Paminklas Klaipėdos krašto etnografiniams kaimams

Autorius: Data: 2011-08-16, 13:09 Spausdinti

Algirdas Mikas ŽEMAITAITIS, Vilnius

Šiais metais Mažosios Lietuvos mylėtojus pasiekė nauja puikios poligrafinės kultūros Martyno Purvino knyga *„Mažosios Lietuvos etnografiniai kaimai“. Jos autorių pristato „Vorutos“ vyr. redaktorius Juozas Vercinkevičius.

Tai žinomas architektas lietuvininkas Martynas Purvinas (g. 1947 m.), humanitarinių mokslų daktaras, docentas. Nuo 1987 m. KTU Architektūros ir statybos instituto mokslo darbuotojas. Nuo 1972 m. sistemingai tiria Lietuvos senuosius kaimus ir liaudies architektūrą, urbanistiką, kraštovaizdį, o nuo 1980 m. ir Mažosios Lietuvos kultūros paveldą. Dirbo rengiant ir leidžiant „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ tris tomus. Dr. M. Purvinas paskelbė daugiau nei 2 500 mokslinių, enciklopedinių ir publicistikos straipsnių apie kultūros paveldą, senuosius kaimus, liaudies architektūrą, Mažąją Lietuvą, urbanistiką bei kt., išleido jau ne vieną knygą. Savo straipsnius autorius skelbia ir užsienio spaudoje.

Nenuilstantis tyrėjas per tris dešimtmečius pėsčiomis su kuprine ant pečių ar dviračiu Klaipėdos ir Karaliaučiaus kraštuose surinko gausią medžiagą apie savitus šio regiono kaimus, kapines ir kt.. Ją kartu su žmona architekte Marija papildė įvairiais dokumentais iš Vokietijos archyvų.

Knyga skaitytojus supažindina su savitu lietuviškos kaimiškos kultūros variantu, šimtmečiais gyvavusiu Mažojoje Lietuvoje ir okupacinio sovietų režimo sunaikintu po 1944 metų.

Jos pradžioje kelis pasvarstymus apie lietuvininkų gyvenimą, jų likimus per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo, gimtinės ilgesį skaitytojams taria Eva Milda Jankutė-Gerola, Mažosios Lietuvos patriarcho Martyno Jankaus vaikaitė. Būdama ketverių metukų 1928 m. ji su tėvais iš Bitėnų persikėlė gyventi į Dreverną – žvejų kaimelį prie Kuršių marių. Gavus nacių įsakymą išsikraustyti iš jos, šeima persikėlė į Jurbarką, po to į Kolbergą, Čikagą, [Italiją] ir Niujorką. Džiaugiasi, kad 2002 m. persikėlė gyventi Klaipėdon.

Anotacija skelbia, kad knygoje apibūdinami 39 senieji Mažosios Lietuvos kaimai dabartiniuose Jurbarko, Tauragės, Šilutės ir Klaipėdos rajonuose bei Pagėgių savivaldybėje. Aprašoma jų istorinė raida, pačių gyvenviečių bei jų sodybų pokyčiai, kaimų plėtra (kai kada ir sunykimas), tenykščių gyventojų verslai ir gyvenimo ypatybės. Pristatomi įvairaus pobūdžio kaimai buvusiame Klaipėdos krašte (Mažosios Lietuvos šiaurinėje dalyje) – nuo buvusio pasienyje Antšvenčių kaimo (tarp Smalininkų ir Jurbarko) iki buvusio pajūrio žvejų kaimo Karklininkų / Karklės šiauriau Klaipėdos. Viršelio autorius dailininkas prof. Alfonsas Žvilius. Knygos priešlapyje pateiktas Klaipėdos krašto žemėlapis (jo autorius Adomas Brakas). Ji iliustruota autoriaus ir kt. nuotraukomis, kuriose užfiksuoti senieji pastatai, sodybos, kapinių likučiai ir pan.

Aprašomi šie Mažosios Lietuvos kaimai: Antšvenčių, Kalvelių, Jūravos (dab. Jurbarko r.), Nausėdų, Sokaičių, Opstainių, Bitėnų, Trakininkų, Šakininkų, Būbliškės dvaras, Gudų, Pavilkių, Jonikaičių, Ropkojų, Plaškių (Pagėgių sav.), Šakių, Aukštvilkių, Kalėnų (dab. Tauragės r.), Sausgalvių, Žalgirių, Pakalnės, Lapynų dvaras, Bružų, Petrelių, Alkos, Lapalių, Šyšgirių, Rūgalių, Minijos, Stankiškių, Suvernų, Kintų (Šilutės r.), Svencelės, Drevernos, Mėželių, Voveriškių, Lėbartų dvaras, Karklės / Karklininkų (Klaipėdos r.) ir Pervalka (Kuršių nerija / Neringa). Pirmą kartą Lietuvoje išsamiai aprašoma šio specifinio entokultūrinio regiono gausių kaimų raida, remiantis įvairiais istoriniais šaltiniais bei ilgamečiais dr. M. Purvino tyrimais. Beje, minėti straipsniai jau buvo skelbti Lietuvos istorijos laikraštyje „Voruta“ (2009–2010).

Knygoje paminėti ir žymūs to krašto žmonės (Martynas Jankus, miniatiūrų dailininkė Lidija Meškaitytė, broliai Alfredas ir Kurtas Vėliai bei kt.), pateikta įdomių faktų apie kontrabandą, knygnešystę ir pan. Retas dalykas Lietuvoje ir dabar – senoviško Suvernų kaimo kapinėse buvo pastatyta koplytėlė su krematoriumu ir kolumbariumu, kuriame laikytos urnos su mirusiųjų palaikais (pokariu jos vietoje liko tik išrausta didelė duobė).

Kaimai Mažojoje Lietuvoje

Iki 1945 m. Mažojoje Lietuvoje būta įvairaus suplanavimo ir pavidalo kaimų, lietuvininkų vadintų kiemais. Buvo nemažai nedidelių kupetinių kaimų – tai baltiškųjų tradicijų palikimas. Pagal Prūsijos įstatymus nebuvo leidžiama skaidyti paveldėto ūkio tarp gausių įpėdinių (taip daryta Didžiojoje Lietuvoje, kur dalinantis ūkius labai pagausėjo mažažemių). Buvo skatinama kurti naujas sodybas anksčiau neįsisavintoje žemėje.

Jau 1807 m. panaikinta baudžiava Prūsijoje turėjo labai svarbią reikšmę krašto ekonominiam ir kultūriniam gyvenimui. Pagal veiklos pobūdį, gamtos sąlygas ar geografinę padėtį Mažojoje Lietuvoje buvo laukininkų (žemdirbių), pelkininkų, pievininkų, miškininkų, bitininkų (drevininkų), sielininkų, žvejų (paupiuose, pamariuose ir pajūryje), kopininkų ir mišrūs kaimai.

Svarbiausi buvo laukininkų kaimai. Juose gyveno dauguma žmonių (jų būta daug daugiau nei kitų minėtų). Kaimų pobūdį labai veikė jų statusas (turėtos kulmiškių, šatulininkų, laisvųjų paveldėtojų ir kt. teisės). Laukininkų sodybos atspindėjo krašto žemdirbių gyvenseną įvairiais amžiais, vietos papročius. Gyvenimo lygis priklausė nuo valdyto žemės sklypo dydžio ir derlingumo.

Pelkininkais buvo vadinti pelkėse ar šalia jų įsikūrę gyventojai, dažniausiai žemdirbiai. Pelkininkų kaimai nuo seno kūrėsi pelkių pakraščiuose, sodybas statant sausesnėse pakilumėlėse, upelių pakrantėse. Jie pardavinėdavo ir savo valdose iškastas durpes, vadintas velėnomis. Pelkininkams buvo nuomojami (vėliau ir parduodami) valstybės valdose esantys pelkynai. Pačiuose durpynuose mažažemiai galėjo statytis tik nedidelius pastatus su lengvais stulpiniais pamatais. Nusausinus kaimo valdas bei apylinkes dažnas pelkininkų kaimas virsdavo įprastiniu laukininkų ar pievininkų kaimu. Po 1944 m. beveik visi tokie kaimai buvo likviduoti.

Pievininkai buvo užliejamų pievų gyventojai. Vertėsi gyvulininkyste, pienininkyste, pievų šienavimu (pardavinėja šieną). Jų kaimai kūrėsi potvynių neužliejamose kalvelėse ir aukštumėlėse Nemuno deltos užliejamose pievose. Kai kurie užsiimdavo ir žvejyba upėse, protakose bei senvagėse. Pokariu jų nebeliko.

Krašte beveik neliko senųjų vietos gyventojų su ilgaamžiais tvarkymosi įgūdžiais. 1944 m. prasidėjo jų prievartinė evakuacija už Nemuno ir dar toliau į vakarus. Įžengus sovietinei kariuomenei bei jos talkininkams, prasidėjo krašto plėšimas ir niokojimas, daugelis sodybų ir senųjų pastatų buvo sunaikinta. Sodybose įsikūrė įžūlūs pokario atvykėliai. Jų ir valdžios nepalankus požiūris į dar užsilikusius „prūsus“, tremtys į Sibirą retino vietinių gretas. Nusiaubtos ir buvusios tvarkingos kapinaitės, išgrobstyti antkapiniai paminklai ir kita jų įranga, kasinėti mirusiųjų palaikai. Mažojoje Lietuvoje buvo netekta beveik visų senųjų kaimo gyventojų, jų papročių, tradicinės gyvensenos ir viso kito. Dauguma likusiųjų bei po karo mūšių sugrįžusiųjų pasitraukė į Vokietiją chruščiovinio atšilimo metais.

Vaizdingi pastatai vėliau lopyti, nevykusiai perdirbti, įterpta ir naujų prastų pastatėlių. Anksčiau dirbtuose plotuose sužėlė krūmynai. Per sovietinės okupacijos dešimtmečius viskas pasikeitė beveik neatpažįstamai. Suniokota Plaškių bažnyčia (žr. knygos viršelį) nepalikta ramybėje ir šiais laikais – žinomas veikėjas nuardė jos stogą, raudonomis čerpėmis uždengdamas savo sodybos pastatus.

Sovietinė okupacija sunaikino didžiąją dalį Mažosios Lietuvos kaimų, pakeitė išlikusius. Po 1944 m. buvo grobiamas turtas, išardomi trobesiai net kurui. Įtvirtinant sovietinio ūkio sistemą, senieji kaimai naikinti kaip netinkami ir melioracijos priemonėmis. Pavyzdžiui, Natkiškių apylinkėse sunaikinta apie 95 % senųjų pastatų. Sugriauta ir efektyvi tradicinė žemės ūkio sistema, sunaikintos senosios baltų etnokultūros žymės, pakeista dauguma vietovardžių (ypač Karaliaučiaus krašte). Iki šiol tinkamai nesaugomos senųjų kaimų vertingesnės liekanos – Mažosios Lietuvos kultūros paveldas ir kaimo architektūra.

Po 1944 m. sovietų okupantams niokojant kraštą, buvo sunaikinti ar sunyko apleisti senoviniai kaimų trobesiai, jų vaizdingos dalys ir puošmenos. Dar išlikusių senųjų pastatų puošmenų dauguma sunyko neprižiūrimos ir neatnaujinamos (taip supuvo daug medinių lėkių, vėjalenčių ir kt.). Naujieji gyventojai perstatė pastatus savo nuožiūra(pagal kitų kraštų ir etninių grupių papročius)ar pagal sovietų valdžios nurodymus. Dėl okupacinio režimo politikos, kai kurių Didžiosios Lietuvos veikėjų nuostatų Klaipėdos krašto kaimo architektūra nebuvo nagrinėjama kaip savito etnokultūrinio regiono, lietuvininkų etninės grupės vertingas paveldas. Išlikę senieji kaimai, jų sodybos bei pastatai nebuvo nuosekliai tiriami ir vertinami, reikšmingiausi nebuvo įtraukti į kultūros vertybių sąrašus. Sovietmečiu architektūros paminklais paskelbti tik Skirvytėlės ir Minijos žvejų kaimai (kur poilsiaudavo komunistų partijos funkcionieriai) ir Bitėnai (kur spausdintas „Komunistų partijos manifestas“), dar kelios atsitiktinės sodybos ir pastatai.

Ir po 1990 m. tinkamai nepasirūpinta vertingomis šio krašto kaimų liekanomis. Dėl valstybinių institucijų bei savivaldybės tarnautojų aplaidumo ar priešiškumo lietuvininkų kultūrai laiku nebuvo užfiksuoti, sunyko vertingi kaimų pastatai Klaipėdos krašte. Nepriklausomoje Lietuvoje paspartėjus socialinei ekonominei kaimų pertvarkai, pagreitėjo ir senųjų pastatų naikinimas, jų perstatinėjimas likviduojant kraštui būdingus bruožus. Seniau Mažojoje Lietuvoje nebuvo tradicijos viešose vietose statyti kryžius – jie buvo tik kapinėse.

Knygos rėmėjai: Eva Milda Jankutė-Gerola (Klaipėda), LR Kultūros ministerija, Šilutės, Pagėgių ir Tauragės savivaldybės.

Pateiktos santraukos vokiečių ir anglų kalbomis.

*Mažosios Lietuvos etnografiniai kaimai / Martynas Purvinas. – Trakai: Voruta, 2011 – 352 p. : iliustr. Tiražas 1500 egz.

Nuotraukoje: Knygos viršelis

Voruta. – 2011, rugpj. 6, nr. 15 (729), p. 2.

Mažoji Lietuva , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra