Paminklas

Autorius: Data: 2014-11-21, 13:57 Spausdinti

Sakoma, kad kas dvidešimt metų keičiasi kartos. Nepastebėjome, kaip per pastaruosius Nepriklausomybės metus išnyko ta nukentėjusi ir kovingoji karta, kuri atsiėmė skirtą jai skausmingąją okupacijos dalią. Su ja išnyko ir “megztos beretės“, ir kovingieji tremtiniai su savo nesibaigiančiais piketais, rezoliucijomis ir mitingais. Jų nebe skaitlingus likučius, ramybės dėlei, perkėlė į tolimąją, sunkiai pasiekiamą Ariogalą. Labiausiai nepatenkinti gyvenimu, palikę žemes, namus, artimuosius, masiškai išsivažinėjo po atsivėrusį pasaulį. Ten jie kuria sau naujus gyvenimus, o savo palikuoniams naujas tėvynes. Audringa Baltija nutilo ir pavirto į ramias Kuršmares. Atėjusiai naujai kartai nebreikia net paminklo Lukiškių aikštėje, jai reikia “žalios pievelės pagulėti“.

Valstybė niekaip kitaip nesugalvoja kaip panaudoti atsilaisvinusias, beje, nuostabaus grožio Rytų Lietuvos erdves, kaip apsodinti mišku. Žmonės! Šitaip jau buvo 18 amžiaus pradžioje po Švedų karų, kai žmogus pamatęs kitą žmogų iš toli mosuodavo ir šaukdavo.(Čia iš išlikusių padavimų).Demografai jau senai šaukia apie klaikią tų kraštų depopuliaciją. Ką paliksime po savęs, gal tiktai Paminklą gyvenusios čia senos tautos prisiminimui?

Deja, ir šitas sumanymas pelija. Tautai reikėjo didingo “Tėvzemei un brivai“, o naujieji menininkai bruko“ Vamzdžius“ ir liaunas, vėjyje lankstomas skiedreles, tikindami, jog tai ir esanti tautos dvasia. Dieve, tūkstantmečio galingai Europos valstybei, sutriuškinusiai Europos siaubą Aukso ordą, davusiai pradžią Ukrainos valstybės užuomazgai. Dabar, regint naujo karo ištroškusius kaimynus, visose LDK žemėse atgimsta atmintis ir meilė buvusiai galybei. Mes turėjom savus pulkus, karo vadus ir savus poetus.

Dabar mūsų istorija šviesi – mes turime dainose apdainuotą, daug metų gedėtą savo sostinę. Juk dėl Vilniaus mes ir sutartis su Rusija sudarinėjom, ir į vergiją ėjome ištisam 50-čiui. Ko tyli mūsų  istorikai? Ne, netyli. Štai, Istorijos sunkiasvoris grandas Alfredas Bumblauskas labai nuliūdęs dėl mūsų protėvių tokios veiklos. Sako reikią atgailauti ir atsiprašinėti lenkų už tokias sutartis. Jis  teisina Lucijaną Želigovskį, jį lietuviu vadina, o kaltę už Vilniaus užgrobimą permeta lietuviams už tai, kad jie sudarė sutartį su Rusija (bolševikais). Tai gryna Lenkijos istorikų sugalvota spekuliacija. Jis nedrįsta sakyti jiems tiesą apie tikruosius Juzefo Pilsudskio planus – atkurti senąją 1772metų Žešpospolitą su centru Varšuvoje ir tris jam pavaldžias valstybes. Tiems tikslams savo pagalbininkais jis pasirinko hetmaną Petliūrą (Ukraina), Balachovičių (Belorusija), Želigovskį (Lietuva). Savo planus sėkmingiausiai pasiekė Želigovskis. Žygis į Kijevą Baigėsi katastrofa, Minskas liko nepasiekiamas. Yra kita tiesa, kad Pilsudskis išties siūlė Lietuvai dėtis su Lenkija kare su Rusija ir pasiimti Vilnių. Aš didžiuojuosi mūsų diplomatų įžvalgumu atsisakyti šios avantiūros kariauti su tuo metu stipriais bolševikais sąjungoje su Lenkija, kurią po visų jos avantiūrų, kaip jie patys sako, išgelbėjo tiktai Švenčiausia Motina ir įvykęs stebuklas prie Vyslos. Lietuvos diplomatai  atrodo netikėjo stebuklais. Dabar iš tolumos galime pasvarstyti, kas padėjo mums išsaugoti Vilnių. Ogi, vis tiktai sutartis su bolševikine Rusija. 1940 metais Stalinas užimdamas Lietuvą prisiminė šitas sutartis ir Vilnių priskyrė prie LTSR. Kitaip jis būtų likęs BSSR.

Tikrasis želigovskininkų veidas pasirodė po Vilniaus užgrobimo. Karas prieš Lietuvą, jos niekinimas, polonizacija, tarptautinės manipuliacijos ir t.t. Dabar prisiminkime kito mūsų istoriko, diplomato, mokslininko profesoriaus Mykolo Romerio pasisakymus laiške Juzefui Pilsudskiui.

“Vilnius – Lietuvos kūrinys ir jos sostinė – yra ir liks toks, o ne kitoks, nes tokį jį tautos ir besikeičiančių kartų valia sukūrė; bet kokios kombinacijos, noras veikti priešingai, bet koks bandymas sufabrikuoti kitokią Vilniaus prigimtį paprastu įtraukimo aktu “Seimo“ nutarimu ir t.t. sutrupės kaip nevykusios šiuolaikinės statybos, suręstos nūdienos lenkų troškimo uždirbti Varšuvoje ar Vilniuje…Vilnius atgaus savas pozicijas, sugrįš į Lietuvą kaip teisėta Sostinė, sukurta Lietuvos….Vilnius yra ne tik Lietuvos sostinė – jis yra jos drama. O Lenkijai jis – tik praryjamas kąsnis.“ Savo dienoraštyje (1922m gegužės 12d.) Mykolas Romeris pranašingai rašė apie tuos “ nūdienos lenkų renčiamus namus Vašuvoje ir Vilniuje kurie sugriūva po 20 metų“

“Tevzemei un brivai“ Lietuvai yra per maža. Mums reikia ne prastesnio už sugriautąjį, didelio raudono šlifuoto granito paminklo su LDK simboliais ir lotynišku bajorų šūkiu. Tikiuosi, kad jaunieji mūsų menininkai ir istorikai tą padarys su entuziazmu. Nepadarys? Tada tą padarys  Minskas. Atiduosime savo istoriją. Pasirinkime, kad nekaltintų mūsų ainiai.

Dr. Ričardas Kalytis

Istorija Kultūra Lietuva ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra