Palaimintojo Jurgio Matulaičio veiklos lietuvių visuomenėje

Autorius: Data: 2011-01-26 , 12:03 Spausdinti

Palaimintojo Jurgio Matulaičio veiklos lietuvių visuomenėje

Kun. Vaclovas ALIULIS, MIC

Istorinė aplinka

Jurgis Matulaitis buvo susijęs su Lietuvos visuomenės ir lietuvių tautos gyvenimu per visą savo amžių, tačiau galima išskirti kelis ryškesnius tarpsnius:

Studentas Sankt Peterburge: 1895–1899;
Peterburgo dvasinės akademijos profesorius: 1907–1911;
Vilniaus vyskupas: 1918–1925;
Apaštalinis vizitatorius Lietuvai: 1925–1927.

Pirmas tarpsnis. Sankt Peterburge ir Lietuvoje

Apie to meto Lietuvos visuomenės būklę vaizdžiai rašo pats Jurgis Matulaitis savo programiniame straipsnyje „Keli žodžiai mūsų kunigėliams“ (1), taip pat laiškuose vaikystės ir jaunystės draugui Vincui Šlekiui (2). Paprastoji liaudis, kaimiečiai, yra tikinti, joje stiprios katalikiškos tradicijos, tačiau nepakankamas religinis ir tautinis sąmoningumas. Beveik visa bajorija ir didelė dalis kunigijos sulenkėjusi, todėl dvasiškai ir kultūriškai svetima liaudžiai. Kyla negausi tautiškai susipratusi inteligentija, dažniausiai paveikta laisvamanybės.

Laisvamaniai inteligentai užsienyje leidžiamuose laikraščiuose ir knygose knygelėse piktai užpuldinėja kunigiją už tai, kad yra nutautėjusi, nemyli savo tautos, nevykdo švietimo. Nuo antiklerikalizmo vienas žingsnis iki tikėjimo atmetimo.

Nors Lietuvoje nėra tokio proletariato, kaip didžiuosiuose Rusijos ir Lenkijos miestuose, bet kai kurie antiklerikališkai nusiteikę inteligentai stropiai skleidžia socializmo idėjas. Kurstydami miesto darbininkus prieš darbdavius ir kaimo samdinius – prieš ūkininkus, jie vaizduoja kunigus kaip išnaudotojų draugus.

Dvasinės akademijos studentą Jurgį stebina ir liūdina daugelio kunigų, ypač vyresniosios kartos, esamų pavojų nesuvokimas, nemėginimas užbėgti jiems už akių, nesugebėjimas atsiliepti į aktualius poreikius. Tokie kunigai pasitenkina iš sakyklos išvanoję „bedievius“ ir „litvomanus“, bet nesiima pozityvaus darbo, religinio ir kultūrinio švietimo.

Kitas pavojus lietuvių tautai ir katalikybei – smarki rusinimo ir pravoslavinimo akcija, kai uždrausta lietuviškoji spauda ir neleidžiama kurti draugijų, inteligentai siunčiami dirbti Rusijos gilumoje, o Lietuvoje daug bažnyčių paversta cerkvėmis, pristeigta pravoslavų vienuolynų ir t. t. Reikia tai akcijai priešintis, ypač puoselėjant gražią gimtųjų namų kalbą ir lietuviškus papročius.

Vysk. Justinas Staugaitis savo atsiminimuose (3) labai plačiai iš savo patirties ir stebėjimo aprašo Lenkijos visuomenės ir Bažnyčios būklę tais pačiais laikais. Ji daug kuo buvo panaši į Lietuvos būklę, bet ir labai skyrėsi. Visuomenėje buvo didesnis luominis susiskirstymas, daugiau politinių srovių, ir nereikėjo skiepyti kunigijai patriotizmo, nes jo ir taip buvo pertekusi.

Tokioje aplinkoje diakonas Jurgis 1897 m. karštai ir jausmingai šaukia jaunuosius kunigus darbuotis, kovoti, ieškant sutarimo su vyresniąja kunigų karta, „spaudžiantis į krūvą ir glaudžiantis po vyskupo sparnu“. Pats rašo straipsnius ir siuntinėja Žemaičių bei Seinų vyskupijų seminarijų auklėtiniams, taip pat į slaptąją lietuvišką spaudą Rytprūsiuose ir į JAV lietuvių spaudą.

Antras tarpsnis. Vėl Peterburge ir Lietuvoje

Įgijęs Šveicarijos Friburge teologijos daktaro laipsnį, kun. Jurgis Matulaitis 1903 – 1905 m. dėstė Kielcų kunigų seminarijoje, po to Varšuvoje gydėsi ir dėstė Cecilijos Plater-Zyberk mergaičių mokykloje. Su kun. Marceliumi Godlewskiu ir kitais kūrė Lenkijos krikščionių demokratų sąjūdžio pradmenis ir įsteigė krikščionių darbininkų draugiją. 1907 m. suorganizavo Socialinius kursus. Buvo vienas katalikų studentų organizacijos Odrodzenie įkvėpėjų. (4) Visomis jėgomis darbuodamasis Varšuvoje, širdimi veržėsi tarnauti Bažnyčiai Lietuvoje. Prie jos reikalų labiau priartėjo, 1907–1911 m. profesoriaudamas Sankt Peterbugo dvasinėje akademijoje.

Šiuo metu padėtis Lietuvoje buvo iš dalies pakitusi. Pagausėjo jaunų šviesių kunigų, atsirado veiklių katalikų inteligentų. Padidėjo kunigijos ir visuomenės tautinis susipratimas. Atšaukus lietuviškosios spaudos draudimą, gausėjo įvairių krypčių laikraščių ir knygų. 1905 m įvyko Didysis Vilniaus lietuvių seimas. Pamažu steigėsi lietuviškos mokyklos. Imta rūpintis vienuolynų sulietuvinimu. Kartu stiprėjo socialistų bei kitų antiklerikalų veikla.

Kun. dr. Jurgis sujudino Akademiją savo skaitomu sociologijos kursu, 1909 m. skaitė paskaitas Socialiniuose kursuose Kaune, įvedė lietuvių kalbą 1911 m. per Žemaičių, o 1914 m. per Seinų vyskupijos kunigų rekolekcijas. Vadovaudamasis kunigiškos širdies platumu, Peterburge organizavo lenkus darbininkus, atgaivino Marijonų vienuoliją kaip daugiatautę, pasipriešino būrio įtakingų kunigų sumanymui staigiai sulietuvinti moterų vienuolynus nekanonišku būdu. Nuvedė kunigus marijonus tarnauti lietuvių išeivijai JAV-se ir rėmė lietuvaičių seselių užmojį ten darbuotis parapijų mokyklose.

Trečias tarpsnis. Vilniuje

Pirmojo pasaulinio karo metu patekęs į Varšuvą, visa širdimi atsidėjo karo našlaičių bei kitų varguolių globai, įkurdino marijonus Bielianuose, kur jie turėjo atsidėti jaunimo auklėjimui ir vargdieniams. 1918 m. pavasarį grįžo į Marijampolę, organizavo marijonus ir įsteigė Vargdienių seserų vienuoliją.

Paskirtas Vilniaus vyskupu, įžengė į tas pareigas 1918 m. gruodžio 8 d., dėl politinių priežasčių turėjo jas palikti 1925 m. vasarą.

Didžiulėje Vilniaus vyskupijoje gyveno trijų tautybių katalikai: lenkai, baltarusiai ir lietuviai, pačiame Vilniuje viena kitą išstumdamos šeimininkavo keturių valstybių valdžios: Vokietijos, Lietuvos, bolševikinės Rusijos ir Lenkijos, kol galiausiai įsitvirtino ši pastaroji. To meto atmosferą bei įvykius aprašė pats Palaimintasis (5). Virte virė dideli tautiniai antagonizmai, ypač tarp lenkų ir lietuvių. Kokią be galo sunkią atmosferą jie sudarė vyskupo veiklai, konkrečiais pavydžiais liudija Maria Eysenhoffowa ir daugelis kitų atsiminimus apie tuos laikus parašiusių asmenų (6).

Vilniaus laikotarpiu pasirodė vyskupo Matulaičio didžiulė kantrybė, teisingumas, blaivi nuovoka ir meilė visų tautybių žmonėms. Kadangi visuomenėje daugumą sudarė lenkai, tai ir vyskupo visuomeninė veikla (rūpinimasis mokyklomis, dalyvavimas organizacijų renginiuose ir pan.) daugiausia teko jiems, bet nebuvo užmiršti lietuviai karo našlaičiai ir kuklios katalikiškos lietuvių draugijos.

Ketvirtas tarpsnis. Lietuvoje

Pasitraukęs iš Vilniaus vyskupo posto, J. Matulaitis netrukus buvo pakeltas arkivyskupu ir paskirtas Lietuvos apaštaliniu vizitatoriumi. Visuomenėje buvo paplitęs didelis pasipiktinimas Apaštalų Sosto konkordatu su Lenkijos vyriausybe, kuriuo Vilniaus vyskupija buvo įtraukta į Lenkijos bažnytinę struktūrą. Antikatalikiškos jėgos, tuo naudodamosios, kurstė apskritai priešiškumą Apaštalų Sostui ir pačiai Bažnyčiai. Situaciją yra aprašęs laiškuose pats Vizitatorius ir daugelis to meto liudininkų. (7)

Arkivyskupui Jurgiui pavyko greitai nuraminti pasipiktinimą, sugrąžinti pasitikėjimą Šv. Tėvu ir įkurti Lietuvos bažnytinę provinciją. Vizitatorius sutvarkė daugelio moterų vienuolijų įstatus, sustiprino kunigų seminarijas ir pasauliečių apaštalavimą. Daug dvasinių vaisių davė jo apsilankymas JAV lietuvių parapijose.

Išvados

Sekant Jurgio Matulaičio gyvenimo eigą, matyti, kad jis per visą savo amžių buvo ištikimas Bažnyčios sūnus, pasiaukojamai tarnavo jai visose vietose ir visokiomis aplinkybėmis, į kurias jį nusiųsdavo Apvaizda. Kiekviename gyvenimo ir tarnavimo tarpsnyje jis mokėdavo suvokti svarbiausius laiko iššūkius ir į juos tinkamais būdais atsiliepti. Jo savosios Tautos bei Tėvynės meilei nuo pat jaunų dienų buvo būdingas atvirumas kitoms tautoms bei kultūroms, o su metais kaskart labiau ryškėjo jo meilės Kristuje visuotinumas. Kur gyvas būdamas liko nesuprastas, ir ten po kelių dešimtmečių susilaukė pagarbaus įvertinimo.

Plačiau knygoje „Palaimintojo Jurgio Matulaičio dvasios sklaida“, Marijonų talkininkų centro leidykla, Kaunas, 2003, p.163–175.

Pranešimas, skaitytas Varšuvos kardinolo Stefano Višinskio universitete 2002 m. spalio 23 d.

Literatūra ir šaltiniai:

1. Dirva-Žinynas. Shenandoah, PA, 1903, Nr. 9, p. 43-69.
2. Cit. A. Kučas, Arkivyskupas Jurgis Matulaitis-Matulevičius. Chicago, IL 1979, p. 47-48.
3. Justinas Staugaitis, Mano atsiminimai. Vilnius 1995, p. 158-172.
4. E. Jarra, Niezwykła osobowość, in: Wspomnienia o Błogosławonym Jerzym Matulewiczu. Warszawa 1996, p. 136-149.
5. Jurgis Matulaitis, Užrašai. Vilnius 1998, p.101-277.
6. M. Eysenhoffowa, Uniewinnienia, in: Wspomnienia…, p. 324-334, ir kt.
7. A. Kučas, Arkivyskupas Jurgis Matulaitis-Matulevičius. Chicago, IL, p. 468-475.
8. E. Jarra, Niezwykła osobowość, in: Wspomnienia o Błogosławonym Jerzym Matulewiczu. Warszawa 1996, p. 136-149.
9. Jurgis Matulaitis, Užrašai. Vilnius 1998, p.101-277.
10. M. Eysenhoffowa, Uniewinnienia, in: Wspomnienia…, p. 324-334, ir kt.
11. A. Kučas, Arkivyskupas Jurgis Matulaitis-Matulevičius. Chicago, IL, p. 468-475.

Nuotraukoje: Pal. J. Matulaitis

Katalikų (arki)vyskupai ,



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra