Palaidojimai in urbe Vilniuje: iš dviejų miesto bažnyčių istorijos

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

1 pav. Nežinomas dailininkas. Kazimieras Jogailaitis su žmona pas Vilniaus bernardinus. Fragmentas. In: Drėma V. Dingęs Vilnius, Vilnius, 1991, p. 105, pav. 121 2 pav. Trys kūno po mirties stadijos. Mirties triumfo fragmentas. Camposanto Pizoje freska, 1350–1360. In: Baltrušaitis J. Fantastiškieji viduramžiai, Vilnius, 2001, p. 240, pav. 160  3 pav. J.Glovackis. Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčios. 1820. Litografija. In: Drėma V. Dingęs Vilnius. Vilnius, 1991. P. 317, pav. 486s
Krikščioniškos viduramžių Europos kultūrai būdinga kapinės mieste. Paprastai tokiems palaidojimams apibūdinti vartojami lotyniški terminai: in urbe (mieste), intra muros (mūrų viduje, bažnyčios viduje), extra muros (mūrų išorėje, šalia bažnyčios, šventoriuje). Manoma, kad pirmosios kapinės miestuose atsirado VI a., kai susiformavo kankinių kultas. Krikščionys norėjo būti palaidojami šalia šventųjų tam, kad pelnytų amžiną jų malonę ir užtarimą. Ypač buvo garbinga pasilaidoti kuo arčiau šventojo palaikų, altoriaus, kur laikomas Švč. Sakramentas. Buvo pageidaujama atgulti amžino poilsio po laštakiais, kad nuo bažnyčios stogo krentantis šventas vanduo skalautų palaikus (Aries, 1993, p. 31, Maetzke, 1998, p. 303, 310).
Vilniaus mieste būta apie dešimt bažnyčių, prie kurių bei nuošaliau esančiose kapinėse aptikta apie 900 XVI–XVII a. krikščioniškų palaidojimų (Zabiela, 2001, p. 66).Šios viduramžių Vilniaus miesto kapinės nesusilaukė platesnio aptarimo, todėl šio straipsnio tikslas – bent šiek tiek užpildyti susidariusią spragą.
Pirmųjų parapinių bažnyčių, o kartu ir kapinių prie jų atsiradimas siejamas su Mažųjų brolių pranciškonų ordino veikla.
Mažųjų brolių ordinas įkurtas 1210 m. šv. Pranciškaus Asyžiečio Italijoje. Po jo mirties ordino viduje prasidėję vaidai ir nesutarimai suskaldė jį į dvi šakas: observantų, griežtesnės regulos (Lietuvoje vadinamų bernardinais), ir konventualų, laisvesnės regulos.
Lietuvoje pirmieji pranciškonai misionieriai žinomi nuo XIII a. Šiuo laikotarpiu misionieriavo Bartolomėjus iš Prahos (Kantakas, 1937, P. 297).
XIV a. Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas pasikvietė daugiau pranciškonų vienuolių. 1323 m. sausio 23 d. laiške Vakarų Europos piliečiams jis mini pranciškonams pastatytą bažnyčią Vilniaus mieste (Dambrauskaitė, Kunigėlis, 1985 š, p. 4). Kur stovėjo ši bažnyčia, ar ji buvo medinė, ar mūrinė, nėra aišku.
Po pirmųjų pranciškonų nukankinimo XIV a., Vilniaus vaivada Petras Goštautas pakvietė atvykti dar 36 vienuolius. M. Strijkovskis apie jų įkurdinimą rašė: “Vingrių baloje arba Vingriuose buvo didelė aikštė ir medinis palocius. Tame palociuje Goštautas laikinai įkurdino atvykusius vienuolius, ir netrukus pradėjo mūrinio vienuolyno ir bažnyčios statybos darbus” (Dokumentų, 1978 š, p. 8). Ši bažnyčia išlikusi ir tebestovi Vilniuje, Trakų gatvėje. Ji seniausiuose dokumentuose lotyniškai vadinama S. ma Maria in Arena, o vėliau lenkiškai Koscoł Matki Boskiej N. P. Maryi na Piasku (Švč. Mergelės Marijos bažnyčia Smėliuose) (Aleksandravičiūtė, 1996, p. 151). Ypač didelę painiavą istoriografijoje sukėlė bažnyčios titulavimas “Maryi na Piasku”. Buvo manoma, kad Smėliais vadintas vienas Vilniaus priemiesčių (Lietuvos, 1987, p. 129). Veikiausiai ši painiava kilo išvertus lotyniškąjį in arena (lot. šis žodis reiškia ir aikštę, ir smėlį). Tokio pat pavadinimo bažnyčių buvo Lenkijoje (Krokuvoje), Italijoje (Paduvoje).
1390 metais kryžiuočiai užėmė vienuolyną ir įrengė čia stovyklą. Sugriauta bažnyčia buvo atstatinėjama didžiojo kunigaikščio lėšomis ir pašventinta 1421 metais (Dokumentų, 1978 š, p. 11).
Pranciškonus observantus, Lietuvoje ir Lenkijoje vadinamus bernardinais, į Vilnių 1469 metais pakvietė Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis. Prie Vilnelės jiems išskyrė sklypą, kuriame XVI a. pradžioje pastatyta mūrinė bažnyčia (Lietuvos, 1987, p. 141). Bažnyčia pavadinta šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino vardu.
Kodėl valdantysis elitas rėmė elgetaujančio ordino kūrimąsi Lietuvoje? Anot istoriko E. Gudavičiaus, valdantieji suvokė elgetaujančių kongregacijų privalumus skleidžiant krikščioniškąjį tikėjimą ką tik apkrikštytoje valstybėje (Gudavičius, 1999, p. 356).
Mažieji broliai buvo puikūs pamokslininkai, gebėdavo patraukti žmones savo pusėn. Pasakojama, kad vieno iš ordino brolių – šv. Antano – pamokslo klausiusios žuvys, o tai išvydę eretikai atsivertę į Kristaus tikėjimą (Šv. Pranciškaus, 1993, P. 110). Įtaigumui pasiekti buvo imamasi ir teatrinių priemonių. Vienas vienuolis, sakydamas pamokslą apie mirtį ir norėdamas pailiustruoti savo žodžius, juos palydėjo gyvomis scenomis: žmones, persirengusius karaliais, dvasininkais, kareiviais, artojais ir einančius pro sakyklą, staiga sučiupdavo baltomis drobulėmis apsisiautę aktoriai (Baltrušaitis, 2001, p. 247).
Pranciškonai panašiai elgėsi ir Lietuvoje: savo pamokslų metu skanduodavo Jėzaus vardą, arba savo žodžius palydėdavo šūksniais “O o o Jėzau!”, tai susirinkusiems žmonėms tikriausiai darydavo didelį įspūdį (Gidžiūnas, 1982, p. 96). XVII a. nežinomo dailininko paveiksle “Kazimieras Jogailaitis pas Vilniaus bernardinus”, antrame plane galima įžiūrėti tokią sceną: namų apsuptoje aikštėje susirinkę žmonės klausosi tribūnoje stovinčio vienuolio pamokslo. Čia pat kūrenasi laužas, kuriame deginama kažkas panašaus į kortas (1 pav.).
Kamilis Kantakas, parašęs pranciškonų Lenkijoje istoriją, remdamasis rašytiniais šaltiniais teigė, kad Mažieji broliai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XV a. pabaigoje visuomenės buvo itin gerbiami. Žmonės užpirkinėjo mišias jų bažnyčiose, prašėsi jose palaidojami (Kantakas, 1937, p. 318).
Kada įkurtos pirmosios krikščioniškos kapinės Vilniaus mieste, tikslių duomenų nėra. Galima spėti, kad Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje ir jos šventoriuje vienuoliai laidoti jau XIV a. pabaigoje. Anot istoriko V. Zahorskio, 1384 m. nukankintų vienuolių lavonai buvo palaidoti kapinėse arti Trakų gatvės, vėliau čia pastatytas stulpas, kurioje viršuje buvo medinė Jėzaus, sėdinčio surištomis rankomis, figūra (Dokumentų, 1978š, p. 22).
Archeologiniai tyrimai Šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino bažnyčios viduje ir šventoriuje parodė, kad ir čia buvusios miestiečių kapinės. Veikiausiai jose pradėta laidoti nuo XVI a. pradžios, t. y. pastačius mūrinę bažnyčią. Deja, šiandien šventoriuose buvusių kapinių dydžio nustatyti neįmanoma. Galima tik spėti, kad jos buvo gerokai didesnės nei dabartiniai bažnyčių šventoriai. A. Grzybowskis 1740 metais išėjusioje knygelėje “Skarb mioszacowanych ojcow franciszkanow litewskich” apie pranciškonų kapines prie Švč. Mergelės Marijos bažnyčios rašė: “O pagaliau ir dabar (1740 m.) pranciškonų kapinės yra didžiausios Vilniuje, o prieš tai buvo dar didesnės, nes ir dabar artimose prie kapinių vietose dedant pamatus atrandami palaidotų žmonių kaulai” (Dokumentų, 1978 š, p. 9). 1740 metų situaciją atspindi ir to paties laikotarpio vadinamasis Fiurstenhofo Vilniaus planas, kuris laikomas vienu iš tiksliausių senamiesčio planų .
Palaidojimai extra muros
Bažnyčių šventoriuose vykdyti nedidelės apimties archeologiniai tyrimai. 1995 metais prie bernardinų bažnyčios iškasti šurfai, kurių bendras plotas apie 8 kv. metrai (Stanaitis, Vainilaitis, 1995 š, p. 4). Nedidelio masto kasinėjimai 1987 metais vyko Trakų gatvėje, vienuolyno kieme, o 1994 ir 1996 – metais Švč. Mergelės Marijos bažnyčios šventoriuje, kur aptikti 6 apysveikiai palaidojimai mediniuose karstuose, orientuotuose rytų–vakarų kryptimi. Įkapių prie jų nerasta. Taip pat surinkta pavienių kaulų, priklausiusių 114 žmonių (Vaicekauskas, 1994š, p. 42).
Panaši situacija ir bernardinų bažnyčios šventoriuje. Daugiausia palaidojimų aptikta iškastame šurfe prie pietinės sienos. Čia žmonės buvo palaidoti net keturiais aukštais. Įdomu tai, kad viršutiniuose sluoksniuose palaidoti mirusieji orientuoti ne kaip įprasta rytų–vakarų, o šiaurės–pietų kryptimi. Kai kurie palaikai suardyti. Likusiuose sluoksniuose aptikti daugiausia vyrų ir vaikų palaikai. Visoje kapavietėje mėtėsi karstų rankenos, aptikta keletas apkalų, kurių vienas vaizduoja žmogaus kaukolę. Įdomu tai, kad sluoksnyje C palaidotas vaikas buvo susuktas į audinį, siuvinėtą sidabriniais siūlais. Kapavietė datuojama XVI a. pabaiga – XVII a. pradžia (Stanaitis, Vainilaitis, 1995 š, p. 19). Šiandien sunku pasakyti, ar tai masinės epidemijos metu mirę žmonės ir dėl to taip sugrūsti į vieną vietą, ar perlaidoti rengiant vietą naujiems kapams. Veikiausiai tai antrinis palaidojimas, nes suardytų žmonų palaikai aptinkami beveik visuose sluoksniuose.
Palaidojimai intra muros
Bažnyčių viduje buvo laidojama kriptose ir tiesiog po bažnyčios grindimis. Kriptas – šeimos arba giminės kapus galėjo sau leisti įsirengti turtingi ir kilmingi žmonės. Bažnyčių navose aptikta 30 nesuardytų kapų: 14 – Švč. Mergelės Marijos ir 16 Šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino bažnyčioje. Mirusiuosius buvo stengtasi laidoti tvarkingai – eilėmis. Palaikai guldomi galva į vakarus, veidu atgręžti altoriaus pusėn. Priešinga kryptimi palaidotas tik vyskupas Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje. Mirusieji guldyti į lentinius karstus. Archeologinėse ataskaitose jie apibūdinami kaip dėžės formos (Raškauskas, Daminaitis, 1992 š, p. 15). Panašios formos karstus galima pamatyti XIV a. vidurio Pizos Camposanto freskoje, kuri vaizduoja ”Legendą apie tris gyvuosius ir tris mirusiuosius”(2 pav.). Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje ant kape Nr. 1 palaidoto mirusiojo karsto buvo juodais dažais nupieštas kryžius (Vaicekauskas, 1994 š, p.15). Panašūs karstai aptinkami ir Lenkijoje, kur galėtų būti datuojami XV a. (Bystrón, 1932, p. 93).
Įkapių nedaug. Dažniausiai tai nedideli rutuliuko formos galvutėmis žalvariniai smeigtukai. Pasitaiko išlikusių audinio skiaučių. Pasak istorinių šaltinių, kai kurie miestiečiai į savo paskutinę kelionę buvo išlydimi gana prabangiai aprengti. Antai vieno Vilniaus miestiečio J. Banfilio našlė išleido itin daug pinigų laidotuvėms. Jos vyras iškeliavo į aną pasaulį aprengtas ilgo kirpimo atlasiniu drabužiu su mezginiais bei kepuraite, paguldytas į specialų išpuoštą karstą su pagalvėlėmis ir prikalta sidabrine lentele (Ragauskas, 2001, p. 395). Bernardinų bažnyčioje, kape Nr. 12 palaidotas per 50 metų vyriškis buvo suvyniotas į šilkinį apsiaustą (Raškauskas, Daminaitis, 1992 š, p. 16).
Kai kuriuose karstuose aptinkama rudo audinio skiaučių. Tokie kapai paprastai identifikuojami kaip vienuolių, tačiau viename XVII a. testamente užfiksuotas toks atvejis: raštininkas J. P. Klarovskis pageidavo būti palaidotas bernardinų bažnyčioje šalia savo tėvo ir motinos, aprengtas šv. Pranciškaus abitu (Ragauskas, 2001, p. 395). Tokių ar panašių pageidavimų galėjo būti ir daugiau.
Dėl įdomumo galima paminėti, kad viena Šv. Pranciškaus Asyžiečio (bernardinų) bažnyčioje palaidota moteris turėjo ilgus šviesius plaukus, kurie buvo supinti į kasą ir užversti ant pakaušio (Raškauskas, Daminaitis, 1992 š, p. 5).
Mirusieji bažnyčių viduje laidoti gana negiliai, todėl pro prastai sudėtas plytų ir medinių lentų grindis (Skardžiuvienė, 1967 š, p. 18) sklindantis lavonų kvapas buvo įprastas viduramžių bažnyčių atributas.
Viduramžių papročiu bažnyčios viduje buvo laidojami privilegijuotą padėtį visuomenėje turintys asmenys. Apie intra muros palaidotų žmonių profesiją, amžių, lytį, o kartais ir mirties priežastį daug informacijos suteikia epitafijos. Ankstyvesnės parašytos lotynų kalba, o vėlyvesnės kartais dvikalbės – lotynų ir lenkų arba tik lenkų kalba. Daugiau žinių išliko apie bernardinų bažnyčioje buvusias epitafijas. Jos byloja, kad čia palaidotas LDK vicekancleris Gabrielis Vojna, LDK kardininkas. 1647 metais palaidotas Šv. Antano altoriaus fundatorius Andrius Legartovičius, 1632 metais miręs Zigmanto III dvaro gydytojas Jokūbas Aruntha kartu su savo žmona Senkevičiūte ir motina Veronika.
XVII a. pradžioje siautusi maro epidemija taip pat paliko savo pėdsakus. Nuo maro 1625 metais mirusiam miestiečiui Povilui Znoskai buvo skirta tokia epitafija:
D. O. M. tym grobie poloźonie ciało ucziwego Pana Pawla Janowicza Znoska Mieszczanina i kupca miasta Wilenskiego.źyl na swiecie lat 47. Umarł w. r. 1625 kw. 4. Któremu pozostała malżonka Pani Katarz. Janowna Tę pamięc uczinila. Panie Boże Bądz miloscive duszy jego
Tikriausiai ta pati epidemija nusinešė 1627 metais mirusių svetimšalio bajoro karaliaus sekretoriaus, Vilniaus senatoriaus Tomo Digonio, jo žmonos ir dviejų jų sūnų gyvybes.
Bene pati įdomiausia epitafija, parašyta dviem kalbom, buvo kairiojoje navoje:
D. T. O. M. D. Memoria Sugenui pueri Simoni Kierelis natione Vilnen. Septimo aetatis anno crudelissime a Judeis Vulneribus centrum septua ginta accisi in angulo hujus ecclesia tumulati. Anno a Christi nato 1592. Erecta ex. Elemosinis
Pamięnc Szlachetnie urodzonego Szymona Kierelisa w Wilnie, 7-ym roku życia okrutnie prezez żydów 170 ra- nami zamordowanego i w roku tego kosciola pogrzebionego r. od. Nar. Chr. 1592 wzniesiony z ofiar dobrodziejósw r. p. 1623 (Skardžiuvienė,1967 š, p.24).
Paprasti miestiečiai turėjo būti laidojami šventoriuje, kiek atokiau nuo bažnyčios. Jų kaulai tikriausiai ilgai neužsigulėdavo pirminėje palaidojimo vietoje, nes reikėdavo vietos naujiems kapams.
Savižudžiai, eretikai, mirties bausme nubausti nusikaltėliai neturėjo teisės būti palaidojami šventoje žemėje. Jie būdavo pakasami už miesto ribų. XVI–XVII a.Lenkijoje buvo praktikuojamas paprotys laidoti tokius žmones didelių kelių kryžkelėse. Praeiviai, keliaudami pro šalį, ant tokių kapų numesdavo žabų, kuriuos sudegindavo piligrimai, keliaujantys į šventas vietas (Bystrón, 1932, p.108).
Vilniaus miesto viduramžiškų kapinių istorija baigiasi pačioje XIX a. pradžioje, kai 1801 metais Rasų priemiestyje buvo įrengtos kapinės (Girininkienė, Paulauskas, 1994, p. 5). To priežastis buvo Švietimo epochos idėjos, suformavusios naują požiūrį į higienos reikalavimus ir išaugęs miesto gyventojų skaičius. 1820 metų J. Glovackio litografijoje (3 pav.) matyti visiškai apleistos kapinės prie bernardinų bažnyčios. Po šventorių išsibarstę antkapių likučiai, ant kurių sėdi dailininkas, piešiantis bažnyčių ansamblį.
 

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra