Paminklas Antanui Kraujeliui

Autorius: Data: 2014-05-06, 18:37 Spausdinti

Paminklas Antanui Kraujeliui

Dailės istorikė prof. Giedrė Jankevičiūtė

Darganotą spalio 28 d. rytą Utenos-Vilniaus kelio 9-ąjame kilometre ties posūkiu į Kvyklius iškilo paminklas paskutiniam Aukštaitijos partizanui Antanui Kraujeliui (1928-1965). Šis skulptoriaus Vlado Urbanavičiaus sukurtas objektas atlieka dvi funkcijas: tai nuoroda į už 2 kilometrų tarp miškelių tūnančią Papiškių kaimo sodybą, kurioje žuvo Kraujelis, ir atminimo ženklas vienam iš rezistentų, kovotojų prieš sovietinę okupaciją, skatinantis mus permąstyti Kraujelio ir jo kovos brolių auką, tos aukos kainą ir reikšmę mums, mūsų praeičiai ir dabarčiai.

Dar 2009 metais žinoma dailės istorikė Laima Laučkaitė-Surgailienė, gyvenanti Vilniuje ir Utenoje, rašė: „Kaskart, kai važiuoju iš Vilniaus, priartėjusi prie Utenos atkreipiu dėmesį į kelio ženklą, nurodantį rezistencinio karo didvyrio Antano Kraujelio žūties vietą. Jį pamačiusi su pagarba ir pasididžiavimu pagalvoju apie tą paskutinį Lietuvos partizaną, kovojusį ir neįtikėtinai ilgai išsislapsčiusį žiauraus okupacinio režimo sąlygomis. Susimąstydavau apie jo auką ir pasvajodavau apie solidesnį paminklą šiam žmogui, nepagailėjusiam gyvybės už mūsų laisvę. Ir štai mane pasiekė žinia, kad vietoje standartinės rodyklės prie judraus kelio iš Vilniaus į Uteną bus pastatytas paminklas. Dar labiau nudžiugau, sužinojusi, kad paminklo statybą inicijavę partizano Antano Kraujelio fondo nariai pasirinko skulptoriaus Vlado Urbanavičiaus projektą. Šis dailininkas šiandien yra vienas giliausių, originaliausių lietuvių menininkų, jo kūryba yra tikrai novatoriška. Kartu tokiais savo darbais, kaip Prisikėlimo kryžius tremtinių atminimui Želvos bažnyčios šventoriuje (2000), Bolivijoje žuvusios misionierės pranciškonės sesers Ksaveros (Emilijos Šakėnaitės) kenotafas Debeikių bažnyčios šventoriuje (2001), kenotafas GULAG’o kankiniams Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarams Kazimierui Bizauskui, Pranui Dovydaičiui ir Vladui Mironui Vilniaus Rasų kapinėse (2007), dailininkas įrodė gebąs įspūdingai įprasminti mūsų istoriją, įamžinti tragiškos lemties jos didžiųjų herojų atminimą.“

Prireikė ketverių metų, kol skulptoriaus projektas įgijo „kūną“.

Vlado Urbanavičiaus paminklas labai paprastas, lakoniškas, o kartu raiškus ir iškalbingas. Jo medžiaga – metalas simbolizuoja tvirtybę, jėgą, atsparumą, nenudailintas, rūdžių padengtas paviršius primena sukrešėjusį kraują, skausmą ir kančias, iškentėtas kovotojų ir visų, patyrusių rezistencinį karą. Storą (120 x 30 cm) metalo siją keturių metrų aukštyje palenktą (kelis kartus įpjovus ir sujungus įpjovas suvirinimo siūlėmis) lemtingojo Papiškių kaimo link užbaigia Vyties kryžius, simbolizuojantis karinį apdovanojimą, suteikiamą už drąsą ir didvyriškumą ginant mūsų valstybės nepriklausomybę. Aprūdijusio paviršiaus fone išsiskiria nerūdijančio plieno sidabru spindinčios įrašų raidės ir Vyties kryžiaus apvadai.

Paminklas atlaikys lietuviško klimato permainas, ypač artėjančias rudens šlapdribas, jo nepakeis iš po pro šalį lekiančių automobilių ratų tikštantis purvas, monumentalų, tvirtai į betono pamatą įleistą paminklą sunkiai įveiks vandalo ranka.

Šioje vietoje negalėjo atsirasti anoniminis poliruoto granito ženklas. Čia turėjo iškilti ir iškilo paminklas, kuris bus matomas visų. Matomas ir apmąstomas. Tiems, kurie abejos dėl mūsų krašte vis dar novatoriškai atrodančios paminklo formos ir medžiagos, siūlau pasiklausyti roko grupės „Skylė“ 2010 m. išleisto partizanų dainų albumo „Broliai“. Aistė Smilgevičiūtė ir kiti grupės nariai šias dainas dainuoja ne taip, kaip vyresnė ir vidutinė karta. Tačiau kol kas neteko girdėti kritikos žodžių jų albumui. Mes priimame „Skylės“ pasiūlytą atlikimo versiją, nes matome: bendram tikslui saugoti, gaivinti, skleisti partizanų kovos ir aukos atmintį naujasis dainavimas yra parankesnis.

Tokiu pačiu požiūriu sprendimą statyti Vlado Urbanavičiaus paminklą vadovavosi Antano Kraujelio atminimo įamžinimo fondas ir jo pirmininkas Vilius Maslauskas. Jų žvilgsniu pasižiūrėkime į paminklą ir mes. Tai padės pamatyti ir suprasti jo privalumus.

Paminklų gyvenimą lemia jų vartotojai. Jei dėsime gėles prie kelio ženklo, jis taps paminklu pačia tradiciškiausia prasme. Tikra, kad važiuojantieji keliu pastebės Urbanavičiaus sukurtą objektą. Pastebės ir susidomės. Tų, kurie klaus, kodėl partizanų auka pagerbiama grubaus rūdijančio metalo formomis, savo ruožtu paklausčiau, kodėl dainos žodžiai „žaliašvarkiai, randuoti, drevėti“ veikia mūsų jutimus, atgaivina miško drėgmę, prieblandą, kvapą, kitaip sakant leidžia gyvai pajusti partizanų gyvenimo realybę, o metalo rūdys, suvirinimo siūlės ir panašūs skulptūrinio ženklo materijos bruožai atrodo nepriimtini, skatina svajoti apie marmuro baltumą ar poliruoto granito spindesį? Urbanavičius kalba šiuolaikiška metaforiška kalba ir savo menu reaguoja į paminklo simbolinę ir fizinę erdvę.

Garsiojo partizano atminimui skirtas Vlado Urbanavičiaus paminklas įaugs į Utenos krašto peizažą, prasmingai primindamas mums mūsų krašto istorijos tragiškuosius puslapius ir kartu bylodamas apie tautos prisikėlimą per žemiškąsias aukas. Šis paminklas – mūsų santykio su praeitimi ženklas, skirtas dabarčiai bei ateičiai. Puiku, kad prabilta ta kalba, kuri liudija šią, o ne vakarykštę dieną.

 

 

 

Rezistencija , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra