2011 m. spalio 4 d. Elektrėnų savivaldybės Baltamiškio kaime ir Vievio miestelio kapinėse buvo pagerbtas 1931 m. spalio 4 d. tarnybos vietoje nužudyto pasienio policijos Trakų baro pasieniečio Jurgio Kybarto atminimas.
Lenkų pasieniečiai jį nužudė 1931 m. spalio 4 d. prie administracinės linijos ties Bražuolės upeliu, dabar tai yra Elektrėnų savivaldybės Baltamiškio kaimo teritorija.
Baltamiškio kaime prie paminklo J. Kybartui vykusio minėjimo metu aštuonių dešimtmečių senumo įvykius prisiminė VSAT vado pavaduotojas Antanas Montvydas, Elektrėnų savivaldybės meras Kęstutis Vaitukaitis, Neries regioninio parko direktorė Audronė Žičkutė ir Vievio seniūnas Zenonas Pukėnas. Į garbės sargybą prie paminklo stos šauliai ir VSAT Pasieniečių mokyklos kursantai.
Pasivaišinę pasienietiška koše visi renginio dalyviai vėliau vyko į Vievio kapines, kur ant J. Kybarto kapo padėjo gėlių.
Taip pat skaitykite
Pasienio policijos Trakų baro 5-ojo rajono 4-osios sargybos sargybinis J. Kybartas gimė Ukmergės apskrityje, Gelvonų valsčiaus Neveronių kaime. Pasienio policijoje pradėjo tarnauti nuo 1924 m. liepos 5 d. Ukmergės bare. Nuo 1929 m. lapkričio saugojo administracinę liniją su Lenkijos okupuotu Vilniaus kraštu Trakų baro sargyboje.
Laikinoji siena su lenkų okupuotu Vilniaus kraštu buvo pažymėta medžio kartimis, taip vadinamomis gairėmis. Jas lenkų pasieniečiams nesunku būdavo „pastūmėti“ į Lietuvos pusę. Dėl tokių incidentų ne kartą kildavo pasienio konfliktai tarp abiejų šalių, jos apsikeisdavo notomis.
Nuolat buvo šaudoma iš lenkų pusės, grobiami Lietuvos pasienio policininkai, perstatinėjamos sienos gairės, nesankcionuotai kertama siena, gana intensyviai gabenama kontrabanda. Nuo 1927 m. iki 1939 m. rugsėjo lenkų pasieniečiai nušovė 7, sužeidė 13 ir buvo pagrobę 22 Lietuvos pasienio policininkus.
1931 m. rudenį lenkų pasieniečiai savavališkai perkėlė demarkacinės linijos žymėjimo gaires giliau į Lietuvos teritorijos pusę ir iškasė griovį. Lietuvos pasieniečiai lenkų gaires sunaikino ir griovį išlygino. Lenkai gaires vis atstatydavo, o lietuviai vėl sunaikindavo.
Spalio 4 d. rytą pasienietis J. Kybartas tikrino vietą, iš kurios pats išvakarėse buvo pašalinęs neteisėtą lenkų gairę. Čia jį užklupo du mirtini šūviai, paleisti lenkų pareigūno. Sunkiai sužeistas J. Kybartas dar sugebėjo pasitraukti apie 60 metrų nuo administracinės linijos ir mirė. Po šio tragiško incidento sudaryta abiejų šalių bendra komisija įvykiui ištirti. Lenkijos pusė įrodinėjo, kad Lietuvos pasienietis nukautas jų teritorijoje, nors faktai rodė ką kita. Dėl šio įvykio Lietuvos užsienio reikalų ministerija pasiuntė notą Tautų Sąjungai.
Apie šį įvykį daug rašė visa to meto Lietuvos spauda. Štai ką paskelbė žurnalas „Policija“ (1934 m. Nr. 1–2): „Kybartas Jurgis, pasienio policijos Trakų baro eil. sargybinis, lenkų nukautas 1931 m. spalio mėn. 4 d. ant administracijos linijos prie Bražolos upelio.
Paminėtą dieną 9 val. 30 min. sargybinis Kybartas, eidamas sutiko sargybinį Želvį. Su juo prasilenkdamas sarg. Kybartas pasisveikino ir nuėjo į administracijos linijos taką. Sargybinis Želvys tuojau po susitikimo su Kybartu išgirdo prie administracijos linijos du šūvius ir metėsi bėgti minėtų šūvių kryptimi prie linijos. Kelyje sutiko jau sužeistą sargybinį Kybartą, kuris pareiškė, kad jį sužeidė lenkų kareiviai, ir prašėsi suteikti jam pagalbą, padvada nuvežti jį kaiman. Sargybiniui Želviui nubėgus prie administracijos linijos, lenkų kareiviai paleidę į jį vieną šūvį, tačiau nekliudė. Sargyb. Želvys susitiko su sargyb. Ščerbavičium, kuris išgirdęs šūvius, bėgo įvykio vieton iš Bieloliesės (dabar – Baltmiškis) kaimo. Jiedu abu nuėjo prie sužeistojo Kybarto, kuris be sąmonės gulėjo 60 metrų atstume nuo administracijos linijos ir tuojau mirė.
Velionis į lenkų kareivius nebuvo šovęs: jo šautuvo spyna buvo atidaryta, šautuvo vamzdžio kiaurymė rasta visai švari, ištepta tepalu ir be šūvio žymių“.
Žuvęs eilinis pasienietis J. Kybartas buvo doras ir darbštus žmogus, pasienio sargybinio pareigas ėjęs itin sąžiningai. Jis buvo aktyvus Šaulių sąjungos narys. Žuvusysis paliko 34-erių metų žmoną Oną Maseirčiūtę-Kybartienę, dvi mažametes dukras Marytę ir Zofiją ir senutę motiną, kurią jis išlaikė.
J. Kybartas buvo iškilmingai palaidotas Vievio kapinėse, dalyvaujant sienos apsaugos pareigūnams, šauliams ir gausiam būriui visuomenės narių.
Praėjus keleriems metams J. Kybarto žūties vietoje Baltamiškio kaime buvo pastatytas paminklas. Atidengimo ceremonija įvyko 1937 m. gegužės 16 d. Paminklas buvo pastatytas iš Pasienio policijos Trakų baro pasieniečių ir Vievio šaulių suaukotų lėšų. Jis yra unikalus, nes tuo metu Lietuvos – Lenkijos pasienyje žuvo ne vienas Lietuvos pasienietis, tačiau tik J. Kybartui buvo pastatytas paminklas.
Tai stačiakampis raudono granito obeliskas, stovintis ant laiptuoto postamento. Obelisko priekinėje dalyje iškaltas kryžius, yra nuotrauka ir įrašas „ A†A / Pas. polic. sarg. eil. sarg. JURGIS KYBARTAS / Šioje vietoje lenkų nužudytas / 1931.X.4 / Lengva ir malonu dėl Tėvynės žūti“. Ant obelisko vakarinio šono iškaltas Vyčio kryžius ir įrašas „Tęskime pradėtąjį žygį“, ant rytinio šono – „Jis budėjo Tėvynės sargyboje – budėk ir Tu, sargybini, kad laisvi būtume“. Paminklo vieta aptverta betono sienele, su kampiniais stulpeliais.
Dar 2007 m. VSAT kartu su Neries regioninio parko direkcija pasirūpino ir finansiškai parėmė J. Kybarto žūties vietos sutvarkymą. J. Kybarto žūties vieta ir paminklas yra netoli Vievio, šalia turistinės Neries kilpų trasos. Paminklas J. Kybartui yra privačios žemės valdos teritorijoje, kur VSAT ir parko direkcija dar pastatė informacinį stendą su istorine medžiaga apie tarpukariu čia vykusius dramatiškus įvykius.
pasienis.lt nuotr.
Nuotraukose: Pasieničio J. Kybarto žūties metinių minėjimas
