Palaimingas birželis Pasvalio Gyvojo rožinio maldininkams

Autorius: Data: 2014-07-08, 13:28 Spausdinti

Vlada Čirvinskienė

Pasvalio dekanato Gyvojo Rožinio maldininkai birželyje ne tik dalyvavo birželinėse pamaldose, giedojo Švč. Jėzaus širdies litaniją bei giesmę ,,Iš šios žemelės, ašarų klonio‘‘ , bet padėjo ruoštis ir patys dalyvavo parapijų atlaidų iškilmėse. O taip pat nepamiršo pasveikinti savo dvasinio vadovo kun. Miroslav Anuškevič, su kunigystės 10 –ties metų jubiliejumi. Iškilmės vyko Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo parapijos bažnyčioje. Į šv. Mišias , kurias aukojo Pasvalio dekanato kunigai, susirinko daug pasvaliečių bei gyvojo rožinio maldininkų , net iš Saločių, Krinčino, Daujėnų bei kitų iš tolimesnių dekanato parapijų.
Homilija sakė Biržų Šv. Jono Krikštytojo klebonas kun. Algis Neverauskas, kuris daug dėmesio skyrė kunigystės pašaukimui. Klebonas kalbėjo, kad kunigo kelias yra ne rožėmis klotas, bet reikalaujantis daug įvairių išbandymų, tvirtos dvasinės ir fizinės stiprybės, o svarbiausia gilaus pasišventimo. Baigdamas homilija klebonas pasakė, kad būti kunigu – tai yra garbinga misija šioje žemėje. Juk ją visuomet stiprina meilė, nuolankumas ir ištikimybė Dievui. Klebonas Algis Neverauskas pasveikino kun. Miroslav su kunigystės jubiliejumi ir palinkėjo Viešpaties malonių bei kantrybės skleidžiant krikščioniškas vertybes tikinčiųjų tarpe.
Sveikindami savo dvasios vadovą gyvojo rožinio maldininkai dėkojo už nuoširdumą, toleranciją, geranorišką bendravimą su kiekvienu, už prasmingas ir pamokančias katechezes. Palinkėjome kun. Miroslav visuomet būti neužgęstančiu Dievo ir Švč. Mergelės Marijos spindulėliu.
Šia proga rodydami pagarbą ir mielaširdystę papuošėme šventorių. Iš jazminų, pinavijų ir lauko gėlių žiedų Išdėliojome jubiliejinius skaičius bei užrašėme žodžius ,, Ave Marija‘‘ (,, Sveika Marija‘‘ ).
Gyvojo rožinio šv. Mišios
Birželio pabaigoje dekanato Gyvojo rožinio maldininkai anksti ryte , apie 7 val., skubėjo į Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo parapijos bažnyčią kalbėti IV dalies ,, Garbės slėpinius‘‘. Čia atvyko būrelis maldininkų iš Daujėnų, Krinčino, Saločių, Skrebotiškio, Pušaloto parapijų bei daugelis pasvaliečių. Šv. Mišias aukojo kun. Miroslav Anuškevič. Meldėmės, kad atostogaujantys nepamirštų Dievo įstatymų bei už gyvus ir mirusius gyvojo rožinio maldininkus. Šv. Mišių pradžioje suskambo giesmė,, Su galinga rožančius malda‘‘.
Šv. Mišiose visus lydėjo gili malda ir tvirtėjanti jungtis Viešpačiu ir Švč. Mergelei Marijai .
Katachezė ,, Pirmųjų krikščionių šv. Mišios‘‘
Pasibaigus Šv. Mišioms bažnyčioje įvyko Šeimos metams skirta septintoji katechezė ,, Pirmųjų krikščionių šv. Mišios‘‘. Ją vedė kun. Miroslav. Pradžioje jis plačiu paaiškino sąvokos – Mišios reikšmę. Kunigas kalbėjo , kad Mišios ( lot. missus – siuntimas) arba Eucharistija – tai svarbiausia katalikų ir stačiatikių apeiga, kurios metu Dievui aukojami duona ir vynas virsta JĖZAUS KRISTAUS Kūnu ir Krauju. Mišias įsteigė Kristus per Paskutinę vakarienę ir jas švęsti įpareigojo apaštalus bei jų įpėdinius vyskupus ir kunigus. Pagal krikščionybės tradicija Šv. Mišių metu atnašaujama vienkartinė Kristaus auka sakramentiniu būdu. Po to kun. Miroslav savo katechezėje daugiau palietė ir trumpai apibūdino šv.Mišias, kurios buvo laikomos I a. Jas laikė lotynų kalba. Kunigas laikydavo šv. Mišias , atsisukęs į žmonės. Pirmieji apaštalai aukojo šv.Mišias su kasdieniniais rūbais, tik valdant Konstantinui Didžiajam ( apie 280 – 337 ), kunigai pradeda nešioti rūbus , skirtus specialiai šv. Mišioms. Jie buvo iškilmingi, panašūs į imperatorių šventinius rūbus. Ia. per Velykų vakarienę laimindavo duoną ir vyną, taip laimino ir Viešpats per paskutinę vakarienę. Todėl ir dabar per Šv. Mišias turime duoną ir vyną . Ar valgome, ar miegame viską darykime Viešpaties šlovei – sakydavo pirmieji krikščionys. I a. jau vykdavo agapės. Agapės metu visi krikščionys atsinešę maistą , dalindavosi su kitais. Turtingesnis atsinešdavo maisto daugiau, neturtingas mažiau. Iš pradžių agapės vykdavo kartu su Eucharistija, tik vėliau, kada į krikščionių gretas įsijungė daugiau pagonių, kad išlaikyti ramybę Mišių eigoje – agapė atskiriama nuo Eucharistijos.
Šv. Sakramentas pirmaisiais amžiais – tai Kristaus tikras kūnas ir kraujas bei Jėzaus auka. Tik XVI a. katalikų Bažnyčia pradėjo pabrėžti, kad yra nekruvinoji Kristaus auka.
Šv. Mišios perkelia į tą įvykių vietą, į didįjį penktadienį, kada buvo Jėzus Kristus nukryžiuotas. Kai kunigas pakelia Ostija, reikia prisiminti Viešpatį, kuris miršta ant kryžiaus.
I a. pasauliečiai jau nešdavo Jėzaus kūną Šv. Sakramentą – Komuniją vergams. Ligoniams, kaliniams, kurie negalėjo dalyvauti Šv. Mišiose. Ir dabar pasauliečiai, gavę iš vyskupo leidimą , gali ir neša Komuniją ligoniams. Tai būdinga didesniuose miestuose, kur kunigai negali suspėti to padaryti.
Kunigas kalbėjo ir apie tai , kad pirmieji krikščionys , jau Konstantino laikais , kada buvo leista viešai propaguoti tikėjimą, šv. Mišios buvo laikomos pas žmonės namuose. Net rinkdavosi melstis ant kankinių kapų. Kapinėse aukodavo Šv. Mišias, jos buvo aukojamos jau sekmadienį.
Pasibaigus katechezei kun. Miroslav atsakinėjo į įvairius maldininkų klausimus bei paskelbė liepos mėnesio katechezės temą ,, Bažnyčių architektūros simbolika‘‘.
Rinkomės į špitolės salę- agapei
Visi sukalbėję maldą Švč. Mergelei Marijai ir pagarbinę Jėzų Kristų mūsų Viešpatį
rinkomės į špitolės salę – agapei. Mūsų visų jau laukė maldininkė Rūta. Stalai buvo uždengti lininėmis staltiesėmis. Ant stalo šalia degančios žvakės kvepėjo maldininkės Aleksytės suskinta jazminų puokštė. Sukalbėjus maldą prieš valgį ir kun. Miroslav palaiminus stalą prasidėjo agapė. Maldininkai vaišinosi įvairiais sumuštiniais, vaisiais, saldumynais. Gaivinosi garuojančia žolelių arbata bei kava. Visiems buvo smagu bendrauti, dalintis Gerąja naujiena. Agapės metu vyko diskusijos dėl pasirengimo jubiliejiniam Gyvojo Rožinio kongresui, kuri įvyks rugpjūčio 3 d Panevėžyje.. Po to kiekviena maldininkė pristatė savo rožančius ir papasakojo trumpas jų istorijas.
Pasakojome savo rožančių istorijas
Pirmiausia buvo pateiktas pasakojimas kada ir iš kur atsirado rožančius. Manoma , kad krikščionybėje rožančiai pasirodė IV a., kai šv. Pachomas (292 -346 m. Egipto vienuolis, kilęs iš Tėbų ) įsteigė pirmąjį vienuolyną. Kad neraštingi jo mokiniai ir pasekėjai ( kokių buvo dauguma ) kasdien sukalbėtų nustatytą skaičių maldų ir neapsiriktų, kiek kartų nusilenkti aukščiausiajam, jis sugalvojo panaudoti virvę, suraišiotą į tam tikrą skaičių mazgų. Tai buvo pirmasis krikščionių rožančius. Tokiu naudojasi ir katalikų ,ir provoslavų vienuoliai.
Rožančius uždaras karoliukų vėrinys kalbamoms maldoms skaičiuoti ir medituoti.
Tai viena iš Bažnyčios sakramentalijų. Rožinį sudaro 150 arba 50 karoliukų, suvertų į vainikėlį, prie kurio dar kabinamas kryželis su 3 mažesniais ir 2 didesniais karoliukais.
Įdomu, kad Europos kalbose rožančius vadinamas žodžiu, reiškiančiu ,, rožių vainikas‘‘ ( lot. rosarium. It.rosario ir t,t. ). Rožinio malda apmąstomi svarbiausi Jėzaus ir Marijos gyvenimo epizodai.
Maldininkė Genutė iš Pasvalio papasakojo, kad rožančių padarė brolis Antanas, kuri šio amato išmokė kun. kan. Kazimieras Krikščiūnas, nes jis pats darė rožančius, rišo maldaknyges. Labai saugo šią brolio vertingą dovaną.
Maldininkė Vandai iš Pasvalio rožančių suvėrė mama. Rožančiaus karoliukai didesni, kad geriau būtų varstyti, kalbant maldą. Už tai mamai yra labai dėkinga.
Maldininkė Joana iš Pasvalio savo rožančių pakabino ant mirusios motinos rankų. Kartais, kai pamiršdavo vaikystėje sukalbėti rožinio maldą, tai mama visuomet nuoširdžiai patardavo, kad nereikia pamiršti rožančiaus, jeigu nori patekti į dangų. Nuo Dievo pasislėpti negalima – sakydavo mama. Tai dabar visuomet nepamiršta sukalbėti savo rožančius slėpinio – pasakė Joana.
Gydytoja Adėlė iš Pasvalio papasakojo, kad meilė rožančiui vėl suspindėjo atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Savo gintarinį rožančių labai saugo , nes tai yra kun. Vlado dovana, kuris yra kilęs iš Pasvalio krašto.
Gyvojo rožinio būrelio vadovė Albina iš Skrebotiškio pristatydama savo rožančiaus istoriją pasakojo, kai mokėsi Pasvalyje, dažnai ateidavo kalbėti rožinio maldos į Pasvalio bažnyčią. Mama jai sakydavo, kad nebūtų taip, kad bažnyčia arti, o Dievas toli. Tačiau taip neįvyko ir dabar nuoširdžiai draugauja su rožančiumi bei jo malda.
Maldininkė Salomėja iš Pasvalio parodė savo rožančių. Jam 150 metų. Tai šeimos relikvija. Vieną kartą šį rožančių ir seną knygą norėjo padovanoti muziejui. Tačiau draugė patarė, kad knygą kaip ir knygą gali padovanoti muziejui, bet rožančių dar pasilik. Dabar jis man pats mylimiausias . Ji vadinu – naktiniu, nes karoliukai tokie dideli, kad ir naktį nepaklysi maldoje. Rožančius yra labai stiprus ir ištikimiausias draugas.
Dar Salomėja papasakojo kito rožančiaus su relikvija istoriją. Rožančiui 30 metų. Ji padovanojo tetulytė- krikšto mama. Šį rožančių taip pat labai saugo. Salomėja, net pašmaikštavo, kad kiekvieno švarko kišenėje galima rasti daugiausia dovanotą ar atlaidų bei piligriminės kelionės metu pirkta ir žinoma pašventinta rožančius. Tai apsauga nuo užmaršties .
Maldininkė Julija iš Pasvalio pasakojo, kad visas gyvenimas prabėgo prie bažnyčios. Pumpėnuose – 6 metai, Pasvalyje – 60 metų. Iš viso 66 metai. Tiek metų ir rožančiui, net ir daugiau. Gintarinis ir labai senas. Buvo nutrūkęs kryželis, bet sutvarkė. Visuomet laikau rožančių švarko kišenėje. Nesiskiriu su rožančiumi nei dieną, nei naktį. Jis mane lydi ir džiaugsme , ir varge.
Gyvojo rožinio būrelio vadovė Marytė iš Pušaloto pristatydama savo rožančių , pasakė, kad tai kunigo Petro Baniulio dovana, kuris pastatė bažnyčią Truskavoje. Jį saugo kaip brangią dovaną.
Krinčino gyvojo rožinio vadovė Kazytė savo rožančių pirko Šiluvoje. Namuose dar saugo vaikystėje, kunigo dovanotą gitarinį rožančių.
Maldininkei Aleksei iš Pasvalio rožančių padovanojo maldininkė Julytė. Dar parodė kun. Alfonso Jančiaus bei kun. Stasio Kazėno padovanotus rožančius.
Maldininkė Aldutė iš Daujėnų pristatė baltų perlų rožančių iš Jeruzalės.
Kun. Miroslav pristatydamas savo rožančiaus istoriją, pasakė, kad jį visuomet turi sutanos kišenėje. Jeigu prie klausyklos nėra žmonių, tada kalba rožančiaus maldą. Brangiausia dovana gauta iš popiežiaus Benedikto XVI – rožančius yra saugomas pas mamą.
Buvo išklausytos ir kitų maldininkų papasakotos rožančių istorijos.
Dar pabendravę ir padėkoję Viešpačiui ir Švč. Mergelei Marijai už džiaugsmingai praleistą laiką išskubėjome į namus.
Ši diena dar labiau suartino mus maldoje bei paskatino pasakoti ir užrašyti pamokančias paprastas, o kartais ir nepaprastas tikėjimo tiesas.

Religija , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra