Paneriai – ir Mažosios Lietuvos šviesuolių atminimo vieta

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Juodojo kaspino – Baltijos kelio dieną Panerių memoriale paminėjome Enzį Jagomastą ir jo šeimą. Gi tilžiškius Jagomastus, Vilniun nuo Reicho gynėjų ir „grynintojų“, pasprukusius 1941-ųjų pavasarį, hitlerininkų kulkos po keleto mėnesių pasivijo ir Panerių miškelyje suguldė būtent rugpjūčio 23-ąją. Masinių aukų (žydų, lietuvių, lenkų) kapaviečių kaimynystėje šis pavienis kapas regisi lyg nelemtas atsitiktinumas… Gal tikrai „kulkos paklydėlės“ kliudė šią taikingą, raštui pasišventusią šeimą – tėvus Enzį ir Martą (Jurgelaitytę), sūnus Dovą ir Jurgį, dukrą Oną (Anitą) ir žentą Emilį?
 
Glaustą – bet daug liudijantį – žodį apie Enzio Jagomasto bei jo vaikų veiklą galime rasti prof. Domo Kauno leidinyje „Mažosios Lietuvos veidai ir vaizdai“ (Vilnius, 2000), kurio pirminė paskirtis – ikonografijos publikavimas. Tad žvilgterkime: štai solidus keliaaukštis pastatas – leidykla ir spaustuvė „Lituania“ Tilžėje; ir paskaitykime: „Įmonės savininkas formaliai buvo Mikelis Jurgelaitis, faktiškai jai vadovavo Enzys Jagomastas su sūnumi Dovu. Iš viso „Lituania“ lietuvių kalba išleido 251 knygą ir 18 periodinių leidinių, skirtų Mažajai Lietuvai. Nacional[social]istams atėjus į valdžią, Jagomastai buvo persekiojami, galiausiai priversti persikelti į Reicho gilumą [gal tiksliau: versti persikelti, tad verčiau pasirinkę prieglobstį Lietuvoje, jau sovietinėje – A. P.], 1941 m. kovo mėnesį atvyko į Vilnių. Prasidėjus karui, gestapas visą šeimą sušaudė Paneriuose.“ Greta ir paties Enzio Jagomasto nuotrauka su komentaru: „Žymiausias Mažosios Lietuvos lietuvių spaudos darbuotojas tarpukario metais. Pats ir kartu su šeimos nariais rašė, rengė, redagavo, leido ir spausdino knygas, kalendorius ir laikraščius, buvo „Nemuno“ ir „Spaudos“ draugijų pirmininkas, dainavo Lietuvių giedotojų draugijos chore“ (p. 359). Gal akcentuojant kultūrinį veiklos profilį, iš akių išslysta politinis („nusikalstamas“) jos užtaisas… O Enzys Jagomastas pasirašė ir vadinamąjį Tilžės aktą (1918 11 30 į Tautinę tarybą susibūrusių Prūsų Lietuvos lietuvių pareiškimą apie siekį prisijungti prie Lietuvos), taigi viešai deklaravo lietuvybę ne tik kaip savąją tautinę tapatybę, bet ir kaip politinės veiklos pagrindą.
 
Aktyviai į lietuvybės skleidimo veiklą (o ši juk dažnai neišsitekdavo „kultūros“ rėmuose) įsijungė ir Jagomastų vaikai. Štai Ona, dirbusi tėvo spaustuvėje, redagavusi laikraštį „Naujasis Tilžės keleivis“, parašiusi studiją „Prūsų Lietuva ir jos suvokietinimas“ ir pan., lietuvybe uždegė ir savo vyrą Mecklenburgą – sutuoktiniai, pakeitę pavardę, tapo Vilmantais…Sūnūs Dovas ir Jurgis dar iki šios priverstinės „repatriacijos“ į Lietuvą kurį laiką studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universitete, jaunėlis Jurgis – regis, irgi tautiniais-pilietiniais sumetimais – 1940-aisiais perėjo į Vilniaus universitetą…
Tiesą sakant, šiemetinio Jagomastų paminėjimo organizatoriai liko ne visai aiškūs – kvietimas, pasirodęs internete, nebuvo pasirašytas. „Įtarimai“ krito ant Panerių bendruomenės, kurios atstovė – pirmininkės pavaduotoja Gražvyda Mickevičienė – pradėjo renginį bei apžvelgė Enzio Jagomasto, jo vaikų veiklą, bet dar labiau – ant Panerių memorialo (muziejaus) vedėjo Algio Karoso. Pastarasis renginio metu liko „užkulisiuose“, bet pakalbintas pažėrė netgi intriguojančių faktų apie pradžių pradžią. Pirmiausiai – apie šios teritorijos (nuo geležinkelio iki Gardino plento ir Vokės upės) nelemtą istorinę žymę: jau nuo 1939-ųjų čia buvusi Raudonosios armijos aviacijos bazė, ir kurui laikyti iškąstos, akmenimis išgrįstos didžiulės, 5-6 metrų gilumo duobės; prasidėjus karui, vokiečiai čia įrengę karo belaisvių stovyklą, duobes panaudoję lavonams užkasti… Apie visą šios vietovės tragiką – tūkstančius suguldytų holokausto aukų-žydų, Armijos Krajovos karių-lenkų, Vietinės rinktinės narių- lietuvių ir dar daugybės kitų tautybių nužudytuosius, badu numarintuosius (tai liudija memorialinio muziejėlio ikonografija) yra ir dar, manome, bus straipsnių, mes kol kas apsiribokime tuo pavieniu – Jagomastų– kapu… Taigi tarp 1981-ųjų ir 1987-ųjų jie, tuomet (hm…) Revoliucijos muziejui priklausiusio padalinio darbuotojai, Panerių miškelyje atlikę archeologinius kasinėjimus, kone slapta atkasę ir Jagomastų palaikus – o vietą, virtusią šiukšlynu, nurodęs vietinis gyventojas, su Jagomastu bendravęs… Jau dvidešimt metų, anot A. Karoso – dabar Gaono žydų muziejaus filialo vienintelio darbuotojo – rugpjūčio 23-ąją renkamasi prie paminklo Jagomastų šeimai… Ir šis kvietimo anonimiškumas buvo kiek atskleistas: kuklusis mano pašnekovas norėtų, kad žmonės čia kasmet susiburtų net nekviesti… Renginio proistorės šydą padėjo praskleisti ir kitas „eilinis“ renginio dalyvis – buvęs Panerių seniūno pavaduotojas Rimantas Skaistis. „Vorutos“ korespondentei jis papasakojo, kad prieš gerą dešimtmetį susirūpinta, jog Jagomasto kapas niekuo nepaženklintas; kaip tik su Algiu Karosu jiedu aptikę lauko akmenį, savo jėgomis ėmęsi statyti paminklėlį; vėliau, pasirėmus profesionaliu architektūriniu projektu, šiam akmeniui pritaikytas pjedestalas, tad, anot pašnekovo, paminklas tapęs solidus, bet kartu šis lauko akmuo itin tinkąs natūraliai aplinkai…
 
Taigi tokie pokalbiai vyko renginio „užribyje“. Bet ir kalbos prie paminklinio Jagomastų šeimos akmens papildė istorinės (bei emocinės) atminties „lentynėlę“… G. Mickevičienė, kaip minėta, peržvelgė Enzio Jagomasto gyvenimą: gimęs 1870-aisiais Lumpėnų kaime Pagėgių apskrityje [taip literatūroje neretai nurodoma – bet Pagėgių apskritis įkurta tik po Klaipėdos krašto prisijungimo prie Lietuvos 1923-aisiais; Jagomastas gimė dar Tilžės apskrityje – A. P.], baigęs mokyklą, persikėlė į Tilžę, iš pradžių dirbo garsioje Otto von Mauderodės spaustuvėje, paskui, sudėjęs savo santaupas su žmonos kraičiu, įsigijo nuosavą spaustuvę „Lituania“, kurioje vienu metu leido net tris Prūsų Lietuvai skirtus laikraščius, spausdino knygas, be visų kitų, išleido ir Antano Baranausko „Anykščių šilelį“; E. Jagomastas aktyviai dalyvavo įvairiose draugijose, o jų namai Tilžėje tapo lietuvių būrimosi centru… Ji atskleidė ir tragiškos atomazgos detales: gestapas šeimą Vilniuje susekęs po to, kai sūnui Dovui, pretendavusiam į vokiečių kalbos lektorius, reikėję pateikti smulkų gyvenimo aprašymą… Tuomet Klaipėdos gatvės bute suimti tėvai Jagomastai, atskirai gyvenę jų vaikai – Dovas, Jurgis, Ona su vyru Emiliu (gyvas išliko tik vyriausias sūnus Emilis, gyvenęs Vokietijoje)…
 
Panerių bendruomenės atstovė, ko gero, buvo vienintelė „oficiali“ kalbėtoja (kalbėta tikrai be oficialios pompastikos, šiltai, bendruomeniškai). Bet ir sava iniciatyva buvo eita prie mikrofono. Štai Vytautas Juodkazis, pasisakęs, kad gimė 1928-aisiais Pagėgiuose, kuriuose tėvas dirbo pašto valdininku, pasidalijo net asmeniniais prisiminimais – šeima bendravusi ir su Martynu Jankumi, ir su Jagomastais, tais pasišventėliais lietuviškajai veiklai. Kartu su tėvu p. Vytautui tekę nekart lankytis spaustuvėje „Lituania“, kuri buvusi, anot jo, gana kukli. Tėvas Enzį Jagomastą ir kitus šeimos narius, atvykusius traukiniu iš Tilžės, automobiliu nuveždavęs į Bitėnus pas Martyną Jankų. Onai Vilmantienei, pasak Juodkazio, vokiečiai atėmę laikraščio („Naujasis Tilžės keleivis“) redagavimo teisę, tad ji atvykdavusi į Pagėgius, prisiglausdama tai vienoje, tai kitoje šeimoje – nekart buvo apsistojusi ir pas Juodkazius, – šį darbą tęsė. Kalbėtojas kritiškai įvertino mažlietuvių Klaipėdos krašte tautinį angažuotumą – jiems rūpėję išlaikyti savo tapatumą, tačiau politinėms teisėms dauguma buvę abejingi, tad į Krašto seimelius greta vokiečių patekdavo vos keletas lietuvių.
 
Istoriniu žvilgsniu į Klaipėdos krašto situaciją pažvelgė ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovė Birutė Burauskaitė (beje, į renginį atvykusi su būreliu šios institucijos darbuotojų). Pasak jos, minint Lietuvos okupacijos sukaktį (šių metų birželį), istorikai praleidę progą priminti, kad dalis šalies – Klaipėdos kraštas – brutaliausiu būdu buvo okupuotas jau 1939-aisiais. Ji ragino „nedalyti Lietuvos“, neskirstyti į „jie“ ir „mes“.
 
Būta ir meninės renginio dalies – Alfredas Gusčius perskaitė savo eilėraštį, skirtą Jagomastui, liaudies (ir partizanų) dainas atliko Trakų Vokės ansamblis. Būta ir liturginio momento – paminėjimą užbaigė Evangelikų reformatų bažnyčios kunigas Raimondas Stankevičius, paskaitęs Šventojo Rašto (2-ojo Pauliaus laiško Korintiečiams) ištrauką, taręs ir savo trumpą laiminimo žodį.
 
Liudydama Panerių bendruomenę prisiimant šeimininkų pareigas, G. Mickevičienė, padėkojusi renginio dalyviams, dar visus pakvietė užsukti į bendruomenės patalpas kavos puodeliui. Bet labiau suintrigavo kitas padėkos žodelis, tiksliau, jo autorius: garbaus amžiaus žmogus, visąlaik laikęs Lietuvos vėliavą, sujaudintu balsu dėkojęs už tokį gražų Jagomastų paminėjimą, sutvarkytą jų kapą, pasisakė esąs „prūsas“… Tad skubėjau „susipažinti“, tik pasirodė, kad ne tokie jau ir nepažįstami – esame tos pačios Vilniaus liuteronų parapijos nariai, tik p. Eduardas Hakas dėl sveikatos problemų dabar rečiau beapsilankąs… Žinia, iškart iš atminties skrynelių iššoko seserų Hakaičių, Irmos ir Rūtos, vaizdai, apgaubti būtojo žinojimo: Paneriuose gyvenančios seserys Hakaitės rūpinasi Jagomastų kapu, jų iniciatyva ir liuteronų parapija vyksta (ak, būta…) pagerbti lietuvybės pasišventėlių atminimo. Dabar viena iš seserų apsigyvenusi Tauragėje, kita – kur kas toliau, aukščiau… Dar labiau sukirbėjo nuo pat renginio pradžios ramybės nedavęs klausimėlis: kodėl čia nesama liuteronų bažnyčios atstovų? Gal renginio organizavimas kertasi su principinėmis liuteronybės nuostatomis? Žinia, ir mano, amžinos mažlietuviškosios tapatybės ieškotojos, širdis ima purkštauti, kai Mažosios Lietuvos veikėjai pagerbiami „dilietuviškomis“ dainomis – norėtųsi būtent mažlietuviškųjų spalvų, net ir su jų germaniškaisiais šešėliais (įprastaisiais germanizmais ir pan.)… Bet kartu primenu sau: kiekvienas žvelgia pro savo prizmę. Ir jei lietuvybės puoselėtojai Vilniaus krašte pagerbia lietuvybės puoselėtojus lietuvininkus, valia jiems tai daryti pagal savo papročius… Stovėdama ten, tarp tų pakiliai ir jausmingai nusiteikusių žmonių, pajutau: tarsi – Paneriai mini savo įsūnytąjį Enzį…
 
Nuotraukose:
 
1. Minėjimo dalyviai prie Jagomastų paminklinio akmens (Juozo Vercinkevičiaus nuotr.)
2. Tilžėje iki 1941 m. veikusi Enzio Jagomasto įmonė „Lituania“ (Iš Domo Kauno archyvo)
3. Mažosios Lietuvos spaustuvininkas, Tilžės akto signataras Enzys Jagomastas
4. Namas Vilniuje (Klaipėdos g. 3), kuriame gyveno Enzio Jagomasto šeima (Domo Kauno nuotr.)

Voruta. – 2010, rugs. 4, nr. 17 (707), p. 2-3.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra