Pamatyk mūsų Čiurlionį britų akimis

Autorius: Data: 2012-10-25, 21:27 Spausdinti

Ne taip dažnai pasitaiko, kad lietuvišką filmą statytų užsienietis. Na, nebent iš Maskvos atvykęs rusas sovietiniais metais. Ir net tokių atvejų nelabai prisimenu. Bet kad britas statytų lietuvišką filmą? Ir dar apie Čiurlionį, mūsų vienintelį nacionalinės kultūros herojų? Keista, ar ne?

Visų pirma, keista, kai kiti padaro tai, ko nepadarėm mes patys. Kai kiti imasi to, ko mes patys nedrįstam. Arba bodimės. Juk Čiurlionis taip išaukštintas, kad net įkyru. Aš pati nuo vaikystės prisimenu perdėtai teigiamus, į aukštumas pakylėtus pasakojimus apie nepaprastą genijų, kuris per trumpą laiką sukūrė gausybę paveikslų ir muzikos kūrinių, dėl išsekimo atsidūrė ligoninėje ir ten mirė.

Jei Čiurlionis būtų kitos šalies menininkas, turbūt jo gyvenimą vėlesnės kartos būtų išnarsčiusios po kauliuką, būtų prikurta visokiausių – įtikėtinų ar visai neįtikinamų versijų, būtų prirašyta romanų, dramų, pastatyta filmų. Būtų aiškinamasi ir baramasi, juolab, kad genialumo ir beprotybės tema yra viena iš tų populiarių, plačiąją publiką dominančių temų.

Bet viskas buvo užglaistyta ir nutylėta, nes 20 a. pradžioje naujai susikūrusiai Lietuvos valstybei skubiai reikėjo savo kultūrinių ir istorinių herojų panteono. Čiurlionis tam puikiai tiko. Jis buvo greit aprūpintas šventojo aureole ir užkeltas ant altoriaus. Vėliau panašiai nutiko ir su Maironiu, ir su kitais Lietuvos kultūrai nusipelniusiais žmonėmis. Bet koks bandymas pasikapstyti po jų asmeninį gyvenimą būdavo laikomas nepagarba kūrėjui. Regis, toks požiūris gyvas iki šiol.

Matyt, reikia būti ne lietuviu, kad pamatytum Čiurlionį ne kaip kultūrinį herojų, bet kaip žmogų, kurio širdyje nesunku sukelti įtarumą ir pavydą, kuris serga depresija, kuris gali pasielgti kietaširdiškai ar lengvabūdiškai.

“Laiškai Sofijai” – taip vadinasi Bobo Mulano filmas – pasakoja ne apie Čiurlionį kūrėją, bet apie Čiurlionį žmogų. Pasakojimas prasideda nuo jo pažinties su Sofija ir baigiasi jo mirtimi. Prieš peržiūrą režisierius perspėjo žiūrovus, kad tai meninis, ne dokumentinis filmas, ir daug dalykų yra išgalvoti. Pamaniau, kad mus laiko mažvaikiais, kurie meninio nuo dokumentinio filmo neskiria. Bet pažiūrėjusi juostą supratau – įspėjo ne be reikalo. Nes žiūrint taip ir knietėjo rasti, kas čia ne taip, kas čia neatitinka tiesos.

Tokių tiesos ieškotojų būta ir daugiau. Po peržiūros girdėjau šnekas, kad laikotarpis atspindėtas netiksliai, kad Sofija ir Čiurlionis susitiko ne kažkokioje diskusijoje su rusais ir lenkais dėl lietuvių kalbos, o grynai lietuviškame renginyje.

Turbūt reikia būti ne lietuviu, kad užtektų drąsos statyti filmą apie mūsų šalies nacionalinį lietuvių herojų be patoso ir liaupsių. Turbūt reikia būti ne lietuviu, kad nebijotum netikslumų, kad apskritai nebijotum būti iškoneveiktas už tai, jog nepakankamai atskleistos kūrėjo dvasios gelmės, per mažai dėmesio skirta kūrybiniams ieškojimams ir per daug lėbavimui su lėkštomis rusų aukštuomenės poniomis.

Bet man patiko. Visų pirma dėl to, kad tai normalus ir, pasakyčiau, standartinis filmas, su aiškiai sukaltu siužetu, su išgalvotu ir nelabai įtikinančiu Sofiją merginančiu ir net išprievartauti besikėsinančiu rusų kapitonu, be giliamintiškų metaforų, filmas, kuris privertė mane pasijusti užsieniete, žiūrinčia juostą apie mažai pažįstamos šalies praeitį. Ir nebuvo nuobodu. Tas filmas nemanau, kad pateks į Londono filmų savaitę, jis nebus demonstruojamas pagrindinėse salėse ir nesutrauks milijoninių auditorijų. Bet jis iškelia vieną įdomų klausimą – kada Lietuvos kino kūrėjai išbris iš gilių meninių ieškojimų ir susuks bent keletą paprastų juostų apie istorines mūsų šalies asmenybes. Be baimės suklysti ir be baimės suteršti kieno nors šventą vardą.

Zita Čepaitė

www.anglija.lt

Lietuva - Anglija , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra