Laima KUTIŠČEVA, Širvintų raj. savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė

2012 m. lapkričio 25 d. Čiobiškio (Širvintų r.) kultūros namų salėje buvo paminėtos Alfonso Balsevičiaus (1925–2011) mirties metines ir pasidžiaugta jo gražiais darbais – pristatytas jo eilėraščių rinkinys. 

Alfonsas Balsevčius gimęs Čiobiškio apylinkėse, Pamusių kaime, vaikystę ir jaunystę praleido džiaugdamasis vaizdinga Musės pakrante, akį glostančiuose laukuose, pievose. Būtent gamta ir čionykščiai žmonės įkvėpė jį nuolat jausti gamtos grožį.

Apie save jis rašė:

„Iš motinos paveldėjau meilę dainai, gimtajam kraštui, jo žmonėms….“

Pagarba žmogui jautėsi ir jo jaunystėje:

„Nuo mažumės būdamas su senesniais žmonėmis, klausydavausi jų pasakojimų apie praėjusį gyvenimą, vargus ir džiaugsmus.“

Būtent artimo žmogaus, tetos Marijonos, perduotos gydymo žolelėmis žinios bei noras padėti žmonėms skatino norą tapti mediku. Tačiau, mirus tėveliui, mokslai tampa nepasiekiama svajone.

Kalbintas savo jubiliejaus proga ponas Alfonsas minėjo, kad grįžęs iš lagerio neakivaizdžiai mokėsi Kauno medicinos mokykloje, taip tapo mediku. Dirbo daugelyje rajono medicinos punktų, vėliau Širvintų centrinėje ligoninėje, ir ilgą laiką dirbo poliklinikoje.

Neatsitiktinai ponas Alfonsas savo gyvenime, būdamas jauno amžiaus, pradėjo tapyti.

Būdamas devyniolikos metų įstojo į tuometinį Pamusių kaimo apylinkėse veikusį partizanų būrį, būtent šios veiklos metais, kaip minėjo pats p. Alfonsas jis buvo nuteistas kalėti į Vorkutos lagerį, kad gydė „liaudies priešus“. Tada organizuojant renginius kultūros namų dailininkas paprašė, kad jis padėtų sumaišyti dekoracijai skirtus dažus, tuomet ir atsirado noras tapyti.

Alfonsą Balsevičių pažinojome kaip savo krašto puoselėtoją, kraštotyrininką, tremtinį, menininką.

2008 m. už švietėjišką ir kraštotyrinę veiklą, už gimtojo krašto papročių, liaudies amatų, tradicijų puoselėjimą, už visuomeninę veiklą, už Širvintų krašto garsinimą A. Balsevičiui buvo skirta I. Šeiniaus premija.

Alfonsas Balsevičius yra parašęs kraštotyros darbus: Pamusių kaimo istorija: Kaimo auksarankis: [apie Joną Zdanauską]; Prisiminimai apie Pamusių kaimą:Prisiminimai; Kai naktis su diena susimaišo: Prisiminimai; Apie ką ošia Paširvinčio medžiai; Pro debesų plyšį į Širvintas pažvelgus: Prisiminimai; A.Medicininio gyventojų aptarnavimo Širvintų rajone vystymasis ir jo ypatumai; Padavimas apie Širvintas.

Padavimas apie Širvintų miestą –tai legenda apie Širvintų miesto kilmę, kurią noriai skaito vaikai mokykloje.

Alfonso Balsevičiaus palikti darbai turi net tik kraštotyrinę, bet ir istorinę vertę.

Rezistencijos tyrimo kronikoje rašoma:

Čiobiškio seniūnijoje yra kaimas, jame 1990 m. Alfonsas Balsevičius pastatė lauko akmenų mūro paminklą, kurio fasado centre įmūryta atminimo lentelė su įrašu: „Pamusių kaimo ir jo žmonių atminimui (1944-1990)“. Paminklas skirtas Pamusių kaimo žmonių, kovojusių ir žuvusių partizaniniame judėjime, kalėjusių lageryje bei buvusių tremtyje, atminimui.

Pamusių kaimo istorijoje yra aprašytas kaimo išdėstymas, surašytos vardu, pavarde, pravarde vadinamos kolūkiui priklausančios šeimos, kiek jos turėjo asmenų, kokius darbus dirbdavo kaime, apibūdinti naudojami įrankiai, padargai. Smulkiai su piešiniais ir aprašymu yra pavaizduota linų sėja.

„…O kai sužydi linų laukas! Pritupi, kad akys būtų ties linų žiedais ir akyse raibuliuoja, tarsi dangaus mėlynė būtų nusileidusi prie pat akių. Pažiūri į tolį, o ten susilieja su dangumi ir vėlei grįžta ties tavo galva. O galvutės, kurios arčiau veido tarsi mirksi viena akimi: žiūrėk kokia aš graži. Ir žiūri, kol akys nepavargsta, arba pakilęs vėjelis nesumaišo to bangavimo. Ir žiūrėtum, žiūrėtum, bet, kad karvės nuėjo į avižų lauką ir reikia jas gražinti į ganyklą. Piemenavimas puikus dalykas, žinoma ganant savo galvijus, o ne svetimus…

Taigi, kai jau galvutės būna daugiau geltonos negu žalios, linų stiebeliai daugiau gelsvėja, motina pasikalbina vaikus, žinoma, čia mergaičių darbas, bet jeigu su gandru nebuvo susitarta, linų rauti eina ir berniukai. Vagoje ar kur blogesnė žemė, linai būna mažesni, tokius raudavo atskirai.“

Taip pat aprašytos šventės ir papročiai, laisvalaikis, žaidimai, gyvulių priežiūra, žvejyba, bitininkystė, vėžiavimas, gyvenvietės ir sodybos.

Paminėta ką tuomet maistui vartojo žmonės, aprašyti keliai, transportas, aprašytas šeimos gyvenimas ir jų tarpusavio santykiai bei žmonių pasakojimai.

Voruta. – 2012, gruod. 8, nr. 25 (763), p. 13.