Paminėtos Kauno žydų geto likvidavimo metinės

Autorius: Data: 2014-07-10, 16:45 Spausdinti

Dr. Danutė Petrauskaitė, Klaipėdos universiteto profesorė

1944 m. liepos mėn. besitraukdami iš Kauno vokiečiai likvidavo žydų getą. Tai – viena iš žiauriausių akcijų, kuomet sunaikinimui buvo išgabenti keli tūkstančiai žydų, o pasislėpusieji sudeginti gyvi. Pasak istoriko dr. Arūno Bubnio, iš prieškario mieste gyvenusių 30 tūkstančių žydų gyvi išliko tik 634 asmenys. Kauno žydų religinė bendruomenė, paminėdama 70-ąsias šių įvykių metines, surengė koncertų-pasakojimų ciklą „Neužmiršti“, skirtą Kauno žydų gete kalėjusių orkestro muzikantų bei kitų menininkų atminčiai.

Geto orkestras buvo suformuotas 1942 m. iš 35 instrumentalistų ir 5 vokalistų. Jam vadovavo Michaelis Leo Hofmekleris, o koncertmeisterio pareigas ėjo Alexanderis Stupelis. Orkestro koncertai vyko geto policijos namuose. 1942 m. birželio 28 d. įvyko muzikinis renginys geto mokiniams. Tuomet buvo prašoma jaunųjų klausytojų neploti pagerbiant žuvusiųjų atminimą. Pirmasis oficialus orkestro koncertas įvyko 1942 m. rugsėjo 23 d., nors ne vienas geto gyventojas tam priešinosi. Tačiau suskambus pirmiesiems garsams ir pasigirdus žydų giesmės Kol Nidri melodijai, daugelis salėje apsipylė ašaromis. Jų sielas muzika pakylėjo virš rūsčios kasdienybės ir tapo dvasinio pasipriešinimo forma. Koncertai vijos vienas kitą. Vien per 1942 m. gruodžio 20–27 d. jų įvyko keturi, o per vienerius metus – apie 80. Orkestro veikla teikė galimybę įsidarbinti geto muzikantams, palenkti į savo pusę vokiečius ir nors trumpam pasinerti į meno pasaulį. Paskutinieji koncertai buvo surengti 1943 m. rugsėjo mėn. Naikinant getą, vieni orkestro artistai žuvo, kiti buvo išsiųsti į Štuthofo ir Dachau koncentracijos stovyklas. Tik kai kuriems jų pavyko išsigelbėti. Tarp pastarųjų – orkestro vadovas M. Hofmekleris.

Kurį laiką gete kalėjo ir tragiško likimo muzikas Edwinas Geistas (1902–1942). Tai buvo kompozitorius, gimęs ir augęs mišrioje šeimoje (tėvas – žydas, motina – vokietė), muzikinį išsilavinimą įgijęs Berlyno aukštojoje muzikos mokykloje, dirbęs mokytoju, koncertmeisteriu, žurnalistu, dirigentu. 1938 m. į Lietuvą jį atvedė meilė iš Prienų kilusiai pianistei Lydai Bagriansky ir baimė pakliūti naciams į rankas. Jam atrodė, kad Kauno jie nepasieks. Deja, prasidėjęs karas nutraukė jaunos šeimos idilę. Vokiečiai iš karto į getą uždarė Lydą, o paskui ją nusekė ir E. Geistas. Gyvenimas šiam meninkui tokiomis sąlygomis buvo tikra kančia. Būdamas nepraktišku, išsiblaškiusiu, paskendusiu kūrybinėse mintyse žmogumi, jis net nesuvokė realios grėsmės, apie ką byloja jo žodžiai: „Turėsiu sulaukti žilos savaitės, kad galėčiau užrašyti viską, kas skamba manyje“. Gete jis buvo pradėjęs rašyti simfoninę pantomimą „Mažoji šokio legenda“, bet susikaupti sekėsi sunkiai. Kompozitorius jaudinosi dėl Lydos ir paliko getą tik jos įkalbėtas su sąlyga, kad bandys ją išvaduoti. Gerų žmonių pagalba jam pavyko dokumentais įrodyti, kad jo žmona taip pat yra kilusi iš mišrios šeimos, ir Lyda po kurio laiko buvo paleista, bet su griežtu nurodymu, kad turės sterilizuosis. Tai buvo smūgis jaunajai porai, svajojusia apie jaukų namų židinį. E. Geistas bandė priešintis šiam beprotiškam vokiečių reikalavimui, dėl ko buvo areštuotas ir sušaudytas IX forte. Taip vokiečiai susidorojo su savo tautiečiu. Lyda, neištvėrusi tokio baisaus gyvenimo, nusižudė. Niekada žmonės nebuvo taip skausmingai kankinami iki mirties kaip šitie du vienas kitą mylėję ir kūnu bei siela suaugę jaunieji muzikai. Jie buvo sunaikinti, bet nenugalėti. Jei E. Geisto gyvenimo kelias baigėsi masinėje kapavietėje, tai Lydos palaikus artimų draugų dėka pavyko slapčia palaidoti Kauno miesto kapinėse, o vėliau, jas naikinant, perkelti į Fredos žydų kapines.

E. Geisto kūrybinį palikimą sudaro operą „Dionisijaus sugrįžimas“, „Mažasis vokiškas requiem“, simfoninių paveikslų diptikas „Iš Lietuvos“, uvertiūra Antacos, muzika Goethe᾽s dramai „Faustas“, solinės ir chorinės dainos. Gyvendamas Lietuvoje, kompozitorius nespėjo išmokti lietuvių kalbos, bet atrado lietuviškas dainas, kuriomis, ypač sutartinėmis, susižavėjo. Jis jas ėmė tyrinėti, bendrauti su Lietuvos folkloristais, publikuoti straipsnius „Muzikos žinių“ žurnale. Ypač glaudūs ryšiai užsimezgė su Vokietijoje studijavusiais lietuvių muzikais – Jadvyga Čiurlionyte ir Vladu Jakubėnu. Pastarasis net parašė įvadą 1940 m. Kaune pasirodžiusiai E. Geisto knygai „Antikos ir modernieji pradai lietuvių liaudies dainose“. Jo kūrybinio palikimo istorija tai pat tragiška – nemažai kūrinių žuvo, vienas kitas suskambo Lietuvoje tik 1973 m., kai pirmą kartą buvo surengtas E. Geisto kūrinių koncertas. Tuomet paaiškėjo, kad šis kompozitorius kūrė ekspresionistinę muziką, kaip ir vokiškos mokyklos atstovas J. Gruodis – tirštos faktūros ir kupiną dramatizmo. Iki šiol Lietuvoje saugomi E. Geisto rankraščiai neišleisti.

Renginių ciklas „Neužmišti“ vyko birželio 18 d. Raudondvario pilyje, birželio 25 d. – Kauno filharmonijoje, birželio 26 d. – Choralinėje sinagogoje „Ohel Jakov“. Visus juos vedė žydų kultūros tyrinėtoja Asia Gutermanaitė. Didžioji jų dalis buvo skirta muzikai. Pagrindinis atlikėjas, pritraukęs visų dėmesį – buvęs kaunietis, Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) absolventas Atis Bankas, specialiai atskridęs iš Kanados pagerbti savo tautiečių atminimą.

Šis smuikininkas emigravo iš Lietuvos 1981 m. Nuo to laiko iki šiol gyvena ir darbuojasi Kanadoje – reiškiasi kaip orkestro artistas ir kaip solistas. Šiuo metu jis vadovauja ansambliui CamerAtis, griežia pirmuoju smuiku Gould String kvartete ir Toronto simfoniniame orkestre, dėsto Glenno Guldo įsteigtoje Toronto karališkoje konservatorijoje, vasaros metu organizuoja tarptautinį festivalį Music Niagra, vykstantį Niagra-on-the-Lake vietovėje, dažnai koncertuoja įvairiuose pasaulio scenose, rengia meistriškumo kursus. Į renginius susirinkusi gausi kauniečių auditorija turėjo progos išgirsti jo sodrų ir minkštą smuiko garsą, sunkiausius pasažus, kuriuos grojo lengvai, atrodo, neįdėdamas jokių fizinių pastangų. Raudondvaryje buvo atlikti H. Wieniawskio, F. Chopino, F. Mendelssohno, M. Moškovskio, F. Kreislerio, F. Liszto, E. Griego, E. W. Korngoldo, I. Albeniz-S. Duskino, A. Coplando kūriniai, Kauno filharmonijoje – S. Adlerio, S. Burbi, V. Ganelino, M. Bronnerio, G. Kulesha᾽s, A. Navako, A. Šenderovo, D. Valeras, E. Geisto kompozicijos, Sinagogoje – tik gete skambėjusių kompozitorių veikalai. Koncertinėse programose be A. Banko dar dalyvavo Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė Gražina Miliauskaitė, turinti itin skaidrų ir paslankų koloratūrinį sopraną, J. Naujalio gimnazijos fortepijono klasės mokinys, jaunosios Kauno žydų kartos atstovas Natanas Bairakas, puikiai atlikęs tiek lyrinius (F. Chopino preliudas „Lietaus lašai“), tiek virtuozinius (F. Liszto Vengriška rapsodija Nr. 8) kūrinius, akompaniatorės Dalia Balsytė, Aušra Banaitytė, Irena Uss ir apie E. Geistą kalbėjusi šio straipsnio autorė. Muzika kaitaliojosi su pasakojimais, kurie nukėlė klausytojus į kruvinas Antrojo pasaulinio karo pabaigos dienas Kaune. Reikia pripažinti, kad sovietmečiu buvo mažai kalbama apie holokaustą, o Lietuvos nepriklausomybės metais užaugusi jaunoji karta taip pat mažai apie jį žino, todėl šie renginiai turėjo ne tik kultūrinį, bet ir edukacinį pobūdį.

Kažin ar jie būtų įvykę be Kauno žydų religinės bendruomenės vadovo Maušos Bairako ir jo talkininkės Kristinos Mačiulaitytės iniciatyvos. Jų darbštumo ir užsispyrimo dėka buvo rasti sponsoriai, išleisti dailūs bei informatyvūs bukletai ir afišos. Tai jau ne pirmas šios religinės bendruomenės projektas – Choralinėje sinagogoje yra įsteigtas žydų kultūros muziejus, eksponuojantis unikalią tarpukario Lietuvos rabinų kolekciją, į atvirukus perkelti Kęstučio Milkevičiaus tapyti žydų religinės ir visuomeninės paskirties pastatai, surengta šio dalininko paveikslų paroda. Kauno geto likvidavimo renginiuose buvo demonstruojama dar viena paroda – Estheros Lurie (1913–1998) ofortai „Gyvoji liudytoja“. Jų autorė buvo kalinama Kauno gete su kitais dailininkais – Černe Percikovičiūte, Šalomu Zelmanavičiumi, Chaimu Mejeriu Faišteinu, Jakovu Lipšicu, Eliju Kaplanu. Jei pastarieji menininkai buvo sunaikinti, tai Estherai Lurie pavyko išlikti ir išsaugoti dalį davo darbų. Jie – lyg vizualinis dienoraštis, įamžinęs kraupų to meto laikmetį. Pasak dailininko Yakovo Wexlerio, „Esther Lurie piešė šiuos Kauno geto piešinius sudėtingiausiu savo gyvenimo periodu, degradacijos, nevilties būsenoje, praradus tikėjimą ir bijant mirties. Kad ji galėjo kurti yra ypatingas žygdarbis, liudijantis apie jos atsparumą ir proto stiprybę, kurie įgalino Estherą pakilti virš ją supančio siaubo“.

Kauno Choralinė sinagoga vis plačiau atveria duris kultūriniams renginiams. Pastarasis buvo ypač sėkmingas, paskatinęs kauniečius prisiminti tragišką žydų menininkų likimą karo metais.

Antrasis pasaulinis karas , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra