Palangos Madona: vieno paveikslo istorija

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Ne paslaptis, jog Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia viena iš lankomiausių Lietuvoje. Tokia ji dabar, atšventusi savo šimtmečio jubiliejų, tokios, tikėtina, buvo ir jos pirmtakės – senosios medinės Palangos bažnyčios.

Visose jose lyg ir nepastebimai, bet tuo pačiu itin gerbiamas ir vertinamas, metų metus gyveno paveikslas – palydėdamas senuosius bažnyčios pastatus ir matydamas kylant naują, sutikdamas į jį akis keliančius ir viltis dedančius žmones, nuolat pertapomas ir taisomas.
Neįtikima, tačiau tikrojo paveikslo veido imta ieškoti vos prieš porą metų – 2006-ųjų vasarą. Rasta daugiau nei tikėtasi. Paveikslas „Švč. Mergelė Marija su Vaikeliu“ – vienintelis žinomas Lietuvos bažnyčiose saugomas „verkiantis“ Marijos atvaizdas.

Iš pirmo žvilgsnio – nevertingas

Apie trys šimtai metų – tiek priskaičiuojama šiam nežinomo autoriaus sakralinės dailės kūriniui. Palangos bažnyčios dokumentuose paveikslas pirmą kartą paminėtas 1677 m. Restauruoto paveikslo meniniai bruožai patvirtina, kad jis, kaip parodė istorinių tyrimų rezultatai, yra nutapytas XVII a. viduryje. Manoma, kad apie 1646 m. šį Marijos atvaizdą ir Palangos bažnyčios didįjį altorių, varpą ir altariją dovanojo Palangos ir Plungės seniūnas Stanislovas Vaina su žmona Elžbieta Kiršenšteinaite-Vainiene, nors tai ir nėra galutinai patvirtinta.
Pasak Palangos parapijos klebono dr. Algio Genučio, paveikslo ištakos – dar Abiejų Tautų Respublikos laikuose. Tai – Bochnios (Pietų Lenkija, Krokuvos vaivadija) tėvų dominikonų (dabar – parapijos) bažnyčioje esančio stebuklingo Švč. Mergelės Marijos paveikslo atvaizdas. Teigiama, jog stebuklingasis Bochnios Švč. Mergelės paveikslas pats yra senesnio ir anksčiau pagarsėjusio Čenstakavos Švč. Mergelės paveikslo kopija.Dabartinei neogotikos Palangos bažnyčiai (architekto Karlo Eduardo Strandmano suprojektuotai 1896-1897 m., pastatytai 1899-1907 m.) – 102 metai. Paveikslas buvęs ir ankstesnėse medinėse Palangos bažnyčiose, pastačius naują, įmontuotas į didįjį altorių.
Voruta. –  2009, bal. 4. nr. 7 (673), 4.
Klebonas prisimena, jog prieš penketą metų atvykęs į Palangą klebonauti, paveikslą būtent ten – didžiojo altoriaus nišoje – ir rado.
Nereikia būti dideliu specialistu, kad suvoktum, jog šis paveikslas buvo tvarkytas – tai matėsi iš pirmo žvilgsnio. Iš aliuminio pagaminti aptaisai, kažin kas matėsi ant veido, lyg pertapymai. Be abejo, apšvietimo klausimai taip pat nebuvo tobulai išspręsti, – pirmaisiais įspūdžiais dalinosi dr. A. Genutis.
Nors paveikslas ir neatrodė labai brangios meninės vertės, Palangoje besilankydami Lietuvos dailės muziejaus darbuotojai klebonui padėjo suvokti gilesnius dalykus ir priminė, kad reikėtų šį paveikslą restauruoti, sugrąžinti jo autentišką vertę. Taip Telšių vyskupo dr. Jono Borutos SJ bei klebono dr. A. Genučio iniciatyva bei pastangų dėka šis sakralinės dailės kūrinys buvo atvežtas į Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centrą.
Tuo tarpu ištisiems dvejiems metams, kol tęsėsi paveikslo restauravimo darbai, Palangos bažnyčios altoriuje būta paveikslo kopijos. Nepastabesni parapijiečiai skirtumo nė nepajuto, tik vėliau imta klausinėti, kodėl Mergelė Marija paveiksle kiek kitokia nei anksčiau.
Stengėmės žmonėms viską išaiškinti, nuolat nušviesdavome restauravimo darbų eigą, todėl šiuos laikinus pasikeitimus parapijiečiai priėmė geranoriškai, nekilo jokių nesusipratimų, – sakė dr. A. Genutis. Baimintis iš tiesų nebuvo ko – parapijiečių gerbiamas paveikslas buvo atiduotas į patikimas rankas. Palangos Madonos paveikslo tyrimus atliko LDM Prano Gudyno restauravimo centro specialistai: dr. Jūratė Senvaitienė, Rapolas Vedrickas, Dalia Panavaitė, dr. Marija Jakubėnienė. Po jų darbo ėmėsi didžiulę patirtį restauruojant senuosius tapybos kūrinius turinti aukščiausios kategorijos tapybos restauratorė Janė Bilotienė. Jos rankomis atkurta daug Lietuvoje garsių sakralinių tapybos kūrinių, tarp jų ne vien meninę ir istorinę vertę, bet ir ypatingą sakralinę reikšmę turintys Švč. Mergelės Marijos paveikslai: Vilniaus Aušros vartų, Šiluvos, Žemaičių Kalvarijos, Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčios.

Nemokšiškumas nustebino

Besiruošiant Palangos bažnyčios šimtmečio jubiliejui paveikslas buvo trumpam sugrąžintas į Palangą. Vyko konferencijos, išsamiai išanalizuota istorinė, meninė paveikslo padėtis. Galiausiai, 2008 m. rugpjūčio 16 d., paveikslas iškilmingai sugrįžo į gimtuosius namus, – pasakojo dr. A. Genutis.
Tais pačiais metais pasaulį išvydo ir ne ką mažiau svarbi mokslinė studija – Regimantos Stankevičienės „Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios didžiojo altoriaus paveikslas „Švč. Mergelė Marija su vaikeliu“.
Iki tol jokių atskirų tyrinėjimų ar medžiagos apie Palangos Madonos paveikslą nebuvo. Klebono žodžiais, išleista išsami mokslinė studija itin pasitarnaus ir toliau gilinantis, analizuojant, lyginant, ieškant subtilumų ar aiškinantis aplinkybes.
Minėtoje R. Stankevičienės studijoje rašoma, jog Prano Gudyno restauravimo centrą paveikslas pasiekė labai blogos būklės. Aliejiniais dažais ant drobės nutapyto paveikslo ir pagrindas, ir tapybos sluoksnis buvo sunykę, daugelyje vietų mechaniškai pažeisti.
Prie autentiškos, iš trijų audinio atraižų susiūtos drobės buvo priklijuota gerokai vėlesnė fabrikiniu būdu gruntuota drobė: dėmėta, pūslėta, išskydusi, dėl aliejinio grunto gadinanti autentišką audinį. Pirminio tapybos sluoksnio nebesimatė, nes paveikslas, kaip parodė laboratoriniai fizikiniai ir cheminiai tyrimai ir tolesnis restauravimo procesas, ne kartą, atskirais plotais arba visas buvo pergruntuotas, pertapytas, vietomis naujai padengtas mėgėjiško tapyto auksavimo ir bronzavimo, lako sluoksniais.
Daugiausiai užtapymų sluoksnių, ištisų ir fragmentiškų, dengė veidus. Paveikslo tyrinėtojai ir restauratoriai rašė: „Iki šiol per visą daugiametę restauravimo praktiką dar niekada nesame turėję taip grubiai, nemokšiškai ir primityviai perdažyto paveikslo, taip smarkiai ir neatpažįstamai suniokoto kūrinio“. Senoji drobė ir tapybos sluoksnis buvo labai pažeisti dar ir dėl to, jog per juos vinimis ne kartą kalti senieji sidabriniai, o XX a. antroje pusėje – ir naujieji aliuminio skardos aptaisai.
Dr. A. Genutis pasakojo, jog bažnyčios sandėlyje pavyko surasti pirminių Lietuvos auksakalio sukurtų baroko stiliaus aptaisų fragmentus ir juos restauruoti.
Anot Palangos klebono, aukso ar sidabro aptaisai sena ir Lietuvai labai būdinga būdinga tradicija – jie ir apsaugo, ir drauge pasitarnauja tarsi karūna. Krikščioniškoje tradicijoje tai – besikartojantis akcentas, kuriantis paveikslo didybę. Ypač aptaisais puošiami Švč. Mergelės Marijos paveikslai.

Apie slėpinius ir stebuklus

Tyrimo metu atskleista nuo septynių iki septyniolikos užtapytų sluoksnių – be abejo, būta ir nemokšiškumo, ir nekvalifikuotų potėpių. Po jais ir pasislėpė autentiškas pirminis vaizdas – „verkianti“ Madona, su kirčiais veide.
R. Stankevičienė savo studijoje rašo, jog Palangos kūrinyje pavaizduota verkianti ir parkaituojanti Švč. Mergelė. Tai labai retas faktas. Dalis iš akių riedančių ašarų ir ant kaktos matomų prakaito lašelių yra skaidrūs, dalis – kruvini. Šie faktai rodo, kad Palangos paveikslas įamžina 1638 m. oficialiai patvirtintus Bochnios originalo stebuklus, kai 1632 ir 1637 m. šis Marijos atvaizdas pravirkęs kruvinomis ašaromis.
Šiuo metu, išskyrus Palangos paveikslą, nėra žinomas nė vienas Lietuvos bažnyčiose saugomas „verkiantis“ Marijos atvaizdas.
Ta nėra trūkumas ar neužbaigtumas, tai autentiškų įvykių ar legendos pasiekusios mūsų laikus, liudijančios apie sudėtingą pirmapradžio paveikslo istoriją, atspindys, – pasakojo klebonas. – O kai atsiskleidžia tikrasis veidas, kada galime prie autentiško pavyzdžio prisiliesti, tuomet prie tikrojo šaltinio, prie tikrosios versmės prisiartinam.
Kalbant apie šventus daiktus, negalima neužsiminti apie stebuklus. Netgi paveikslo istoriją tyrinėjusi R. Stankevičienė yra minėjusi, jog jai pasisekė sutikti žmonių, pasidalijusių prie Palangos Madonos patirtais stebuklais. O ir pati tyrinėjimo eigoje patyrė ypatingų malonių.
Palangos klebono dr. A. Genučio žodžiais, votai – asmeninės padėkos, įžado ar prašymo ženklai – šiam paveikslui buvo dedami ir anksčiau, tačiau oficialiai stebuklingu jis nėra pripažintas.
Kaip bebūtų, klebono teigimu, Dievo motinos garbinimo kultas, visuomet susijęs su malonėmis, su pagijimais, su įvairiomis dovanomis gaunamomis iš Dievo Marijos užtarimu, todėl natūralu, kad toks gražus paveikslas, į kurį šimtų ir tūkstančių tikinčiųjų akys nukreiptos, taip pat yra susijęs su dievo dovanomis.
Reiktų tai svarstyti platesniame, teologiniame kontekste. Man asmeniškai apie stebuklingus išgijimus ar panašius dalykus, neteko girdėti, negalėčiau patvirtinti konkrečių atvejų, stebuklų – o stebuklas yra tuomet, kai stebuklingai viskas vyksta. Kita vertus, Dievas gyvenime daug situacijų, aplinkybių pakreipia mums naudinga linkme. Šia prasme – daug tokių įvykių žinotume, bet griežta prasme stebuklų aš negalėčiau patvirtinti, – kalbėjo Palangos parapijos klebonas.
Pabaigai verta paminėti, jog, anot R. Stankevičienės, restauruotas Palangos bažnyčios paveikslas ne tik atgavo savąją meninę vertę, bet ir gali pasitarnauti kaip pavyzdys analogiškos ikonografijos ir laiko kūriniams, gali būti, kad net jo pirmapradžio – Bochnios paveikslo – pirminiam vaizdui atkurti.
Na, o kol kas jis lieka Palangos pasididžiavimu – taip klebonas kalba apie Palangos Madoną. Ir istorine, ir dvasine prasme šio paveikslo vertė didžiulė.
Anot dr. A. Genučio, nors religinis požiūris čia labai svarbus – mariologinis kultas visuomet buvo vienas svarbiausių dalykų bažnyčiai, reiktų į paveikslo reikšmę žvelgti daug plačiau. Paveikslas „Švč. Mergelė Marija su vaikeliu“ yra Palangos istorijos dalis, nuvedanti mus į tolimus laikus, į Lietuvos ir Lenkijos bendrą valstybinę santvarką, kada jau minėtų šventų paveikslų kopijos buvo labai buvo paplitusios
Jis praturtina Palangos paveldą – krikščioniškąjį, istorinį, be šito paveikslo jis būtų kur kas skurdesnis, – įsitikinęs klebonas.

Autorės nuotr.

Nuotraukose:
1. Tokia Palangos Madona iš didžiojo altoriaus šiandien žvelgia į tikinčiuosius – daugybė grubių ir nemokšiškų pertapymų buvo neatpažįstamai pakeitę per amžius garbinto paveikslo veidą
2. Į dabartinę neogotikos Palangos bažnyčią, pastatytą 1907 m., paveikslas atkeliavo iš ankstesnių medinių Palangos bažnyčių
3. Palangos parapijos klebonas dr. A. Genutis restauruotą paveikslą „Švč. Mergelė Marija su vaikeliu“ vadina Palangos pasididžiavimu – tiek istorine, tiek dvasine prasme

Voruta. –  2009, bal. 4. nr. 7 (673), p. 4.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra