Pagerbtieji?

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Keturi archyvarai (anti-paralelių su keturiais komunarais bus), rūšiuodami popierius, sprendžia: ką naikinti, ką skaitmeninti… (Pastarasis veiksmas, regis, žymi mūsų dienas, ne kokį ankstesnį laiką?) „Pakeliui“ jie aptaria (inscenizuoja) savo archyvinių popierių herojus – kol galiausiai pasirodo toks su odiniu (čekistiniu) paltu, častuškiškai pritūpdamas išskanduoja: „Vsio budet chorošo!“, pranešęs archyvarams, jog jie suimti, paliepia nešdintis, tie klusniai nunarinę galveles išspūdina…
 
Kaip jūs suprantate šio vyksmo idėją (idėjos bei scenarijaus autorius Andrius Vaišnys, įgyvendintojas – režisierius Vytenis Pauliukaitis)? Aš – kaip apokaliptinę mūsų laukiančios perspektyvos pranašystę… Tiksliau – kaip šios idėjos autorių šleptelėjimą…
 
O visa tai vyko labai garbingame, iškilmingame renginyje – 2009 m. Nacionalinės kalbos premijos įteikimo vakare Filharmonijoje, į kurį gruodžio dešimtąją mus pakvietė Lituanistikos tradicijų ir paveldo komisija. Ką bendro su šia proga turėjo keturi archyvarai, sudoroti rusiškos galios? Tiesą sakant, ir nesuteikiant tam parodijinio atspalvio, a priori vidujai protestavau: mažai ką bendro. Nors turbūt viltasi, kad renginys sumanytas ir labai originaliai, ir prasmingai, ir giliamintiškai… „Kalba Mažoji Lietuva“! Na, ką labiau turėjo nupirkti ši programa, dar ir „skiriama Kristijono Donelaičio 300–ųjų metinių minėjimo programai pateikti“ (iš programėlės), jei ne tuos, iš mažlietuvių save kildinančius, visaip Mažosios Lietuvos vardą besistengiančius šlovinti? Bet manęs nenupirko. Protesto reakcija įsijungė iškart, vos išvydus gretinant tuos du – puikius, įstabius ect. – „reiškinius“: Nacionalinės kalbos premijos įteikimą kunigui Vaclovui Aliuliui ir Mažosios Lietuvos pagarbinimą. Tariau sau: matyt, šį junginį bus stengiamasi pateikti kaip ekumenizmo išraišką, o iš tiesų jį bus inspiravusios tiesiog ateistinės nuostatos, kai visi dvasinės sferos dalykai redukuojami į kultūrą, meną, o konfesinės tradicijos esmės ir gelmės net nesistengiama užčiuopti… Juk ne šiaip „rašytojas“, „kultūros veikėjas“ šįkart pagerbtas Nacionaline kalbos premija – ja pagerbtas katalikų kunigas ir būtent už „katalikiškosios [išskirta – A. P.] periodikos organizavimą, už kūrybingą, moksliškai pagrįstą publicistiką, už liturginės lietuvių kalbos kūrimą ir diegimą, socialinio ir humanitarinio lietuvių kalbos žodyno brendinimą“… Bet, matyt, net ir pretenzijų į ekumenizmą neturėta: protestantizmas, liuteronybė – toji esminė mažlietuvių gyvenseną, mentalitetą formavusi tradicija, – regis, nėkart nenuskambėjo, nors iš archyvinių popierių „atgijo“ ir evangelikų liuteronų kunigai K. Donelaitis, M. Merlinas… Pastarojo rūpestis dėl lietuvių kalbos išsakytas, bet jis įpintas į idėjinę dominantę: Mažojoje Lietuvoje formavosi norminė lietuvių kalba, būtent čia radosi lietuviškos knygos, tarp kurių svarbią vietą užėmė gramatikos, žodynai… Visa tai tiesa, visa tai būtina priminti mūsų toli gražu istorinės atminties nepuoselėjančiai visuomenei, bet priminti, prikišti garbiajam V. Aliuliui? Na taip, čia jau laužiu iš piršto, laureatui priekaištauti neketinta, bet ar ne tai turėjo justi katalikškosios konfesijos puoselėtojas, „apgaubtas“ smilkalų protestantizmui (tai, kad rengėjai mažlietuviškosios tradicijos netapatino su konfesine – jų bėda, o ne pateisinimas)?
 
Nesinori net kritikuoti ne taip jau stiprios Mažosios Lietuvos šviesuoliams skirtos kompozicijos, matyt, nepakankamai ir surepetuotos (pauzės, vienam archyvarui – aktoriai Sergejus Ivanovas, Aleksas Kazanavičius, Aleksandras Kleinas, Armin Kreiner – ar jo įkūnijamam herojui perimant žodžio estafetę iš kito, neatrodė giliaprasmės), svarstyti, ar pasitelktam Šilutės folkloro ansambliui „Verdainė“ (vadovė Regina Jokūbaitytė) vertėjo, greta dainų, dar stengtis – žemaitiškai arba gražia literatūrine kalba – dalintis žvejiškais priežodžiais, nesinori girti netikėtai „kontekstualiai“ įsiterpdavusio M. K. Čiurlionio kvarteto… Klausimas ne tas: o jei „geriau“, stipriau“, jei kiek kitaip…
 
O pirmoji renginio dalis buvo puiki. Kai trumpu minėtos komisijos pirmininko Česlovo Vytauto Stankevičiaus žodžiu pasveikintas, pranešimėlį paskaitė garbusis Laureatas, pademonstruodamas inteligenciją, sąmojų, taktą (štai tik taip lengvai šyptelėjęs: „dzūkas, priglaustas Mažosios Lietuvos vakare“), rodos, kokia dar antroji dalis galėjo būti, jei ne – Laudatio Laureatui, jo taip gražiai puoselėjamai Kalbai ir, kas be ko, – Tradicijai. Krikščioniškai, katalikiškai… Taip, krikščionybėje gražiai (bent jau man – tikrai!) tarpsta ir protestantiškos konfesijos, tačiau, regis, tik nuo ateistinės platformos žvelgiant galima neįmatyt, kokie skirtingi, saviti syvai maitina jų augintinius!
 
P. S. Jau paskutinėmis minutėmis atskubėjusi Filharmonijon, neturėjau galimybės ilgėliau stabtelėti laiptų aikštelėje, pasiklausyti sodria, jau niekur, regis, negirdima šneka klausytojus kviečiančios lietuvininkės… Taip, niekad nieko – be iš vaikystės klodų išnyrančių ir jau dingusių pavidalų – neteko girdėti taip natūraliai kalbant lietuvininkiškai – tik šilutiškę mokytoją Vaidą Galinskienę. Kodėl ji – jei jau nuspręsta leisti prabilti Mažajai Lietuvai – nekaraliavo scenoje? Kaip ten bebuvę, juk lieku prie savo nuomonės – tai turėjo būti Nacionalinės kalbos premijos laureato vakaras. Bet jei rimtai jau mintijant apie pasirengimą K. Donelaičio 300–ųjų metų jubiliejui, šilutiškė mokytoja mūsų radijuje neįskaitys kokio Ievos Simonaitytės romano (ar bent jo fragmento), o tik žemaitiškai ar gražiai literatūriškai čiauškės žvejai, kopininkai, būrai, na, tieji visi liuteronys, bus praleista proga pajusti bent šiek tiek to krašto, Mažąja Lietuva vadinamo, dvelktelėjimo…
 
Nuotraukoje: Nacionalinės kalbos premijos laureatas kun. V. Aliulis

Voruta. – 2009, gruod. 19, nr. 24 (690), p. 3.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra