Paminklas J. K. Chodkevičiui – duoklė miesto įkūrėjui

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Visai Lietuvai džiaugsmingai pasitinkant 1 000-metį, jaunesniosios sesers gimtadienį atšventė ir Kretinga. 400 miesto savivaldos metines 2009-aisiais minintis miestas granitu ir bronza pagerbė vieną svarbiausių asmenybių Kretingos istorijoje – miesto, bažnyčios ir vienuolyno įkūrėją Joną Karolį Chodkevičių.

Kretingos metai pradedami skaičiuoti nuo 1253-ųjų, kai Livonijos ordino kronikoje pirmą kartą paminėta kuršiams priklausiusi Kretingos pilis. Galima spėlioti, kad šalia buvusi ir gyvenvietė, bet kol čia įsikūrė miestas dar daug vandens Akmena turėjo nutekėti.
Didžiausias nuopelnas Kretingos istorijoje tenka vienam iš žymiausių XVII a. pradžios Europos karvedžių, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybės (LDK) ir karo veikėjui, Kretingos bažnyčios, bernardinų vienuolyno, miesto ir mokyklos įkūrėjui J. K. Chodkevičiui.
Būtent šis Žemaičių seniūnas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmonas J. K. Chodekvičius 1609 m. savo raštu kreipėsi į pasaulį, pranešdamas apie naują Karolštato miestą arba Kretingą.
Miestas gimė, augo, keitėsi jo šeimininkai. XVI a. Kretingos dvaras ir kaimas priklausė žemaičių seniūnams Kęsgailoms, Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Senajam, nuo 1572-ųjų dvarą valdė grafai Chodkevičiai, vėliau didikai Sapiegos, nuo 1756 m. dvaras buvo kunigaikščio LDK didžiojo etmono M. J. Masalskio nuosavybė. 1806 m. Kretingoje ir jos apylinkėse šeimininkavo kunigaikštis P. Zubovas, 1874 m. pab. Kretingos dvarą įsigijo grafas J. Tiškevičius.
XIX a. pab. Kretingoje nutiesta pirmoji Lietuvoje telefono linija, dvare įvesta elektra. XX a. miestas buvo apskrities ir valsčiaus, vėliau – rajono centru. Buvusiuose grafo Tiškevičiaus rūmuose įkurtas muziejus, Kretingos vienuolynas tapo pranciškonų ordino Lietuvos provincijos centru.
Nesunku įsivaizduoti, jog viso šito nebūtų buvę, jeigu ne minėta 1609 m. J. K. Chodkevičiaus pasirašyta privilegija, kuriame miestui suteiktos Magdeburgo teisės.
Artėjant miesto šventei, 2007-aisiais metais Kretingos rajono savivaldybės taryba nusprendė įamžinti didžiojo Kretingos kraštiečio atminimą ir pastatyti Kretingos miesto, bažnyčios bei vienuolyno įkūrėjo J. K. Chodkevičiaus paminklą Kretingos mieste, šiaurinėje rotušės aikštė dalyje.
Pasak Kretingos rajono mero Juozo Mažeikos, J. K. Chodkevičius paliko patį didžiausią palikimą – miestą, kuriame šiandien gyvenama ir kuris mini gražią sukaktį. Mero žodžiais, net jei šis žmogus nebūtų buvęs garsiu karvedžiu ir įtakingu politiku, tos dovanos užtektų, kad jį prisimintų su didele pagarba.
„Simboliška, kad mūsų miesto 400 metų gimtadienis sutampa su dar viena švente – Lietuvos tūkstantmečiu. Šio jubiliejaus fone Kretinga atrodo, kaip jaunesnė Lietuvos sesuo, iš kurios galima pasisemti stiprybes, išminties, tikėjimo, kad visi sunkumai anksčiau ar vėliau pareina. Kretingai pasisekė, kad kiekvienu istorijos laikotarpiu ji turėjo globėją, kuris rūpinosi miestu, stengėsi, kad jis augtų , klestėtų, plėstųsi“, – sakė J. Mažeika.
Mero žodžiais, šis paminklas – tai duoklė didžiam valstybės vyrui, Kretingos miesto įkūrėjui, o didžiausia kretingiškių pareiga tęsti jo pradėtus darbus.
Galingo, 12 tonų sveriančio granito ir bronzos monumento, atidengto birželio 12-ąją, projekto autorius, architektas Adomas Skiesgilas dėkojo žmonėms už parodyta pasitikėjimą, leidžiant kurti paminklą pačiam miesto įkūrėjui.
„Kaip sako japonų patarlė – kai geriame vandenį, turime prisiminti, kas kasė šulinį. Todėl esu dėkingas visiems, kas prisidėjo prie paminklo gimimo – buvusiai ir esamai rajono valdžiai, skulptoriui Rimantui Eidėjui, dailininkui Daniui Druliui, rajono įmonėms“, – kalbėjo architektas, Kretingą vadinantis tėvonija, čia gyvena jo mama ir giminės.
Kretingos miesto istorija glaudžiai susijusi su vienuolynu. Drauge su miesto švente kasmet vyksta ir tradiciniai šv. Antano atlaidai. Šiemet ir jie buvo ypatingi – Klaipėdos apskrities viršininkas Arūnas Burkšas Klaipėdos apskrities garbės ženklu ir diplomu „už meilę artimui, apsiaukojamą veiklą ir atsidavimą, teikiant dvasinę bei psichologinę pagalbą sergantiems onkologinėmis ligomis, jų artimiesiems, socialinę atskirtį patiriantiems žmonėms bei siekiant visuomenės sanglaudos ir solidarumo“ apdovanojo brolį Benediktą Sigitą Jurčį.
 
Apie miesto įkūrėją
Kaip savo straipsnyje teigia kretingiškis archeologas, istorikas Julius Kanarskas, J. K. Chodkevičus gimė 1560 m. LDK pėstininkų etmono Jono Jeronimo Chodkevičiaus šeimoje. Jono Karolio mama buvo kilusi iš garsios Krokuvos vaivadų Zborovskių giminės. Tėvas Jonas Jeronimas Chodkevičius – žymus LDK karo ir valstybės veikėjas, prisidėjęs prie Vilniaus universiteto steigimo. Būdamas Žemaičių seniūnu, 1572 m. įkūrė Skuodo (Johanesbergo) miestą ir įsigijo iš didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kretingos valdą.
Dar jaunystėje J. K. Chodkevičius pasižymėjo kaip gabus karvedys, teorinių ir praktinių žinių įgijęs keliaudamas po Europą. Jis atsidėjo istorinei ir karinei literatūrai, mūšių planų bei schemų sudarinėjimui, praktiškam rūmų kariuomenės kariniam mokymui. Nuo 1595 m. pasišventė nuolatinei karo tarnybai: numalšino Stepano Nalivaikos vadovaujamą kazokų maištą Ukrainoje, sėkmingai žygiavo į Moldaviją.
1600 m. J. K. Chodkevičius buvo paskirtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lauko etmonu ir 1601-1609 m. vadovavo Lietuvos kariuomenei kovose su Švedija dėl Livonijos Uždauguvio žemių. Jau 1601 m. kartu su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiuoju etmonu Kristupu Mikalojumi Radvila Perkūnu pasižymėjo mūšyje ties Kokenhauzenu (dabar – Kokneze, Latvija).
Perėmęs iš K. M. Radvilos Perkūno didžiojo etmono bulavą, J. K. Chodkevičius, turėdamas žymiai mažiau karių, 1605 m. rugsėjo 27 d. ties Kircholmu (dabar – Salaspils, Latvija) sutriuškino vieną iš galingiausių to meto Europoje švedų karaliaus Karolio IX kariuomenę.
Ši pergalė išgarsino J. K. Chodkevičiaus vardą Europoje ir už jos ribų. Jį sveikino Romos popiežius Povilas V, Šv. Romos imperijos imperatorius Rudolfas, Anglijos karalius Jokūbas, turkų sultonas Achmedas I, persų šachas Abbas I Didysis. Flandrijoje buvo audžiami šilkiniai gobelenai, vaizduojantys Kircholmo mūšį. Lietuvoje apie J. K. Chodkevičių buvo kuriamos dainos, kurios ypač populiarios buvo tarp jo karių. Apie pergalę poetai kūrė eiles ir poemas, dailininkai tapė paveikslus. Laimėjimo įkvėptas Laurencijus Bojeris parašė lotynų kalba poemą „Karolių mūšis“, kurią 1606 m. išspausdino Vilniaus akademijos spaustuvė.
Nutraukus kovas su švedais, J. K. Chodkevičius vadovavo jungtinės Lenkijos ir Lietuvos kariuomenėms žygiams į Maskvą, kovojo su turkais ir Krymo totoriais.
Jam didysis kunigaikštis Zigmantas Vaza patikėjo ir svarbius valstybinius postus. Nuo 1599 m. buvo Žemaičių seniūnu, o 1616 m. – paskirtas Vilniaus vaivada, t. y. tapo dešiniąja valdovo ranka.
Būdamas Žemaičių seniūnu, J. K. Chodkevičius 1602 m. Kretingoje pastatė pirmąją, medinę bažnyčią ir pasikvietė vienuolius bernardinus (pranciškonus observantus), kuriems 1605-1617 m. pastatė naują, mūrinę bažnyčią bei pirmąjį Žemaitijoje vienuolyną. 1609 m. Kretingos valdoje įkūrė miestą, kurį pavadino Karolštatu. Tėvo įsteigtame Johanesbergo (Skuodo) mieste 1614 m. pastatė mokyklą, o Kražiuose įsteigė jėzuitų kolegiją, kuri turėjo tapti Žemaičių seniūnijos švietimo ir kultūros židiniu.
Grafas J. K. Chodkevičius priklausė turtingiausių Lietuvos didikų grupei. Jo dvarai ir valdos buvo išsimėtę po Žemaitiją, Kuršą, Lietuvą, Baltarusiją. Vilniuje, Pilies gatvėje ir šiandien tebestovi Chodkevičių rūmai.
Vis dėlto, mėgiamiausia grafo valda buvo Kretingos dvaras ir jo įkurtasis Karolštato (Kretingos) miestas.
J. K. Chodkevičiaus simpatijas Kretingai patvirtina ir tai, kad Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje po didžiuoju altoriumi jis įrengė rūsį, kuriame palaidojo abu savo sūnus Kazimierą ir Jeronimą Krizostomą Choddkevičius, seserį Kristiną Forensbach ir žmoną Sofiją Mieleckaitę. Išvykdamas į paskutinįjį savo mūšį, 1620 m. grafas surašė testamentą, kuriame prašė jį palaidoti Kretingoje šalia vaikų ir žmonos. Deja, jo paskutinė valia nebuvo įvykdyta.
J. K. Chodkevičius mirė 1621 m. rugsėjo 24 d. nuo sunkių žaizdų, kurias patyrė jo vadovaujamai jungtinei Lenkijos-Lietuvos kariuomenei ginant nuo gausių turkų ordų Chotino tvirtovę (Černovcų sritis, Ukraina). Po mūšio jo kūnas buvo perkeltas į Kamenecą, o vėliau antroji grafo žmona Ona Aloyzė Ostrogiškė jį išsivežė į Ostrogą (Ukraina) ir ten pastatytame kape 1622 m. palaidojo. Auksu aptaisyta grafo širdis buvo pakabinta prie altoriaus Didžiosios Berestovicos bažnyčioje (Baltarusija), o kaukolė padėta Mlynovo (Ukraina) dvaro koplyčioje.
Ir po mirties grafą J. K. Chodkevičių lydėjo šlovė. 1621 m. paskutinįjį jo mūšį su turkais poemoje „Šventoji litotezė“ apdainavo žymus poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus. Knyga buvo papuošta iliustracijomis, vaizduojančiomis didįjį etmoną mūšio metu bei pergalės simboliais apipintą jo portretą. 1642 m. Vilniuje buvo išleista Petro Kazimiero Lackio parašyta panegirika „Septyni didvyriai Chodkevičiai“, kurios tituliniame lape išspausdinti vario raižytojo Konrado Getkės sukurti Chodkevičių portretai. XVIII a. dailininkas Pranciškus Smuglevičius nutapė paveikslą, vaizduojantį paskutines J. K. Chodkevičiaus gyvenimo valandas prie Chotino tvirtovės. 1781 m. pasirodė Adomo Naruševičiaus parašyta dviejų dalių J. K. Chodkevičiaus biografija (Naruszewicz A. Historya Jana Karola Chodkiewicza). 1850 m. Žegota Paulis išleido Lvove (Ukraina) Samuelio Brodovskio parengtą knygą, kurioje aprašyti visi Lenkijos ir Lietuvos kariuomenių etmonai, pateikiami jų herbai ir portretai (Żywoty hetmanów krolestwa Polskiego i Wielkiego Księstwa Litewskiego z materialów po Samuelu Brodowskim w Podhorcach znalezionych wydał Żegota Pauli. Łwów, Stanisławów i Tarnów, nakład Jana Milikowskiego, 1850). J. K. Chodkevičiaus laiškų tyrinėtojas S. Golembevskis 1854 m. parašė straipsnį apie dvasinį ir moralinį grafo gyvenimą, o V. Chomentovskis 1875 m. minėtus laiškus paskelbė.
Nepriklausomybės metais J. K. Chodkevičiumi susidomėjo ir lietuviai mokslininkai. 1921 m. „Mūsų Žinyne“ (Nr. 3) V. Biržiška paskelbė straipsnį „Didysis Lietuvos etmonas Jonas Karolis Katkevičius“. 1925 m. „Karo archyvo“ I-ame tome pasirodė vyr. leitenanto Balčiūno darbas „Pirmasis švedų karas ir Kircholmo kova“. Gana smulkiai grafo gyvenimas aprašomas „Lietuviškosios enciklopedijos“ V tome, išleistame 1937 m. Kaune.
Tarpukariu ir kretingiškiai susivokė esą skolingi J. K. Chodkevičiui už miesto, bažnyčios, vienuolyno bei mokyklos įkūrimą ir jo vardu pavadino vieną iš pagrindinių miesto gatvių. Tiesa, sovietmečiu ji buvo pervadinta Liudo Giros vardu, tačiau 1990 m. gatvei grąžintas J. K. Chodkevičiaus vardas.
Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje Kretingoje J. K. Chodkevičių primena jo ir žmonos portretai, kabantys priešais Šv. kankinės Barboros ir Šv. Pranciškaus altorius. Be to, menotyrininko K. Čerbulėno nuomone, J. K. Chodkevičių ir jo šeimos narius vaizduojančios portretinės hermos puošia bažnyčios pagrindines ir šonines (vedančias į zakristiją) duris. Keletas jo portretų ir graviūrų saugoma Lietuvos ir Lenkijos muziejuose.
 
Autorės nuotr.
 
Nuotraukose:
 
1. Šiemet, pažymint 400 miesto savivaldos metines, Rotušės aikštėje iškilmingai atidengtas monumentas Kretingos miesto įkūrėjui J. K. Chodkevičiui
2. Nuostabaus J. K. Chodkevičiaus portreto autorius – profesionalus dailininkas, skulptorius Rimantas Eidėjus
3. Paminklo atidengimo ceremonijoje iškilmingą nuotaiką kūrė Lietuvos karinių jūrų pajėgų orkestras.
4. Paminklo atidengimo ceremonijoje brolių milžinų žygius demonstravo Kretingos „Atžalyno“ kojūkininkai – pirmoji ir vienintelė kojūkininkų trupė Lietuvoje

Voruta. – 2009, liep. 4, nr 13 (679), p. 5.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra