvybę skleidžiantį literatą globojo vyskupas Kazimieras Paltarokas. 1949 m. K. Čiplys suimtas ir nuteistas dešimt metų kalėti. Kalintas Irkutsko srityje lageryje, kur ir žuvo. Kunigas Kazimieras Čirplys-Vijūnas išleido keliolika scenos vaizdelių. Tai švietėjiški, didaktinio turinio mėgėjiškos dramaturgijos veikalėliai. 1997 m. Panevėžyje išleista jo raštų, laiškų, dokumentų knyga „Vaidinimai tik sodžiui”.

Važiavome dulkančiais vieškeliais, nustojome prie kryžkelės į Nausėdžius. Pasakotojos Liudos parodymu žvelgėme į Vaitekūnų kaimą. Nuo kelio matėsi sodyba, kurioje gimė Povilas Jakubėnas (1871–1953).  Povilas Jakubėnas  – bažnyčios istorijos tyrinėtojas, parašęs veikalų apie reformaciją, Lietuvos evangelikų reformatų teologas, generalinis superintendentas, prisidėjęs prie Biržų spaustuvės įrengimo (1912). Įsteigus Kauno Vytauto Didžiojo universitete Evangelikų teologijos fakultetą, buvo dekanas, profesorius, visuomeniškas žmogus. Daug pasitarnavo knygnešystėje.

Pasukome link Nausėdžių ir po kurio laiko nuvykome į Ga­tau­čius – Ma­mer­to Ind­ri­liū­no gim­tą­ją so­dy­bą. Ten mus maloniai sutiko ir apie poetą partizaną, mielai aprodydamas išlikusią sodybą, papasakojo dabartinis šios sodybos savininkas. Mamertas Indriliūnas (1920–1945). Labai gabus, jaunas žmogus, per trumpus gyvenimo ir kūrybos metus atsiskleidęs, kaip nepaprasto talento kūrėjas. Poetas, literatūros kritikas, išvertęs į lietuvių kalbą. F. Jammeso, W. B. Jeitso, R. M. Rilkės eilėraščius. Nuo Gataučių visai netoli Zizonys – čia yra Ernesto Galvanausko gimtinė. Ernestas Galvanauskas (1882–1967) – kalnakasybos inžinierius, valsčių sukilimo 1905 – 1907 m. organizatorius, visuomenės ir politinis valstybės veikėjas, buvęs Lietuvos ministras pirmininkas, finansų, prekybos ir pramonės, užsienio reikalų ministras, padėjo organizuoti bermontininkų sutriuškinimą, Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos.

Prie stogastulpio Ernestui Galvanauskui Zizonyse

Meilūnuose bibliotekoje mus pasitiko vyr. bibliotekininkė Sandra Bieliauskienė. Apžiūrėjome biblioteką, auksarankių moterų ir vaikų kūrybos darbelius, gėlių kolekcijas. Maloniai buvome pakviestos į po tuo pačiu stogu esančias bendruomenės patalpas. Ten pabendravome, buvome pavaišintos, kas norėjo įsigijo tik ką keptos kaimiškos naminės duonos.

Visai šalia Lamokėlių koplyčia, į kurią ir palydėjo Sandra Bieliauskienė. Ji atrakino koplyčios duris ir pasakojo jos istoriją . Koplyčia va­di­na­ma Šv. Jur­gio var­du. Pa­sak le­gen­dos, anks­tų ry­tą vieš­ke­liu ėju­si mer­gai­tė pa­ma­tė ant kal­ne­lio sto­vin­tį rai­te­lį ant bal­to žir­go. Vi­si nu­ta­rė, kad tai bu­vo pa­si­ro­dęs Šv. Jur­gis ir nu­ro­dė kop­ly­čios sta­ty­mo vie­tą. Ant to kal­ne­lio pa­ra­pi­jos žmo­nės ir pa­sta­tė kop­ly­čią, ku­rią pa­va­di­no Šv. Jur­gio var­du. Ir nuo tos die­nos bu­vo pra­dė­tos švęs­ti Jur­gi­nės pa­mal­dos, o vė­liau ru­de­nį Šv. Pran­ciš­kaus ker­mo­šius. 1726 m. pastatyta vietinių gyventojų, perstatyta 1928 m.

Vabalninke, norint aplankyti su literatais susijusias vietas, reikia atskiro pusdienio. Sustojome prie namo, kuriame gimė Lietuvos kunigas, poetas, vertėjas, Kauno kunigų seminarijos rektorius Kazimieras Žitkevičius-Žitkus (Vincas Stonis). Jis yra pavasarininkų organizacijos himno autorius. Kazimiero Žitkevičiaus-Žitkaus (Vinco Stonio) poezijoje nemaža skambių, artimų tautosakai, dainų: eilėraštis „Gražių dainelių daug girdėjau“ virto liaudies daina.

Čia buvo prisimintas poetas, žurnalistas redaktorius Leonardas Žitkevičius (1914-1995).  Lietuvių rašytojas Aloyzas Baronas (1917-1980).

Paryžiaus gatvelėje, ilgai pabūta prie Vabalninko parko. Kaip tik šioje Paryžiaus gatvelėje mokykliniais metais gyveno poetas Jonas Strielkūnas. Čia, prie Jono Strielkūno suolelio, apie poeto gyvenimą, kūryba kalbėjo ne tik Liuda Prunskienė,  Poeto eiles skaitė biržų kūrėjos ir panevėžietė Ona Striškienė.

Vabalninko aikštėje prie bažnyčios daug laiko skirta apie poetei, tautosakos tyrinėtojai Pranutei Aukštikalnytei-Jokimaitienei (1922-1989). Ji viena ryškiausių žvaigždžių, žibėjusių lietuvių literatūros padangėje prieš antrąjį pasaulinį karą. Salomėja Nėris skatino ją rašyti ir pranašavo žymios poetės ateitį. Tačiau karas ir sovietinė okupacija pakeitė Pranutės Aukštikalnytės likimą ir daug žadanti poetė ilgam nutilo. Vienas iš kritikų ją pavadino neišsipildžiusio likimo žmogumi.

Prisiminti iš Kateliškių kaimo kilę Lietuvos nepriklausomybė akto signataras kunigas Alfonsas Petrulis (1873–1928), jo brolis visuomenės ir valstybės veikėjas Vytautas Petrulis (1890–1941), monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas (1922–2001). Veleniškių kaime  (Vabalninko vlsč.) gimęs Lietuvos inžinierius, pedagogas, politikas, visuomenės ir valstybės veikėjas, tremtinys Konstantinas Šakenis (1881-1959)

Kalbėta apie iš Medžiūnų (Panevėžio r.) kilusį fizikos mokslų daktarą Gendrių Morkūną (1960-2009). Jis vidurinę baigė Vabalninke. Rašė  vaikams, valstybinis Šiaulių dramos teatras pastatė spektaklį „Blusyno pasakojimai“, pagal to paties pavadinimo Gendručio Morkūno knygą.

Iš Vabalninko keliavome į Baibokus, lietuvių literatūros klasiko Balio Sruogos (1896–1947) tėviškę. Pabuvome ne tik sodyboje, mums buvo atrakinta troba, daug pasakota ir žiūrėta. Namuose sukaupta daug fotografijų, knygų, kitos medžiagos.

Link Panevėžio pasukome nuo Gaižiūnų kaimo keliuko, vedančio į Kvedarų buvusią sodybą. Iš čia buvo kilusi poeto Vinco Mykolaičio-Putino žmona Emilija Kvedaraitė. Kvedarų ūkis buvo netoli Baibokų kaimo, ir  kūrėjai dažnai vieni pas kitus lankydavosi.

Grįždami pasukome iš asfalto ir už poros kilometrų privažiavome Lebeniškius. Kaimo pradžioje stovi senas cementinis kryžius, kurį kadaise pastatė jaunųjų ūkininkų ratelis.  Pavažiavus dešinėje pusėje prieš buvusią parduotuvę, kurią pažinome iš tipinio pastato išorės – dabartinių Lebeniškių bendruomenės namų, stovi lauko akmenų paminklas su kryžiumi. Čia iš suvežtų akmenų iš buvusių kaimų, sumūrytas atmintį saugantis paminklas. Šv. Nikandro cerkvė stovi kaimo gale, į ją neužėjome, nes buvo užrakinta. Radome kitoje kelio pusėje suoliukus, stalą, rengiamus gėlynus, už jų matėsi buvusių gamybinių pastatų liekanos ir gražuolis ąžuolas. Prisėdę atsigėrėme kavos, aptarėme kelionę, jau vakarėjo, pasukome link Panevėžio. Tą dieną ilgai truko pažintis su Vabalninko kraštui nusipelniusiais žmonėmis, dar kartą prisiminėme ir daug ką iš naujo išgirdome apie šių iškilių žmonių gyvenimus, likimus, kūrybą.

Kultūra



Susiję straipsniai

Post Your Comments

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra