Paminėtos Vengrijos revoliucijos metinės

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Šiomis dienomis vilniečius kviečia gausūs patriotiniai renginiai, skirti Vilniaus atgavimo 70–osioms metinėms. Prie Aušros vartų Vilniuje dažniausiai būriuojasi smalsūs turistai, suvenyrus siūlo tautodailininkai ir nagingi meistrai.

Gidai, kurie stengiasi atkreipti turistų dėmesį į lietuvių solidarumą su kitų tautų kova prieš komunizmą, stabteli ir prie memorialinės lentos, kurioje lietuvių ir vengrų kalbomis parašyta:

 
ATMINTINĄ 1956 METŲ VISŲ ŠVENTŲJŲ DIENĄ VILNIUJE, NEPABŪGUS SOVIETŲ OKUPACIJOS, VIEŠAI BUVO PALAIKYTA VENGRIJOJE KILUSI REVOLIUCIJA.
GARBĖ TIEMS, KURIE PARODĖ VIENYBĘ –
SIEKTI LIETUVOS IR VENGRIJOS NEPRIKLAUSOMYBĖS.
ATIDENGTA VENGRIJOS IR LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTŲ
LÁSLO SÓLYOM ir VALDO ADAMKAUS 2006 METAIS MININT VILNIAUS VIENYBĖS MITINGO IR VENGRIJOS REVOLIUCIJOS 50–ĄSIAS METINES
 
Ketvirtadienio (2009 m. spalio 29 d.) vidurdienį čia susirinko gražus šventiškai pasipuošusių vilniečių būrelis, kad prie šios memorialinės lentos prisimintų kadaise pasaulį sudrebinusius istorinius įvykius. Lietuvos ir Vengrijos bičiulių kultūros draugijos pirmininkas dr. Vytautas Grinius, vengrų kultūros puoselėtojas Lietuvoje ir lietuvių kultūros skleidėjas Vengrijoje, šeimininkiškai sveikino įvairių visuomeninių organizacijų atstovus – Sausio 13–osios brolijos, Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos, Tėvynės sąjungos, Sąjūdžio, Lietuvos moterų lygos, Lietuvai pagražinti draugijos, taip pat Vengrijos kultūros bičiulius.
 
Susirinkusius pasveikino ir pasakė kalbą Vengrijos Respublikos ambasadorius Lietuvoje Péter Noszkó-Horvátas:
 
Ponios ir ponai,
 
atėjo dar vienų 1956 metų Vengrijos revoliucijos metinių diena. Šia vainiko padėjimo ant memorialo, skirto Lietuvos didvyriams, kurie pademonstravo vienybę su Vengrijos kovotojais už laisvę, proga leiskite pasidalyti keliomis mintimis apie šį unikalų istorinį įvykį, suartinusį mūsų tautas labiau negu bet kas kita.
 
Moralumo pamokos galėtų būti tik tušti žodžiai, jeigu lektorius savo veiksmais neįrodytų šių žodžių teisingumo. Aš pats, būdamas tėvas, labai gerai žinau, koks svarbus yra asmeninis pavyzdys. Mokydamas savo sūnų kai kurių moralės principų, visada pagalvoju, ar aš pats jau patvirtinau juos savo veiksmais, elgesiu ar pažiūromis. Kartais man nepavyksta rasti jokio aiškaus savo pavyzdžio, kad galėčiau pasakyti: žiūrėk, sūnau, aš taip pat taip dariau. Tačiau tada aš galiu pasakyti: žiūrėk, sūnau, aš išmokau tai iš savo tėvo ir jis taip elgėsi. Aš galiu pažadėti tau, mano sūnau, kad prireikus nedvejodamas seksiu savo tėvų ir senelių nueitu keliu. Štai ką mes vadiname tradicijos galia.
 
Aš pasakoju jums visa tai todėl, kad mano karta Vengrijoje išgyveno politines permainas, grąžinusias mums laisvę ir nepriklausomybę devintojo dešimtmečio pabaigoje. Mūsų širdyse tos dienos buvo herojiškos. Tų akimirkų heroizmas mums buvo ypatingai natūralus. Mes sugebėjome įvertinti atgautą laisvę, kadangi prieš tai gyvenome nelaisvoje valstybėje.
 
Dabar gyvename taikiose demokratinėse valstybėse. Vis dėlto tikiu, kad didžioji mano kartos dalis, turinti moralinės drąsos, kelia sau rimtą klausimą: kaip perduoti laisvės pamokas savo vaikams? Kokiais žodžiais jiems pasakyti, kaip visa tai yra brangu? Kaip jiems pasakyti, kad laisvė ir demokratija yra tokios svarbios, jog netgi gali būti verta dėl jų rizikuoti savo gyvybe ar asmenine laisve? Atsakymą davė tie, kurie laisvės vertę jau įrodė asmeniniu pasiaukojimu.
 
Man didelė garbė sutikti čia tuos, kurie sumokėjo laisvės kainą gerokai prieš mums ją atgaunant paskutiniojo XX amžiaus dešimtmečio pradžioje. Taip pat būtina paminėti, kad lietuvių tauta paaukojo dėl laisvės jaunas gyvybes 1991 m. sausio 13 d. Loreta Asanavičiūtė ir 13 jos tautiečių – daugelis jų labai jauni – įrodė, kad jie išmoko ankstesnių kartų pamokas. Jie mokėsi iš tų žmonių, kurie kovėsi už Lietuvos laisvę 6–tajame dešimtmetyje, ir tų, kurie buvo tokie narsūs, jog išėjo į Kauno ir Vilniaus gatves kovoti už ne taip ir toli esančios Vengrijos laisvę.
 
1956 metais jauni vyrai ir moterys Kauno bei Vilniaus gatvėse davė meilės laisvei pamoką. Jie žinojo, kad laisvė Europoje yra nedalijama. Tai yra pamoka, kurią mes, šiandienos karta, ir jūs, jaunieji mano bičiuliai, rytojaus karta, dar turime įsiminti ir įrašyti savo širdyse.
 
Baigdamas norėčiau tiesiogiai kreiptis į tuos, apie kuriuos kalbu.
 
Mieli draugai, ponios ir ponai, brangūs 1956–ųjų demonstracijų dalyviai,
 
kai ateina mūsų 1956 metų nacionalinės šventės diena, mano garbinga pareiga yra nulenkti prieš Jus galvą Vengrijos, vengrų tautos ir ypač jaunosios vengrų kartos vardu. Aš norėčiau išreikšti nuoširdų dėkingumą už tai, kad Jūs suartinote mūsų tautas ir žmones. Jūsų dėka dabar galiu pasakyti savo sūnui: žiūrėk, Danieli, Lietuvoje buvo žmonių, kurie tamsiausiomis mūsų istorijos dienomis buvo narsūs prieš visus įkalinimo ir deportacijos pavojus ir garsiai šaukė: tegyvuoja Vengrijos laisvė! Jų balsas buvo toks stiprus, jog buvo išgirstas mūsų širdyse už šimtų kilometrų. Niekada nepamiršk, sūnau, šių didvyrių ištikimybės ir, kad ir kur tave nuvestų gyvenimas, sek jų pavyzdžiu, kadangi jokia tauta negali būti laisva tol, kol kitos tautos nesidžiaugia laisve.
 
Ponios ir ponai,
 
leiskite paprašyti Jūsų visų, o visų pirma jaunųjų mano bičiulių, gerbti ir vertinti pasiaukojimą bei drąsą 1956–ųjų Lietuvos didvyrių, kurie atvėrė širdis ir ištiesė rankas vengrų broliams, kovojantiems už laisvę. Jie jungia mus. Jie išmokė mus, kokia stipri gali būti vienybė trokštant vieni kitiems laisvės.
 
Dėkoju už dėmesį.
 
Po to kalbėjo aktorius Tomas Vaisieta. Jis prisiminė, kaip 1956 m. per Spalio revoliucijos minėjimą, kuris Vengrijos revoliucijos dienomis vyko Konservatorijoje, jis, dar studentas, skaitė Vinco Krėvės „Dainą apie Arą“. Iš esmės tai yra poetinis himnas laisvei. Scenoje skambėję ugningi žodžiai „Nors penėtute užpenėtute, nors ir aukso būtų jūsų tasai narvas, žmonių vergas nebus Aras, aukštai mintis jo skraido“ buvo „išgirsti“ ir sovietinio saugumo rūmuose, kuriuos nuo Konservatorijos skyrė vos keliasdešimt metrų. Į tuos rūmus pakviestą T. Vaisietą tardęs lietuvis saugumietis stengėsi „įrodyti“, jog T. Vaisieta su Krėve nori nuversti Tarybų valdžią. Po šio tardymo jaunasis aktorius atsidūrė šalintinų studentų sąraše. Jį išgelbėjo tik gerų žmonių užtarimas – T. Vaisieta iki šiol su dėkingumu mini jį gelbėjusius žymius menininkus pedagogus – Jadvygą Čiurlionytę, Kiprą Petrauską, Juozą Siparį.
 
Baigdamas aktorius, galingu balsu nustelbdamas pravažiuojančių mašinų ūžesį, padeklamavo armėnų poeto Mikuelo Nalbandiano eilėraštį „Laisvė“, kurio lyrinis herojus – laisvės šauklys – paskutiniu posmu išreiškia ir vengrų, ir lietuvių, ir kitų laisvę mylinčių tautų užmojus siekti laisvės:
 
Tegul aplink perkūnai trankos,
Jokie pavojai nebaisu!
Nors būtų surištos man rankos,
Nors grėstų kartuvės, mirtis,
Nors gėdos stulpui imtų teisti –
Aš nepaliausiu šaukt, dainuot,
Kartoti žodį – Laisvė!
 
Vengrijos Respublikos ambasadoriaus pakviesti visi susirinkusieji po minėjimo turėjo malonią progą viešėti ambasadoriaus rezidencijoje, pasivaišinti nacionaliniais vengrų valgiais, pasidžiaugti nuveiktais vengrų ir lietuvių kultūrinio bendradarbiavimo darbais, pakalbėti apie ateities sumanymus.
 
Dr. Vytauto Griniaus nuotr.
 
Nuotraukose:

1. Bendra nuotrauka
2. Vengrijos ambasadorius P. NoszkoHorvathas ir aktorius T. Vaisieta

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra