Pal. Jurgiui Matulaičiui tikėjimas buvo pats gyvenimas

Autorius: Data: 2014-02-12, 15:43 Spausdinti

Pal. Jurgiui Matulaičiui tikėjimas buvo pats gyvenimas

Vlada ČIRVINSKIENĖ, Pasvalys

Jau kelinti metai sausį ir liepą piligrimai iš Pasvalio  vyksta į  Marijampolę maldoje pabūti su kilnia šio krašto ir visos lietuvių tautos asmenybe  Pal. Jurgiu Matulaičiu  bei Palaimintojo vardu pavadintos draugijos renginiuose. 

Pasvaliečiai kartu su kitais piligrimais iš Lietuvos  kasmet dalyvauja  konferencijose,  lanko parodas, Pal. Jurgio Matulaičio muziejų bei  tėviškę – Lūginę, dalyvauja agapėje – dalinasi su bendraminčiais Gerąja naujiena.

Piligriminė kelionė į Marijampolę

Pasvalio Katalikės moterys, Gyvojo rožinio, Marijos legiono maldininkai 2014 m. sausio pabaigoje organizavo piligriminę kelionę į Marijampolę – Pal. Jurgio Matulaičio  draugijos VII suvažiavimą. Nors lauke spaudė šaltukas, pūtė žvarbokas vėjas, tačiau maldininkai  rinkosi su pakilia nuotaika.  Visi savo širdyse puoselėjo mintį, kuo greičiau nuvykti, pasimelsti ir pabūti artumoje, kur ilsisi Palaimintasis Jurgis.

Geradario ūkininko ir maldininko Petro Karoblio parūpintas autobusas atvyko tiksliu laiku. Jį vairavo visuomet  tolerantiškas vairuotojas  Artūras. Pakelėje dar stabtelėjo prie Talačkonių bei užsuko į Mikoliškį, kur laukė pulkelis Gyvojo Rožinio maldininkų, kuriais pasirūpino būrelio vadovės Aldona ir Aurelija.

Kelionės pradžioje piligrimai pasimeldė į Šv. Kristoforą  – keliauninkų globėją, o po to  visus lydėjo Rožinio malda – I dalis „Džiaugsmo slėpiniai“, Švč. Mergelės litanija, Gailestingumo vainikėlis, maldos į Pal. Jurgį Matulaitį. Meldėsi už dvasininkus, šeimas, geradarius, ligonius, mirusiuosius, dėl įvykių Ukrainoje (smurto nutraukimo).

Netrukus, jau ir saulutei patekėjus, pasiekė Marijampolę. Rytas tikrai buvo tarsi Dievo dovana, nes nurimo vėjas, dangų nutvieskė šiluma spindintys saulutės spindulėliai.

Štai ir  Marijampolė

Su puikia nuotaika pasiekę Marijampolę stabtelėję malda prie bazilikos, pasukome link dramos teatro. Čia vyko dalyvių registracija ir piligrimai iš įvairių vyskupijų, o daugiausia iš Marijampolės, rinkosi į salę, kurioje tuojau prasidėjo Pal. Jurgio Matulaičio minėjimo renginiai.

Draugijos narius ir svečius pasveikino sesuo Onutė Petraškaitė MVS ir draugijos tarybos pirmininkas Vitas Buškevičius.

Nuskambėjus draugijos himnui, buvo iškilmingai įnešta vėliava.

JE vyskupas emeritas Juozas Žemaitis, sukalbėjęs maldą, prisiminė sunkią Tėvo Jurgio vaikystę, nelengvą našlaičio dalią, kelią į kunigystę,  Pal. J. Matulaičio dvasinio gyvenimo nuopelnus. Emeritas J. Žemaitis kalbėjo, kad Palaimintasis Jurgis į gyvenimą žiūrėjo atviromis akimis ir priėmė jį tokį, koks jis yra – sunkus, erškėčiuotas. Arkivyskupas sakė: „Žemė ne rojus, o žmonės ne angelai ir čia neįmanoma gyventi be kryžiaus. Bet visuomet ir visada reikalinga dieviškoji ramybė“.

Renginio dalyvius pasveikino vienuolijų, draugijos globėjų, vyresnieji.

Tėvas Vytautas Brilius MIC kvietė daugybę dalykų, kuriuos sužinosime šiandien, permąstyti, parsinešti į savo namus, į savo darbus; galvojant Palaimintojo akivaizdoje matyti pasaulį Jo akimis, nes Jis matė realų pasaulį, bet ne įsivaizduojamąjį, ne idealizuojamą, kaip mėgsta daugelis. Todėl Jis daug dėmesio skyrė socialiniams klausimams, kitų švietimui ir lavinimui. Baigdamas kreipėsi į susirinkusius: „Jūs esate šios tautos dalis, norite patys darbuotis ir keisti pasaulį. Tepadeda jums Dievas Palaimintajam užtariant, kuris, tikiu, yra su mumis.“

Konferencijos dalyvius pasveikino Seimo narys Albinas Mitrulevičius, kuris pasidžiaugė galimybe Šeimos metų eigoje prisiminti Palaimintojo dvasinį palikimą.  Seimo narys kalbėjo, kad Pal. Jurgio veikla yra labai svarbi kiekvienam Lietuvos žmogui, tai puikus pavyzdys, kaip išsaugoti dvasinę stiprybę bei vieningą šeimą – pagrindinę visuomenės ląstelę. Palinkėjo prasmingo renginio bei nuoširdžios bendrystės.

 Konferencija „Švč. Mergelė Marija – Šeimų Globėja, Mokytoja ir Vadovė‘‘

Kanauninkas religijos mokslų magistras teologijos licenciatas Telšių kunigų seminarijos prefektas Andriejus Sabaliauskas pradėdamas konferenciją paminėjo, kad su J. Matulaičiu jam teko dvasiškai susitikti ne kartą. Pirmasis Telšių vyskupas buvo Justinas Staugaitis, kuris buvo Palaimintojo klasės draugas. Jie aktyviai bendravo. Skaitydamas Palaimintojo raštus, atrado daug minčių apie Mergelę Mariją, apie Ją buvo ir šiandienos pranešimas: „Švč. Mergelė Marija – šeimų Globėja, Mokytoja ir Vadovė“. Todėl visi tikintieji turėtų melstis, nuoširdžiai prašyti, kad Ji padėtų, kad būtų mūsų gyvenimo mokytoja. Nereikėtų žiūrėti į Mariją kaip į ikoną, bet priimti jos žemišką situaciją, jos paprastą paprastos moters gyvenimą: vaikystė, sužadėtuvės, gimdymas, bėgimas į Egiptą, gyvenimas nelaisvėje, ir taip kasdien iki Kryžiaus, iki sūnaus mirties. Palaimintasis žiūri į Marijos gyvenimą žemėje kaip į svarbiausią dalyką; svarbiau už viską (partijas, nusiteikimus) patirti, kad esame Viešpaties vargšai. Tik Marijoje galima rasti paguodą ir nusiraminimą, Ji – mūsų motina ir palydovė žemiškajame kelyje, per Ją mus pasiekia visos Dangaus malonės. Kunigas pacitavo šv. Bernardą, aistringą Marijos dainių: „Be saulės, kuri nušviečia pasaulį, kaipgi išauštų diena? Be Marijos, didelių ir plačių jūrų žvaigždės, kas gi beliktų, jei ne viską apgaubianti tamsa, mirties šešėlis ir tirščiausios sutemos? Tad iš didžiausių sielos gelmių, iš visos širdies, su meile, savo valios jausmais ir troškimais garbinkime Mariją, nes tokia yra valia Dievo, panorusio, jog viską gautume per Mariją.“

Šiandieniniame pasaulyje žmogus yra gundomas tenkintis pasiekta materialine gerove, užsimiršti turtuose. Popiežius Pranciškus mums primena, kad mes turime Bažnyčią ir vien materialumo neužtenka. Žmonių protai šiandien sumaišyti, žmogus dažnai yra linkęs klysti ir paklysti, o žiūrėdami į Mergelę Mariją turime atsirinkti. Ji niekada nenustojo pasitikėti Dievu. Taip ir mes esame pašaukti daryti labai paprastus, mažus darbus; dangaus karalystėje jie yra svarbiausi, svarbiausi tie, kurie nematomi, kaip ir artimo meilė, kuri prasideda nuo labai mažų paprastų dalykų. Baigdamas konferenciją kunigas klausytojams pasiūlė apmąstyti, kokia yra kiekvieno dvasinė būklė, kiek esame panašūs į Mergelę Mariją, į Palaimintąjį.

Suklupome su ašara akyse

Pasibaigus tikrai prasmingai ir pamokančiai kiekvienam tikinčiajam konferencijai visi išskubėjo į baziliką maldos pusvalandčiui. Suklupo su ašara akyse koplyčioje prie Palaimintojo Jurgio Matulaičio. Maldas, giesmes, apmąstymus iš Šventojo Rašto bei mintis iš Tėvo Jurgio dienoraščio vedė ir skaitė Marijampolės skyriaus draugijos nariai. Gausus maldininkų būrys kartu su giesmininkais giedojo Jam skirtas giesmes, apmąstė Šventojo Rašto tekstus, susikaupę klausėsi Tėvo Jurgio dienoraščio minčių, nes Jo gyvenimas yra pavyzdys mums visiems, mums, kuriuos Palaimintasis kvietė būti Dievo vaikais ir aktyviais Bažnyčios nariais. Tą dieną skambėjo vyskupiškas Palaimintojo šūkis: Nugalėk blogį gerumu (Rom 12,21), kuriuo Jis visada stengėsi vadovautis. Susikaupimą baigė sesuo Evelina MVS Prašymo malda ir malda už ligonius, nes šią dieną draugija baigė maldų devindienį, melsdama palaimintojo Jurgio užtarimo kiekvienam kenčiančiam, apleistam ir vienišam, ieškančiam ir nerandančiam…

 Šv. Mišios bazilikoje

Šv. Mišias bazilikoje aukojo arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, koncelebravo 10 vyskupų ir daug kunigų iš įvairių Lietuvos vyskupijų. Celebrantas sveikindamas į iškilmę susirinkusius priminė Palaimintojo priklausymą Sūduvos žemei, Jo artimumą mums ir pakvietė prašyti Jo užtarimo, kad ir mūsų gyvenimo vaisiai būtų panašūs į Tėvo Jurgio.

Panevėžio Vysk. Liongino Virbalo homilija

Homilijoje Panevėžio vyskupas ordinaras L. Virbalas SJ primindamas kalbėjo, kad jau daugiau kaip ketvirtis amžiaus turime Bažnyčios paskelbtą ir pripažintą palaimintąjį – arkivyskupą Jurgį Matulaitį. Dar prieš 1987-uosius, jubiliejinius Lietuvos krikšto metus, kuriais Jis buvo beatifikuotas, pogrindžio sąlygomis sklido atspausdinti lapai, knygelės, padauginti užsienyje parengti leidiniai, pristatantys palaimintąjį Jurgį, garsėjusį šventumu tarp Jį pažinojusių. Kiekvienais metais sausio pabaigoje ir liepos viduryje ypatingu būdu vėl prisimename tautos Palaimintąjį. Vis dėlto kartais kyla toks jausmas lyg šauktume minkštais audiniais išmuštame kambaryje – šaukiame garsiai, o aido nėra, pakankamai neskamba.

Gal kalta ta pati priežastis, dėl kurios iki šiol nepajėgiame užbaigti ne vieną beatifikacijos bylą, pateikti popiežiui ir pasauliui: štai mūsų šviesūs katalikai, kankiniai ir liudytojai, Evangelijos dvasios žmonės. Sunkumuose, kalėjimuose, tarp pažeminimų ir persekiojimų kaip šviesų žiburį, kaip brangiausią lobį jie saugojo tikėjimą, laikėsi įsikabinę Kristaus kaip vienintelės atramos audroje. Jų tikrai turime. Žinoma, viešasis Bažnyčios pripažinimas jiems nieko nepridės, bet mums gali būti brangi ir reikalinga paskata.

Palaimintasis, šventasis – krikščionis, kuris gyveno Evangelija. Apie Šv. Pranciškų Asyžietį kažkas sakė, kad jei neliktų užrašytų Evangelijų, būtų galima atkurti Kristaus Gerąją Naujieną iš jo elgesio ir gyvenimo; užtektų jį aprašyti. Tą patį galime pritaikyti kiekvienam šventajam ir drąsiai teikti: jis gyveno Evangelija, jo gyvenimas – įgyvendinta, naujame amžiuje, kitose sąlygose realizuota Evangelija. Kitaip nebūtų šio Bažnyčios pripažinimo.

Palaimintasis Jurgis Matulaitis – vienas iš jų. Kokius Evangelijos puslapius Jis mums nušviečia šiandien? Vyskupas priminė du dalykus, dvi mintis ir pakvietė visus pasvarstyti kartu.

Pirmiausia priminė tiek kartų girdėtą Palaimintojo šūkį: „Nugalėk blogį gerumu“. Taip apaštalas Paulius ragino romiečius (Rom 12, 21 ), žinoma, tik atkartodamas, ko mokė pats Jėzus: „Mylėkite savo priešus ir melskite už savo persekiotojus“ (Mt. 5, 44 ). Štai Evangelijos lapas, kurį pristato ir primena Palaimintasis. Kiek jis aktualus mums šiandien?

Šiandien, kai veši patyčios mokykloje, apkalbos gatvėje ir darbe, pavydas, pyktis prie televizoriaus, nervingumas prie vairo, kivirčai šeimoje, kai esame taip suirzę, kad nebesugebame ramiai dalintis nuomonėmis. Evangelija nėra gero elgesio vadovėlis. Ji –   tikėjimo knyga ir tokia išlieka. Tačiau gyvenimas neturi skirtis nuo tikėjimo. Evangelinį gerumą ir net švelnumą tikintiesiems nuolat primena popiežius Pranciškus. Gailestingumas ir švelnumas – vieni iš dažniausių jo lūpose skambančių žodžių.

Vyskupas tarsi klausė mūsų, kiek esame atsivėrę Dievo meilei, ir ar esame pasiruošę atsilyginti meile. Meile, kurioje klesti švelnumas, kur pakinta elgesys savęs pačių, kitų ir Dievo atžvilgiu. Priminė inauguracijos Mišiose nuskambėjusį drąsų Pranciškaus kvietimą; „Nebijokime gerumo, taip pat ir švelnumo“. Švelnumas nėra elgesys to, kuris leidžiasi nugalimas ir gyvena nugalėtas. Priešingai, tai krikščionio vertas elgesys, kai žmogus žino, ką reiškia kovoti su blogiu savyje ir išorėje, tačiau siekia, kad prieš blogį visada laimėtų Kristus. Krikščionio švelnumas yra laikysena kovotojo, kuris žino, jog kova labai sunki, bet verta kovoti, nes Kristus šią kovą laimėjo.

Kalbėdamas apie Palaimintąjį vyskupas paliko savotišką užduotį, namų darbą tikintiesiems – skaityti jo Prisiminimus, Užrašus, pasidomėti Jo asmenybe.

Arkivyskupo Jurgio gyvenimas ir Jo tikėjimo tikrumas yra mums pavyzdys bei kelrodis. Tikėjimas Jam buvo pats gyvenimas, tikrovė, o vienintelis siekis, gyventi ir pasiaukoti dėl Dievo, Bažnyčios, dėl sielų.

Vyskupas kvietė tikinčiuosius šiandien, kai išlieka vidinio pasidalijimo, suskilimo pavojus, atskirti tikėjimą nuo kasdieninio gyvenimo, paženklinto rūpesčio pragyventi, įsikurti; palikti tikėjimą kaip gražų, bet nepraktišką papuošalą.

Šiandieną krikščionis turi būti paprastas ir normalus žmogus, kaip kiti paprasti pasaulyje gyvenantys žmonės, tačiau yra vertybių, kurių jis negali atsisakyti. Tai – Dievo žodis, kuriuo reikia vadovautis. Kai nelieka Dievo žodžio, jo vietą užima kitas žodis: egoizmas, išdidumas, naudos ieškojimas, savo norų ir įgeidžių žodis.

Savo homilijos pabaigoje vyskupas ragino tikinčiuosius būti ir darbuotis pasaulyje, įsitikinus, kad Evangelija ne utopija, o pats tvirčiausias žmonių visuomenės pagrindas.  Juk niekada nebuvo lengva būti krikščionimi, kaip nebuvo paprasta Jėzui gyventi tarp žmonių. Sekimas Juo negali būti vien patogus pasivaikščiojimas. Manau, kad tai darosi kas kartą vis aktualiau: būti už žmogų, branginti moters ir vyro šeimą, saugoti gyvybę, palaikyti taiką, rodyti jautrumą. Vienu žodžiu gyventi Evangelija ir tuo pačiu teikti viltį bei skleisti džiaugsmą. Evangelijos džiaugsmą.

Agapė Dramos teatre

Iškilmės bazilikoje baigėsi malda Palaimintojo J. Matulaičio koplyčioje ir visi sugrįžo į Dramos teatrą agapei.  Maldininkai vaišinosi šiltais užkandžiais, karšta arbata ar kava, dalinosi Gerąja Naujiena.

Neišmatuojamas vertės spindulėlis

Po agapės prasidėjo Draugijos 7-asis suvažiavimas, o  pasvaliečiai padėkoję renginio organizatoriams ir nusilenkę Palaimintajam Jurgiui Matulaičiui už suteiktas malones bei Sūduvos žemei išvyko į namus. Savo širdyse ir delnuose vežėsi neišmatuojamos vertės spindulėlį – Palaimintojo Jurgio Matulaičio vienintelį troškimą: gyventi ir pasiaukoti dėl Dievo, bei Švč. Mergelės Marijos.

Religija , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra