Pamąstymai kapų tylumoje

Autorius: Data: 2011-02-21, 09:50 Spausdinti

Vytautas GULIOKAS, Kaunas

Poeto Justino Marcinkevičiaus mirtis mums visiems reikšmingą Nepriklausomybės atkūrimo dieną – Vasario 16-ąją – visą tautą tarsi sugražino į Baltijos kelio dvasią. Jo kūrybinio palikimo potencialas per porą dienų, skirtų gedului, kasdieniniame skubėjime ne vieną privertė sustoti bei apmastyti dviejų dešimtmečių kelią nueitą laisvoje Lietuvoje, tarp jų ir savo atsakomybę bei pareigą, klojant savo šalies ateities pagrindus.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė, atsisveikindama su Poetu, prie kapo duobės kalbėjo: „Geriau nei kas kitas suvokė, jog laisvė be atsakomybės – vienadienė. Todėl taip brangino istorinę atmintį. Atskleidė mums Donelaitį, Mažvydą ir Mindaugą – kad nebijotume atsakomybės prisiimti.“

Nors Poetas 1993 metais Prezidento rinkimų kompanijos metu pasišalino iš politikos, jo kiekvienas balsas viešumoje visuomet buvo įtakingas ir svarus. Iki paskutinės savo gyvenimo akimirkos neliko abejingas negatyviems įvykiams, kurie vyko jo šalyje. Prieš metus, minint Jo 80-ies metų jubiliejų, J. Marcinkevičius toje pačioje Mokslų akademijos salėje, kurioje mažiau nei po metų bus lemta su Juo atsisveikinti, su skauduliu kalbėjo, kad „ne tokią Lietuvą įsivaizdavo: su turčiais ir vargėtomis“. Vėliau, 2010 m. lapkričio 23 d., likus vos dviem savaitėm iki nelemto nelaimingo atsitikimo laiptinėje, toje pačioje salėje vykusiame forume „Tauta, piliečiai, valstybė“ savo trumpame pranešime Jis išsakė savo mintis apie ydingus reiškinius, išsikerojusius mūsų valstybėje, pradedant nekontroliuojama privatizacija kuri „sugriovė, iššvaistė, sutrypė“ ir toliau tęsiasi, raikant valstybės pyragą – biudžetą bei blaškantis teisingumo ir sąžiningumo sampratose. Poetas šiame savo pranešime meta priekaištus ir kultūrai: „Iki pačių pašaknų skaudu ir gėda, kai žiniasklaida ar prokuratūra praneša apie kultūros funkcionierių ar tvarkytojų didesnę ar mažesnę saują, sugriebtą į savo kišenė“. „Ar esame savo šalies šeimininkai?“, – tą dieną klausė Jis.

Kultūra yra vienas iš svertų kuriant pilietinę visuomenę valstybėje, taip apie jos svarbą kiekviename metiniame pranešime pabrėždavo savo kadencijos laikotarpyje prezidentas Valdas Adamkus. Vilnius – viena iš pirmųjų Rytų Europos ir Baltijos valstybių sostinių, gavusių prestižinių laikoma Europos kultūros sostinių statusą. Šį statusą 2005 metais suteikė Europos Taryba. 2009-aisiais Vilnius Europos kultūros sostine tapo kartu su Austrijos miestu Lincu. Šis pasididžiavimo vertas projektas, įtarus neskaidriai panaudotas jam skirtas lėšas, iki šiol yra narpliojamas prokurorų kabinetuose.

Neapseita be deguto šaukšto medaus statinėje atkuriant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmus Vilniaus žemutinėje pilyje. Projektas, sumanytas 1988 metais, turėjo būti baigtas 2011 m. ir tapti mūsų visų tautiečių patriotiniu pasididžiavimu savo iškilia praeitimi. Šio objekto statyba šiandiena nebaigta ir kelia abejones, ar jis bus baigtas iki 2013 m., kai Lietuva pirmininkaus Europos Sąjungai. Šiomis dienomis statybos darbai pristabdyti – racionalų lėšų panaudojimą, atkuriant Valdovų rūmus, aiškinasi prokuratūra. Panašių pavyzdžių, kurių nepaminėjo minėtame forume J. Marcinkevičius savo pranešime, galima dar tęsti ir tęsti.

Gal ir nederėtų prie šviežiai supilto Poeto kapų kauburėlio minėti panašius faktus. Bet pasikliaukime jo pasakytais žodžiais:

Aš nenoriu meluoti pats sau,

Nes esu sąžiningas žaidėjas…“

Jam buvo ne svetimas idealo ir tikrovės konfliktas, persmelkęs visą Jo kūrybos turinį.

Ritos Stankevičiūtės nuotr.

Nuotraukoje: Poeto J. Marcinkevičiaus palydėjimas į Amžinojo poilsio vietą Vilniaus Antakalnio kapinėse

Nuomonės, diskusijos, komentarai , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra