Panerių slėnyje, prie istorinio tunelio

Autorius: Data: 2015-04-10, 11:51 Spausdinti

Jonas Laurinavičius

  Įdomią knygą parašė Irena Vyšniauskaitė-Šuminienė – apie Panerių tunelį ir apie prie jo gyvenančius žmones. Viena iš tų žmonių ir ji pati – autorė, todėl ne iš nuogirdų žinanti, kas čia dėjosi ir dabar dedasi, kas gero ir kas nelabai…

 Visų pirma apie tunelį. Lietuva – geležinkelių kraštas, per visą šalį nuo seno dunda traukiniai, veikia Kauno tunelis.  Nėra jokia nežinia ir Panerių tunelis, nes jis dar pokario metais veikė, paauglystėje pats pro jį esu bildėjęs, senų žmonių atmintyje jis išlikęs. Tačiau  šiandien prie jo kaip ryškiai pajunti istorijos įvykių kaitą, kas tik ką buvo reikšminga, dabar – jau nebereikalinga, susinaikinimui palikta.

Kokia tai buvo didinga Panerių tunelio statyba, kuriai vadovavo garsus inžinierius Stanislovas Kerbedis (1810 – 1899), knygos pradžioje autorė taip nusako: „Susirinko daugybė žmonių, kadangi ta proga statybą aplankė Vilniaus generalgubernatorius Vladimiras Nazimovas. Prancūzų ir vokiečių kalnakasiai, vadinę save minininkais, iš abiejų kalno pusių buvo prakasę pagrindinę tunelio galeriją vienvėžiam keliui. Generalgubernatorius, apžiūrėjęs prakasą ir iš jos išėjęs, buvo pakiliai pasveikintas prancūzų ir vokiečių kalbomis sugiedotu Rusijos himnu <…> kalnakasiai daug šnekėjo apie didingą statinį – pirmąjį tunelį Rusijos platybėse.“

Tai buvo 1859 m. lapkričio 26 d.

Didžiuliai darbai dar laukė. Tunelį reikėjo praplatinti, kad galėtų išsitekti dvi vėžės. Darbas buvo sunkus, nes, be kita ko, trukdė vandeningas, birus smėlis, reikėjo drenažo. Dėl požeminių vandenų gausos teko netgi keisti tunelio projektą, mūryti dvigubai storesnes sienas. Dieną naktį plušėjo šimtai žemkasių. „Jie, – rašo I. Vyšniauskaitė-Šuminienė, – už darbo dieną gaudami vieną rublį, krintant šlapdribai, lyjant lietui ar siaučiant pūgai, spaudžiant šalčiui, rankiniais vežimėliais vežiojo žemes, pylė ir tvirtino pylimus, kasė iškasas, šulinius. Nuskambėjus dūžiams į bėgį, skelbiantiems pertrauką, nusistekenę, lyg dalgių pakirsti, čia pat griūdavo iš nuovargio“ (p. 26). Per rekordiškai trumpą laiką – 2 metus ir 6 mėnesius, 427 metrų ilgio Panerių tunelis 1862 m. pavasarį buvo visiškai užbaigtas. 1860 m. spalio 1 d. „su gausia Rusijos ir užsienio didžiūnų palyda 5 vagonų traukiniu į Vilnių atbildėjo pats caras Aleksandras II <…> Lydimas popo, Vilniaus generalgubernatoriaus V. Nazimovo, aukštuomenės, jis po dviejų dienų apsilankė Panerių tunelio statyboje <…> 1860 m. spalio 3 d. caras įmūrijo simbolinę plytą į sieną ir tunelis oficialiai bei iškilmingai buvo atidarytas <…> Skiedinio dėžė, mentelė ir plaktukas, kuriuos mūrydamas laikė imperatorius, buvo perduoti į muziejų. Deja… Revoliucijos, karai Rusijoje nušlavė carus, sugriovė muziejus su visais eksponatais. Tačiau Panerių tunelis tebestovi dar vis…“

 Stovi tai stovi, bet ir prie jo be atvangos artėja nebūtis. Nors ir įrašytas į saugotinų paminklų sąrašą, tačiau reikia būti superoptimistu, kad patikėtumei, jog jis bus restauruotas ir jame bus įrengtas, sakykime, Geležinkelio muziejaus filialas.

  Tunelis Zuikių gatvėje, vadinamojoje Zuikynėje, nearti nearti nuo Vilniaus miesto centro. Zuikynė  – tipiškas miesto pakraštys šalia geležinkelio, kur dieną naktį žemę drebina traukiniai, ypač sunkiasvoriai krovininiai. Žmonių gyvenimas čia kiek kitoks, nei kitų miesto pakraščių. Turi priprasti prie traukinių triukšmo. Žmonės gyvena abipus geležinkelio. Tilto nėra, perėjos nėra, einama artimiausiu maršrutu – per geležinkelį. Tai rizikinga gyvybei. Kraupiausios tragedijos įvyksta. Po traukinio ratais žuvo ir knygos autorės tėvas.

 Nuo pokario metų Zuikynėje įsikūrė kelių tautybių žmonės – rusai, lenkai, o mažiausiai buvo lietuvių. Dauguma jų buvo neturtingi, gyvenamieji namai – be vandentiekio, kanalizacijos. Gatvelės neasfaltuotos, menkai apšviestos, baugu sutemus ir išeiti – visko pasitaikydavo, vieną moterį net nužudė.

 Dauguma gyventojų buvo darbininkai, dirbo miesto įmonėse. Realybė buvo įprastinė: vieni iš paskutiniųjų kabinosi į gyvenimą, taupė kiekvieną kapeiką, rankdarbiais ar kuo kitu prisidurdavo prie pagrindinių pajamų, tvarkėsi, statėsi, vaikais rūpinosi, kiti – trali vali. Kad tik kur gautų išgerti – vienintelis rūpestis. Tad ir rezultatas logiškas: vieni gražiai sutvarkė savo būtį, kiti – sunyko, kai kurie ir savo gyvastį baigė patvoriuos ar kur landynėj.

Pasigėrėjimą kelia pačios knygos autorės gyvenimas. Su vyru Antanu (dabar jau a.a.) ji Zuikynėn atsikėlė dar jaunystėje. Nusipirko lūšnelę. Abu gaudavo nedidelius atlyginimus, bet šeimyninė darna, begalinis darbštumas, normalus bendravimas su kaimynais, tikėjimas šviesesne rytdiena padėjo jiems tapti pavyzdine – viena gražiausių sodybų Zuikynėje, santarvės, gėrio, meilės, turiningo gyvenimo šeima. Antano pastangomis Zuikių gatvėje buvo įvestas vandentiekis, padaryta kitų gerų darbų. Zuikyniečiai jį mini pagarbiai.

Tokių pasigėrėjimą keliančių žmonių Zuikynėje daug. I. Vyšniauskaitė-Šuminienė jiems negaili vietos knygoje. Negaili malonių, draugiškų žodžių. Jai brangus kiekvienas kaimynas, kiekvienas senbuvis ar Zuikynės naujakurys. Štai jos pačios prisipažinimas knygos „Pabaigos žodyje“: „Kiekviena istorija, kurią atrasite, verta dėmesio ir pagarbos žmonėms prie tunelio. Nors iš pirmo žvilgsnio viskas gali pasirodyti paprasta, kasdieniška, net primityvu, tačiau jų gyvenimai tarsi nesibaigiantis karas su realybe. O juk nuo tų paprastųjų (juodadarbių) žmonių atliktų darbų viskas ir prasidėjo, ir nutįso per ilgą laikotarpį iki šiandienos“ (p. 170).

 I. Vyšniauskaitė-Šuminienė – pedagogė, žurnalistė, veikli tautotyrininkė, Vilniaus mokytojų literatų  „Spindulys“ draugijos narė. „Žmonės prie tunelio“ – jos pirmoji knyga. Išleido ją savo lėšomis. Knygos recenzentas, humanitarinių mokslų daktaras, Tėvynės pažinimo draugijos garbės pirmininkas Kazys Račkauskas I. Vyšniauskaitę-Šuminienę apibūdina, kad ji „atėjusi į tautotyros žinių rinkimo savanorių bendriją <…> nedelsdama ėmėsi nelengvo visuomeninio intelektinio darbo <…> Spaudoje viena po kitos pasirodė jos talentinga plunksna parašytos dokumentinės apybraižos, reportažai, su dideliu įkvėpimu puolė kaupti medžiagą knygai „Žmonės prie tunelio“ (p. 176).

Dabar jau turime šią vertingą dokumentinės publicistikos knygą, kurioje gausu žinių apie Panerių tunelio ir Lietuvos geležinkelių istoriją, ir apie Zuikynėje – prie tunelio gyvenančius žmones.

Istorija Naujienos Spauda Vilnius , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra