Sigitas BIRGELIS, www.punskas.pl

2018 m. gruodžio 31 d. Punsko krašto lietuviai palydėjo į Anapilį šviesaus atminimo vyriausiąją mūsų krašto gyventoją Anelę Maksimavičienę. Ji 2019 metų birželio 10 dieną būtų šventusi 105-ąjį gimtadienį.

Anelė Maksimavičienė mums buvo, yra ir bus pavyzdys ne tik, kaip gyventi, kad galėtume sulaukti tokio garbingo amžiaus, bet ir kaip išsaugoti, nepaisant visų sunkumų, ištikimybę tėvų žemei, protėvių papročiams, gimtajai kalbai, savajam kraštui, Tėvynei Lietuvai.

Apie Anelę Maksimavičienę negalime kalbėti be konteksto, atitrūkę nuo sudėtingų jos gyvenimo aplinkybių. Jos brolis Jonas Pajaujis buvo žymus mūsų krašto agronomas. Jis tarpukariu prisidėjo prie šio krašto žemės ūkio plėtros, mokė kaimiečius naujoviško ūkininkavimo, steigė pienines ir kooperatyvus. Anelės vyras Juozas Maksimavičius buvo svarbus Lenkijos lietuvių veikėjas, vienas iš Lietuvių visuomeninės kultūros draugijos (LVKD) steigėjų, pirmas jos vadovas, vienas iš Punsko lietuvių licėjaus steigėjų, lietuvių saviveiklos Punsko krašte po Antrojo pasaulinio karo pradininkas.

Anelė Maksimavičienė nebuvo abejinga mūsų krašto lietuvių reikalams. Jos namuose vykdavo neformalūs visuomenės veikėjų pasitarimai. Nuo jaunų dienų Anelė dalyvavo saviveikloje: šoko, dainavo, vaidino. Ji buvo šio krašto lietuviško vaikų teatro pradininkė. Pasižymėjo kaip gabi ir talentinga audėja. Jos audiniams – juostoms ir rankšluosčiams – būdingas raštų sudėtingumas ir meniškumas. Anelės darbai po šiai dienai žavi ne tik Punsko ir Seinų krašto, bet ir anapus Atlanto gyvenančių žmonių akis.

Ji buvo viena iš geriausių šio krašto dainininkių. Nuo jaunų dienų giedojo bažnyčios chore. Jos unikalios dainos buvo įrašytos Lietuvos įrašų studijoje ir įamžintos plokštelėje „Lietuviai. Suvalkų krašto dainos“.

Anelė Maksimavičienė buvo mums tiltas iš praeities į dabartį. Ji – vienas iš tų žmonių, kurie savo akimis matė Lietuvos savanorius, kovojusius dėl Lietuvos laisvės Punsko ir Seinų krašte. Ji patyrė lietuvių persekiojimus tarpukariu, karo ir okupacijos metus, sunkų pokarį. Aktyviai rėmė šiame krašte besislapstančius Lietuvos partizanus, nepaisydama kraupių pasekmių, jiems organizavo po kaimus rinkliavas. Asmeniškai pažinojo Lietuvos partizaną Vytautą Prabulį-Žaibą, kuris žuvo kartu su kapitonu Jurgiu Krikščiūnu-Rimvydu 1949 m. gruodžio 15 d. Šlynakiemyje.

Nors gyvenimas Anelės Maksimavičienės netausojo, ji išliko tyros ir atviros širdies žmogus. Daugiau kaip 100 metų gyveno santarvėje su ja supančia aplinka, medžiais, paukščiais, žvėrimis. Apie Anelės gyvenimą 2014 m. buvo sukurtas pilno metražo dokumentinis filmas „100 gyvenimo metų“.

Gerbiama Anele, tegul Jums būna lengva mūsų krašto žemelė, kurioje praleidote 104 su puse metų, kurią taip mylėjote…