Paminėtas holodomoro genocidas Ukrainoje

Autorius: Data: 2011-11-29, 08:19 Spausdinti

Dr. Aldona VASILIAUSKIENĖ, Vilnius

Jau šeštą kartą prie Genocido aukų muziejaus rinkosi ukrainiečiai ir lietuviai paminėti genocidu pripažinto holodomoro Ukrainoje (žodis „holodomoras“ į lietuvių kalbą išvertus „badmetis“ nebetenka tos sukauptai baisios prasmės, pastebėtina, kad jis nėra verčiamas ir į kitas užsienio kalbas). 2011 m. lapkričio 25 d. pavakarę su žvakelėmis ir gėlėmis susirinkę Vilniuje prie sovietinių represijų aukoms atminti skirto paminklo, klausė jaudinančių žodžių, padėjo gėles bei žvakeles, meldėsi.

Muzikinį kūrinį atlikus ukrainiečių Švč. Trejybės bažnyčios parapijiečio visiems žinomo Michailo vaikaičiui Rokui Babičiui, Genocido aukų muziejaus direktorius Eugenijus Peikštenis, vedęs renginį, akcentavo šio susibūrimo svarbą. Kalbėjo Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorė Teresė Birutė Burauskaitė, Ukrainos ambasados Lietuvos Respublikoje ambasadoriaus patarėjas dr. Sergijus Popikas. Glaustą pranešimą pateikė Vilniaus ukrainiečių draugijos pirmininkė Natalija Šertvytienė (ji perskaitė ir šiai temai skirtą eilėraštį). Eilėraštį lietuvių kalba perskaitė Vasilijus Kapkanas. Padėjus gėles ir žvakeles ukrainiečiai vienuoliai kunigai t. Pavlo Jachimec OSBM bei t. Irinėjus Valiavka OSBM su Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčios parapijiečiais ukrainiečių kalba giedojo specialias maldas mirusiems „Panichidą“, kalbėtos maldos ir lietuvių kalba.

Visi kalbėjusieji minėjo holodomoro aukų paminėjimo – taigi ir šios dienos susibūrimo svarbą prisimenant ukrainiečių ir lietuvių tautų kančios istoriją, pagerbiant nukankintuosius.

Pateiksime keletą minčių iš Vilniaus ukrainiečių draugijos pirmininkės Natalijos Šertvytienės kalbos: „Susirinkome, kad pagerbtume nekaltų aukų atminimą ir atkreiptume pasaulio visuomenės dėmesį į ukrainiečių tautos istorijos tragiškus puslapius. Kalbėti apie holodomorą labai sunku. Sunku protu aprėpti tragedijos gilumą ir mastą, kada derlingais metais, Europos aruodu laikomoje Ukrainoje, dėl dirbtinai sukelto bado mirė 10 milijonų nekaltų žmonių. Sunku pajusti širdimi, nes kalbama, kad kelias į širdį yra ilgiausias.

Ilgas kelias buvo ir iki tiesos, nes ši tragedija buvo nutylima, ir netgi dabar, dar nemaža dalis pačių ukrainiečių nenori šios tragedijos pripažinti arba siekia išvengti tokios temos.

Sunku dar ir todėl, kad supranti gilias to dirbtinio bado pasekmes: sumažėjo ne tik gyventojų – ukrainiečių skaičius, bet pakito ir kokybė, nes buvo sunaikintas visas genofonas. Ukrainos kaimas visą laiką buvo šaltinis ukrainiečių dvasingumui, kultūrai, o ne proletarinei pramonei…

Į išmirusias vietas atsikėlė daug žmonių iš plačios Rusijos, kurie nieko bendro neturėjo su ukrainiečių žeme, jų mentalitetu. Kai į šį faktą įsigilini, tada ir supranti, kodėl daugelis neigia holokaustą. Vieni neigia, o kiti abejoja ar verta tiek daug dėmesio skirti liūdniems istorijos puslapiams. Vieni jų skatina ieškoti linksmybių, kiti gi ragina iš naujo rašyti – kurti Ukrainos istoriją.

Jau vien dėl šių nuomonių būtina rengti tokius susibūrimus, mirusiųjų pagerbimus, nes noras ištrinti tautos atmintį, pervertinti istoriją veda prie kalbos ir tautos etnoso ištrynimo.

Neatsitiktinai Kijeve veikiantis Visuomeninis komitetas holodomoro aukų pagerbimui šiems metams iškėlė šūkį: „Tada mus galėjo išgelbėti duona, dabar – gali išgelbėti atmintis“. Todėl šiuo metu kitų tautų dėmesys ir holodomoro pripažinimas genocidu yra ypač svarbus. Ir tą liudija keli faktai.

Vašingtono centre netrukus bus atidengtas paminklas Ukrainos bado aukoms – ta vieta Ukrainos Graikų apeigų katalikų bažnyčios arkivyskupo Sviatoslavo Ševčiuko jau pašventinta.

JAV Prezidentūra išplatino rezoliuciją, kad badas Ukrainoje – vienas didžiausių nusikaltimų žmonijai ir kad palaikomi ukrainiečiai, minintys holodomorą.

Ir šiandieną šis susibūrimas su žvakelėmis – 1932–1933 m. okupacinės Sovietų valdžios suplanuoto ukrainiečių naikinimo – priverstinio bado – istorijos priminimas, mirusiųjų pagerbimas ir perspėjimas ateičiai“.

Renginyje, be gausaus ukrainiečių būrio, dalyvavo nemažai lietuvių: iš Šveicarijos atvykusi Lietuvos Respublikos ambasados Šveicarijos Konfederacijoje administratorė Milda Matulaitytė-Feldhauzen (Feldhausen), Istorijos instituto Etnologijos skyriaus vadovas dr. Žilvytis Šaknys, Lietuvos edukologijos universiteto prof. Jonas Kievišas, „XXI amžiaus“ redaktorius Edvardas Žiugžda bei kiti.

Kitais metais bus minimas holodomoro 80-metis, tad yra laiko pamąstyti ir pasirengti plačiam jo paminėjimui visoje Lietuvoje.

Autorės nuotr.

Nuotraukose:

1. Aptarus diasporų (lietuvių – Šveicarijos Federacijoje, ukrainiečių – Lietuvoje) veiklą. Prie Babroros Radvilaitės paminklo Vilniuje. Iš kairės: Vilniaus ukrainiečių draugijos pirmininkė Natalija Šertvytienė, Vilniaus ukrainiečių draugijos tarybos narė Lidija Cholčeva, Lietuvos Respublikos ambasados Šveicarijos konfederacijoje laikinoji reikalų patikėtinė Virginija Umbrasienė ir Lietuvių, ukrainiečių istorikų asociacijos prezidentė dr. Aldona Vasiliauskienė.

2. Prie paminklo sovietinės okupacijos aukoms atminti. Iš kairės: Ukrainos ambasados Lietuvos Respublikoje ambasadoriaus patarėjas dr. S. Popikas, LR ambasados Šveicarijos Konfederacijoje administratorė M. Matulaitytė-Feldhauzen (Feldhausen), Vilniaus ukrainiečių draugijos pirmininkė N. Šertvytienė, savilaidos laikraščio „Parapijos žodis“ (ukrainiečių kalba) redaktorius Vasilijus Kapkanas

3. Žvakeles holodomoro aukų atminimui padeda ukrainietis – Švč. Trejybės bažnyčios klebonas kun. P. Jachimec OSBM ir lietuvė – Lietuvos Respublikos ambasados Šveicarijos Konfederacijoje administratorė M. Matulaitytė-Feldhauzen (Feldhausen)

Voruta. – 2011, gruod. 10, nr. 23 (737), p. 5.

Lietuva - Ukraina , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra