Palydėtas į šviesos ir meilės karaliją

Autorius: Data: 2014-10-09, 08:59 Spausdinti

Mirtis tik slenkstis, bet ne pabaiga.

Brangiausi žmonės ima ir palieka,

Bet nuo jų nusidriekia šviesa

Ir atminty ilgai išlieka.

 

Poeto žodžiai labiausiai dera š.m. spalio 1 d. Alytaus parapijos kapuose palaidotam Stanislovui Bendaravičiui. Jo laidotuvių gedulingose šv. Mišiose aukojo šv. Auką dvylika kunigų. Tai, anksčiau ar vėliau Angelų Sargų bažnyčioje dirbę ar iš Alytaus kilę, kunigai. J.E. prelatas Vytautas Gustaitis, vadovavęs šv. Mišių aukai, įžanginiame žodyje pasakė: „Mes laidojame paprastą žmogų, bet drauge ir nepaprastą. Šią mintį visi žmonės suprato; kilme –paprastas žmogus, bet savo taurumu, drauge kilnumu, pagal Kristaus mintį ir Širdį, buvo nepaprastas. Tai koks jis buvo?

Atsakymą rasime poeto Prano Vaičaičio poezijoj:

Norėjau aš deimanto grūdus pagriebti

Nuo žemės, o paėmiau rasą tik tai.

Norėjau aš laimę pasauly pasiekti,

O teko man usnys ir dagių pluoštai.

Stanislovas, 1935 metais šešiolikos metų jaunuolis, pilnas idealizmo, vilties ir meilės, iš Alytaus pėsčias keliauja į Marijampolę ir pasibeldžia į marijonų vienuolyną, prašydamas jį priimti, nes nori tapti vienuoliu ir kunigu. Žodžiu sakant, nori pagriebti nuo žemės daugelį deimantų, praturtinti savo sielą ir daugelį jų pabarstyti po brangią Tėvynę, šimtus ir tūkstančius jų paskleisti po žmonių sielas ir širdis… Deja, mažo mokslo, jaunas, neturtingas, o gal ir kokios kitos priežastys jam vienuolyno durų neatvėrė, ir vietoj deimantų paėmė tik rasą, o dar skaidresnė rasa iš akių mėlynų gausiai suvilgė jo skruostelius. O buvo nepaprastai gabus. Jis metų bėgyje žinojo kiekvienos dienos Šventąjį, galėjo atpasakoti jo gyvenimą. Ar šiandien rastume panašų žmogų ar kunigą?! Jis galėdavo, pirmą kartą perskaitęs keletą knygos lapų, beveik be klaidos atkartoti. Jei būtų tapęs kunigu, jo vardą būtų žinojusi visa Lietuva, o gal ir kiti kraštai…

Neįstojęs į vienuolyną, išmoko siūti, tapo siuvėju. Itin gerai siuvo sutanas. Per savo gyvenimą pasiuvo šimtus. Darbą atlikdavo tobulai, nebrangiai, atiduodavo užsakovui ir mažiausias medžiagos skiauteles, kurios likdavo pasiuvus rūbą.

Velionis buvo vedęs, tačiau vaikų neturėjo, todėl įsidukrino našlaitę, ją mylėjo kaip tikrą dukrą, išmokslino, išugdė dorovingumą, o, jai sukūrus šeimą, sulaukus keturių vaikelių, su didžiausia meile rūpinosi anūkėliais. Su gailestingumu ir meile padėdavo stokojantiems ir vargstantiems; mylėjo Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu, o artimą, kaip pats save.

Prezidentas Jurgis Vašingtonas 1799 metais, perduodamas valstybės vairą savo įpėdiniui Džonui Adamsui, ilgai meldėsi šventovėje ir po to kalbėjo: „Tikėjimas, dora, teisingumas ir meilė yra tautos pamatas ir kolonos. Kas šį pamatą bando ardyti ir kolonas griauti, tas nėra vertas vadintis ne tik piliečiu, bet ir žmogumi“. Šie žodžiai tinka ir tautai, ir Bažnyčiai, ir šeimai, ir kiekvienam žmogui. Velionis Stanislovas gyvenimą statė ant tvirtų tikėjimo pamatų, tvirtino kolonas tikėjimo dvasia. Šv. Rašte sakoma, kad apaštalas Pilypas atsiveda Natanaelį pas Kristų, o anas sako: „Tai tikras izraelitas, kuriame nėra klastos“ (Jon. 1, 47). Taip ir apie velionį galima pasakyti, – tai tikras katalikas, lietuvis, žmogus.

Tikėjimas glaudžiai susijęs su dora. Antai, Stanislovas pastebi jaunuolį, kuris, atkeliavęs iš Aukštaitijos, dirbo miškų ūkyje, lankė bažnyčią. Su juo pradeda bendrauti, apgyvendina savo namuose. Jaunuoliui aiškino, jog dora, nekaltumas yra panašūs į snaigę, kuri nukrinta ant apsiausto atlapo. Užtenka tik mažo iš burnos dvelktelėjimo, ir snaigės nebėra. Jaunuolis buvo gražus, todėl ir mergaičių akys krypo jo link, jos stengėsi su jaunuoliu suartėti. Čia ir vėl Stanislovas moko: „Ten, kur yra šiaudai ar šienas, nevalia artintis su ugnimi…“ Po šešerių metų tėviško mokymo ir kaip gerojo ganytojo globos, jaunuolis išvyko į kunigų seminariją, tampa geru kunigu, Tėvynės patriotu. Tai – kunigas Vaclovas Stakėnas, kuris ir prisiminė šiuos globėjo pamokymus prie kapo duobės.

Dantė savo „Dieviškoje komedijoje“, vedžiojamas Beatričės, vaikščiojo po įvairias dangaus sferas. Vienoje jis pamatė kylančias sielas į begalines aukštumas ir vėl besileidžiančias į gilias žemumas. Jam buvo paaiškinta, kad čia tų žmonių sielos, kurios, žemėje gyvendamos siekė aukštųjų idealų, bet joms sutrukdė arba gyvenimo sąlygos, arba nedori žmonės. Manyčiau, kad kaip tik velionis Stanislovas priklausė tokių žmonių kategorijai.

Suteik Jam, Viešpatie, ramybę ir džiaugsmą savo meilės ir šviesos karalijoj.

 

Nuotrauka: Bendaravičius. JPG (Iš asmeninio Adamukaičių šeimos archyvo).

Parašas po nuotrauka: Dvylika kunigų laiko šv. Mišias

Velionio bičiulis kun. Petras Dumbliauskas

Istorija Kultūra Lietuva Religija , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra