Panaros kautynės: taktika

Autorius: Data: 2013-08-21, 15:32 Spausdinti

Panaros kautynės: taktika

Vaida PAKARKLYTĖ, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyresnioji specialistė, Vilnius

Renkas vyrai, žvanga plienas,

Traška lėkštės ir granatos,

Ir kulkosvaidį ne vienas,

Kaip žirgelį kieme stato.

Automatais, karabinais,

Kas žiūronais pasdabinęs,

Vytim šauniai, dviskersiniu,

O krūtinę… audros plėšo.

Ir į dainą žodžiai pinas. (1)

Ginkluotą pokario rezistenciją įprasta skirstyti į 3 etapus: 1) 1944–1946 m. Šiuo laikotarpiu partizanai naikino kuriamus okupacinės valdžios organus, puldinėjo miestelius, išlaisvindavo suimtuosius. Tai buvo aktyviausias partizaninių kovų laikotarpis, laisvės kovotojų grupes neretai sudarydavo iki kelių šimtų žmonių. 2) 1946–1948 m. kovos taktika keičiasi – slapstomasi mažomis grupėmis, atsisakoma miestelių puolimų ir atvirų kovos veiksmų, dažniausia kovine akcija tampa pasala. 3) 1948–1953 m. keičiasi kovos strategija – pirmenybė teikiama gyventojų dvasinių vertybių ir ūkinių išteklių išsaugojimui per ilgai truksiančią okupaciją, ruošiamasi neginkluotam pasipriešinimui, itin didelis dėmesys skiriamas pogrindžio spaudai. (2)

Taip pat derėtų pastebėti, kad, nors Lietuvos partizanai vykdė ir puolamąsias operacijas, visgi, esant didesnei priešo pajėgų persvarai, gynybinių operacijų įvykdyta daugiau. Pirmaisiais ginkluotos rezistencijos kovų metais – 1944–1945 m. žuvo apie pusę per visą partizaninį karą kritusių kovotojų, tačiau palaipsniui perpratus partizaninio karo taktiką – 1946–1949 m. – rezistentai nukovė daugiau sovietinių pareigūnų bei kareivių, negu pastarieji nukovė partizanų. (3)

1945-02-28 Alytaus aps. Merkinės vls. (dabar – Varėnos r.) Panaros k. Dainavos partizanų apygardos teritorijoje įvyko kautynės tarp NKVD vidaus kariuomenės 298-ojo šaulių pulko kareivių ir Mykolo Lukošiūno-Lukošiaus būrio partizanų. Jose taip pat dalyvavo Antano Grušausko-Siaubo, Albino Kiseliausko-Karvelio ir Juozo Slautos-Aušros būriai (NKVD skyriaus pranešime nurodoma iki 250 partizanų). Pasak NKVD generolo pranešimo, 6 valandas trukusiose kautynėse žuvo 37 partizanai. (4)

J. Bartašiūno ataskaitoje dėl pravestos operacijos, siekiant likviduoti partizanų grupę, paaiškėjo smulkesnė Panaros kautynių eiga. Merkinės valsčiaus NKVD gavo parodymų iš slapto informatoriaus, (kaip paaiškėjo iš mūšyje dalyvavusių lietuvių prisiminimų, informatoriai buvo 4 reguliariosios armijos kareiviai, kuriuos, partizanų vadai Mykolas Lukošiūnas-Lukošius ir Juozas Slauta-Aušra, siekdami parodyti, kad partizanai kovoja su NKVD ir stribais, o ne su reguliariąja armija, paleido (5)), kad Merkinės vls. esančiame Kibyšių kaime dislokuota didelė partizanų grupė. Pasiuntus žvalgybą, nepavyko nustatyti tikslios partizanų dislokacijos, tačiau iš gyventojų sužinota, kad naktį iš 27 į 28 partizanai nakvos Kibyšių kaime, o paskui trauksis į Panaros mišką. 1945-02-28 ketvirtą val. ryto, 298-tasis NKVD šaulių dalinys išvyko į Panaros mišką, persekioti partizanų grupės. Vos jie prisiartino prie Panaros miško, partizanai juos pasitiko aršia kulkosvaidžių ugnimi. NKVD 4-ta kuopa išsirikiavo karine rikiuote ir atidengė atsakomąją ugnį. Užvirė arši kova, kuri tęsėsi apie pusvalandį. To pasekoje, enkavėdistai išstūmė partizanus iš Panaros miško. Partizanų grupė, kurioje buvo apie 250 žmonių, pradėjo atsitraukti į Vilkiautinio kaimą, esantį Merkinės vls. Enkavėdistai persekiojo partizanus dar 8 kilometrus. Atvyko dar 10 vežimų su partizanais, kurie prisijungė prie ankstesniųjų. Partizanai, prisidengdami stipria ugnimi, nedidelėmis grupelėmis pradėjo atsitraukimą į mišką, nešdami su savimi sužeistuosius ir nukautuosius. Enkavėdistams baigėsi šoviniai, sutemo, ir taip iš puolimo jie perėjo į gynybą ir tai suteikė partizanams šansą pereiti į mišką ir išeiti taip, kad priešas nežinotų krypties. (6)

Po mūšio iš partizanų konfiskuoti šie ginklai: 1 rankinis kulkosvaidis, 4 šautuvai, 3 granatos, 600 vnt. šovinių, rusiškas šautuvas, bei vokiškas parabellum. (7)

Partizano Vytauto Nanartonio, dalyvavusio Panaros kautynėse, atsiminimuose užfiksuota mūšio eiga lietuvių akimis. Paleidęs jau minėtus 4 reguliariosios armijos karius, Šarūno būrys, susidedantis iš maždaug 120 vyrų, atsargumo dėlei persikėlė už keturių kilometrų, į kitus Panaros kaimo viensėdžius. Išaušus dienai, būrys nedrįso trauktis, mat žinojo kokio dydžio yra Merkinės įgula. Buvo nutarta, kad įvykus susidūrimui, suduos smūgį ir pasitrauks į artimiausius miškus. Ir taip paleistiesiems išdavus partizanus, NKVD dalinys, dislokuotas Merkinėje, pasitelkęs dalinius iš kitų miestelių, pradėjo organizuoti puolimą. Partizanai, nesitikėję tokio greito rusų operatyvininkų sureagavimo, buvo apsistoję toli nuo miškų – laukuose. Žvalgams pranešus, kad nuo Merkinės atvažiuoja priešininko daliniai, buvo pasirengta kovai – priešui priartėjus, užimtos nurodytos pozicijos. Į kitus tris vienkiemius, kuriuose buvo apsistoję būrio skyriai, ėjo siauras negilus slėnis. Dviems skyriams buvo įsakyta ginti šio slėnio priekinę ribą, saugoti kairįjį būrio sparną. Mūšis įvyko lygumoje. (8)

Partizanai pradėjo šaudyti iš 17 kulkosvaidžių ir šautuvų į artėjančius priešininkus, tikėdamiesi, kad pastarieji pasitrauks. Vis dėlto, po valandos vykusių kautynių, priešininkų vis daugėjo ir bandė supti partizanus. To pasekoje, vadai įsakė atsišaudant trumpais perbėgimais trauktis Vilkiautinio kaimo link. Vienintelė partizanų priedanga buvo akmenų krūsnys. Netrukus Šarūno būriui į pagalbą atskubėjo Šventežerio skrajojantis partizanų būrys, vadovaujamas Albino Kiseliausko-Karvelio – šešetas dvikinkių rogių, kiekvienose po šešis partizanus ir vieną kulkosvaidį. Jie užėmė pozicijas ir atidengė ugnį į priešininką. Karvelio būrys neleido priešininkams apsupti ir atkirsti Lukošiūno būrio, besitraukiančio link Žaliamiškio, Vilkiautinio kaimo. Partizanai traukėsi dešiniojo, kairiojo sparno ir centro pozicijomis. (9)

Kitą dieną, stribų būriui ir NKVD būriui apsipažinus, Žaliamiškyje tarp jų įvyko smarkus susišaudymas (stribai manė, kad kareiviai yra partizanai, persirengę rusiškomis uniformomis, o enkavėdistai palaikė stribus vakarykščiais partizanais). Viso priešininkų žuvo nuo 70 (vežėjų, vežusių lavonus, duomenimis), kitų teigimu – apie 100. (10)

Tokių apsipažinimo atvejų ginkluotose pokario kovose būta ne vienas, ir ne tik Lietuvoje – kaimyninėje Latvijoje, Kuržemėje prie Oktės kaimelio vykusiose kautynėse, kur, žiemos metu, partizanai dėvėjo baltus, maskuojančius rūbus. Pirmas priešo būrys jų nepastebėjo, antrasis visgi pastebėjo ir atidengė ugnį, tačiau partizanai buvo pasirinkę „dėkingesnes“ pozicijas ir jie apšaudė pirmąjį būrį, kur kilo panika ir, sumaišę antrą būrį su partizanais (mat ir antrasis būrys dėvėjo baltas maskuotes) iššaudė daug saviškių. (11) Enkavėdistai per klaidą susišaudė su saviškiais ir po Šilo mūšio. (12) Rusijos ir Čečėnijos karo metu mažos čečėnų grupės specialiai įsismelkdavo tarp dviejų rusų kariuomenės padalinių, atidengdavo į juos ugnį, o po to pasitraukdavo. Tuo tarpu rusai ėmė šaudyti vieni į kitus, manydami, kad atakuoja priešą. (13)

Puiki kulkosvaidininkų kova ir pasišventimas išryškėjo kito Panaros mūšio dalyvio – Raganiaus (tapatybė neaiški) atsiminimuose, rašytuose 1947-02-21 – praėjus beveik dviems metams po mūšio. Vasario 28 diena buvo graži, pavasariška, sniego beveik nebebuvo, atsirado daugybė ežerėlių ir upeliūkščių. Laisvės kovotojus buvo apėmusi džiugi pavasariška nuotaika – jos nesugadino net gautos naujienos apie netoliese atsiradusias stambias priešo pajėgas ir tai, kad didesnė jų grupė traukė link partizanų. Partizanai sureagavo žaibiškai – vos paskelbus pavojų, priešui dar nespėjus užimti pozicijų, trys partizanų grupės pavaišino priešą galinga kulkosvaidžių ugnimi – to pasekoje priešo daliniai ilgą laiką gulėjo ant žemės, taip ir neturėdami kada išsidėstyti. Per šį apšaudymą žuvo enkavėdistų majoras. Itin pasižymėjo buvęs kulkosvaidžių kuopos pirmūnas kulkosvaidininkas Juozas Lazauskas-Liepa iš Drapalių k., gimęs 1919 m. Jis, neturėdamas jokios baimės, stovėdamas be paliovos kirto priešus – taip jis kovėsi apie dvi valandas, „kol suklupo ant savo mylimo kulkosvaidžio“. (14) Priešo pajėgos vis didėjo, be to, už 3 km buvo kita priešininko grupė, kuri kiekvienu momentu galėjo užpulti kairįjį partizanų sparną. Žuvo dar trys partizanai – kulkosvaidininkas Gediminas, Linksmutis-Bronius Tamulevičius iš Kibyšių k., gimęs 1924 m. ir dar vienas kariuomenės jaun. puskarininkis. Partizanai pradėjo atsitraukimą Žaliamiškio link, prie šventežeriškių. Tai pastebėjęs priešas pradėjo vytis, bet pateko į gerai užmaskuotų kulkosvaidininkų ugnį – čia itin pasižymėjo kulkosvaidininkas Juozas Liaukevičius-Kurtinys, kilęs iš Žeimių kaimo. Kurtinys buvo dešiniajame sparne ir, prasidėjus atsitraukimui, laukė atvykstant Juozo Slautos-Aušros grupės, taip jis liko vienas – beveik visi grupės nariai pasitraukė. Atvyko Aušra, rusai pradėjo supti dešinįjį sparną. Partizanai sureagavo akimirksniu – Kurtinys, nesuspėjęs rasti tinkamesnės pozicijos, pasidėjo kulkosvaidį ant Aušros peties ir paleido ugnį į priešą. Taip jie sulaikė priešą ir apsaugojo būrio, judėjusio link Žaliamiškio, traukimąsi. Atsitraukta buvo sėkmingai, bet žuvo vienas partizanas Zigmas Sukackas-Smilga iš Dulgininkų k., gimęs 1928 m. Vilkiautinyje partizanų daliniai (Šventežerio ir Šarūno būriai) jau buvo užėmę pozicijas, o priešui priartėjus, prasidėjo įnirtingos kautynės. Antroji enkavėdistų grupė, skubėjusi saviems į pagalbą ir judėjusi link kairiojo partizanų sparno, pakliuvo į Šventežerio partizanų pasalą, kur 13 kulkosvaidininkų nukovė nemažai priešininkų ir juos pakrikdė. Šarūno būrio partizanai priešus pasitiko taip pat aršiai ir sėkmingai atsikirto. Priešo moralė buvo taip paveikta šių netikėtų partizanų pasalų, kad į pavakarę enkavėdistų daliniai visiškai pakriko ir pradėjo bėgti, palikę savo sužeistuosius ir sunkiuosius kulkosvaidžius. (15)

Partizanai pasitiko artėjantį priešą, greičiausiai pasirinkę plačiąją būrio rikiuotę, kurioje skyriai išdėstyti vienas šalia kito eile, skyriai greičiausiai išsidėstę į vilnį – mat tokia rikiuote visi žmonės gali dalyvauti ugnies veiksme, sutelkę stiprią kulkosvaidžių ugnį – numatę ugnies maišo (16) vietą. Atsitraukimas vyko trumpais perbėgimais, sustojant atsišaudyti, priedanga lygumoje buvo akmenų krūsnys – jos yra netinkamos ugniavietei, nes pataikiusios ir skildamos kulkos skeveldros gali sužeisti partizanus. Skrajojantis Karvelio būrys į puolimą perėjo išsiskirstęs į 6 skyrius, kiekvienas skyrius turėjo kulkosvaidininką (lengvasis ir sunkusis kulkosvaidis yra pagrindiniai partizanų skyriaus ginklai, iš jų paprastai šaudoma 4–8 šūvių serijomis, kad pasiekti maksimalų rezultatą), puldami užėmė pozicijas – kovavietes, iš kurių atidengė ugnį į priešą, taip sudarydami sąlygas pirmajam partizanų būriui atsitraukti. Atsitraukimas vyko trumpais perbėgimais, nes mūšis vyko atviresnėje vietovėje, kur buvo sutelkta stipresnė ir taiklesnė priešininko ugnis. Tokioje situacijoje perbėgimai turi būti kuo trumpesni, kad priešas nespėtų gerai nusitaikyti, ir reikia kiek įmanoma toliau nubėgti. Kadangi Šarūno būrys kovojo pakankamai atviroje vietovėje – lygumoje, buvo pasirinkta gera atsitraukimo taktika – perbėgimai, nes atviroje vietovėje ropojimas ir šliaužimas netinka. Partizanai, perbėgant jo kaimynui, privalo savo ginklo ugnimi paremti jo judesį, šaudydami į taikinius, kurie trukdo kaimynui judėti. Šarūno būrys organizuotai atsitraukė žingsnis po žingsnio – dešiniojo, kairiojo sparnų ir centro pozicijomis.

Skrajojantis A. Kiseliausko-Karvelio partizanų būrys – puikus pavyzdys, kad partizanai buvo gerai organizuoti ir kariškai vadovaujami. Įsijungti į mūšį iš eigos yra labai sudėtinga ir iš karių reikalauja gero susiklausymo. Kitas aspektas – tai įrodo, kad partizanai buvo aukštos kovinės dvasios ir, kaip ir Kalniškės mūšio atveju, sąmoningai rinkosi mūšį, o ne slapstymąsi. Tokia pozicija atgrasinamai veikė ir okupacines pajėgas – kovinė dvasia nebuvo aukšta. Galiausiai, vežimai su kulkosvaidžiais primena dabartinių SOP karių taktiką – visureigius su 3-5 kariais, ginkluotais automatiniais ginklais ir kulkosvaidžiais, naudoja tiek agresyviam puolimui, tiek atsitraukimui ar manevravimui mūšio lauke.

Lietuvos ginkluotos pokario rezistencijos metu partizanai dažnai veikdavo skrajojančiais būriais ir tai labiausiai pasiteisindavo – užpuldavo priešą staigiai ir netikėtai ir, taip pat staigiai, pasitraukdavo. Bene pats įžymiausias buvo Jono Misiūno-Žalio Velnio partizanų dalinys, kuris ilgiau kaip tris dienas niekur neapsistodavo.

Dar vienas labai svarbus šių sėkmingų kautynių akcentas – aukšta partizanų moralė ir kovos dvasia – mūšyje dalyvavęs partizanas Raganius savo atsiminimuose pasakojo, kaip partizanai džiūgavo, drąsiai kovėsi, kaip kiekvieno širdyje jautėsi artėjantis pavasaris. (17)

Minėtieji mūšyje dalyvavę partizanų vadai – Mykolas Lukošiūnas-Lukošius, Antanas Grušauskas-Siaubas, Albinas Kiseliauskas-Karvelis ir Juozas Slauta-Aušra.

Mykolas Lukošiūnas-Lukošius, s. Prano gimė 1906-09-29 Zarasų aps. Antazavės vls. Ajočių k. 1925 m. baigė Zarasų progimnaziją, 1927 m. – Zarasų dviejų metų mokytojų kursus. 1927-11-05 pašauktas į Lietuvos kariuomenę, paskirtas į 2 pėstininkų pulką. 1929-02-16 baigė Karo mokyklą, jam suteiktas pėstininkų atsargos leitenanto laipsnis ir paleistas į pėstininkų karininkų atsargą. Nuo 1929 m. M. Lukošiūnas – Lietuvos šaulių sąjungos narys, vėliau šaulių būrio vadas. Nuo 1931-01-01, pasikeitus Karininkų laipsnių įstatymui, jo karinis laipsnis pakeistas į atsargos jaun. leitenanto. 1929-1939 m. M. Lukošiūnas dirbo Utenos aps. Balninkų, Alytaus aps. Panaros, Merkinės, Kibyšių ir Radžiūnų pradinių mokyklų vedėju. 1933-06-07 – 1933-07-07 ir 1939-04-27 – 1939-05-25 atliko karines pratybas 2 pėstininkų pulke. 1939-09-08 pakeltas į atsargos leitenantus. 1939-1941 m. dirbo Vilniaus aps. Šumsko ir Lavoriškių pradinių mokyklų vedėju, 1941-1944 – tabako f-ke Vilniuje. LLA narys, vėliau Lazdijų aps. Leipalingio vls. LLA grupės vadas. Antrosios sovietinės okupacijos pradžioje su B. Šimkoniu Žaliamiškyje organizavo Šarūno partizanų būrį, nuo 1945-02-06 jo vadas (slapyvardžiai Lukošius, Lukšas, Nemunas). Žuvo 1945 m. vasario 28 dieną, Panaros kautynėse. 1945-03-02 slaptai palaidotas Liškiavos kapinėse. 1928 m. M. Lukošiūnas apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, 1998-08-19 jam suteiktas vyr. leitenanto laipsnis po mirties. Jis mokėjo rusų ir lenkų kalbas. M. Lukošiūnas vedė Emiliją Rudzytę (g. 1914 m.), kilusią iš Alytaus aps. Merkinės vls. Žeimių k., susilaukė vaikų – Algimanto ir Irenos. Kaip rašyta Utenos aps. Komendantūros ats. ltn. M. Lukošiūno byloje – jis buvo lėto būdo, savyje užsidaręs, bet taktiškas, mandagus ir sąžiningas (18).

Antanas Grušauskas-Siaubas, s. Adolfo gimė 1907 m. Varėnos aps. Merkinės vls. Radyščiaus k. Jis tarnavo Lietuvos kariuomenėje, kur įgijo puskarininkio laipsnį, atsižvelgiant į šį faktą, jam buvo pavesta organizuoti ir vadovauti Seirijų bataliono (kurį sudarė keturi būriai) – būtent karininko Antano Juozapavičiaus grupės ypatingojo būrio skrajojantiems partizanams. Kaip savo prisiminimuose rašo Adolfas Ramanauskas Vanagas-Siaubas buvo itin aktyvių veiksmų šalininkas, veikdavo drąsiai ir greitai, dažnai sumušdavo kitų girios partizanų panosėje buvusius enkavėdistus, o patys pasitraukdavo į Žaliamiškį. „Siaubo adresu daug ką sakyti ir drausti nebuvo galima, nes jis mušė okupantą visur, kur tik jam buvo įmanoma“ (19). A. Grušausko – Siaubo vadovaujami partizanai buvo tikras galvos skausmas vietiniams enkavėdistams, jie pasižymėjo puikia taktika, ypač sėkmingai rengdavo pasalas, netgi „vaidinimus“ – tokius, kaip Seirijų miestelyje – Siaubas su kai kuriais vyrais apsistojo netoli Seirijų miestelio, o kiek toliau nuo jo pasiuntė kelis vyrus, kurie, vaizduodami labai girtus, pasirodė žmonėms, kurie, įtariama turėjo ryšių su okupantu. Šnipai apie girtų partizanų pasirodymą iškart pranešė vietos stribams ir Seirijuose stovėjusiam enkavėdistų garnizonui, kurie, nieko nelaukdami, metėsi į nurodytą vietą. Čia jų laukė Siaubas su savo vyrais, kurie paklojo bent aštuoniolika priešų ir atėmė jų ginklus. Antanas Grušauskas-Siaubas žuvo 1947 m. spalio 31 d., kai buvo apsistojęs miške pas sunkiai sužeistą kovos draugą Rytą. Ten juos aptiko enkavėdistai ir nukovė. Nors Siaubas narsiai kovėsi, tačiau viršų paėmė enkavėdistų gausybė. Tokio aktyvaus ir narsaus partizano – Antano Grušausko-Siaubo žūtis labai sukrėtė tiek partizanus, tiek Dainavos krašto gyventojus, mat gandas apie Siaubo narsumą buvo pasklidęs po visą Dainavą. (20)

Albinas Kiseliauskas-Karvelis, s. Mykolo gimė 1916 m. Lazdijų vls. Margų k. Jis buvo Alytaus ulonų pulko vyr. puskarininkis, nacių okupacijos metais tapo LLA nariu, 1944 m. rugpjūčio mėn. organizavo pasipriešinimo būrį. Jis buvo Šventežerio skrajojančio partizanų būrio vadas. Veikė Rudaminos, Lazdijų ir Šventežerio valsčių teritorijose. Žuvo Lazdijų NKVD skyriaus organizuotos karinės-čekistinės operacijos metu, 1945 m. lapkričio 13 d., savo namuose esančiame bunkeryje. Jo kūnas nuvežtas į Lazdijus ir paguldytas gatvėje. A. Kiseliausko žmona – Aldona Kiseliauskienė, d. Jurgio (g. 1924 m.), sūnūs – Julius ir Gintautas. (21)

Juozas Slauta-Aušra, s. Motiejaus gimė 1907 m. Alytaus aps. Liškiavos vls. Liškiavos k. Nuo 1928-11-03 iki 1929-10-30 – tarnavo I-mame pėstininkų pulke grandinio laipsnyje. Nuo 1931-06-01 Seinų apskrities viršininko įsakymu priimtas į tarnybą ir paskirtas apsaugos eiliniu policininku III-me rajone. Nuo 1932-03-03 iki 1932-08-17 – iškomandiruotas į Klaipėdos kraštą. 1932-12-16 baigė pasienio policijos Lazdijų mokomojo būrio III laidos kursą ir atkomandiruotas į tarnybos vietą, nuo 1933-12-01 perkeltas į IX rajoną paties prašymu, 1936-09-01 – 1936-10-01 – buvo pašauktas atlikti karo pratimus, nuo 1939-03-01 priskirtas prie pasienio policijos Seinų baro VII rajono, 1939-09-01 – 1939-09-18 – buvo pašauktas karo pratimų, o nuo 1939-09-18 iki 1939-10-01 – mobilizuotas. Nuo 1939-12-04 iškomandiruotas į Kriminalinės policijos Seinų mokyklą, kad apmokyti šuns dresūros (jo išdresiruotas šuo buvo vardu Garas). 1940-06-17 dėl pasienio milicijos panaikinimo atleistas iš tarnybos. Vėliau J. Slauta išėjo partizanauti. Žuvus pirmajam Liškiavos partizanų vadui, jis perėmė vadovavimą Šarūno būriui. J. Slauta-Aušra žuvo 1945 m. balandžio 24 d. Alytaus NKVD skyriaus organizuotos karinės-čekistinės operacijos metu.J. Slauta 1938 m. susituokė su Adele-Stanislava Jarašiūte, susilaukė dukters Danutės-Julijos. Jis buvo Liškiavos XIX rinktinės 18 būrio šaulys, turėjo jaun. puskarininkio laipsnį. Pasienio apsaugos policijos byloje apie J. Slautą pirmaisiais tarnybos metais atsiliepia kaip apie plepų, bet gabų, vėliau – drausmingą ir sumanų. (22)

Liškiavos kapinėse yra pastatytas paminklas ir 25 kryžiai su iškaltomis žuvusių didvyrių – Liškiavos partizanų pavardėmis. (23)

Panaros kautynės – puikus sėkmingos Lietuvos partizanų naudotos taktikos pavyzdys. Tegul šio mūšio aidai mums primena mūsų protėvių ryžtą ir drąsą. Būkime tokie ir dabar.

Šaltiniai:

  1. Suraučius – Tauras J. Žaliojoj rikiuotėj. In Laisvės kovų archyvas 5. Kaunas: Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, 1992, p. 96.

  2. Gaškaitė N. Pasipriešinimo istorija 1944 – 1953 m. Vilnius: Aidai, 1997, p. 153 – 160.

  3. Ten pat, p. 54.

  4. Jankauskienė E. Pietų Lietuvos partizanų sritis. Atlasas. Dainavos ir Tauro apygardos. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2008, p. 16.

  5. Nanartonis V. Panaros kautynės. In Dainavos apygardos partizanų takais. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 1997, p. 82 – 83.

  6. LYA, f. K-41, ap. 1, b. 804, l. 120, 120 a. p.

  7. Ten pat, l. 120 a. p.

  8. Nanartonis V. Panaros kautynės. In Dainavos apygardos partizanų takais, p. 82 – 83.

  9. Ten pat, p. 83 – 84.

  10. Ten pat, p. 84.

  11. Senn A. E. Baltic Battleground. In Hidden and Forbidden History of Latvia Under Soviet and Nazi Occupations 1940 – 1991. Riga: Institute of the History of Latvia, 2005. p. 14.

  12. Gaškaitė N. Pasipriešinimo istorija 1944 – 1953 m., p. 34.

  13. Knezys S. Čečėnijos karas. Vilnius: Aidai, 1997.

  14. Panaros kautynes prisiminus. Spaudai parengė A. Kašėta. In Laisvės kovų archyvas 17. Kaunas: Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, 1996, p. 208-209.

  15. Panaros kautynes prisiminus. Spaudai parengė A. Kašėta. In Laisvės kovų archyvas 17. Kaunas: Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, 1996, p. 208-209.

  16. Ugnies maišas – vietovės ruožas prieš priešakinį gynybos kraštą arba gynybos gilumoje, į kurį įviliojamas puolantis priešas ir sunaikinamas iš anksto suplanuota gynyboje esančių vienetų sutelktąja ugnimi iš sparnų ir fronto. Numatomas organizuojant ugnies sistemą. Čiočys P. A. Enciklopedinis karybos žodynas, Vilnius: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, 2008, p. 643.

  17. Panaros kautynes prisiminus. Spaudai parengė A. Kašėta. In Laisvės kovų archyvas 17. Kaunas: Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, 1996, p. 208-209.

  18. Utenos aps. Komendantūros atsargos leitenanto Miko Lukošiūno byla, LCVA, f. 930, ap. 2L, b. 214, l. 1-3, 6, 8-9, 12; f. 391, ap. 10, b. 8818, , b. 3059; Lietuvos kariuomenės karininkai, V t. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2005, p. 103-104.

  19. Kaziulionis V. Dainavos apygardos partizanų atminties paminklai.:Varėna, 2007, p. 184.

  20. Ramanauskas-Vanagas A. Daugel krito sūnų..partizanų gretose. Vilnius: Mintis, 1991, p. 396-397, 399.

  21. Albino Kiseliausko baudžiamoji byla, LYA, f. K-1, ap. 58, b. P-14149, l. 1, 7, 9, 12, 35.

  22. Seinų apskrities viršininko 1931 m. byla apie pasienio apsaugos eilinį policininką Slautą Juozą, LCVA, f. 407, ap. 2, b. 60; f. 1569, ap. 9, b. 1897; LYA, f. K-41, ap. 1, b. 1011, l. 151-153.

  23. Kaziulionis V. Dainavos apygardos partizanų atminties paminklai, p. 106.

Nuotraukose:

1. Dainavos apygardos Šarūno rinktinės Juozapavičiaus grupės partizanai. Pirmoje eilėje iš kairės trečias Antanas Grušauskas-Siaubas. GAM, f. PF-662

2. Juozas Slauta-Aušra jaunystėje. LCVA, f. 407, ap. 2, b. 60

Voruta. – 2013, spal. 12, nr. 21 (785), p. 10.

Voruta. – 2013, spal. 26, nr. 22 (786), p. 10.

Rezistencija , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra